Darbo ginčų komisijų statistika. Darbo ginčų komisijų ir teismų sprendimų apžvalgos

Darbo ginčų komisijų veiklos apžvalga už 2025 metus

Teismų sprendimų apžvalga už 2025 metų II-ąjį pusmetį

Darbo ginčų komisijų sprendimų apžvalga už 2025 metų II-ąjį pusmetį

DARBO GINČŲ KOMISIJŲ VEIKLOS APŽVALGA UŽ 2025 METŲ I-ĄJĮ PUSMETĮ

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VDI) Darbo ginčų komisijų darbo organizavimo skyriuje veikiančios darbo ginčų komisijos (toliau – DGK) per 2025 m. I pusmetį gavo4395 (2024 m. I pusmetį – 4628, 2023 m. I pusmetį – 3617) prašymų dėl darbo ginčo išnagrinėjimo.
Pastebėtina, kad prašymų aptariamu laikotarpiu gauta apie 5 proc. mažiau nei per 2024 m. I pusmetį, tačiau apie 8 proc. padaugėjo prašymuose keltų ir išnagrinėtų reikalavimų skaičius (2025 m. I pusmetį priimti 10645 sprendimai, 2024 m. I pusmetį – 9859).
Kaip ir ankstesniais laikotarpiais, daugiausia (apie 96 proc.) ginčų buvo inicijuoti darbuotojų, o darbdavių inicijuoti ginčai siekė tik apie 4 proc.

DGK tenkantis krūvis 

Aptariamuoju laikotarpiu daugiausia prašymų (pagal regionus) išnagrinėjo Vilniaus DGK (1522 prašymai), Kauno DGK (815 prašymai) ir Klaipėdos DGK (672 prašymai). Šiaulių DGK išnagrinėjo 462 prašymus, Panevėžio DGK – 350 prašymų, Alytaus DGK – 334 prašymus ir Telšių DGK – 298 prašymus. Vidutiniškai per 2025 m. I pusmetį kiekviena DGK išnagrinėjo po 171 prašymą (2024 m. I pusmetį – po 177 prašymus), per mėnesį (kaip ir 2024 m. I pusmetį) – vid. po 29,5 prašymus. Bendrai aptariamu laikotarpiu, lyginant su 2024 m. I pusmečiu, išnagrinėta beveik tiek pat prašymų (2025 m. I pusmetį – 36 prašymais daugiau).
Atsižvelgiant į tai, kad atitinkamo miesto DGK veikia skirtingas skaičius DGK (pvz. Vilniuje – 9 DGK, Šiauliuose – 2 DGK), didžiausias krūvis (pagal tenkantį krūvį vienai DGK) aptariamu laikotarpiu teko Šiaulių DGK, kurių kiekviena išnagrinėjo vidutiniškai po 231 prašymą, ir Panevėžio DGK (vid. po 175 prašymus). Vienos Vilniaus DGK vid. krūvis – 169 prašymai, Klaipėdos – 168, Alytaus – 167, Kauno – 163, Telšių – 149.
Nuo 2025-01-20 įsteigta nauja DGK – Vilniaus 9-oji. Šiuo laikotarpiu Lietuvoje veikia 26 DGK: Vilniuje – 9 DGK, Kaune – 5 DGK, Klaipėdoje – 4 DGK, Šiauliuose – 2 DGK, Panevėžyje – 2 DGK, Alytuje – 2 DGK, Telšiuose – 2 DGK.

Prašymų įvairovė

Kaip ir ankstesniais laikotarpiais, išlieka tendencija, kad absoliuti dauguma prašymuose keliamų reikalavimų yra dėl darbo užmokesčio ir su juo susijusių sumų išieškojimo. Tokių reikalavimų gauta 7724 (2024 m. I pusmetį – 7360), kas sudarė apie 72,5 proc. (2024 m. I pusmetį – 75 proc.) visų per 2025 m. I pusmetį gautuose prašymuose keliamų reikalavimų.
Palyginti su 2024 m. I pusmečiu, 2025 m. I pusmetį daugiau nei dvigubai išaugo reikalavimų dėl darbo ir poilsio laiko, triskart daugiau – dėl diskriminacijos, apie 1,6 karto daugiau – dėl konfidencialios informacijos apsaugos ir nekonkuravimo susitarimų, apie 1,4 karto daugiau – dėl ikisutartinių santykių, apie 1,4 karto daugiau – dėl nušalinimo nuo darbo teisėtumo, apie 1,5 karto daugiau – dėl darbo sutarties sąlygų, apie 1,5 karto daugiau – dėl psichologinio smurto.
Taip pat pastebėta, kad aptariamu laikotarpiu, lyginant su 2024 m. I pusmečiu, beveik trigubai sumažėjo kolektyvinių ginčų dėl teisės, apie 1,4 karto mažiau reikalavimų dėl įspėjimo/įsakymo panaikinimo, apie 13 proc. mažiau reikalavimų dėl baudos skyrimo, nevykdant DGK ar teismo sprendimo, apie 11 proc. mažiau reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Paminėtina, kad ginčų skaičius dėl visų kitų reikalavimų (pvz. dėl darbo užmokesčio, dėl atleidimo, dėl turtinės žalos, dėl atleidimo formuluotės pakeitimo ir kt.) išliko panašus.

Dažniausiai keliami reikalavimai

2025 m. I pusmetį, kaip ir 2024 m. I pusmetį, dominuojantys reikalavimai buvo dėl darbo užmokesčio išieškojimo (apie 36 proc. jų buvo tenkinti/tenkinti iš dalies, apie 24 proc. išspręsti taikos sutartimi, apie 14 proc. atmesti, apie 13 proc. ieškovai atsisakė reikalavimo iki posėdžio ar jo metu, apie 5 proc. atsisakyta nagrinėti dėl praleisto kreipimosi į DGK termino) ir ginčai dėl atleidimo iš darbo teisėtumo. Trečioje vietoje – ginčai dėl darbo sutarties sąlygų (2024 m. I pusmetį – dėl neturtinės žalos atlyginimo), iš kurių apie 28 proc. buvo tenkinti/tenkinti iš dalies, apie 24 proc. ieškovai atsisakė reikalavimo iki posėdžio ar jo metu, apie 21 proc. išspręsti taikos sutartimi, apie 14 proc. buvo atmesti.

Ginčai dėl atleidimo iš darbo teisėtumo

Analizuojant DGK gautus prašymus, susijusius su 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) išplėsta DGK kompetencija, pažymėtina, kad dažniausiai asmenys kreipėsi dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu – tokių reikalavimų gauta 672 (2024 m. I pusmetį – 629 reikalavimai).
Daugiausia reikalavimų (kaip ir 2024 m. I pusmetį) pareikšta dėl atleidimo iš darbo DK 58 str. pagrindu teisėtumo (gauti 152 reikalavimai). Antroje vietoje (kaip ir 2024 m. I pusmetį) – reikalavimai dėl atleidimo iš darbo DK 55 str. pagrindu teisėtumo (gauta 110 reikalavimų), trečioje vietoje (kaip ir 2024 m. I pusmetį) – dėl atleidimo pagal DK 57 str. teisėtumo (gauti 54 reikalavimai). Taip pat gautas 41 reikalavimas dėl atleidimo pagal DK 36 str., 47 reikalavimai – dėl DK 56 str., 20 reikalavimų – dėl DK 54 str., 12 reikalavimų –
dėl DK 59 str., 12 reikalavimų – dėl DK 60 str. ir kiti su neteisėtu atleidimu susiję reikalavimai.

Pažymėtina, kad reikalavimai dėl atleidimo iš darbo teisėtumo aptariamuoju laikotarpiu sudarė (kaip ir 2024 m. I pusmetį) apie 6,3 proc. visų gautų reikalavimų, o kartu su reikalavimais pakeisti atleidimo iš darbo formuluotę – apie 7,7 proc. visų gautų reikalavimų.
Džiugu tai, kad daugiausia visų reikalavimų dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, kaip ir 2024 m. I pusmetį, buvo išspręsti DGK patvirtinus šalių sudarytą taikos sutartį (tokios bylų baigtys sudarė apie 31 proc.). Nemažai (apie 28 proc.) visų reikalavimų dėl atleidimo iš darbo teisėtumo buvo atmesta, tai reiškia, kad maždaug kas trečias-ketvirtas kreipimasis dėl neteisėto atleidimo iš darbo nepasitvirtino. Apie 20 proc. (kas penktas) šių reikalavimų buvo tenkintas/tenkintas iš dalies. Pažymėtina, kad apie 9 proc. sudarė atvejai, kai ieškovai atsisakė pareikšto reikalavimo iki DGK posėdžio ar posėdžio metu. Taip pat apie 3,5 proc. sudarė atvejai, kai DGK atsisakė nagrinėti ginčą dėl praleisto kreipimosi į DGK termino. Fiksuota keletas atvejų, kai DGK iš esmės nenagrinėjo ginčo, nes nustatė, kad ginčo dalykas nepriskiriamas DGK kompetencijai, taip pat, kai ginčas jau buvo išnagrinėtas DGK ar teisme, ir kt.

Ginčai dėl neturtinės žalos atlyginimo

Tarp dažniausiai pasitaikančių reikalavimų (ketvirtoje vietoje), kurie dažniausiai reiškiami kaip papildomi reikalavimai atleidimo iš darbo teisėtumo bylose, taip pat bylose dėl psichologinio smurto darbe fakto pripažinimo, yra reikalavimai atlyginti neturtinę žalą. Aptariamuoju laikotarpiu gauti 339 reikalavimai (2024 m. I pusmetį – 381 reikalavimas). Apie 42 proc. šių reikalavimų atmesta, apie 30 proc. išspręsti taikos sutartimi, apie 8 proc. ieškovai atsisakė pareikšto reikalavimo iki DGK posėdžio ar jo metu, tik 7 proc. – tenkinta/tenkinta iš dalies, apie 6 proc. nenagrinėta dėl praleisto kreipimosi į DGK termino.

Ginčai dėl turtinės žalos atlyginimo

Aptariamuoju laikotarpiu buvo pareikšta 280 reikalavimų (2024 m. I pusmetį – 270 reikalavimų) dėl turtinės žalos atlyginimo. Apie 24 proc. šių reikalavimų buvo atmesta, apie 23 proc. – patvirtinta taikos sutartis, apie 20 proc.tenkinta/tenkinta iš dalies, apie 13 proc. DGK atsisakė nagrinėti nustačiusi, kad ginčo dalykas nepriskiriamas DGK kompetencijai, apie 8 proc. sudarė atvejai, kai ieškovai atsisakė pareikšto reikalavimo iki DGK posėdžio ar jo metu, apie 7,5 proc. sudarė atvejai, kai DGK atsisakė nagrinėti prašymą dėl praleisto kreipimosi į DGK termino, ir kt.

Ginčai dėl darbo ir poilsio laiko

DGK taip pat išnagrinėjo 220 reikalavimų (2024 m. I pusmetį – 97 reikalavimus) dėl darbo ir poilsio laiko. Apie 29 proc. šių reikalavimų išspręsti taikos sutartimi, apie 28 proc. buvo atmesti, apie 21 proc. ieškovai atsisakė pareikšto reikalavimo iki DGK posėdžio ar jo metu, apie 8 proc. tenkinta/tenkinta iš dalies, apie 6 proc. nenagrinėta dėl praleisto kreipimosi termino, ir kt.

Ginčai dėl baudų skyrimo

Asmenys taip pat kreipėsi dėl baudų skyrimo darbdaviui nevykdant DGK arba teismo sprendimo ar nutarties – gauti 172 reikalavimai (2024 m. I pusmetį – 199 reikalavimai). Didžioji dauguma (apie 66 proc.) šių reikalavimų buvo tenkinti/tenkinti iš dalies (2024 m. I pusmetį – apie 74 proc. proc.), apie 14 proc. sudarė atvejai, kai ieškovai atsisakė pareikšto reikalavimo iki DGK posėdžio ar jo metu, tik 4 proc. buvo atmesta, apie 1,7 proc. sudarė taikos sutartys, ir kt.

Ginčai dėl psichologinio smurto

Aptariamu laikotarpiu 1,5 karto išaugo reikalavimų dėl psichologinio smurto (pareikšti 75 reikalavimai, praeitų metų I pusmetį – 51 reikalavimas). Daugiausia (apie 39 proc.) šių reikalavimų buvo atmesti bei (apie 35 proc.) išspręsti taikos sutartimi. Apie 12 proc. atvejų ieškovai atsisakė pareikšto reikalavimo iki DGK posėdžio ar jo metu, apie 4 proc. DGK nenagrinėjo dėl praleisto kreipimosi termino, ir kt. Nei vienas iš šių reikalavimų nebuvo tenkintas pilnai, o tenkinta iš dalies – tik 1,3 proc.

Kiti ginčai

2025 m. I pusmetį padažnėjo (apie 1,4 karto) reikalavimų dėl nušalinimo nuo darbo teisėtumo – pareikšti 32 reikalavimai (2024 m. I pusmetį – 23), iš kurių 11 reikalavimų buvo tenkinti, 5 – atmesti, 7 – išspręsti taikos sutartimi, 6 atvejai, kai ieškovai atsisakė pareikšto reikalavimo iki DGK posėdžio ar jo metu, ir kt.
DGK taip pat išnagrinėjo 22 reikalavimus (2024 m. I pusmetį – 16 reikalavimų) dėl ikisutartinių santykių, iš kurių pusė (11) buvo atmesti, 1 – tenkintas, 2 – išspręsti taikos sutartimi, 3 nenagrinėti dėl praleisto kreipimosi termino, ir kt.
Taip pat gauti 23 reikalavimai (2024 m. I pusmetį – 14) dėl nekonkuravimo ir konfidencialumo susitarimų vykdymo, iš kurių 9 – atmesti, 5 – išspręsti taikos sutartimi, 1 – tenkintas, 1 – nenagrinėtas dėl praleisto kreipimosi termino, ir kt.
Išnagrinėta 16 reikalavimų dėl diskriminacijos darbe (2024 m. I pusmetį – tik 5 reikalavimai), iš kurių 5 – atmesti, 4 – išspręsti taikos sutartimi, 3 – tenkinti, ir kt.
Nagrinėti tik 5 kolektyviniai ginčai dėl teisės (2024 m. I pusmetį – 13), iš kurių 3 – atmesti, 1 – išspręstas taikos sutartimi, 1 – iš esmės nenagrinėtas, nustačius, kad reikalavimas nepriskiriamas DGK kompetencijai.

Priimti sprendimai

Per 2025 m. I pusmetį buvo visiškai patenkinti 2956 (2024 m. I pusmetį –2961) reikalavimai (iš visų gautų), 496 (2024 m. I pusmetį – 513) – patenkinti iš dalies, ir tai bendrai sudarė apie 32 proc. (2024 m. I pusmetį – 35 proc.) visų priimtų sprendimų dėl konkrečių reikalavimų.

Taikos sutartys sudarė apie 24 proc. (2024 m. I pusmetį – 22 proc.)– priimti 2578 sprendimai (2024 m. I pusmetį – 2150 sprendimų) patvirtinti taikos sutartį dėl konkrečių reikalavimų. Pažymėtina, kad įvertinus kitus (be taikos sutarčių) teigiamus darbo bylų baigties rezultatus, t. y., kai atsisakoma pareikštų reikalavimų iki DGK posėdžio arba jo metu, tokie sprendimai 2025 m. I pusmetį sudarė 12,6 proc. (2024 m. I pusmetį – 13,5 proc.) visų priimtų sprendimų, o kartu su taikos sutartimis siekė net 36,8 proc. (2024 m. I pusmetį – 35,3 proc.) visų priimtų sprendimų, taigi, lyginant su 2024 m. I pusmečiu, teigiamai pasibaigusių bylų skaičius išliko panašus ir toliau viršijantis planuojamą (28 proc.) rodiklį.
17 proc. (2024 m. I pusmetį – 17,5proc.) reikalavimų buvo atmesta – priimta 1819 sprendimų (2024 m. I pusmetį – 1730) atmesti pareikštą reikalavimą.
Paminėtina, kad buvo priimti 543 sprendimai (2024 m. I pusmetį – 487 sprendimai) atsisakyti nagrinėti dėl praleisto kreipimosi į DGK termino ir tai sudarė apie 5,1 proc. (2024 m. I pusmetį – 4,9 proc.) visų priimtų sprendimų. Taip pat buvo priimta 460 sprendimų (2024 m. I pusmetį – 316) atsisakyti nagrinėti, nustačius, kad reikalavimo nagrinėjimas nepriskiriamas DGK kompetencijai – tai sudarė apie 4,3 proc. visų sprendimų. Apie 1,8 proc. prašymų buvo grąžinta ieškovams, jiems nepašalinus prašymo trūkumų ar jiems prašant nenagrinėti ginčo, ir kt.

DGK priteistos sumos

DGK per 2025 m. I pusmetį priėmė sprendimų dėl 8 420 649Eur (2024 m. I pusmetį – 6 948 192 Eur) išieškojimo, taigi, lyginant su 2024 m. I pusmečiu, DGK nurodytos sumokėti sumos išaugo, panašiai kaip ir 2024 m. I pusmetį, apie 1,2 karto.
Iš 2025 m. I pusmetį priimtų sprendimų dėl 8 420 649 Eur išieškojimo, 8 314 967 Eur (2024 m. I pusmetį – 6 817 393 Eur) priimta darbuotojų naudai, o 105 682 Eur (2024 m. I pusmetį – 130 799 Eur) – darbdavių naudai.
Palyginus su sumomis, priteistomis 2024 m. I pusmetį, išieškotinos sumos aprašomu laikotarpiu darbuotojams išaugo apie 1,2 karto, o darbdaviams sumažėjo apie 1,2 karto.

Dominuojantys ginčai pagal įmonių veiklos sektorius

2025 m. I pusmetį (kaip ir 2024 m. I pusmetį) daugiausiaprašymų buvo išnagrinėta su transporto ir saugojimo veiklos sektoriaus įmonėmis – išnagrinėti 1033 prašymai, t. y. apie 23 proc. visų išnagrinėtų prašymų. Antroje vietoje – ginčai su statybos veiklos sektoriaus įmonėmis (išnagrinėta 516 prašymų), trečioje – ginčai su didmeninės, mažmeninės prekybos, transporto priemonių remonto sektoriaus įmonėmis (išnagrinėti 409 prašymai).
Kiti (retesni) sektoriai: apdirbamoji gamyba (išnagrinėti 338 prašymai), administracinė ir aptarnavimo veikla (išnagrinėtas 221 prašymas), profesinė, mokslinė ir techninė veikla (išnagrinėti 174 prašymai), apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų veikla (išnagrinėti 165 prašymai), žmonių sveikatos priežiūros ir socialinio darbo veikla (išnagrinėti 155 prašymai) ir kt.

Ginčai su užsienio šalių piliečiais

Iš 2025 m. I pusmetį gautų 4395 prašymų, 3211 prašymą pateikė Lietuvos Respublikos piliečiai, o 1184 – užsieniečiai (2024 m. I pusmetį – 1287), t. y. ieškovų – užsienio piliečių, prašymai sudarė apie 26,9 proc. visų ieškovų prašymų (2024 m. I pusmetį – 27,8 proc.). Lyginant su 2024 m. I pusmečiu, užsieniečių prašymų skaičius išliko panašus (nežymiai sumažėjo).
Daugiausiai į DGK kreipėsi Baltarusijos (gauti 239 prašymai), Tadžikistano (gauti 227 prašymai) bei Ukrainos (gauta 164 prašymų) šalių piliečiai. Nemažai gauta prašymų iš Uzbekistano piliečių (159 prašymai) bei Kirgizijos piliečių (75 prašymai). Taip pat gautas 51 prašymas iš Kazachstano piliečių, 41 – iš Azerbaidžano piliečių, 15 –
Iš Rusijos piliečių, ir kt.

DGK bylų tolimesnis nagrinėjimas teismuose

2025 m. I pusmetį pagal turimą (neoficialią) informaciją, teisme nagrinėta apie 6 proc. (2024 m. I pusmetį – apie 4,7proc.) darbo bylų, išnagrinėtų DGK – gauti 272 reikalavimai (2024 m. I pusmetį – 212 reikalavimų) pateikti teismui darbo bylą.
Aptariamu laikotarpiu DGK gavo 72 įvairių teismų sprendimus, iš kurių matyti, kad apie 9,7 proc. (2024 m. I pusmetį – apie 22 proc.) į teismą persikėlusių bylų buvo išspręstos teisme sudarant taikos sutartį. Taip pat pastebėta, jog apie 22 proc. (2024 m. I pusmetį – apie 20 proc.) sudarė atvejai, kai ginčas DGK iš esmės nebuvo nagrinėtas dėl praleisto kreipimosi į DGK termino, nesant DGK kompetencijos, DGK atsisakius nagrinėti pakartotinai, taip pat atvejai, kai teismas paliko bylas nenagrinėtas ir kt.
Iš aptariamu laikotarpiu gautų teismų sprendimų matyti, kad 48 bylos buvo nagrinėtos iš esmės tiek DGK, tiek teisme, ir iš jų apie 73 proc. (kaip ir 2024 m. I pusmetį) teismai priėmė iš esmės tokius pačius, kaip ir DGK, sprendimus, o skirtingi sprendimai sudarė atitinkamai tik apie 27 proc.

Bendradarbiavimas su VDI teritoriniais skyriais

Viena iš DGK pirmininko funkcijų yra pagal nustatytą kompetenciją nagrinėjant darbo ginčus bei nustačius galimus nelegalaus darbo ar kitų darbo įstatymų pažeidimų požymius, teikti informaciją VDI teritoriniam skyriui dėl nelegalaus darbo ar/ir kitų galimų pažeidimų identifikavimo ir administracinių poveikio priemonių galimo taikymo.
2025 m. I pusmetį DGK pateikė 163 tarnybinius pranešimus (2024 m. I pusmetį – 129) VDI teritoriniams skyriams dėl konkrečių darbdavių patikrinimų ir galimo administracinių poveikio priemonių taikymo, iš kurių 22 – dėl prekybos žmonėmis.
Daugiausia pranešimų pateikė Vilniaus DGK (62 pranešimai) ir Kauno DGK (37 pranešimai). Klaipėdos DGK pateikė 19 tarnybinių pranešimų, Panevėžio DGK – 13, Alytaus DGK – 12, Telšių DGK – 12, Šiaulių DGK – 8.

Darbo ginčų komisijų darbo organizavimo skyrius

2025 m. I pusmečio teismų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) bei kitų) praktika darbo bylose, kai darbo ginčas, vienai iš šalių nesutinkant su darbo ginčų komisijos (DGK) priimtu sprendimu, toliau buvo nagrinėjamas teisme:

• Dėl žalos atlyginimo iš darbuotojo – užsieniečio (Kauno apygardos teismo 2025-01-07 nutartis civ. b. Nr. e2S-55-587/2025)

Ieškovė (darbdavė), nesutikdama su Vilniaus DGK 2024-08-21 sprendimu Nr. DGKS-6200 d. b. Nr. APS-131-15448/2024, kuri atsisakė nagrinėti ieškovės prašymą atsakovui (darbuotojui, Baltarusijos Respublikos piliečiui) dėl turtinės žalos išieškojimo Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 224 str. 1 d. 3 p. pagrindu – reikalavimo nagrinėjimas nepriskiriamas DGK kompetencijai, kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo iš atsakovo (darbuotojo).
Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti ieškinį. Nurodė, kad nors atsakovo (darbuotojo) gyvenamoji vieta yra deklaruota Lietuvoje, jos negalima suabsoliutinti, nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą. Užsieniečių įdarbinimą Lietuvoje reglamentuojantys teisės aktai įtvirtina imperatyvų reikalavimą darbuotojui užsieniečiui darbo santykių Lietuvoje laikotarpiu deklaruoti gyvenamąją vietą Lietuvoje. Darbuotojo gyvenamosios vietos deklaravimas Lietuvoje reiškia, kad darbuotojas siekė išpildyti reikalavimus leidimui gyventi Lietuvoje gauti, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo manyti, jog darbuotojo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje. Darbuotojui išduotas leidimas tik laikinai gyventi Lietuvoje, todėl taikytinas DK 215 str. 3 d. įtvirtintas imperatyvus draudimas darbdaviui inicijuoti darbo ginčą dėl teisės kitoje nei darbuotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje.
Apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį. Nurodė, kad šalių sudarytoje darbo sutartyje darbuotojo gyvenamoji vieta nurodyta Baltarusijoje. Taigi, pats darbdavys aiškiai patvirtino įdarbinantis ne Europos Sąjungoje gyvenantį asmenį. Nepaisant to, kad darbuotojas yra deklaravęs gyvenamąją vietą Lietuvoje, byloje nėra duomenų, kad darbuotojas gyveno deklaruotoje gyvenamojoje vietoje, Lietuvoje įgijo turto, su darbuotoju į Lietuvą atvyko jo šeimos nariai, jis užmezgė socialinio pobūdžio santykius Lietuvoje, faktiškai gyveno Lietuvoje ir pan., todėl vien gyvenamosios vietos deklaravimas Lietuvoje nereiškia, kad gyvenamoji (nuolatinė) vieta yra Lietuvoje. Darbdavė, sudarydama darbo sutartį su asmeniu, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Baltarusijoje, prisiėmė riziką, kad žalos atsiradimo atveju ginčas nebus teismingas Lietuvos Respublikos teismams.
Pažymėtina, kad DGK ir teismų sprendimai sutapo.

• Dėl kasmetinio veiklos vertinimo (Vilniaus apygardos teismo 2025-02-27 nutartis civ. b. Nr. e2A-173-863/2025)

Ieškovas (darbuotojas), nesutikdamas su Vilniaus DGK 2024-06-12 sprendimu Nr. DGKS-4290 d. b. Nr. APS-131-10869/2024, kuri ieškovo prašymą atmetė, kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo direktoriaus įsakymą, įpareigoti atsakovą teisės aktų nustatyta tvarka atlikti pakartotinį ieškovo veiklos (darbo) už 2023 m. vertinimą ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad buvo paprašytas užpildyti ir atsiųsti 2023 m. veiklos vertinimo formą, iš atsakovo patarėjos per dokumentų valdymo sistemą gavo užduotį derinti vertinimo išvadą, su kuria susipažinęs, elektroniniu paštu išsiuntė laišką su nesutikimu su išvados vertinimu „patenkinamai“ bei pateikė nesutikimo argumentus. Elektroniniu paštu buvo informuotas, kad nesutinkant su vertinimo išvada, bus pakartotinai organizuojama vertinimo procedūra. Buvo surašyta veiklos vertinimo išvada po pakartotinės vertinimo procedūros, kurioje nuspręsta jo bendrą veiklą palikti nepakeistą ir vertinti patenkinamai. Atsakovo direktorius priėmė įsakymą, kuriame nurodoma jo veiklos rezultatus už 2023 m. vertinti patenkinamai ir nenustatyti jokios pareiginės algos kintamosios dalies, t. y. panaikinti turėtą 10 procentų. Ieškovo įsitikinimu, kasmetinis veiklos vertinimas atsakovo buvo atliktas neobjektyviai, galimai turint susiformavusią išankstinę nuomonę. Ieškovas įvykdė visas metines užduotis ir kai kurias netgi viršijo, todėl jo veiklos vertinimo išvada atitiko vertinimui „labai gerai“. Pažymėjo, kad nesutinka su išvadoje nurodytais argumentais, nes joje apsiribota tik deklaratyviais teiginiais, nurodant neva netinkamą jo pareigų vykdymą, taip pat išvadoje neįvertintas bendras pavestų užduočių kiekis ir atsisakymų kiekis bei neobjektyviai įvertintos funkcijų ir užduočių kokybės, terminai, neatlikimai.
Pirmosios instancijos teismas sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Nurodė, kad neturi pagrindo laikyti, kad buvo pažeistos darbuotojo vertinimo procedūros ir darbuotojas būtų buvęs įvertintas netinkamai dėl tendencingo požiūrio į jį ar kitų motyvų, kadangi byloje ieškovas nepaneigė atsakovo teiginių, kad atsisakė dalyvauti mokymuose, kuriuose dalyvauti jam buvo nurodžiusi jo tiesioginė vadovė, atsisakė kelti tiesioginės vadovės nurodymu informaciją į sistemą, žinodamas, kad neturi tam tikrų teisių, prieigų, kurios jam reikalingos atlikti tam tikrą užduotį, dėl jų suteikimo į administratorių nesikreipė, priešingai, netgi teismo posėdžio metu kritiškai vertino jam nurodytų mokymų reikalingumą, nurodytų vykdyti užduočių svarbą, akivaizdžiai nesuvokė subordinacijos esmės darbe. Teismas neturėjo pagrindo abejoti liudytojos parodymais, jog iš ieškovo buvo pasipriešinimas darbams, vengimas darbus atlikti, tuo labiau, kad 2023 m., t. y. tais pačiais metais, už kuriuos buvo atliekamas ieškovo veiklos vertinimas, ieškovui buvo skirtas įspėjimas dėl jo atsisakymo vykdyti darbines funkcijas, kas patvirtina bendro vertinimo patenkinamai pagrįstumą. Teismas nurodė, jog byloje nenustatyta, kad veiklos vertinimo procedūra būtų buvusi atlikta netinkamai ar būtų kiti esminiai trūkumai, todėl kasmetinės veiklos vertinimo rezultato pagrindu priimtas sprendimas negali būti pripažintas nepagrįstu.

Apeliacinės instancijos teismas paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą – ieškovo apeliacinį skundą atmetė. Sprendė, kad darbuotojo vertinimas nebuvo atliktas netinkamai. Tokia išvada darytina įvertinus, be kita ko, tiek Išvadoje pateiktus darbuotojo veiklos vertinimo pagrindimus, apelianto argumentus, tiek ir byloje apklaustos liudytojos (ginčo laikotarpiu tiesioginės darbuotojo vadovės) parodymus, kuri patvirtino, kad tokiam ieškovo veiklos vertinimo rezultatui, kaip tai nurodyta ir Išvadoje, įtakos turėjo tai, kad jis įvykdė ne visas užduotis, apskritai metų eigoje atsisakinėjo atlikti tam tikras funkcijas, mėgindavo išvengti tam tikrų užduočių, atsisakė dalyvauti pratybose dėl kibernetinio saugumo, nors su vadovybe buvo priimtas sprendimas, kad tokio pobūdžio pratybose turi dalyvauti informacinių technologijų specialistai, be to minėta liudytoja nesutiko, kad darbuotojas viršijo antros užduoties atlikimą, pažymėdama, kad pats ieškovas prašė perduoti paskyros administravimą kitam darbuotojui, tačiau, anot liudytojos, tai neužkirto kelio užduoties įvykdymui, asmuo turėjo kreiptis į administratorių dėl teisių suteikimo. Net teismo posėdžio metu ieškovui kritiškai vertinant, pavyzdžiui, minėtų mokymų (pratybų) reikalingumą, nurodytų vykdyti užduočių svarbą ir pan., teismas, be kita ko neįžvelgęs atlikto vertinimo neobjektyvumo ar kažkokio tendencingo požiūrio šiuo aspektu, neturėjo pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl ieškovo aptariamo darbinės veiklos vertinimo pagrįstumo, ko pasėkoje teismas pagrįstai nusprendė ieškovo ieškinio reikalavimų netenkinti.
Pažymėtina, kad DGK ir teismų sprendimai sutapo.

• Dėl sutartinių teisinių santykių kvalifikavimo kaip darbinių, darbo užmokesčio, kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir kitų piniginių lėšų priteisimo šiems santykiams pasibaigus (Kauno apygardos teismo 2025-03-06 nutartis civ. b. Nr. e2A-258-587/2025)

Ieškovas (darbdavys), nesutikdamas su Vilniaus DGK 2023-10-23 sprendimu Nr. DGKS-6193 d. b. Nr. APS-131-16199/2023, kuri darbuotojo prašymą dėl darbo santykių fakto pripažinimo, darbo užmokesčio, kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas ir netesybų išieškojimo bei atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu tenkino iš dalies, kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti, kad ieškovą ir atsakovą nuo 2020-08-14 iki 2023-07-15 siejo ne darbo santykiai, bet civiliniai santykiai pagal ieškovo ir atsakovo 2012-05-21 sudarytą „sutartį”, ir kad nuo 2020 m. rugpjūčio mėn. iki 2023 m. liepos mėn. atsakovas neturėjo ir jam nepriklausė iš ieškovo gauti draudžiamųjų pajamų iš darbo santykių; pripažinti, kad ieškovo ir atsakovo civiliniai, bet ne darbo, santykiai nutrūko/pasibaigė ne pagal DK 54 str., bet pagal ieškovo ir atsakovo pasirašytą susitarimą, nepriteisti darbuotojui darbo užmokesčio, kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, nepriteisti netesybų ir kt. Nurodė, kad iš paslaugų sutarties yra aiškiai matyti, kad ji „reguliuoja užsakovo ir platintojo santykius dėl užsakovo platintojui pateiktų leidinių platinimo”. Būtent tokias leidinių platinimo paslaugas atsakovas pagal paties gautą ir turimą pradžioje verslo liudijimą, o vėliau – individualios veiklos vykdymo pažymą, ir teikė ieškovui; atlygis atsakovui priklausė nuo per šalių sutartą laikotarpį (mėnesį) platinant leidinius užtruktų valandų skaičiaus; atsakovas visada buvo laisvas pasirinkti kiek laiko ir kada jis vykdys paslaugų sutartį bei teiks ieškovui paslaugas. Per laikotarpį nuo 2012-04-02 iki 2012-05-21, kuomet tarp šalių buvo sudaryta paslaugų sutartis, atsakovas teikė ieškovui paslaugas, patyrė, koks jų pobūdis, teikimo tvarka praktikoje, atlygis ir kt. Atsakovas jokių pretenzijų ieškovui nereiškė ir buvo suinteresuotas toliau bendradarbiauti su ieškovu būtent tokiu būdu. Taigi, 2012-05-21, siekdamas tęsti paslaugų teikimo ieškovui santykius, atsakovas su ieškovu sudarė paslaugų sutartį. Atsakovo laisva valia sudarytos paslaugų sutarties nuostatos yra visiškai nebūdingos darbo teisiniams santykiams.

Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, atsakovo (darbuotojo) reikalavimus tenkino šia apimtimi: pripažino, kad atsakovą ir ieškovą nuo 2020-08-14 iki 2023-07-15 siejo darbo teisiniai santykiai, kurie nutrūko 2023-07-15 pagal DK 54 str., priteisė atsakovui nesumokėtą darbo užmokestį nuo 2020-08-14 iki 2023-07-15, kompensaciją už nepanaudotas atostogas, netesybas ir kt. Teismas sprendė, kad ieškinio senatis taikytina atsakovo reikalavimams, kurie susiję su teisinių santykių vertinimu ir teisinių pasekmių taikymu iki 2020-08-13 ir ieškinio senatis netaikytina atsakovo reikalavimams, kurie susiję su teisinių santykių vertinimu ir teisinių pasekmių taikymu nuo 2020-08-14 iki 2023-07-15.

Teismas sprendė, kad ieškovą ir atsakovą nuo 2020-08-14 iki 2023-07-15 siejo darbo teisiniai santykiai, atitinkamai atsakovo naudai iš ieškovo priteistinas nesumokėtas minimalaus valandinio darbo užmokesčio skirtumas, priemokos už darbą naktį ir švenčių dienomis. Atsakovas atliko rūšiniais, o ne individualiais požymiais apibrėžtą darbą: budėjo pagal ieškovo direktorės patvirtintą darbo grafiką, budima buvo budėjimui skirtoje patalpoje, patalpoje buvo signalizacijos pultas, signalizacijai suveikus, atsakovas turėjo ją išjungti, ir patikrinti susijusią patalpą. Papildomai budėjimo metu atsakovas išrūšiuodavo į ieškovo patalpas pristatytus leidinius. Ieškovo ir atsakovo nurodytos leidinių rūšiavimo veiklos teismas nelaikė leidinių platinimo veikla, kuriai reikalinga individualios veiklos pažyma. Atsakovas vykdė atvykstančių į ieškovo patalpas asmenų kontrolę, juos registruodamas tam skirtame žurnale, priimdavo ieškovui adresuotus skambučius, kai į juos neatsiliepdavo kiti ieškovo darbuotojai, tikrindavo ieškovo patalpų saugumo būklę (ar užrakintos patalpos, uždaryti langai, išjungta elektra ir pan.). Atlygis atsakovui buvo mokamas ne nuo to, kiek leidinių atsakovas išrūšiuodavo ar kiek kitų veiklų atlikdavo, pvz., kiek per parą išduodavo ar priimdavo raktų, o už tai, kiek realiai valandų išbudėjo ieškovo jam paskirtoje darbo vietoje. Užmokestis atsakovui buvo mokamas periodiškai kas mėnesį, paprastai paskutinę mėnesio darbo dieną. Nustatytas valandos atlygio įkainis iš esmės atitiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės (LRV) nustatytą minimalų valandinį įkainį ir nepriklausė nuo jokių sukurtų rezultatų. Ginčo šalys realiai buvo susitarusios dėl darbo funkcijos atlikimo, t. y. buvo susitarta ne dėl konkretaus darbo rezultato pasiekimo, bet dėl tam tikrais rūšiniais požymiais apibrėžtos darbo funkcijos be konkretaus rezultato vykdymo. Atsakovo veikla pas ieškovą buvo tęstinė, nebuvo aptarta konkretaus rezultato, kurį turi pasiekti atsakovas. Atsakovas iš esmės buvo pavaldus ieškovui, nes ieškovo direktorė tvirtindavo atsakovo darbo grafiką, nors atsakovas jį ir sudarydavo, tačiau darbo grafiku ieškovas iš esmės reguliavo kada kuris budėtojas dirbs.

Apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisė atsakovui (darbuotojui) iš ieškovės (darbdavės) 500 Eur bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad pirmos instancijos teismas teisingai nustatė, kad ieškovę ir atsakovą nuo 2020-08-14 iki 2023-07-15 siejo darbo teisiniai santykiai, teisingai vadovavosi LAT 2023-04-04 nutartimi civ. b. Nr. e3K-3-109-684/2023, kurioje apibrėžti darbo teisinių santykių požymiai - vienos iš sutarties šalių (darbuotojo) įsipareigojimas kitai sutarties šaliai (darbdaviui) atlikti darbo funkciją, darbdavio įsipareigojimas mokėti darbuotojui už darbo funkcijos atlikimą darbo užmokestį, darbuotojo pavaldumas darbdaviui atliekant darbo funkciją. LAT taip pat nurodė, kad iškilusį klausimą, ar kontrahentų santykiai faktiškai atitinka darbo santykių požymius, reikia spręsti remiantis visais objektyviaisiais DK 32 str. nustatytais darbo santykius apibūdinančiais kriterijais, išnagrinėjant ir įvertinant visas aplinkybes, šalių susitarime nustatytas teises ir prisiimtus įsipareigojimus, išsiaiškinant, dėl ko šalys iš tikrųjų buvo susitarusios ir kaip vykdė susitarimą, o ne vien tik atsižvelgti į sutarties pavadinimą ar remtis tuo, kaip viena ar kita šalis subjektyviai vertina tarpusavio santykius. Aplinkybė, kad šalys yra sudariusios civilinės teisės reguliuojama sutartimi įvardytą sutartį, savaime nereiškia, kad iš šios sutarties kylantys šalių santykiai negali būti pripažinti darbo santykiais. Nagrinėjamu atveju ginčo šalys realiai buvo susitarusios dėl darbo funkcijos atlikimo, t. y. buvo susitarta ne dėl konkretaus darbo rezultato pasiekimo, bet dėl tam tikrais rūšiniais požymiais apibrėžtos darbo funkcijos be konkretaus rezultato vykdymo, atsakovas iš esmės buvo pavaldus ieškovei, nes ieškovės direktorė tvirtindavo atsakovo darbo grafiką. Taigi, tarp šalių susiklostė darbo, o ne paslaugų teisiniai santykiai (DK 6 str. 2 d.,  32 str. 1 d., 33 str. 5 d.).
Pažymėtina, kad DGK ir teismų sprendimai sutapo – ginčas išspręstas atsakovo (darbuotojo) naudai.

• Dėl turtinės žalos atlyginimo iš darbuotojo (Šiaulių apygardos teismo 2025-03-26 nutartis civ. b. Nr. e2A-41-650/2025)

Ieškovė (darbdavė), nesutikdama su Alytaus DGK 2024-03-14 sprendimu Nr. DGKS-1989 d. b. Nr. APS-112-1438/2024, kuri ieškovės prašymą atmetė, kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovo (darbuotojo) 800 Eur turtinės žalos atlyginimo. Nurodė, kad tarp ieškovės ir  atsakovo buvo sudaryta darbo sutartis, kurios pagrindu atsakovas buvo priimtas dirbti pas ieškovę plataus profilio darbuotojo (statybininko) pareigoms, darbo sutarties 8.2. p. nurodyta, jog darbuotojas įsipareigoja laikytis darbdavio nustatytos darbo tvarkos bei kitų lokalinių aktų. Darbo sutartis buvo nutraukta atsakovo prašymu, nepraėjus bandomajam 3 mėnesių laikotarpiui DK 55 str. 1 d. pagrindu. Prašymą atleisti iš darbo atsakovas pateikė likus 2 dienoms iki prašomų darbo santykių pabaigos. Po prašymo atleisti iš darbo pateikimo, atsakovas darbo vietoje pradėjo elgtis piktybiškai ir pažeidinėti jam privalomas darbų saugos taisykles, tokiu būdu sukeldamas ieškovei žalą. Priėmus atsakovą į darbą, jis pasirašytinai buvo supažindintas su ieškovės darbų saugos ir taisyklių reikalavimais: Darbų saugos taisyklėmis; Darbų saugos aprašu; Saugos ir sveikatos instrukcijomis; Plataus profilio darbuotojo saugos ir sveikatos instrukcijomis; Darbuotojų saugos ir sveikatos politika ir kt. Prieš pradedant darbus, atsakovui asmeniškai ir pasirašytinai buvo perduotos visos darbo apsaugos priemonės, reikalingos jo darbinėms funkcijoms atlikti: tame tarpe apsauginis šalmas ir apsauginis diržas. Prieš pradedant dirbti šiame statybų objekte atsakovas kaip ir kiti plataus profilio darbuotojai buvo pakartotinai ir pasirašytinai instruktuotas septyniomis instrukcijomis – dėl saugaus ir tinkamo elgesio statybų aikštelėje. Likus 2 dienoms iki darbo santykių su ieškove pabaigos atsakovas itin grubiai pažeidė darbų saugos taisykles: būdamas darbo vietoje ant keltuvo nemūvėjo savo apsauginio šalmo bei nebuvo prisisegęs apsauginio diržo – priemonių, kurios yra griežtai būtinos lipant ant keltuvo ir kurios buvo duotos atsakovui pasirašytinai. Dėl Atsakovo atlikto pažeidimo, tos dienos jo vykdyti darbai buvo sustabdyti, jis pats buvo pašalintas iš darbo vietos be leidimo tą dieną sugrįžti. Atsakovas, išklausęs pakartotiną instruktažą, 2023-11-30 pasirašė „Papildomą saugos ir sveikatos instruktavimą atliekant darbus aukštyje“. 2023-12-01, t. y. kitą dieną (paskutinę savo darbo dieną) atėjęs į darbą, atsakovas vėl pakartotinai atliko tą patį darbų saugos pažeidimą, apie kurį buvo asmeniškai instruktuotas ir už kurį buvo išvarytas iš darbo vietos vos praėjusią dieną. Atsakovui per dvi dienas atlikus du grubius darbų saugos pažeidimus, už kuriuos jis du kartus buvo pašalintas iš darbo vietos, generalinis statybų rangovas skyrė ieškovei, kaip už atsakovą atsakingam juridiniam asmeniui, 800 Eur baudą, kuri ieškovės buvo sumokėta.

Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį atmetė. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovas nemūvėjo šalmo, tačiau labiau tikėtina jog atsakovas nebuvo tinkamai pritvirtinęs saugos diržo, nors jį buvo prisisegęs (apsijuosęs). Teismas sprendė, kad vien atsakovo parašo buvimas tarnybiniame pranešime nepatvirtina, jog atsakovas sutiko, kad tokį pažeidimą padarė. Teismas konstatavo, kad atsakovas nebuvo supažindintas su rangos sutarties 6.2 p. ir 6.10 p. jokiu būdu nei žodžiu, nei raštu, taip pat darbo sutartyje sudarytoje tarp ieškovės ir atsakovo nėra įrašyta, jog atsakovui kaip darbuotojui atsirastų asmeninė atsakomybė, tai yra pareiga mokėti baudą ar nuostolius, jeigu pačiam darbdaviui būtų paskirta bauda dėl to, kad jos darbuotojas nesilaikė darbų saugos reikalavimų. Teismas darė išvadą, kad atsakovui nebuvo žinoma jog jam gali tekti atlyginti žalą (nuostolius), jeigu pačiam darbdaviui būtų paskirta bauda dėl darbo saugumo taisyklių nesilaikymo. Asmuo dirbantis statybos objekte privalo laikytis darbo saugumo reikalavimų bei darbdavio lokalinių aktų tame tarpe ir darbo saugumo instrukcijų, kurias atsakovas yra pasirašęs, tačiau asmuo turi būti supažindintas ir su tuo kokia atsakomybė atsiranda tokių reikalavimų nesilaikant. Atsakovas nebuvo supažindintas su tuo, jog jam gali tekti atlyginti kaip nuostolius (turtinę žalą) pačiam darbdaviui skirtą baudą dėl to, kad darbuotojas nesilaikė darbo saugumo reikalavimų, todėl nors ir esant pagrindui teigti, jog atsakovas nebuvo tinkamai pritvirtinęs saugos diržo, teismas vertino jog nėra visų sąlygų jo civilinei atsakomybei atsirasti, kadangi nėra tiesioginio priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir skirtos ieškovei baudos, bei nėra atsakovo kaltės (tyčios). Taigi, teismas vertino, kad atsakovui neatsiranda pareiga atlyginti 800 Eur turtinę žalą.

Apeliacinės instancijos teismas ieškovės apeliacinį skundą atmetė –
paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisė atsakovui (darbuotojui) iš ieškovės (darbdavės) 1923,90 Eur bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad pareiga atlyginti žalą kyla, kai ji padaryta neteisėta veika (pažeidus įsipareigojimus pagal sutartį, įstatymus, kitus teisės aktus) dėl pažeidėjo kaltės, šią neteisėtą veiką ir žalos atsiradimą sieja priežastinis ryšys, o pažeidėją ir nukentėjusią šalį – darbo teisiniai santykiai pažeidimo metu bei žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla, t. y. žalą sukelia pareigų pagal darbo sutartį vykdymas (netinkamas vykdymas).

Teismas nurodė, kad darbo sutartyje nenurodyta, jog atsakovas yra supažindintas su rangos sutartimi, darbų atlikimo terminais, jo paties galima atsakomybe tuo atveju, jei  atlikdamas darbo funkcijas, nesilaikys darbų saugos reikalavimų, turės atlyginti žalą (nuostolius) ieškovei (darbdaviui) pagal jos prisiimtus sutartinius įsipareigojimus, todėl būtent ieškovė, kaip darbdavė, buvo atsakinga už tai, kad jos paskirti darbuotojai rangovo statybos objekte būtų tinkamai supažindinti su saugos reikalavimais statybos objekte. Atsakovas negalėjo numatyti, kad jo neteisėti veiksmai (netinkamas saugos reikalavimų laikymasis) lems tokio pobūdžio padarinius. Veiklos organizavimas yra pačios ieškovės rizika ir atsakovui (darbuotojui), kuris neturi jokių sąsajų su ieškovės sudarytais civiliniais sandoriais, negali būti perkeliama atsakomybė už darbdavei kaip subrangovei pritaikytas sankcijas. DK nenumato galimybės taikyti baudas darbuotojui. Net jei sutartinio dydžio baudos tarp juridinių subjektų ir buvo susitartos dėl Rangovo darbuotojų darbo pareigų pažeidimų, tačiau darbuotojai (tarp jų ir atsakovas) nėra tokių susitarimų, kuriuos sudaro juridiniai asmenys, dalimi ir negali būti atsakingi už šių susitarimų vykdymą.

Pažymėjo, kad nesant atsakovo pasiaiškinimų, ieškovės reikalavimai atlyginti žalą, įrodinėjant pateiktais tarnybiniais pranešimais be atsakovo paaiškinimų, savaime nesuteikia pagrindo spręsti, kad jų turinys įrodo atsakovo kaltę, t. y. kad darbuotojas (atsakovas) buvo išsamiai ir visapusiškai supažindintas su ieškovės disponuojama informacija – ieškovės jam reiškiamais konkrečiais kaltinimais darbo pareigų pažeidimu, į kuriuos jis būtų galėjęs atsikirsti (su jais sutikti ar juos neigti), pateikdamas dėl to argumentuotus rašytinius paaiškinimus. Tai pagrindžia išvadą dėl atsakovo tyčios nebuvimo – tai, jog atsakovas pažeidė darbų saugus reikalavimus, savaime neteikia pagrindo išvadai, kad jis sąmoningai siekė padaryti savo darbdavei (ieškovei) būtent tokio pobūdžio žalą.

Pažymėtina, kad DGK ir teismų sprendimai sutapo – darbdavės ieškinys atmestas.

• Dėl atleidimo teisėtumo šiurkščiai pažeidus darbo drausmę ir pareigos vengti interesų konflikto (LAT 2025-04-10 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-49-1120/2025)

Ieškovė (darbuotoja), nesutikdama su Vilniaus DGK 2023-12-06 sprendimu Nr. DGKS-7468 d. b. Nr. APS-131-21141/2023, kuri atmetė ieškovės prašymą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir įpareigojo atsakovę (darbdavę) nukelti jos atleidimo datą į pirmąją darbo dieną po ieškovės vaiko priežiūros atostogų pabaigos, prašė teismo pripažinti darbo sutarties 12.1 p. prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. ir DK 38 str.; pripažinti jos atleidimą pagal DK 58 str. 2 d. 1 p. neteisėtu, negrąžinti ieškovės į darbą; priteisti ieškovei iš atsakovės VDU už priverstinės pravaikštos laiką ir 6 mėnesių VDU dydžio kompensaciją. Nurodė, kad jai buvo suteiktos tikslinės atostogos vaikui prižiūrėti. Šiuo laikotarpiu ieškovė, vadovaudamasi darbo sutarties 12 p., iš anksto informavo atsakovę apie ketinimą įsidarbinti UAB <…>. Atsakovė vertino, kad tai sukels interesų konfliktą, nes UAB <…> yra jos konkurentė, todėl pareikalavo iš ieškovės nesudaryti darbo sutarties ir nepradėti dirbti minėtoje bendrovėje; jei ieškovė pradėjo joje dirbti, nedelsiant nutraukti darbo sutartį ir atsiųsti atsakovei patvirtinimą; jei ieškovė pradėjo dirbti UAB <…> ir neketina nutraukti su ja sudarytos darbo sutarties, pateikti paaiškinimą dėl padaryto šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo. Ieškovė, atsižvelgdama į tai, kad UAB <…> nėra atsakovės konkurentė, o ieškovė nėra sudariusi su atsakove nekonkuravimo sutarties, vertino atsakovės draudimą sudaryti darbo sutartį ir reikalavimą nepradėti dirbti UAB <…> kaip neteisėtą ir nepagrįstai apribojantį jos konstitucinę teisę pasirinkti darbą ir gauti papildomų pajamų. Ieškovė sudarė darbo sutartį su UAB <…> ir informavo apie tai atsakovę. Ieškovei buvo įteiktas atsakovės įsakymas nutraukti darbo sutartį DK 58 str. 2 d. 1 p. pagrindu.

Pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino iš dalies:pripažino ieškovės atleidimą iš darbo pagal DK 58 str. 2 d. 1 p. neteisėtu. Nurodė, kad byloje neįrodyta, kad ieškovė būtų priėmusi kokius nors sprendimus atstovaudama atsakovei santykiuose su minėta bendrove ar būtų dalyvavusi juos priimant. Ieškovė, prieš įsidarbindama kitoje bendrovėje, pranešė apie tai atsakovei ir grąžino jai visas darbo priemones, tuo metu ji realiai nedirbo pas atsakovę, todėl jos elgesys atitinka DK 25 str.

Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą – atmetė ieškinį, įpareigojo atsakovę nukelti ieškovės atleidimo iš darbo pagal DK 58 str. 2 d. 1 p. datą į pirmą darbo dieną po ieškovės vaiko priežiūros atostogų pabaigos. Nurodė, kad DK yra tik abstrakčiai nurodyta, jog kiekviena iš šalių privalo vengti interesų konflikto, todėl darbdaviui kyla pareiga detalizuoti, kas yra laikoma interesų konfliktu. Darbo sutartyje nėra pateiktas interesų konflikto apibrėžimas, todėl yra reikšmingas atsakovės Verslo etikos kodekse pateiktas interesų konflikto apibūdinimas, nes ieškovė su juo buvo supažindinta. Įvertinusi Verslo etikos kodeksą ir jame pateiktus pavydžius, teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pernelyg susiaurino interesų konflikto sąvoką, susiedamas ją tik su galimybe priimti sprendimus. Verslo etikos kodekse visi darbuotojai įpareigojami vengti bet kokių santykių su kitais asmenimis ar organizacijomis, galinčių pakenkti (ar sukelti įtarimą, kad kenkia) jų pareigų tinkamam vykdymui, negali turėti finansinių interesų ar teikti paslaugų atsakovės konkurentui. Ieškovei, ėjusiai Technologijų vystymo padalinio vadovo pareigas, yra taikytinas įpareigojimas neteikti paslaugų atsakovės konkurentams. Byloje nekilo ginčo, kad atsakovė ir UAB <…> yra konkurentės. Jas sieja ir komerciniai santykiai. Jei atsakovė neatleistų ieškovės, ši eitų beveik tapačias pareigas abiejose bendrovėse, o tai lemtų interesų konfliktą. Nors ieškovė yra pasirašiusi konfidencialumo ir intelektinės nuosavybės teisių perdavimo sutartį, turėdama prieigą prie atsakovės konfidencialios informacijos, komercinių paslapčių, intelektinės nuosavybės, ji neabejotinai atsidurtų situacijose, kai tektų priimti sprendimus, susijusius su abiem bendrovėmis, ir turėtų pasirinkti, kurios iš jų naudai veikti. Pakanka tik potencialios rizikos, kad ieškovės atliekami darbai gali sutapti. Aplinkybės, kad įsidarbindama kitoje bendrovėje ieškovė buvo vaiko priežiūros atostogose, grąžino atsakovei darbo priemones ir pan., nesuponuoja kitokios išvados. Teismas sprendė, kad ieškovė, įsidarbindama su atsakove konkuruojančioje bendrovėje, sukėlė interesų konfliktą ir padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą.

LAT paliko nepakeistą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, priteisėatsakovei (darbdavei) iš ieškovės (darbuotojos) 3971 Eur bylinėjimosi išlaidų.
LAT sprendė: 1) ar pagal DK 24 str. 5 d. gali būti pripažintas interesų konfliktu ieškovės įsidarbinimas kitoje analogiška veikla užsiimančioje bendrovėje jai esant vaiko priežiūros atostogose, kai toks veiksmas darbo sutartyje buvo apibrėžtas kaip sukeliantis interesų konfliktą, 2) ar šis įsidarbinimo faktas laikytinas šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu pagal DK 58 str. 5 d.

LAT nurodė, kad DK nepateikia interesų konflikto sampratos, tik DK 24 str. 5 d. įtvirtina, kad kiekviena iš darbo sutarties šalių privalo vengti interesų konflikto ir siekti bendros darbdavio ir darbuotojo ar visų darbuotojų gerovės, darbo santykių darnaus vystymosi ir kitos darbo sutarties šalies teisėtų interesų gynimo. Tačiau DK nedraudžia darbo sutarties šalims susitarti dėl darbo sutarties sąlygų, neprieštaraujančių DK, iš to išplaukia, kad darbdavys ir darbuotojas gali susitarti, kas laikytina interesų konfliktu darbo sutartyje, ir nustatyti tai darbdavio vidaus teisės aktuose (LAT nutartis civ. b. Nr. e3K-3-461-695/2018). Interesų konflikto apbrėžimas, dėl kurio turinio kilo ginčas šioje byloje, pateiktas ieškovės ir atsakovės sudarytoje darbo sutartyje, kurioje nustatyta, jog darbuotojas įsipareigoja šios sutarties galiojimo metu, iš anksto raštu neinformavęs darbdavio, neužsiimti jokia kita verslo veikla ar darbu kitoje įmonėje sudarant darbo, paslaugų, konsultavimo ar vadovavimo sutartį, nepriklausomai nuo to, ar ji apmokama, ir neužimti kitų pareigų, jeigu tai sukeltų interesų konfliktą su bendrove. Darbuotojas, prieš užsiimdamas kokia nors kita veikla, sutinka iš anksto informuoti darbdavį apie tokią veiklą, kad būtų galima įvertinti, ar tokia veikla nesukuria interesų konflikto ir ar nepažeidžia darbdavio interesų. Bet kurio iš šioje sutarties dalyje nustatytų įsipareigojimų pažeidimas bus laikomas šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu ir gali būti pagrindas nutraukti sutartį dėl darbuotojo kaltės. Sprendžiant dėl interesų konflikto turinio kartu su aptarta darbo sutarties nuostata yra taikytinas ir atsakovės Verslo etikos kodekse pateiktas interesų konflikto turinio išaiškinimas (su šiuo vidaus teisės aktu ieškovė buvo supažindinta pasirašytinai). Nors ieškovė akcentavo aplinkybę, kad ji nepriimdavo sprendimų atsakovės vardu ir interesais, ir sieja interesų konflikto situaciją tik su galimybe priimti verslo sprendimus, vis dėlto Verslo etikos kodekso nuostatos ir jame pateikti pavyzdžiai suponavo išvadą, kad interesų konfliktas atsakovės vidaus dokumentuose yra apibrėžtas plačiau – darbuotojai įpareigojami vengti bet kokių santykių su kitais asmenimis ar organizacijomis, kurie gali pakenkti (ar sukelti įtarimą, kad kenkia) jų bendrovėje prisiimtų pareigų tinkamam vykdymui, negali turėti finansinių interesų ar teikti paslaugų bendrovės konkurento įmonėje.

LAT pažymėjo, kad interesų konfliktas darbo santykių kontekste – tai situacijos, kai darbuotojui gali tekti veikti prieš darbdavio interesą, nes jis yra susijęs su kitu fiziniu ar juridiniu asmeniu finansiniais ar kitokiais santykiais ir turi veikti to asmens interesais, ir (arba) darbuotojas turi savo asmeninių interesų, prieštaraujančių darbdavio interesams. Interesų konflikto situacija dar nereiškia, kad darbdavio interesai bus neišvengiamai pažeisti, kadangi DK 24 str. formuluotė suponuoja, jog darbo sutarties šalys privalo vengti jau vien interesų pažeidimo grėsmės. Taigi, ieškovė buvo įsipareigojusi vengti interesų konflikto, taigi vengti ne vien veikimo prieš darbdavio interesą, bet ir paties buvimo tokioje situacijoje, kuri keltų nuolatinę grėsmę darbdaviui. Aplinkybė, kad ieškovė įsidarbino konkuruojančioje bendrovėje vaiko priežiūros atostogų metu, teisinio kvalifikavimo nekeičia, nes darbo sutartis tarp ieškovės ir atsakovės tebegaliojo, todėl įsidarbinimo metu jos sąlygos saistė ieškovę.
LAT sprendė, kad ieškovė, UAB <...> atlikdama funkcijas, analogiškas toms, kurias atliko pas atsakovę, potencialiai susidurtų su situacija, kai, tenkinant UAB <...> interesą, jai gali tekti veikti prieš atsakovės interesą – ieškovė situacijose, susijusiose su produktų kūrimu, gaminimu ar tobulinimu, turėtų priimti su abiem bendrovėmis susijusius sprendimus, taigi jeigu tektų rinktis, kurios bendrovės naudai veikti, ieškovė galėtų nuspręsti negaminti ar netobulinti tam tikrų atsakovės produktų, kad būtų išvengta neigiamos įtakos kitos bendrovės gaminių pardavimams.

Nagrinėjamu atveju ieškovės pareigą vengti interesų konflikto nustatė darbo sutartis ir Verslo etikos kodeksas, o darbo sutartyje buvo aiškiai nurodyta, kad interesų konflikto situacijos egzistavimas bus vertinamas kaip šiurkštus darbo drausmės pažeidimas. Pasiaiškinime ieškovė nesutiko su tuo, kad egzistuoja interesų konfliktas, nevertino savo veiksmų kritiškai, o tai teikė pagrindą atsakovei pagrįstai spręsti, kad, siekiant išvengti realios žalos atsakovės interesams, darbo santykiai tarp jos ir ieškovės nebegali tęstis. Ieškovė, įsidarbindama su atsakove konkuruojančioje bendrovėje, sukėlė interesų konfliktą ir padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą (DK 58 str. 3 d. 7 p.).
Pažymėtina, kad DGK ir LAT sprendimai sutapo – atleidimą pripažino teisėtu.

• Dėl diskriminacijos draudimo darbo santykių srityje (DK 26 str. 2 d. 4 p. ir 140 str. 5 d.) (LAT 2025-05-21 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-93-1120/2025)

Ieškovė (darbdavė), nesutikdama su Panevėžio DGK sprendimais (2024-01-03 sprendimas Nr. DGKS-314  d. b. Nr. APS-107-22097/2023; 2024-01-03 sprendimas Nr. DGKS-284 d. b. Nr. APS-107-22110/2023; 2024-01-03 sprendimas Nr. DGKS-315 d. b. APS-107-22099/2023; 2024-01-03 sprendimas Nr. DGKS-313 d. b. Nr. APS-107-22102/2023; 2024-01-03 sprendimas Nr. DGKS-308 d. b. Nr. APS-107-22104/2023), kuriais atsakovų (darbuotojų) reikalavimai buvotenkinti pilnai/tenkinti iš dalies, DGK konstatavus, kad darbdavė elgėsi nepakankamai sąžiningai ir piktnaudžiavo savo teise, nemokėdama darbuotojams vienodo darbo užmokesčio už vienodą darbą, taip pažeisdama teisingo darbo apmokėjimo, darbo teisės subjektų lygybės, nediskriminavimo kitais pagrindais principus bei darbuotojų teisėtus lūkesčius gauti vienodą darbo užmokestį už tokį ir (ar) lygiavertį darbą, prašė teismo darbo ginčą dėl teisės išnagrinėti teisme ir atmesti atsakovų (darbuotojų) reikalavimus dėl išmokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo, įpareigojimo skirti vienodas pinigines skatinimo priemones už pacientų ir (ar) jų artimųjų pasitenkinimą suteiktomis sveikatos priežiūros paslaugomis ir delspinigių už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo. Nurodė, kad atsakovai sutiko tęsti darbo santykius tomis pačiomis sąlygomis pas kitą darbdavę ir toks sutikimas lėmė darbo sutarties pakeitimus, pasikeitė viena darbo sutarties sąlyga – darbdavė. Pažymėjo, kad ėmėsi ir imasi visų įmanomų priemonių visų darbuotojų darbo užmokesčio mokėjimo tvarkai kuo greičiau suvienodinti.

Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį tenkino visiškai – nusprendė atmesti atsakovų prašymus. Nustatė, kad ieškovė įstatyme nustatyta tvarka atsakovus informavo apie reorganizaciją įteiktais pranešimais, kuriais atsakovai buvo informuoti apie tai, kad nuo 2023-07-01 savivaldybės pavaldumo viešųjų įstaigų greitosios medicinos pagalbos padalinio vykdomos savivaldybei priskirtos greitosios medicinos pagalbos funkcijos, kaip įstaigos veiklos dalis, perduodamos į valstybės lygmenį, įvykus veiklos dalies perdavimui (DK 51 str. 1 d.), pakeista darbo sutarties būtinoji sąlyga – darbovietė, pateikta informacija, kad darbovietės pasikeitimo momentu jiems bus paliktas jų gaunamas turimoje darbo sutartyje nurodytas darbo užmokestis (DK 139 str. 2 d.) ir galios visos priklausančios socialinės garantijos. Atsakovai pasirašytinai sutiko su jiems pateiktais pasiūlymais. Teismas pažymėjo, kad vienas iš darbdavio reorganizacijos tikslų – suvienodinti tą patį darbą atliekančių tos pačios kompetencijos darbuotojų darbo užmokesčio skaičiavimo sistemą didėjimo kryptimi. Teismo vertinimu, byloje pateikti įrodymai patvirtino, kad, siekiant panaikinti darbdavio darbuotojų darbo užmokesčio skirtumus tarp reorganizacijos metu sujungtų įstaigų, buvo nustatytos tarpinės darbo užmokesčio kompensavimo tvarkos ir 2023 m. rugpjūčio–gruodžio mėnesiais išmokėtos kompensacijos (įskaitant ir atsakovus). Teismas nenustatė aplinkybių, kad dėl amžiaus, socialinės padėties ir kt. atsakovams buvo sudarytos nepalankios darbo sąlygos ar apribotos kokios nors jų teisės ar kad kitiems darbuotojams buvo suteiktas tam tikras pranašumas prieš atsakovus. Teismas atmetė kaip nepagrįstus ir neįrodytus atsakovų argumentus dėl darbdavės jiems taikomos diskriminacijos ir kitų su darbo išmokomis susijusių reikalavimų.

Apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teismo vertinimu, šiuo atveju susiklosčiusi situacija (dėl darbo užmokesčio skaičiavimo) buvo nulemta objektyvių aplinkybių dėl vykusio įstaigų reorganizacijos proceso, apie kurį atsakovas buvo informuotas ir pats to neneigė. Atsakovas pasirašytinai patvirtino, kad susipažino su pranešimu apie įstaigų reorganizaciją ir gavo pasiūlymą toliau eiti pareigas, taip pat sutiko tęsti darbo santykius, sudarė su ieškove susitarimą dėl darbo sutarties pakeitimo, pakeičiant būtinąją darbo sutarties sąlygą – darbovietę, kitų turimų darbo sutarties sąlygų nekeičiant, taigi, sutiko palikti ir gaunamą darbo sutartyje nurodytą darbo užmokestį. Teismas nenustatė pagrindo sutikti su atsakovo pozicija dėl neva patirtos diskriminacijos, byloje nesant jokių kitų objektyvių tokį vertinimą galinčių pagrįsti duomenų.

LAT paliko nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Nurodė, kad nagrinėjamoje byloje atsakovas savo turtinę teisę į darbo užmokesčio skirtumo kompensavimą kildino iš DK 26 str . 2 d. 4 p., įtvirtinančio, kad už tokį patį ir vienodos vertės darbą darbdavys privalo mokėti vienodą darbo užmokestį, ir iš DK 140 str . 5 d., kurioje įtvirtinta, kad darbo apmokėjimo sistema turi būti parengta taip, kad ją taikant būtų išvengta bet kokio diskriminavimo lyties ir kitais pagrindais. LAT nurodė, kad darbo sutarties šalys darbo sutartyje privalo nustatyti nediskriminacines darbo užmokesčio apskaičiavimo taisykles, įtvirtinančias vienodą užmokestį už tokį patį darbą. EŽTT praktika suponuoja, kad ne visi atvejai, kai teisės taikymo aspektu pareiškėjas traktuojamas nevienodai, vertintini kaip diskriminacija. Diskriminacija pripažįstami tik tie nevienodo požiūrio atvejai, kurie neturi „objektyvaus ir pagrįsto pateisinimo“. Sprendžiant, ar asmuo buvo diskriminuojamas, vertinama, ar toks nevienodas požiūris yra objektyviai pagrįstas – sprendžiama: a) ar nevienodu požiūriu siekiama teisėto tikslo ir b) ar taikomos priemonės yra pagrįstai proporcingos siekiamam tikslui. Byloje nebuvo ginčo, kad po ieškovės reorganizacijos, laikotarpiu nuo 2023-07-01 iki 2024-02-17, atsakovas gavo mažesnį darbo užmokestį nei kai kurie kiti tą patį darbą dirbantys darbuotojai, kadangi tol, kol buvo sukurta bendra darbo apmokėjimo sistema, darbuotojams buvo taikomos iki reorganizavimo jiems galiojusios darbo apmokėjimo tvarkos. Taigi, šiuo atveju atsakovas pagrindė, jog asmenys, kurių situacija analogiška, tam tikrą laiką buvo traktuojami skirtingai, todėl darbdavei (ieškovei) kilo pareiga paneigti diskriminacijos egzistavimą, įrodant nevienodo traktavimo teisėtą tikslą bei proporcingas siekiamam tikslui priemones. Ieškovė teisėto tikslo sąlygą grindė aplinkybe, kad reorganizacijos rezultatas turėjo suvienodinti darbo krūvį ir daugeliu atvejų pagerinti darbuotojų finansines sąlygas. LAT sutiko su teismų išvada, kad ieškovės nurodytas tikslas yra teisėtas ir atitinka viešąjį interesą. Ar taikytos priemonės buvo pagrįstai proporcingos siekiamam tikslui, pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog ribojančios priemonės taikytos atsakovui sutikus (atsakovas pasirašytinai patvirtino sutikimą tęsti darbo santykius, nekeičiant kitų turimų darbo sutarties sąlygų), jos galiojo ribotą laiką – 7 mėnesius, buvo taikomos kompensacinės priemonės iš dalies mažinant darbuotojų darbo užmokesčio skirtumus (darbuotojams išmokėti priedai), priemonės nesukėlė atsakovui objektyvių pragyvenimo problemų, todėl nevertintinos kaip neproporcingos. Tik reorganizavus ieškovę, t. y. sukūrus naują darbdavę, prasidėjo šios įstaigos realus finansavimas. Taigi, nauja darbdavė iš anksto negalėjo sukurti darbo užmokesčio suvienodinimo mechanizmo, kuris bus taikomas po reorganizacijos, kadangi tam nebuvo lėšų. Dėl pritaikytos priemonės proporcingumo paminėtina ir tai, kad atsakovas, informuotas apie reorganizacijos procesą, ne tik sutiko palikti gaunamą darbo sutartyje nurodytą darbo užmokestį, bet nereiškė prieštaravimo dėl tokios reorganizavimo tvarkos. Taigi, taikytos priemonės buvo pagrįstai proporcingos siekiamam tikslui. LAT sprendė, kad atsakovas nebuvo diskriminuojamas, nes toks nevienodas požiūris buvo objektyviai pagrįstas.

Pažymėtina, kad DGK ir teismų sprendimai nesutapo.

• Dėl atleidimo DK 57 str. 1 d. 1 p. pagrindu – dėl darbuotojo atliekamos darbo funkcijos tampus pertekline, ir darbo santykių tęstinumo (DK 51 str. 1 d.) perdavus verslą (LAT 2025-06-05 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-95-1249/2025)

Ieškovai (darbuotojai), nesutikdami su Vilniaus DGK sprendimais (2023-09-20 Nr. DGKS-5475 d. b. Nr. APS-131-15538/2023, 2023-09-20 Nr. DGKS-5474 d. b. Nr. APS-131-15536/2023, 2023-09-26 Nr. DGKS-5708 d. b. Nr. APS-1-15670/2023, 2023-09-26 Nr. DGKS-5707 d. b. Nr. APS-1-15679/2023, 2023-09-26 Nr. DGKS-5706 d. b. Nr. APS-1-15681/2023, 2023-11-22 Nr. DGKS-6772 d. b. APS-117-21330), kuriais DGK atmetė ieškovų prašymus, kreipėsi į teismą, prašydami pripažinti jų atleidimą iš darbo neteisėtu; priteisti iš atsakovės poliklinikos (toliau – pirmoji atsakovė, darbdavė, poliklinika) vidutinį darbo užmokestį (toliau – VDU) už priverstinės pravaikštos laiką; pripažinti atsakovę UAB <…> (toliau – antroji atsakovė) darbdavės teisių ir pareigų, kylančių iš ieškovų su atsakove sudarytų darbo sutarčių, perėmėja ir įpareigoti pakeisti ieškovų darbo sutartis, nurodant, kad jų darbdavė yra antroji atsakovė; priteisti ieškovams iš poliklinikos po 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Nurodė, kad jie dirbo pas atsakovę dantų technikais. 2023 m. pradžioje darbdavė pakeitė darbuotojų darbo apmokėjimo tvarką. Ieškovams buvo įteikti įspėjimai apie darbo užmokesčio mokėjimo sistemos pakeitimą. Ieškovai nesutiko dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, kadangi buvo nepagrįstai sumažintas jų darbo užmokestis. Darbdavės 2023-02-22 įsakymu nuspręsta nuo 2023-07-05 dantų protezų gamybos paslaugas pirkti iš trečiųjų asmenų ir panaikinti dantų protezavimo skyriaus dantų technikų, vyresniojo dantų techniko bei dantų techniko, atliekančio liejimo darbus, etatus. Ieškovams 2023-03-01 buvo įteikti įspėjimai dėl darbo sutarčių nutraukimo. Darbdavė darbo sutarčių nutraukimą motyvavo darbuotojų nesutikimu su pakeista apmokėjimo tvarka; ekonomiškai naudingesniu dantų protezų įsigijimu iš trečiųjų asmenų; atliekamų funkcijų pertekliniu pobūdžiu dėl darbo organizavimo pakeitimų. Ieškovų darbo sutartys buvo nutrauktos 2023 m. liepos mėn. pradžioje. Ieškovai kvestionuodami darbo organizavimo pakeitimo priežasčių realumą nurodė, kad reali jų atleidimo priežastis buvo tai, jog jie nesutiko dirbti už mažesnį darbo užmokestį, akcentavo, kad poliklinikos sprendimą atlikti darbo organizavimo pakeitimus nulėmė jų atsisakymas dirbti už mažesnį darbo užmokestį.
Pirmosios instancijos teismas sprendimu ieškovų ieškinį atmetė. Nustatė, kad darbdavė su ieškovais darbo sutartis nutraukė dėl realių darbo organizavimo pakeitimų, nes atsisakė dantų protezų gamybos funkcijos ir panaikino visų dantų technikų ir dantų technikų, atliekančių liejimo darbus, pareigybes. Darbdavė taip pat atliko viešąjį paslaugų pirkimą ir su antrąja atsakove sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria antroji atsakovė įsipareigojo tiekti dantų protezus, dantų protezų pataisas ir modifikacijas. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad darbdavės vykdyti struktūriniai pertvarkymai buvo realūs, nulemti objektyvaus poreikio optimizuoti įmonės veiklą ir nuosekliai įgyvendinti. Tokio teismo vertinimo nepakeitė aplinkybė, kad iki tol darbdavė inicijavo darbo užmokesčio mokėjimo sistemos pakeitimus ir, ieškovams su tuo nesutikus, pasirinko kitą jai ekonomiškai naudingą problemos sprendimo būdą.

Apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą – sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad darbdavės vykdyti struktūriniai pertvarkymai buvo realūs, nulemti objektyvaus poreikio optimizuoti įmonės veiklą, o antroji atsakovė jokių su verslu susijusių teisių ir pareigų iš darbdavės neperėmė. Pasisakydamas dėl verslo dalies perdavimo, teismas nurodė, kad poliklinika tiesiogiai nepriskirtina verslo subjektui, nes pagal savo teisinį statusą yra viešasis juridinis asmuo, jos veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos viešųjų įmonių įstatymas (viešoji įstaiga – pelno nesiekiantis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – tenkinti viešuosius interesus). Teismas atsižvelgė į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT, Teisingumo Teismas) išaiškinimus, kad veiklos tapatumo išlaikymą įrodo faktas, jog naujasis darbdavys iš tikrųjų tęsia ar atnaujina įmonės valdymą, vykdydamas tokią pačią arba analogišką ekonominę veiklą; taip pat turi būti perduotas stabilus ekonominis vienetas, t. y. perdavimu nebus laikomi tokie atvejai, kai sudaromi vienkartiniai susitarimai dėl specifinių, konkrečių darbų atlikimo (LAT 2012-02-20 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-40/2012 ). Teismo vertinimu, antrosios atsakovės teiktos viešosios paslaugos negali būti vertinamos kaip perimta viešajai įstaigai priskirta sveikatos priežiūros veikla ar veiklos tapatumo išlaikymas. Priešingai nei teigė ieškovai, antrajai atsakovei nebuvo perduotas joks materialus objektas, iš ko būtų galima spręsti, kad buvo perduotas stabilus ekonominis vienetas. Antroji atsakovė yra specializuota privataus kapitalo bendrovė, teikianti išskirtinai tik dantų technikos laboratorijos paslaugas – pagal individualius užsakymus gaminanti įvairius dantų protezavimo gaminius bei tiekianti tokius gaminius odontologijos klinikoms, todėl ieškovai nepagrįstai šios atsakovės paslaugų teikimą poliklinikai per viešojo pirkimo procedūras siejo su verslo perdavimu.

LAT paliko nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį,priteisė pirmajai ir antrajai atsakovėms iš ieškovų (darbuotojų) po 322,67 Eur ir po 310,57 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Nurodė kad tai, kad DK 45 str . 2 d. draudžia atleisti darbuotoją šiam nesutikus dirbti už sumažintą darbo užmokestį, savaime nereiškia draudimo darbdaviui imtis darbo organizavimo pakeitimų. Darbdavys turi teisę savarankiškai organizuoti savo veiklą, priimti sprendimus dėl įmonės struktūros, darbuotojų skaičiaus, pareigybių, veiklos plėtros ar optimizavimo. Tai suteikia darbdaviui galimybę lanksčiai reaguoti į rinkos sąlygas, priimti sprendimus, atitinkančius įmonės interesus, ir užtikrinti efektyvų įmonės valdymą. Jeigu tokie sprendimai yra įgyvendinami laikantis teisės aktų reikalavimų, jie negali būti pripažįstami neteisėtais. Tad, priešingai nei teigė ieškovai, darbuotojo atsisakymo dirbti už sumažintą atlyginimą faktas savaime nelemia vėliau atliekamų darbo organizavimo pakeitimų neteisėtumo. Darbo sutarties nutraukimas dėl darbuotojo darbo funkcijos perteklinio pobūdžio (DK 57 str . 1 d. 1 p.) ir darbuotojo atsisakymo dirbti pakeistomis darbo sutarties sąlygomis (DK 57 str . 1 d. 3 p.) yra skirtingi ir savarankiški darbo santykių pasibaigimo pagrindai ir jie taikytini esant skirtingoms faktinėms aplinkybėms. Darbdaviui pakeitus darbo užmokesčio mokėjimo tvarką ir sumažinus darbuotojui darbo užmokestį, darbuotojas, nesutikęs su sumažintu darbo užmokesčiu, negali būti atleistas iš darbo vadovaujantis DK 57 str . 1 d. 3 p. dėl jam DK 45 str . 2 d. taikomos garantijos. Tačiau tai nereiškia, kad darbo teisiniai santykiai tarp šalių teisėtai negalėtų pasibaigti kitais įstatyme įtvirtintais pagrindais. Todėl nėra pagrindo DK 45 str . 2 d. darbuotojams įtvirtintos garantijos ir DK 57 str . 1 d. 1 p. įtvirtinto vieno iš darbo sutarties nutraukimo pagrindų aiškinti taip, kad, darbuotojui nesutikus su sumažintu darbo užmokesčiu ir darbdaviui vėliau vykdant darbo organizavimo pakeitimus ir dėl jų atleidžiant minėtus darbuotojus, toks darbo sutarčių nutraukimas visais atvejais turėtų būti pripažįstamas neteisėtu. Atleidimas iš darbo galėtų būti pripažintas neteisėtu tik tuo atveju, jeigu būtų įrodyta, kad jis neatitiko DK 57 str . 1 d. 1 p. ir DK 57 str . 2 d. nustatytų reikalavimų. Taigi, atleidimo teisėtumas DK 57 str . 1 d. 1 p. pagrindu ir turi būti vertinamas pagal jam taikytinus reikalavimus, nepriklausomai nuo to, ar iki darbo organizavimo pakeitimų darbuotojui buvo siūloma dirbti už sumažintą darbo užmokestį.

LAT nurodė, kad dar iki darbo užmokesčio mokėjimo sistemos pakeitimų poliklinikoje buvo nustatytas Dantų protezavimo skyriaus nuostolingumas. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo, kad Dantų protezavimo skyriaus darbo organizavimo pakeitimai buvo vykdomi nuosekliai ir iš anksto, nustačius Dantų protezavimo skyriaus veiklos neefektyvumo priežastis bei apsvarsčius galimus sprendimo būdus – arba darbo užmokesčio sistemos keitimą, arba etatų mažinimą įsigyjant paslaugas iš išorinio paslaugos vykdytojo, taigi, ieškovų teiginiai, kad darbo organizavimo pakeitimus nulėmė jų atsisakymas dirbti už mažesnį darbo užmokestį, nėra tikslūs. Abi aplinkybės – tiek darbo užmokesčio mokėjimo sistemos pakeitimai, tiek darbo organizavimo tvarkos pakeitimai – buvo darbdavės sprendimai, nulemti nustatytos Dantų protezavimo skyriaus veiklos neefektyvumo problemos, taigi, darbo organizavimo pakeitimai buvo atlikti ne tam, kad būtų įgyvendinta darbuotojų, nesutikusių dirbti už sumažintą darbo užmokestį, atleidimo schema.
LAT vertinimu, darbdavio sprendimas atsisakyti tam tikros veiklos vykdymo įmonės viduje ir savo struktūroje panaikinti su tos veiklos vykdymu susijusius darbuotojų etatus yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad tą veiklą vykdžiusių darbuotojų funkcija tampa perteklinė ir darbdavio vykdomai veiklai nebereikalinga. Kitaip tariant, darbuotojo atliekamos darbo funkcijos reikalingumas vertinamas pagal tai, ar tam tikrai funkcijai atlikti reikalingas darbuotojas, o ne ar pati veikla, kuriai priskirta darbuotojo atliekama darbo funkcija, yra reikalinga darbdaviui. Taigi, darbuotojo atliekama darbo funkcija gali būti pripažinta pertekline tiek tuo atveju, kai darbdavys apskritai atsisako tam tikros veiklos, tiek ir kai nusprendžia, kad tą veiklą vykdys ne pats, bet pasitelkdamas trečiąjį asmenį. Nagrinėjamoje bylojepanaikinus ieškovų etatus, jų darbo funkcijos tapo nereikalingos, o į jų vietą nebuvo priimti kiti darbuotojai.

LAT nesutiko su argumentais, kad teismai turėjo konstatuoti, jog įvyko verslo perdavimas. Apibendrindamas Teisingumo Teismo praktiką dėl Direktyvos 2001/23/EB 1 str. b punkto taikymo LAT nurodė, kad, sprendžiant dėl įmonės, verslo arba įmonės ar verslo dalies perdavimo, svarbu sistemiškai įvertinti, ar buvo perduotas stabiliai veikiantis ūkio subjektas, išlaikantis savo tapatybę. Tapatybės išlaikymas nustatomas atsižvelgiant į veiklos tęstinumą ir perduoto ūkio subjekto organizacinį bei funkcinį vientisumą, t. y. ar buvo perimti darbuotojai, klientai, materialūs ar nematerialūs ištekliai, ar veikla po perdavimo iš esmės sutampa su buvusia veikla. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad poliklinika nutraukė dantų protezų gamybą, atleido darbuotojus, vykdžiusius šias funkcijas, ir nutarė technikų teikiamas paslaugas įsigyti iš antrosios atsakovės. Po viešojo pirkimo procedūrų tarp atsakovių buvo sudaryta terminuota dantų protezavimo gaminių pirkimo–pardavimo sutartis. Teismai nenustatė, kad šalys būtų susitarusios dėl poliklinikos dantų technikos laboratorijos, kaip ekonominio vieneto ar jo dalies perėmimo, taip pat dėl materialiųjų ar nematerialiųjų išteklių, susijusių su dantų protezų gamyba (patalpų, dantų technikos įrenginių, technologijų ir specialių žinių, žaliavos atsargų), ar klientų perdavimo. Antrajai atsakovei nebuvo perduoti nei darbuotojai, nei materialus ar nematerialus turtas, specialios žinios ar kita, kas galėtų įrodyti stabiliai veikiančio ūkio subjekto perdavimą Direktyvos prasme. Iš esmės vienintelis dalykas, kuris buvo „perduotas“, – tai teisė vykdyti tą pačią veiklą, kurią anksčiau tiesiogiai vykdė pati poliklinika, tačiau vien tai, jog ūkio subjektas perima kito subjekto ūkinę veiklą, neleidžia daryti išvados, kad pastarojo tapatybė yra išlaikoma. Ūkio subjekto tapatybė neturėtų būti siejama tik su jo vykdoma veikla. Jo tapatybę lemia daugybė neatskiriamų elementų, kaip antai: jo darbuotojai, valdymo organai, darbo organizavimas, eksploatavimo metodai arba (tam tikrais atvejais) jo turimos eksploatavimo priemonės (ESTT 1998-12-10 sprendimas C-127/96, C-229/96 ir C-74/97, 30 p.; 2011-01-20 sprendimas byloje CLECE SA, C/463/09, 41 p.). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog iš esmės jokie veiklos elementai, kuriais pasinaudodama poliklinika vykdė dantų protezavimo gamybą, antrajai atsakovei nebuvo perduoti (nebuvo perduoti klientai, darbuotojai, įranga, gamybos procedūros, praktinė patirtis (angl. know-how) ar pan.). Antroji atsakovė neperėmė poliklinikos dantų protezavimo gamybos veiklos, ji savo resursų bei darbo procesų pagrindu pradėjo teikti dantų protezavimo gamybos paslaugas poliklinikai. LAT konstatavo, kad vien vykdomos funkcijos panašumas nėra pakankamas pagrindas konstatuoti verslo perdavimo faktą –nagrinėjamu atveju nebuvo teisinio pagrindo konstatuoti verslo dalies perdavimo Direktyvos 2001/23/EB bei DK 51 str . prasme.
Pažymėtina, kad DGK ir visų instancijų teismų sprendimai sutapo.

• Dėl dienpinigių apskaičiavimo pagrindo ir jų dydžio (Vilniaus apygardos teismo 2025-06-10 nutartis civ. b. Nr. e2A-1907-852/2025)

Ieškovė (darbdavė), nesutikdama su 2024-11-11 Klaipėdos DGK sprendimu Nr. DGKS-9153 d. b. Nr. APS-131-23871/2024, kuri darbuotojo prašymą tenkino iš dalies (priteisė 1315,69 Eur dienpinigių, o dėl dalyje dėl neišmokėtos kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas – atmetė), kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Klaipėdos DGK sprendimą dalyje dėl dienpinigių priteisimo. Nurodė, kad atsakovas (darbuotojas) susipažino su Dienpinigių mokėjimo tvarka (toliau – ir Tvarka) ir įsipareigojo laikytis. Atsakovui dienpinigiai buvo išmokami pagal projekto vadovės prašymą dėl pagal Tvarką atsakovui mokamos dienpinigių normos padidinimo 21,34 % iki bendros 71,24 % normos, vėliau – pagal projekto vadovės pateiktą prašymą dėl dienpinigių normos padidinimo nuo 50 % iki bendros 100 % normos. Ieškovė savo Tvarkoje aiškiai nurodė, kad: (a) komandiruotės metu priskaičiuotų ir mokamų dienpinigių tikslas, visų pirma, yra užtikrinti darbo užmokesčio dydį pagal tos šalies, į kurią darbuotojas yra komandiruotas, nacionalinius teisės aktus (ar kitas taikytinas taisykles) bei (b) 10 Eur suma iš kiekvienos komandiruotės dienos dienpinigių yra skirta maistpinigiams padengti. Ieškovės įsitikinimu, atsakovui pagrįstai buvo taikomas darbdavės patvirtintas vidaus norminis teisės aktas, t. y. Dienpinigių mokėjimo tvarka, kuri numato mažesnius dienpinigių dydžius ir objektyvius kriterijus jiems taikyti. Tvarkoje yra nustatytas bazinis mažesnis dienpinigių dydis – 50 proc., kuris taikomas visiems darbuotojams, vykstantiems į komandiruotę, ir kuris gali būti keičiamas (taikomas atitinkamai didesnis dienpinigių dydis), jeigu yra kitas objektyvus kriterijus, numatytas Tvarkoje. Kadangi atsakovas buvo komandiruojamas ilgesniam kaip 28 dienų terminui, atsirado sąlyga mokėti 20 proc. padidintą dienpinigių normą, o esant ir kitam kriterijui dėl darbo našumo, bendra padidinta dienpinigių norma sudarė 21,34 proc. arba iš viso 71,34 proc. Pagal antrą atsakovo komandiruotę, atsirado sąlyga mokėti 50 proc. padidintą dienpinigių normą, arba iš viso 100 proc. dienpinigių. Ieškovės vertinimu, DGK be pagrindo nusprendė nesiremti darbdavio nustatyta Dienpinigių mokėjimo tvarka, ir be pagrindo taikė maksimalaus dydžio dienpinigius.

Pirmosios instancijos teismas darbdavės ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės atsakovui 1385,69 Eur dienpinigių. Nustatė, kad atsakovui nustatytas 1525 Eur mėnesinis darbo užmokestis, 40 val., 5 darbo dienų savaitė. Darbo sutartyje taip pat nustatyta, kad komandiruotės metu darbuotojui mokama LRV nustatyta dienpinigių norma; mažesnė nei LRV nustatyta dienpinigių norma darbuotojui gali būti mokama, jeigu tai numatyta darbdavio vietiniame norminiame teisės akte (dienpinigių tvarkoje), su kuriais darbuotojas supažindinamas. Įsakymuose nurodyta, kad komandiruotės metu darbuotojui mokamas dienpinigių dydis, nustatytas darbdavio įsakymu patvirtintoje Dienpinigių mokėjimo tvarkoje, tačiau konkretus dienpinigių dydis, procentinis dydis, apskaičiuojant taikytinos dedamosios dalys nenurodytos. Teismas konstatavo, jog atsakovui mažesnių nei LRV nustatyti maksimalūs dienpinigių dydžiai dienpinigių mokėjimas neatitiko Aprašo nuostatų ir šalių sudarytos darbo sutarties sąlygų. Teismas akcentavo, jog darbo sutarties 6.5 p. numatyta bendroji taisyklė, jog komandiruotės metu darbuotojui mokama LRV nustatyta dienpinigių norma, o mažesnių dienpinigių mokėjimas įvardintas tik kaip galimas, jeigu tai numatyta darbdavio vietiniame norminiame teisės akte (Dienpinigių mokėjimo tvarkoje), su kuriais darbuotojas supažindintas. Teismas nustatė, kad pagal minėtą darbdavės Dienpinigių mokėjimo tvarką, nustatyti apibendrinti dienpinigių dydžių mažinimo ar didinimo kriterijai, ribos procentais, tarp kurių ir: už darbo našumą pridedama nuo 1 iki 8 proc.; už darbą nuo pastolių pridedama nuo 1,5 proc. iki 3,5 proc. dienpinigių; už darbą iš auto bokštelio pridedama nuo 2 proc. iki 8 proc.; už darbą stresinėmis sąlygomis pridedama 16 proc.; už apgyvendinimą komandiruotės metu prastesnėmis sąlygomis pridedama 3 proc.; už gautus iš kliento gerus atsiliepimus pridedama nuo 2 proc. iki 4 proc.; už rekomenduotus ir atvestus naujus darbuotojus ir teigiamą įmonės vardo garsinimą pridedama 2 proc.; už kolegų sudrausminimą objekte pridedama 3,2 proc. ir kt. Įvertinus šiuos ieškovės nustatytus dienpinigių apskaičiavimo kriterijus, matyti, kad iš minėtos Dienpinigių mokėjimo tvarkos nėra galimybės nustatyti, pagal kuriuos iš darbdavės Dienpinigių mokėjimo tvarkoje nustatytus konkrečius kriterijus dienpinigiai bus mažinti ar didinti konkrečioms darbuotojo komandiruotėms, kaip bus apskaičiuotas konkretus dienpinigių dydis kiekvienai darbuotojo komandiruotei, nes kriterijai tvarkoje pateikiami apibendrinti, gali paaiškėti ir vėliau, per neapibrėžtą laikotarpį po komandiruotės (pvz. teigiami atsiliepimai, teigiamas bendrovės vardo garsinimas ir pan.). Teismas pažymėjo, jog atsakovui mokamų dienpinigių mažinimas buvo neapibrėžtas, nekonkretizuotas, dėl to nėra aišku, pagal kuriuos iš kriterijų ir kokiu konkrečiu procentu, atsižvelgiant į kriterijaus kokybines/kiekybines charakteristikas dienpinigiai mažinti (ar didinti) konkrečiai darbuotojo komandiruotei. Teismas nurodė, kad pareigos aiškiai nustatyti darbuotojui mokėtiną dienpinigių dydį neįvykdymas lemia pasekmes – darbdavio prievolę mokėti darbuotojui LRV nustatyto maksimalaus dydžio dienpinigius.

Apeliacinės instancijos teismas ieškovės apeliacinį skundą atmetė – paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teismas vertino, kad darbdavio patvirtintas vietinis norminis teisės aktas prieštarauja darbo įstatymams, pablogina darbuotojo teisinę padėtį palyginus su ta, kurią garantuoja darbo įstatymai ir todėl šis vietinis norminis teisės aktas ginčo atvejui negali būti taikomas. Konstatavo, kad Dienpinigių mokėjimo tvarkoje darbdaviui deleguota kompetencija mažinti dienpinigių dydį yra įgyvendinta netinkamai: 1) darbdavio patvirtinta Tvarka yra skirta sumažinti dienpinigius visiems darbuotojams netaikant jokių kriterijų iki maksimalios leistinos ribos, nors tokios teisės Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 nutarimu Nr. 526 patvirtinto Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo 2 punktas darbdaviui nedelegavo; 2) darbdavio patvirtinto norminio teisės akto nuostatose nurodyti kriterijai yra ne dienpinigių mažinimo kriterijai, bet dienpinigių didinimo kriterijai, t. y. Tvarkoje darbdavys apibrėžia atvejus kai sumažinti iki 50 procentų dienpinigiai gali būti padidinti, o ne objektyvius kriterijus ir atvejus, kai dienpinigiai gali būti mažinami; 3) darbdavio vietiniame norminiame teisės akte nustatyti kriterijai nėra objektyvūs ir negali būti naudojami kaip pagrindas mažinti dienpinigius.

Teismas konstatavo, kad nurodyti kriterijai (sąlygos) rodo, kad darbdavys pareigą mokėti mažesnį, kintamą dienpinigių dalį sieja su darbuotojo darbo sąlygomis (lauke, viduje nuo pastolių ir t.t.), padidėjusiu darbo krūviu (atlieka iškrovimo darbus ar kt.), papildomo darbo atlikimu (apmoko kitą darbuotoją ir kt.), su atlikto darbo kokybe (už gautus gerus atsiliepimus iš klientų), ar su tuo, kaip darbuotojas vykdo kitas darbo pareigas (tvarkingai pildo apps'a, laiku pateikia ataskaitas), laikosi darbo drausmės ar kt. (rekomenduoja naują darbuotoją, teigiamai atsiliepia apie įmonę). Taigi, taikydamas šiuos kriterijus darbdavys įsipareigoja apmokėti darbuotojui už papildomą darbą arba skatinti darbuotoją už gerai atliktą darbą, tačiau dienpinigiai nėra nei apmokėjimo už papildomą darbą forma, nei darbuotojo skatinimo (premijavimo) forma. Dienpinigiai yra skirti kompensuoti padidėjusias darbuotojo išlaidas, susijusias su tuo, kad darbuotojas darbo pareigas atlieka kitoje vietoje, nei nuolatinė jo darbo vieta. Taigi, ir objektyvūs kriterijai, kuriais remiantis darbdavys galėtų mažinti (diferencijuoti) Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 nutarimu Nr. 526 patvirtintame Maksimalių dienpinigių dydžių sąraše nustatytus dienpinigius, turėtų būti siejami su tuo, ar būdamas komandiruotėje darbuotojas patiria papildomas išlaidas, ar dėl kokių nors priežasčių jos yra mažesnės, o ne su tuo, kaip darbuotojas atlieka darbą ir ar tinkamai vykdo darbo pareigas.
Teismas sprendė, kad darbdavio Dienpinigių mokėjimo tvarka kaip vietinis norminis teisės aktas, yra priimtas viršijant darbdaviui suteiktą kompetenciją reglamentuoti dienpinigių mažinimo atvejus ir pablogina darbuotojo teisinę padėti palyginus su ta, kurią darbuotojui garantuoja darbo įstatymai (DK 3 str. 7, 8 d.). Esant tokiai situacijai pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai darbo ginčą išsprendė taikydamas ne darbdavio priimtą vietinį norminį teisės aktą, bet LRV nutarime numatytą maksimalų dienpinigių dydį.

Pažymėtina, kad DGK ir teismų sprendimai iš esmės sutapo – darbuotojui priteisti maksimalūs dienpinigių dydžiai.

• Dėl darbo išmokų priteisimo ir žalos atlyginimo ikisutartiniuose santykiuose (DK 42 str. 3 d.) (LAT 2025-06-16 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-108-1120/2025)

Ieškovas (darbuotojas), nesutikdamas su Panevėžio DGK 2024-01-10 sprendimu Nr. DGKS-462 d. b. Nr. APS-131-24825/2023, kuri ieškovo prašymą atmetė, kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės (darbdavės): „840 Eur Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. potvarkio Nr.1365 „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir apmokėjimo tvarkos“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimo Nr. 526 „Dėl dienpinigių ir kitų komandiruotės išlaidų apmokėjimo“ pagrindu; 1374 Eur Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 5 str. pagrindu už klaidinamos reklamos naudojimą; 1391,73 Eur išeitinę kompensaciją DK 140 str. pagrindu, nutraukus darbo sutartį pagal DK  129 str. ir 136 str. 1 d. 6 p.; 2783,46 Eur už priverstinių pravaikštų laiką (už 60 k. d.) pagal DK ; 2500 Eur neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK ) 6.250 str.“. Nurodė, kad 2023 m. rugpjūtį socialiniuose tinkluose perskaitė atsakovės skelbimą apie sunkvežimių vairuotojų įdarbinimą tarptautiniams krovinių vežimams, susisiekė su atsakove. Preliminariais susitarimais atsakovė prisiėmė atsakomybę už ieškovo įdarbinimą Lietuvos Respublikoje ir parengė visus reikalingus dokumentus leidimui gyventi Lietuvos Respublikoje gauti – įsipareigojimą, kad atsakovė garantuoja apgyvendinti ir deklaruoti ieškovo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikos teritorijoje. Atsakovės darbuotojų pagalba ieškovas gavo leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Prieš įdarbinimą per susirašinėjimo ir vaizdo skambučių programą „WhatsApp“ atsakovė su ieškovu atliko interviu. Pokalbio metu atsakovė nustatė, kad ieškovas turi būtinų savybių, kurių reikia priimant į darbą, šalys susitarė dėl darbo grafiko, darbo užmokesčio, mokymų, praktikos ir kt. Atsakovės vadovybės nurodymu 2023 m. spalio mėn. ieškovas atvyko į Lietuvos Respubliką, nuvyko į praktinį egzaminą, tačiau dėl gamtos sąlygų, t. y. smarkių liūčių ir pūgos, ieškovui nepavyko išlaikyti praktinio automobilio statymo egzamino. Dėl to instruktorius ir kiti darbuotojai žodžiu pranešė ieškovui, kad su juo nebus sudaryta darbo sutartis. Ieškovas ne kartą kreipėsi į atsakovės Personalo skyrių, kitus darbuotojus, prašydamas suteikti jam galimybę perlaikyti egzaminą ar mokytis pagal mokamų kursų programą, tačiau kiekvieną kartą gaudavo neigiamą atsakymą. Atsakovės darbuotojai po šio įvykio dėl ieškovui nežinomų priežasčių pradėjo sąmoningai jį ignoruoti, o jam paprašius atlikti praktiką (darbą) nebuvo suteikta konkreti aktuali informacija ir nebuvo paaiškinta, kaip jam toliau elgtis būnant Lietuvos Respublikos teritorijoje. Dėl atsakovės neteisėtų veiksmų ieškovas liko be darbo ir buvo priverstas dirbti kitoje analogiškoje logistikos įmonėje.

Pirmosios instancijos teismas tenkino dalį ieškinio – konstatavo, kad darbo sutartis tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta, tačiau neįsigaliojo ne dėl ieškovo kaltės, ir priteisė ieškovui iš atsakovės 1383 Eur kompensaciją pagal DK 42 str . 3 d. ir 49,32 Eur turtinės žalos atlyginimo. Teismas laikė, kad tarp šalių susiklostė labai pažengę ikisutartiniai darbo santykiai, kurių rezultatas turėjo būti rašytinė sutartis. Nors darbo sutartis formaliai nebuvo sudaryta, šalys realiai susitarė dėl darbo funkcijos, darbo užmokesčio, darbo vietos, ieškovui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas konstatavo, kad DK  32, 33 str. ir 42 str. 3 d. prasme tarp šalių buvo sudaryta darbo sutartis. Teismas konstatavo, kad ieškovas nebuvo įdarbintas ne dėl jo kaltės.
Apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Nurodė, kadatsakovė kreipėsi į Migracijos departamentą prašydama išduoti ieškovui leidimą laikinai gyventi, deklaravo už ieškovą, patvirtindama Tarpininkavimo rašte, kad ieškovas turi kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu. Teismas vertino, kad atsakovės kaip darbdavės elgesys, kai, turėdama duomenis apie ieškovo, kaip potencialaus darbuotojo iš trečiųjų šalių, gebėjimus vykdyti darbo funkcijas ir su juo ketindama sudaryti darbo sutartį, o vėliau, kai šis atvyko į Lietuvą, atsisakė jį įdarbinti, motyvuodama testo neigiamu rezultatu ir nepakankamais gebėjimais, vertintinas kaip neatsakingas.
LAT panaikino apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria tenkinti ieškovo reikalavimai (pripažinta, kad darbo sutartis tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta, tačiau neįsigaliojo ne dėl ieškovo kaltės, priteista ieškovui iš atsakovės 1383 Eur kompensacija pagal DK 42 str. 3 d. ir 49,32 Eur turtinės žalos atlyginimo) ir priėmė naują sprendimą – nurodytus darbuotojoieškinio reikalavimus atmetė. Kitą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį paliko nepakeistą, priteisė atsakovei (darbdavei) iš ieškovo (darbuotojo) 3021 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

LAT pažymėjo, kad darbo sutarties sudarymo faktą teismas gali konstatuoti ir nesant rašytinės darbo sutarties, jei, įvertinęs šalių elgesį, jų atliekamų veiksmų pobūdį, nustato, kad šalys susitarė dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų. Sprendžiant, ar teismai pagrįstai konstatavo, kad darbo sutartis šioje byloje buvo sudaryta, būtina įvertinti, ar teismai pagrįstai nustatė, jog šalys susitarė dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų. Šiuo atveju šalys skirtingai vertina, ar buvo susitarta dėl vienos iš būtinųjų darbo sutarties sąlygų – darbo funkcijos. Byloje nėra ginčo, kad atsakovė siekė įdarbinti ieškovą tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, todėl siekdami nustatyti, ar šalys sutarė dėl darbo funkcijos, teismai privalėjo įvertinti, ar atsakovė sutiko, kad ieškovas turi pakankamą kvalifikaciją atlikti vilkiko vairuotojo darbo funkciją.

LAT atkreipė dėmesį, kad, pagal Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 62 str. 3 d., darbdavys gali sudaryti darbo sutartį tik su užsieniečiu, jau turinčiu leidimą dirbti, išskyrus šio įstatymo 58 str. nurodytus atvejus (be kita ko, jei jis turi leidimą gyventi Lietuvoje). O minėtais šio įstatymo 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 2 p. yra reglamentuojami reikalavimai gauti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui, kuris dar tik ketina dirbti. Todėl vien būsimos darbdavės kreipimosi į Migracijos departamentą aplinkybė savaime neįrodo darbo sutarties sudarymo fakto. Be to, remiantis Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 36 str. 3 d. 1 p., gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvoje užsienietis gali būti ir neįdarbintas, apie tai darbdavys privalo pranešti Migracijos departamentui. Nors LAT sutiko su teismų išvada, kad atsakovė yra atsakinga už Migracijos departamentui pateiktus duomenis, tačiau atkreipė dėmesį, kad dalis šių duomenų yra gauti iš ieškovo (pvz., duomenys apie teisę vairuoti, darbo stažą, turimą kvalifikaciją ir kt.), kuris pagal DK 41 str. taip pat yra atsakingas už teisingų duomenų pateikimą atsakovei.

LAT vertinimu, teismo išvada, kad atsakovės kreipimasis į Migracijos departamentą su prašymu išduoti ieškovui leidimą gyventi įrodo šalių susitarimą dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų, nėra pagrįsta, nes, viena vertus, atsakovės prašymo Migracijos departamentui pateikimas pagal aptartas Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties nuostatas nereiškia neatšaukiamo atsakovės įsipareigojimo suteikti ieškovui darbą, kita vertus, aplinkybė, jog būsimas darbdavys teikia duomenis apie darbuotojo kvalifikaciją Migracijos departamentui, nesuponuoja išvados, kad buvo įvykdyti DK 32, 33 str. įtvirtinti darbo sutarties sudarymo reikalavimai (konkrečiu atveju nepagrindžia, jog atsakovė sutiko, kad ieškovas turi kvalifikaciją, kurią nurodė turįs ir kuri yra būtina darbo funkcijai atlikti). Pažymėjo, kad transporto priemonių vairavimo praktinis įvertinimas galėjo būti atliktas tik ieškovui atvykus į Lietuvą, jis apie šią įsidarbinimo sąlygą žinojo ir su ja sutiko.

LAT pažymėjo, kad įstatymu nėra draudžiama darbdaviui prieš sudarant su būsimu darbuotoju darbo sutartį patikrinti, ar jis sugebės atlikti sutartas darbo funkcijas, ar jis turi reikiamą kvalifikaciją, gebėjimus, o nustačius, kad pateikti duomenys neatitinka realių gebėjimų, nesudaryti su juo sutarties (pvz., darbdavio rengiami konkursai, kurių metu vienodus diplomus turintys asmenys parodo skirtingus gebėjimus). Taip pat nurodė, kad ieškovo nurodyta aplinkybė, jog dėl smarkių liūčių ir pūgos jam nepavyko atlikti bandomojo važiavimo testo (praktinio transporto priemonės statymo egzamino), neturi reikšmės vertinant testo rezultatus, nes atsakovė siekė priimti į darbą vairuotoją, galintį vairuoti vilkiką bet kokiomis oro sąlygomis. Nors atsakovė siūlė darbą asmenims, kurie galėjo neturėti tolimųjų reisų vilkiko vairuotojo patirties ir žadėjo tokius asmenis apmokyti, šis atsakovės pasiūlymas negali būti aiškinamas plačiai, kaip apimantis ir siūlymą išmokyti vairuoti vilkiką to apskritai nemokantį asmenį. LAT sprendė, kad ieškovo pateikti apie turimą kvalifikaciją duomenys neatitiko realių jo gebėjimų, todėl teismai nepagrįstai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius santykius kaip sutartinius. Kadangi ieškovas nesuteikė atsakovei teisingos informacijos apie savo gebėjimus atlikti vilkiko vairuotojo darbo funkcijas, kuri buvo būtina atsakovei nuspręsti, ar sudaryti darbo sutartį su ieškovu, ir byloje nėra nustatyta, kad atsakovė turėjo žinoti šią informaciją, prieš kviesdama ieškovą sudaryti darbo sutarties, ir šios informacijos nesužinojo anksčiau dėl savo kaltės, LAT konstatavo, kad atsakovė turėjo teisę ikisutartinius darbo santykius su ieškovu nutraukti nesudariusi su juo darbo sutarties.

Pagal DK 41 str . 2 d. ir bylos faktinį pagrindą, atsakovė turėtų atlyginti žalą ieškovui, jei būtų nustatyta, kad atsakovė ikisutartiniuose darbo santykiuose neįvykdė sąžiningumo ir sutarčiai sudaryti bei vykdyti reikalingos informacijos suteikimo pareigų. Teismai atsakovės nesąžiningu veiksmu laikė aplinkybę, kad ji neleido ieškovui perlaikyti vairavimo testo. LAT laikė nepagrįsta šią teismų išvadą, nes nors atsakovė nesuteikė galimybės perlaikyti vairavimo testo, testu buvo tikrinamos ne mokymų įsisavinimo žinios, o profesionalaus vilkiko vairuotojo bazinis gebėjimas atlikti būsimas jam pavestas darbo funkcijas, kurių vykdymas yra susijęs su didele rizika turtui ir žmonių gyvybei Lietuvai įprastomis kelių eismo sąlygomis, ir šis gebėjimas negalėjo iš esmės pagerėti per trumpą laiką.
LAT, kaip ir DGK, atmetė ieškovo reikalavimus.

• Dėl darbo užmokesčio, dienpinigių ir netesybų priteisimo, šalims sulygus dėl 45 val. darbo savaitės (2025-06-19 Kauno apygardos teismo nutartis civ. b. Nr. e2A-1503-945/2025)

Ieškovas (darbuotojas), nesutikdamas su Klaipėdos DGK 2024-10-22 sprendimu Nr. DGKS-8611 d. b. Nr. APS-115-21807/2024, kuri ieškovo prašymą priteisti 9003,96 Eur sumą, kurią sudaro dienpinigiai ir darbo užmokestis bei netesybos, atmetė, kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės (darbdavės) neišmokėtą iš darbo santykių kylančią 412,14 Eur sumą, kurią sudaro darbo užmokestis ir dienpinigiai, 9147,60 Eur netesybas. Nurodė, kad atsakovė atleido ieškovą 2024-09-16 ir iki šiol tinkamai su juo neatsiskaitė.

Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo atsakovei 3085,50 Eur bylinėjimosi išlaidų. Nustatė, kad šalys pasirašė darbo sutartį, kuria atsakovė priėmė ieškovą dirbti vairuotoju. Darbdavys įsipareigojo mokėti darbuotojui mėnesinį 1386 Eur atlyginimą, mokant jį vieną kartą per mėnesį iki sekančio mėnesio 20 d. pavedimu į banko sąskaitą, buvo nustatyta 45 valandų darbo savaitė, neviršijant 180 valandų per mėnesį, taikant suminę darbo laiko apskaitą, suminės laiko apskaitos terminas – 3 mėnesiai. Šalys susitarė, kad darbuotojui už komandiruojamą laikotarpį yra mokami dienpinigiai, kurių dydį ir mokėjimo tvarką numatė atsakovės vadovo patvirtintas dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašas. Teismas konstatavo, kad šalys, apskaičiuodamos darbo užmokestį, taiko skirtingą darbo užmokesčio dydį, darbo laiko normą, darbo dienų skaičių, dėl ko gauna skirtingus valandinius ir dieninius įkainius, kas, be kita ko, daro įtaką galutiniam darbo užmokesčio dydžiui. Teismas sprendė, kad atsakovė tinkamai apskaičiavo ieškovo darbo užmokestį ir pagrįstai jam išmokėjo atsakovės priskaičiuotą atlyginimą. Teismas nustatė, kad ieškovas naudoja 40 val. per savaitę darbo laiką. Teismas pažymėjo, kad darbo sutartyje yra nustatyta 45 val. darbo savaitė, todėl nėra aišku, kokiu pagrindu ieškovas skaičiuoja 40 val. darbo savaitę, o klaidingas ieškovo skaičiavimas, taikant 40 val. darbą per savaitę, daro įtaką valandiniam ir darbo dienos įkainiui, darbo laiko normai ir viršvalandžiams. Teismas sprendė, kad ieškovo pateikti aritmetiniai darbo užmokesčio skaičiavimai yra klaidingi ir nepagrįsti, o atsakovė, apskaičiuodama ieškovo atlygį, remiasi šalių sudaryta darbo sutartimi, kuri numatė 45 val. darbo savaitę.

Apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisė atsakovei (darbdavei) iš ieškovo (darbuotojo) 1270,50 Eur bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad esminis ieškovo kritikos atsakovės pateiktiems skaičiavimams akcentas yra susijęs su tuo, kad ieškovui mokėtinas sumas atsakovė, vadovaudamasi darbo sutartimi, apskaičiavo taikydama 6 dienų 45 val. darbo savaitę, gi ieškovas laikėsi pozicijos, kad skaičiavimai, vadovaujantis DK 112 str. 3 d., turėjo būti atliekami taikant 5 dienų 40 val. darbo savaitę. Ieškovas įrodinėjo, kad darbo sutarties sąlyga dėl 45 val. darbo savaitės negali būti taikoma dėl prieštaravimo imperatyviam įstatyminiam reglamentavimui. Teismas šį argumentą atmetė kaip nepagrįstą. Nurodė, kad DK 121 str. įtvirtinta galimybė LRV transporto sektoriuje nustatyti kitokius maksimalaus darbo laiko ir minimalaus poilsio laiko reikalavimus bei darbo laiko režimo taisykles, nei numatyta pačiame DK. Pasinaudodama šia galimybe LRV 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 534 patvirtino Darbo laiko ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse aprašą (toliau – Aprašas), kurio 14.1 p. nurodoma, kad mobiliems kelių transporto priemonių darbuotojams nustatoma vidutinė savaitės darbo laiko trukmė turi neviršyti 48 val. Aprašo 14.1 p. aiškinant sistemiškai su DK 112 str. 3 d., suteikiančia teisę nukrypti nuo 40 val. bendrosios taisyklės tik mažinimo kryptimi, DK 121 str., pagal kurį nukrypimai nuo DK taisyklių galimi klausimais, susijusiais ne su darbo laiko norma, bet su darbo grafiku, bei lingvistiškai, nes, skirtingai nei DK 112 str. 3 d., kur nurodytas konkretus darbo normos dydis (40 val.), Aprašo 14.1 p. pasirinkta formuluotė „turi neviršyti 48 val.“, darytina išvada, kad aptariamu reglamentavimu, nekeičiant DK įtvirtintos darbo laiko normos, buvo įtvirtinta galimybė darbdaviui susitarti su darbuotoju, dirbančiu tolimųjų reisų vairuotoju, dėl didesnės, tačiau 48 val. per savaitę neviršijančios, darbo laiko trukmės atliekant tą pačią darbo funkciją ir to nevertinant kaip viršvalandžių, kas savo esme atitinka padidinto darbo krūvio sampratą, kaip ji įvardinta DK  144 str. 7 d. ir aptarta kasacinio teismo praktikoje (LAT 2015-1-13 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-590-378/2015). Nagrinėjamoje byloje šalys susitarė dėl 45 val. darbo savaitės ir darbo užmokesčio dydžio (1386 Eur (2024 m. taikytas 1525 Eur dydis)) – darbo sutartimi šalys susitarė dėl konkretaus darbo užmokesčio, mokėtino už sutartyje nurodytą darbo laiko trukmę – 45 val. per savaitę. Teismas nurodė, kad darbo užmokesčio dydis nustatytas šalių susitarimu, pasirinktos formuluotės neleidžia spręsti, kad įvardinta suma mokėtina ne už darbo sutartyje aptartą darbo laiko trukmę, nustatytas darbo užmokesčio dydis neprieštarauja teisės aktų reikalavimams (yra didesnis už minimalųjį valandinį atlygį).
Pažymėtina, kad DGK ir teismų sprendimai iš esmės sutapo – ginčas išspręstas darbdavio naudai.
Darbo ginčų komisijų darbo organizavimo skyrius

2025 m. I pusmetį darbo ginčų komisijos (toliau – DGK) gavo apie 5 proc. mažiau prašymų nei 2024 m. I pusmetį (2024 m. I pusmetį gauti 4628 prašymai, 2025 m. I pusmetį – 4395 prašymai), tačiau atsižvelgiant į prašymuose iškeltų reikalavimų skaičių, pastebėta, kad DGK priėmė apie 8 proc. daugiau sprendimų dėl ieškovų pareikštų reikalavimų (2025 m. I pusmetį priimti 10645 sprendimai, 2024 m. I pusmetį – 9859).

Apie 72 proc. sudarė sprendimai dėl darbo užmokesčio išieškojimo, beveik 8 proc. – dėl reikalavimų, susijusių su atleidimo iš darbo teisėtumu ir atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimu, apie 3 proc. – dėl neturtinės žalos, apie 2,6 proc. – dėl turtinės žalos, apie 3,2 proc. – dėl darbo sutarties sąlygų, apie 2 proc. – dėl darbo ir poilsio laiko, apie 1,6 proc. – dėl baudų skyrimo už DGK sprendimo ar teismo nutarties nevykdymą, ir kt.

Pastebėta, kad aptariamu laikotarpiu DGK priėmė apie 32 proc. (2024 m. I pusmetį – 35 proc.) sprendimų tenkinti arba iš dalies pareikštus reikalavimus, o apie 17 proc. (2024 m. I pusmetį – 17,5 proc.) – atmesti. Apie 24 proc. sprendimų (2024 m. I pusmetį – 22 proc.) sudarė taikos sutartys, o įvertinus kartu ir kitus teigiamus darbo bylų baigties rezultatus, t. y., kai atsisakoma pareikštų reikalavimų iki DGK posėdžio arba jo metu, tokie sprendimai kartu su taikos sutartimis siekė beveik 37 proc.
Toliau apžvelgiame keletą DGK nagrinėtų bylų, susijusių su 2017-07-01 įsigaliojusio Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) papildyta DGK kompetencija, atskirai apžvelgdami darbo bylas dėl psichologinio smurto darbe.

• Dėl nekonkuravimo susitarimo panaikinimo (Vilniaus DGK 2025-01-29 sprendimas Nr. DGKS-857 darbo byloje Nr. APS-131-29762/2024)

Ieškovas (darbuotojas) kreipėsi į DGK dėl nekonkuravimo susitarimo panaikinimo. Nurodė, kad pateikta pasirašymui darbo sutartis buvo darbdavio šablonas ir jis neturėjo jokių galimybių ją koreguoti ar taisyti, tai atspindi jo susirašinėjimas su atsakovu, darbo sutarties sudarymo metu buvo informuotas, kad visi pasirašinėja, tai standartas ir pan. Jis nėra nei teisininkas, nei personalo darbuotojas, nerengia jokių dokumentų, tačiau yra linkęs pasitikėti, kad įmonė rengia dokumentus ir atliepia abiejų šalių interesus bei įstatymo nuostatas. DK labai aiškiai pasisako, kad susitarimai dėl nekonkuravimo galimi tik su darbuotojais, turinčiais specialių žinių ar gebėjimų, kurie gali būti pritaikyti konkuruojančioje su darbdaviu įmonėje, įstaigoje, organizacijoje ar pradėjus vykdyti savarankišką veiklą ir taip padaryti darbdaviui žalos. Nėra aišku kokias specialias žinias ir gebėjimus jis turėjo darbo sutarties sudarymo metu 2023 m. rugsėjį, kuomet jo darbo patirtis buvo susijusi išskirtinai su žalų administravimu pas draudiką, tačiau atsakovas inicijavo nekonkuravimą pagal darbo sutartį. Nesuprantama kokių specialių žinių jam suteikė darbdavys per metus darbo pas jį, kuomet jo pareigos buvo Verslo klientų projekto vadovas, pagal pateiktą pareigų aprašymą ir kaip šios žinios ir/ar gebėjimai yra specialios gali būti pritaikomos pas konkurentus ir padaryti žalos Darbdaviui. Neaišku, kodėl jam buvo nustatytas maksimalus nekonkuravimo terminas. Prašė panaikinti jam nustatytą konkuravimo draudimą.
DGK ieškovo prašymą atmetė. Nurodė, kad jog faktą, kad darbuotojo pasirašytassusitarimas neatitiko jo tikrosios valios, turi įrodyti darbuotojas, kuris tokiu faktu grindžiasavo reikalavimus (CPK 178 str.). Susitarimo neteisėtumas galėtų būtikonstatuotas darbuotojui įrodžius, kad susitarimo turinys neatitinka jo tikrosios valios, oyra parašytas dėl kokios nors neteisėtos įtakos.DGK atkreipė dėmesį, kad ieškovas turi aukštąjį išsilavinimą, ėjoaukštesnes pareigas (verslo klientų draudimo projektų vadovo), taigi jo teisinisišprusimas, gebėjimas surasti reikiamą informaciją, taip pat ir teisiniais klausimais,įvertinti pasirašomų dokumentų teisines pasekme yra aukštas. Ieškovui neabejotinai buvosuprantama, koks susitarimas yra įtrauktas į jo darbo sutartį ir su kokiomis sąlygomis jissutinka. Šias aplinkybes patvirtina ir ieškovo susirašinėjimo su atsakove metu užduodamiklausimai. Bylos medžiaga leidžia daryti išvadą, kad ieškovas žinojo ir suprato kokiossąlygos yra įtrauktos į jo darbo sutartį. Byloje nėra nustatyta aplinkybių, kurių pagrindugalima būtų teigti, jog ieškovo valią pasirašyti tokį susitarimą sąlygojo atsakovės neteisėtiveiksmai. Taigi, nėra pagrindo teigti, kad darbo sutartiessudarymo sąlygos ieškovui buvo primestos, įpareigojant ieškovą pasirašyti darbo sutartį įją įtraukus susitarimą dėl nekonkuravimo taikant spaudimą ar atliekant kitus neteisėtusveiksmus.

• Dėl atleidimo DK 36 str. 3 d. pagrindu teisėtumo (Alytaus DGK 2025-01-30 sprendimas Nr. DGKS-949 darbo byloje Nr. APS-131-29263/2024)

Ieškovas (darbuotojas) kreipėsi į DGK prašydamas pripažinti jo atleidimą iš darbo pagal DK 36 str. 3 d. neteisėtu, grąžinti į buvusias pareigas bei priteisti iš darbdavio vidutinį darbo užmokestį (VDU) už priverstinės pravaikštos laiką bei 1000 Eur neturtinę žalą. Nurodė, kad visi darbuotojai buvo patenkinti tiek dėl greitai, tiek dėl kokybiškai atliekamo darbo, nebuvo nei vieno neišspręsto klausimo ar neatliktos pavestos užduoties. Nurodė, kad gavo užduotį bendrai su Lenkijos mokesčių patarėjais per savaitgalį surengti strategiją ir argumentus kasaciniam skundui mokesčių administratoriaus specialiam teismui Lenkijoje. Apie tokį nebuvo girdėjęs, nes mokesčių patarėjas ir Lenkijoje valstybės reguliuojama ir licencijuojama veikla nebuvo ieškovo kompetencijos sritis. Per keletą dienų negalėjo atlikti darbo, kuris nėra juristo funkcija, numatyta darbo sutartyje ar pareiginiuose nuostatuose. Į tai, kad nebus atliktas pavedimas jam buvo atrašyta, kad reikės spręsti klausimą dėl ieškovo tolimesnio darbo įmonėje. Ieškovas nurodė, kad buvo pažeista atleidimo iš darbo tvarka, nebuvo nustatyti neigiami darbo rezultatai, neigiamos asmeninės ar dalykinės savybės, nesugebėjimas tinkamai atlikti savo pareigų, išbandomojo laikotarpio metu jokių nusižengimų nepadarė, darbdavys dėl darbo jokių pretenzijų jai nei žodžiu nei raštu nereiškė, jokių darbo sutartyje nustatytų teisės normų nepažeidinėjo.

DGK ieškovo prašymą tenkino iš dalies. Nustatė, kad atsakovas atleido ieškovą iš darbo DK 36 str. 3 d. pagrindu pripažinęs, kad išbandymo rezultatai nepatenkinami. DGK pažymėjo, kad kasacinio teismo (LAT) praktika dėl darbo sutarties nutraukimo išbandymo laikotarpiu yra orientuojanti į darbo rezultatų vertinimą. Jeigu darbuotojas nesutinka su nurodytu atleidimo iš darbo pagrindu ir kreipiasi į teismą, darbdavys privalo įrodyti, kad darbuotojas iš tiesų neišlaikė išbandymo, t. y. kad darbuotojas dėl savo dalykinių ir asmeninių savybių nesugeba ar negali dirbti darbo, dėl kurio atlikimo buvo sulygta sudarant sutartį. Teismo pareiga nagrinėjant tokias bylas – patikrinti, ar darbdavys tikrai turėjo pakankamą pagrindą pripažinti, kad darbuotojas neišlaikė išbandymo (LAT 2015-11-27 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-632-611/2015; 2016-12-07 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-484-701/2016 ir kt.). Tokia teismų praktika reiškia, kad darbdavys negali nutraukti darbo sutarties, neišlaikius išbandymo, deklaratyviai, vien nurodydamas, kad darbuotojas neišlaikė išbandymo, tačiau, kita vertus, darbdaviui įrodžius aplinkybes, rodančias nepatenkinamą darbą, teismai negali kvestionuoti šių aplinkybių vertinimo (LAT 2023-10-03 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-240-701/2023).
DGK nustatė, kad ieškovui įsidarbinus pas atsakovą, jam iki įspėjimo dėl darbo sutarties nutraukimo dienos nebuvo reiškiami jokie priekaištai dėl darbo, elgesio su bendradarbiais, tiesioginių pareigų neatlikimo bei neprofesionalumo darbe atvejai. Atsakovas jokiame lokaliniame teisės akte konkrečių darbo sutarties nutraukimo priežasčių nenurodė (įspėjime apie atleidimą, įsakyme ar kt.). Įspėjimas dėl darbo sutarties nutraukimo iki išbandymo termino pabaigos, ieškovui buvo įteiktas jo ligos laikotarpiu. Įspėjime atsakovas nenurodė jokių aplinkybių, kad darbuotojas dėl savo dalykinių ar kitų asmeninių savybių nesugebėjo ar negali dirbti darbo, dėl kurio atlikimo buvo sulygta sudarant sutartį ir įrodančių netinkamumą darbui. Bylos nagrinėjimo metu ir atsakovo atstovas negalėjo nurodyti, dėl kokių konkrečių dalykinių savybių ar elgesio darbe, ieškovas neatitiko darbdavio keltų reikalavimų ir pripažino, kad ieškovas darbą atliko gerai. Atsiliepime atsakovas pasisakė, kad paaiškėjus, jog ieškovo asmeninės savybės darbdaviui nėra priimtinos, darbuotojas nepatenkino darbdavio lūkesčių, todėl darbo santykiai buvo nutraukti. Atsakovo atstovas ir posėdžio metu negalėjo nurodyti, kokios asmeninės savybės netiko darbdaviui ir kokių lūkesčių jis nepateisino.
DGK sprendė, kad atsakovas neįrodė aplinkybių, kurių pagrindu jis priėmė sprendimą dėl ieškovo neigiamų išbandymo rezultatų. Atleidimas vertintinas kaip neteisėtas ir dėl ieškovo atžvilgiu darytų procedūrinio pobūdžio pažeidimų, tokių kaip tinkamas nesupažindinimas su išbandymo termino sąlygomis, darbo funkcijomis (jų apimtimi), išbandymo rezultatais, supažindinimu su įsakymu apie atleidimą. DGK pripažino, kad ieškovo atleidimas DK 36 str. 3 d. pagrindu yra neteisėtas, priteisė VDU už priverstinės pravaikštos laiką, reikalavimą dėl neturinės žalos priteisimo atmetė.

• Dėl darbo sutarties nutraukimo DK 54 str. teisėtumo (Šiaulių DGK 2025-02-13 sprendimas Nr. DGKS-1297 darbo byloje Nr. APS-100-413/2025)

Ieškovas (darbuotojas) kreipėsi į DGK, prašydamas pripažinti darbo sutarties nutraukimą DK 54 str. 1 d. pagrindu neteisėtu, išieškoti vieno VDU dydžio kompensaciją. Nurodė, kad darbo sutartis buvo pasirašyta 2024-05-27, bandomasis laikotarpis buvo sutartas 3 mėn., bet dėl gero darbo buvo sutarta sutrumpinti bandomąjį iki 2 mėn. Viso darbo metu laikotarpiu neturėjo nuobaudų, nusižengimų ar pykčių su kolegomis ir vadovybe. 2024-12-09 ieškovą pasikvietė atskirai į kabinetą ir nei pristatę ir supažindinę su sąlygomis, nei suteikę laiko pagalvoti, nei buvo tartasi ar įspėtas iš anksto dėl galimo atleidimo, atleido pagal DK 54 str., sakydami, kad ieškovas neatitinka standartų, bet detaliau nebuvo paaiškinta kokio standarto, ar būtų suteikę laiko pasitaisyti ir dirbti toliau, tik pasakė, kad sprendimas jau yra padarytas generalinio vadovo ir jis nekeistinas ir liepė pasirašyti, neidami į diskusiją kodėl ieškovas atleidžiamas, nepasiūlydami išeitinių. Nebuvo paaiškinimo iš darbdavio pusės dėl atleidimo ir nebuvo įspėjimo nei raštu, nei žodžiu iš anksto kaip numato DK. Jautė spaudimą iš darbdavio pusės pasirašyti nedelsiant, neleidžiant susipažinti su dokumentu.

DGK ieškovo prašymą atmetė. Nustatė, kad byloje pateikti ieškovo pasirašyti su darbo sutarties nutraukimu susijędokumentai: 2024-12-09 atsakovės pasiūlymas nutraukti darbo sutartį šalių sutarimunuo 2024-12-09, 2024-12-09 susitarimas nutraukti darbo sutartį DK 54 str. pagrindunuo 2024-12-09.Pagal LAT praktiką, kiekvienu atveju būtina individualiai atsižvelgti į bylos duomenisapie atitinkamos šalies valios susiformavimo aplinkybes, ar asmens valia nebuvonulemta neleistinomis priemonėmis, ekonominio pobūdžio ar psichologiniu darbdaviospaudimu; ar pasiūlymas darbuotojui dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimubuvo išreikštas suprantamai ir aiškiai (LAT 2019-10-29 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-302-684/2019, 41–42 p.).Vertinant įrodinėjimo pareigas, kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kadįrodinėjimo pareiga nėra beribė – asmuo negali būti įpareigotas įrodyti tokias faktinesaplinkybes, kurių jis objektyviai negali įrodyti arba kuriųįrodinėjimas yra maksimaliai apsunkintas, be to, asmeniui negali būti priskirtaneproporcingai didelės apimties įrodinėjimo našta. Priešingas aiškinimas suponuotųasmens teisės į teisingą teismą paneigimą (LAT 2019-11-27nutartis Nr. e3K-3-359-701/2019). DGK vertino, kad valios ydas sutinkant su pasiūlymu nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu privalo įrodyti ieškovas. DGK sprendė, kad darbo sutartis su ieškovu buvo nutraukta teisėtai: 1) ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad pasiūlymo nutraukti darbo sutartį metu, taip pat jam pasirašinėjant visus pateiktus atleidimo dokumentus, ieškovas buvo tokios būsenos, kad jis nebūtų suvokęs savo atliekamų veiksmų, jam teikiamo pasiūlymo ir pasirašomų dokumentų esmės; ieškovas su pateiktais dokumentais susipažino, jam darbdavys paaiškino teikiamo pasiūlymo nutraukti darbo sutartį motyvus – darbo/kvalifikacijos trūkumus; 2) ieškovas posėdžio metu pripažino, kad darbo metu iki pateikto pasiūlymo nutraukti darbo sutartį jam buvo išsakomos pastabos dėl darbo, jis pripažino daręs klaidų; 3) ieškovas nenurodė aplinkybių, kad darbdavys, teikdamas jam pasiūlymą nutraukti darbo sutartį, būtų taikęs psichologinę prievartą, grasinęs, gąsdinęs ar kitaip bandęs neteisėtai paveikti ieškovo valią; 4) susitikimas buvo dalykinis ir ieškovas turėjo realią galimybę pasirinkti sutikti su pasiūlymu ar ne; 5) akivaizdu, kad ieškovui pokalbis dėl jo darbo trūkumų ir atsakovės siūlymo darbo santykius nutraukti nebuvo malonus, tačiau vien ši aplinkybė nesuponuoja fakto, kad ieškovui buvo siekiama sukurti stresinę aplinką ir tokiu būdu neteisėtai paveikti jo valią.
DGK sprendė, kad ieškovas, gavęs pasiūlymą nutraukti darbo sutartį šalių sutarimu, turėjo galimybę jį įvertinti ir priimti jo realią valią atitinkantį sprendimą. DGK vertinimu, ieškovo sutikimas su darbdavio pasiūlymu nutraukti darbo santykius atitiko tuometinę ieškovo valią, kuri nebuvo paveikta neteisėtais būdais. Taigi, ieškovo reikalavimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu bei išvestinį reikalavimą išieškoti turtinio pobūdžio kompensaciją atmetė.

• Dėl atleidimo pagal DK 57 str. teisėtumo (Kauno DGK 2025-03-10 sprendimas Nr. DGKS-1889 darbo byloje Nr. APS-3-869/2025)

Ieškovė (darbuotoja) kreipėsi į DGK prašydama pripažinti jos atleidimą iš darbo pagal DK 57 str. 1 d. neteisėtu, grąžinti į darbą, priteisti 1000 Eur moralinę žalą.
Atsakovės paaiškinimu, ieškovė iš darbo buvo atleista DK 57 str. 1 d. 1 p., nes ieškovės – valytojos darbo funkcijos perduotos bendrovei, kuri teikia valymo paslaugas.

DGK ieškovės prašymą tenkino iš dalies. DGK atkreipė dėmesį, kad su ieškove darbo sutartis nutraukta pagalDK 57 str. 1 d. 1 p., tai yra kai darbuotojo atliekama funkcija darbdaviui tampa perteklinedėl darbo organizavimo pakeitimų, ar kitų priežasčių, susijusių su darbdavio veikla, tačiaufaktiškai josios darbo funkcijas po atleidimo atlieka kita atsakovės darbuotoja – girininkijosdarbininkė.Svarbi aplinkybė ir tai, kad darbdavys įspėjimo laikotarpiu nepateikė ieškovei nei vieno siūlymo užimti kitą darbo vietą, ieškovei nebuvo suteikta jokia informacija apie laisvas darbo pozicijas įmonėje, taigi atsakovas nedėjo jokių pastangų, kad būtų tęsiami darbo santykiai su ieškove. DGK sprendė, kad darbdaviui nusprendus taikyti šiuo atveju DK 57 str. 1 d. 1 p. numatytą atleidimo iš darbo pagrindą, kartu turėjo būti taikomas ir DK 51 str., kai darbuotojas perkeliamas į įmonę, kuri perima atliekamą funkciją (šiuo atveju – į valymo paslaugų įmonę). DK 51 str. tikslas – įgyvendinti Europos Sąjungos Tarybos 2001-03-12 direktyvą 2001/23/EB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo. Šiuo atveju yra svarbus Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) išaiškinimas, pateiktas 1994-04-14 sprendime, priimtame byloje Nr. C-392/92, kuriame nurodyta, kad, kai įmonė sutarties pagrindu atsakomybę už dalies paslaugų (aptariamu atveju tai valymo paslaugos) atlikimą perduoda kitai įmonei, kuri tuo būdu gauna darbdavio įsipareigojimus prieš tuos darbuotojus, kurie yra priskirti tų paslaugų (pvz. valymo tvarkymo) atlikimui, toks perleidimas gali patekti į direktyvos taikymo sritį. ESTT atkreipė dėmesį į tai, kad direktyvos vienas tikslų, minimas preambulėje, yra apsaugoti darbuotojus jų darbdavio pasikeitimo atveju, ypač užtikrinant, kad darbuotojų teisės bus apsaugotos. Ši apsauga taikoma visam įmonės personalui ir turi būti garantuota ir tais atvejais, kai su tokiu perdavimu susijęs vienas ar daugiau darbuotojų (15 p.) (LAT 2012-06-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2012). Nagrinėjamu atveju valytojų darbo funkcijos iš tikrųjų netapo nereikalingos, bet buvo perduotos vykdyti kitam juridiniam asmeniui, o, tokiu atveju, ieškovė neturėjo būti atleista iš darbo pas atsakovą, bet perkelta į tą įmonę, kuri pagal sutartį perėmė valymo paslaugų funkciją ir toliau tęsti savo darbą tomis pačiomis darbo sutarties sąlygomis. DGK sprendė, kad atsakovė nutraukdama darbo sutartį su ieškove, tinkamai neužtikrino teisės aktuose nustatytų garantijų atleidžiamam darbuotojui (tinkamai nesvarstyta galimybė perkelti ieškovę į kitą darbo poziciją ar pas kitą darbdavį, nesiūlyta jai kitų pareigų įspėjimo laikotarpiu), todėl darbo sutarties nutraukimą DK 57 str. 1 d. 1 p. pagrindu pripažino neteisėtu, į darbą ieškovės negrąžino ir priteisė 6488,40 Eur kompensaciją.

• Dėl nuotolinio darbo (Vilniaus DGK 2025-04-15 sprendimas Nr. DGKS-2957 darbo byloje Nr. APS-131-4969/2025)

Ieškovė (darbuotoja) kreipėsi į DGK dėl priskirtų darbo funkcijų atlikimo nuotoliniu būdu. Nurodė, kad grįžo į darbą po vaiko priežiūros atostogų. Tą pačią dieną buvo kreiptasi žodžiu dėl galimybės dirbti nuotoliu – atsakymas buvo neigiamas. Buvo kreiptasi raštu dėl prašymo dirbti nuotoliu pagal DK 52 str. dar papildomai pridedant pažymą apie nėštumą. Atsakymas nebuvo gautas nei raštu, nei žodžiu. Buvo pateikiamas naujas prašymas darbui nuotoliu su nurodytomis tiksliomis datomis nuo kada iki kada, kadangi darbdavys pokalbio metu pasakė, jog negali suteikti nuotolinio darbo be tikslių datų ir pridūrė, kad turi būti paruoštos vidinės tvarkos darbui nuotoliu. Buvo nusiųstas prašymas su atnaujintomis datomis bei ilgesniu terminu – prašymas netenkintas. Jos pareigos šiame darbe yra pirkimų vadybininkė, nuo pat sutarties pradžios visuomet galėjo rinktis darbą iš namų, informavus vadovą laišku ar žinute bei atostogų grafike šią informaciją žymėdavo DN trumpiniu. Šiai dienai vadyba lygiai taip pat dirba iš namų, tai pažymėdami atostogų grafike, jokių vidinių tvarkų nėra. Darbdavys netenkina jos prašymo remdamasis būtent vidinėmis darbo nuotoliu tvarkomis. Toks pat ginčas jau buvo iškeltas praėjusių metų vasarą, darbdavys tuomet prašymą tenkino po kelių susirašinėjimu su DGK ir ja.

DGK ieškovės prašymą tenkino. Nurodė, kad jeigu darbdavys neįrodo, kad dėl gamybinio būtinumo ar darbo organizavimo ypatumų tai sukeltų per dideles sąnaudas, jis privalo tenkinti darbuotojo prašymą dirbti nuotoliniu būdu, jeigu to reikalauja nėščia, neseniai pagimdžiusi ar krūtimi maitinanti darbuotoja, darbuotojas, auginantis vaiką iki aštuonerių metų, darbuotojas, vienas auginantis vaiką iki keturiolikos metų arba vaiką su negalia iki aštuoniolikos metų, arba darbuotojas, pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą pateikęs prašymą, pagrįstą sveikatos būkle, negalia arba būtinybe slaugyti ar prižiūrėti šeimos narį ar kartu su darbuotoju gyvenantį asmenį (DK 52 str. 2 d.)

Ieškovė pateikė DGK įrodymus, kad augina vaiką iki aštuonių metų ir šiuo metu yra nėščia.DGK sprendė, kad atsakovė DGK neįrodė, kad dėl gamybinio būtinumo ar darbo organizavimo ypatumų ieškovės darbas nuotoliniu būdu sukeltų per dideles sąnaudas, todėl įpareigojo atsakovę tenkinti ieškovės prašymą priskirtas darbo funkcijas atlikti nuotoliniu būdu, atsakovei neįrodžius, kad dėl gamybinio būtinumo ar darbo organizavimo ypatumų tai sukeltų per dideles sąnaudas. Sprendimą nukreipė vykdyti skubiai.

• Dėl atleidimo DK 55 str. 1 d. pagrindu teisėtumo (Vilniaus DGK 2025-04-30 sprendimas Nr. DGKS-3210 darbo byloje Nr. APS-131-8460/2025)

Ieškovė (darbuotoja) kreipėsi į DGK prašydama pripažinti jos atleidimą iš darbo pagal DK 55 str. 1 d. neteisėtu. Nurodė, kad 2025-03-26 darbo metu atėjo tiesioginė vadovė ir pasakė, kad reikia pasikalbėti. Tiesioginė vadovė ieškovei pasakė, kad vadovai nori ją atleisti dėl to, kad ji daug sirgo. Ieškovė sirgo dvi savaites, vėliau dar dvi savaites slaugė vaiką. Kadangi dirbo tik pusė etato, darbdaviui laikyti darbuotojos neapsimoka, nes už ją reikia mokėti mokesčius. Darbdavys ieškovei padavė pasirašyti atspausdintus lapus, kuriuos tik tereikėjo pasirašyti. Atleidimas buvo nurodytas nuo tos pačios dienos t. y. 2025-03-26, nurodyta atleidimo priežastis – DK 55 str. Ieškovė nežinojo, koks tai
straipsnis ir ką tai reiškia, tad paklausė tiesioginės vadovės, ji atsakė, kad taip pat nežino. Netikėtumo ir emocijų apimta, ieškovė tiesiog pasirašė. Tik vėliau, jau išėjusi iš darbovietės, internete paieškojo straipsnio, kad atleidimas savo noru. Ieškovė išeiti iš darbo, juolab, taip netikėtai ir be išankstinio perspėjimo nenorėjo. Ieškovė laukiasi, bet apie nėštumą dar nebuvo informavusi darbovietės.

Ieškovė išsamiai bei argumentuotai paaiškino aplinkybes, kad ji neturėjo jokios valios nutraukti darbo santykius. Ieškovė pateikė DGK nėščiosios kortelę. Ieškovė supratusi ką pasirašė, kreipėsi į VDI konsultacijos dėl jos atleidimo iš darbo teisėtumo. Ieškovė patvirtino, kad darbdavys darė poveikį į jos valios formavimąsi, paskatino ją tą pačią dieną pasirašyti prašymą atleisti iš darbo. Ieškovė laukiasi, augina mažametį vaiką, todėl tikėjosi tęsti darbo santykius pas atsakovą visu etatu.
DGK ieškovės prašymą tenkino. Nustatė, kad byloje pateiktas ieškovės pasirašytas 2025-03-26 prašymas dėl darbo sutarties nutraukimo savo noru pagal DK 55 str. 1 d. nuo 2025-03-26, kuris buvo patenkintas tą pačią dieną, t. y. ieškovė iš darbo atleista 2025-03-26. Pažymėjo, kad svarbu, kad darbuotojo pareiškimas atitiktų jo tikrąją valią, nebūtų darbdavio inicijuotas, pateiktas dėl psichologinio poveikio ar dėl kitos neleistinos įtakos. LAT praktikoje konstatuota, kad dėl to, ar buvo darbuotojo tikroji valia nutraukti darbo santykius, sprendžiama iš darbuotojo valios pareiškimo aplinkybių, formos ir kitų konkrečiai bylai svarbių duomenų. Darbuotojo valia dėl darbo santykių atsisakymo turi susiformuoti laisvai, be neteisėtos įtakos. Tokia įtaka suprantama kaip teisei priešingas darbdavio kišimasis į darbuotojo valios formavimąsi (LAT 2013-03-19 nutartis civ. b. Nr. 3K-3174/2013; 2014-10-07 nutartis civ. b. Nr. 3K-3- 420/2014). Faktą, kad darbuotojo pareiškimas nutraukti darbo sutartį neatitiko jo tikrosios
valios, turi įrodyti darbuotojas, kuris tokiu faktu grindžia savo reikalavimus (LAT 2013-03-19 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-174/2013; 2014-10-07 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-420/2014). Pažymėjo, kad rašytinis prašymas nutraukti darbo sutartį yra tik vienas iš įrodymų, galintis pagrįsti atleidimo iš darbo teisėtumą, tačiau šioje byloje atleidimo teisėtumas vertinamas ieškovės valios pasireiškimo aspektu. Ieškovė, siekdama apginti savo pažeistą teisę, byloje iš esmės rėmėsi netiesioginiais įrodymais.

DGK laikė labiau tikėtina ieškovės nurodyta įvykių versija, pagal kurią atsakovas aiškiai siekė nutraukti darbo santykius dėl to, kad ieškovė ilgai nedirbo dėl ligos ar slaugė vaiką. DGK konstatavo, kad byloje surinkti netiesioginiai įrodymai pakankamu lygiu patvirtina ieškovės nurodytas aplinkybes, paneigiant atsakovo poziciją darbo byloje –
atsakovas pažeidė ieškovės teises, neteisėtai paveikdamas jos valią nutraukti darbo santykius DK 55 str. 1 d. pagrindu. DGK pripažino ieškovės atleidimą iš darbo pagal
DK 55 str. 1 d. neteisėtu ir priteisė VDU už priverstinės pravaikštos laiką, 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir kt.

• Dėl atleidimo pagal DK 60 str. 1 d. 7 p. (Klaipėdos DGK 2025-06-17 sprendimas Nr. DGKS-4525 darbo byloje Nr. APS-101-12422/2025)

  Ieškovas (darbuotojas) kreipėsi į DGK dėl neteisėto atleidimo pagal DK 60 str. 1 d. 7 p., prašė grąžinti į darbą. Atleidimas susijęs su tuo, kad ieškovas nepateikė darbdaviui (atsakovui) QR kodo, leidžiančio dirbti su vaikais, kuris jam nebuvo išduotas dėl 1993 m. nuosprendžio už įvykdytą sunkų nusikaltimą.
Atsakovas paaiškino, kad pagal LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 30 str. 1 d. papunktį, ieškovas turėjo būti atleistas iš darbo, nes privalomo kodo, leidžiančio dirbti su vaikais, ieškovas neturėjo. Jis jam nebuvo suteiktas dėl praeityje įvykdyto sunkaus nusikaltimo.

DGK ieškovo prašymą atmetė. Sprendė, kad atleidžiant ieškovą iš darbo nurodytu pagrindu, darbo sutarties nutraukimo tvarka pažeista nebuvo, o teisinis pagrindas pritaikytas teisėtai ir pagrįstai. Pagal DK 60 str. 1 d. 7 p. darbo sutartis privalo būti nutraukta be įspėjimo, kai darbo sutartis prieštarauja įstatymams ir šių prieštaravimų negalima pašalinti, o darbuotojas nesutinka arba negali būti perkeltas į kitą toje darbovietėje esančią laisvą darbo vietą. Ieškovo situacija atitiko DK 60 str. 1 d. 7 p. nurodytą teisinį reglamentavimą.

DARBO BYLOS DĖL PSICHOLOGINIO SMURTO DARBE

• Dėl įpareigojimo nutraukti darbo sutartį bei turtinės ir neturtinės žalos priteisimo (Alytaus DGK 2025-02-18 sprendimas Nr. DGKS-1418 darbo byloje Nr. APS-112-29664/2025)

Ieškovė (darbuotoja) kreipėsi į DGK prašydama įpareigoti darbdavį nutraukti darbo sutartį pagal DK 56 str. 1 d. 3 p. bei priteisti 112,12 Eur turtinės ir 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, prašė pripažinti, kad atsakovas taikė jos atžvilgiu psichologinį smurtą ir mobingą. Nurodė, kad nuo 2024 m. balandžio mėn. iš darbdavio patiria psichologinį spaudimą/mobingą, kuris pasireiškia darbdaviui verčiant ieškovę pasirašyti dokumentus dėl atleidimo iš darbo darbuotojos prašymu, nepagarbiu ir net neadekvačiu elgesiu darbo vietoje, klientų akivaizdoje žeminant ieškovę įvairiais necenzūriniais žodžiais, persekiojant, renkant apie ją informaciją, keičiant darbo grafikus ir kitais panašaus pobūdžio veiksmais. Nurodo, kad tokiais veiksmais yra menkinama ieškovės reputacija, jai daromas psichologinis spaudimas, sudaromos netinkamos ir sveikatai kenksmingos sąlygos dirbti, ko pasėkoje, ieškovė darbo vietoje nualpo ir buvo išvežta greitosios medicinos pagalbos automobiliu į ligoninės priėmimo skyrių.

DGK ieškovės prašymą atmetė. Sprendė, kadieškovė nepateikė patikimų įrodymų (vaizdo, garso įrašų, kitų pasatsakovę dirbančių darbuotojų ar klientų parodymų), kad jos atžvilgiu buvo taikomasmobingas ar psichologinis spaudimas. DGK, įvertinusi šalių paaiškinimus, sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, kadieškovės atžvilgiu būtų taikytas psichologinis smurtas ar mobingas. Atkreipė dėmesį, kad darbdavys turi teisę išsakyti bet kokiam savo vadovaujamos įstaigosdarbuotojui savo poziciją į tam tikras įvykusias aplinkybes, nurodyti savo pastabas, sukuriomis darbuotojas gali sutikti ar nesutikti, koreguoti savo veiksmus ateityje arba ne.Darbdavio ir darbuotojo nuomonės nesutapimas vienu ar kitu klausimu jokiu būdu negali būtilaikomas mobingo pasireiškimu. Dalykiškų pastabų,susijusių su darbuotojo tinkamu darbo pareigų vykdymu, teikimas yra darbdavio teisė (DK 32str.). Jeigu darbdavys pastabas pateikia korektiškai, dalykiškai, neįžeidžiančiai,nežeminančiai ir etiškai, nėra pagrindo tai laikyti mobingu.

• Dėl patirto psichologinio smurto, mobingo ir darbo netekimo (Vilniaus DGK 2025-04-30 sprendimas Nr. DGKS-3328 darbo byloje Nr. APS-101-7582/2025)

Ieškovė (darbuotoja) kreipėsi į DGK dėl patirto psichologinio smurto, mobingo ir darbo netekimo. Nurodė, kad dėl asmenų nemokėjimo bendrauti ir priešiško nusiteikimo prieš ją, liko be darbo ir pajamų. Nurodė, kad patyrė psichologinį smurtą, mobingą iš paskirtos ją apmokyti darbuotojos ir tiesioginio vadovo. 2025-02-19 iš atsakovės gavo pranešimą apie darbo santykių nutraukimą, kuris ieškovės netenkino. Nesutiko būti atleidžiama iš darbo, nes žmones užimantys aukštesnę poziciją nori ją atleisti dėl savo įnorių. „Bičiulė" nesuteikė galimybių mokytis, naudojo melą, naudojo pasyvią agresiją, skatino ją susipainioti situacijoje ir emociškai palūžti, ir abu su vadovu nuolat naudojo gazlaitingą. Nurodė, kad šitame padalinyje žmogaus atleidimas iš darbo, tai yra susidorojimas ir noras emociškai atkeršyti. 2025-02-20 pateikė darbdaviui pranešimą apie patirtą psichologinį smurtą iš vadovo ir vienos iš darbuotojų, darbdavys sudarė tyrimo komisiją ir atliko tyrimą. Atlikusi tyrimą, komisija nenustatė objektyvių duomenų, kad buvo padaryti pažeidimai. Taip pat nenustatė objektyvių duomenų, kad dėl darbuotojų veiksmų ieškovė galėjo patirti psichologinę traumą ar kitų sunkių išgyvenimų. Ieškovė nurodė, kad visiems aišku, kad darbovietei buvo paprasčiau užglaistyti šią temą, kad jokio smurto ir mobingo nebuvo. Ieškovė DGK prašė nešališkai išnagrinėti situacijas, priteisti 9000 Eur kompensaciją už patirtą psichologinį smurtą darbo aplinkoje iš tiesioginio vadovo ir inžinierės, neefektyviai išnaudotą darbo laiką, išlaidas patyrus dėl atvykimo/išvykimo į/iš darbo, prarastą prieš tai darbo vietą ir kt.

DGK ieškovės prašymą atmetė. Sprendė, kad bylos medžiagoje nėra įrodymų, patvirtinančių faktą, kad ieškoveiišsakoma darbinė kritika (pastabos) buvo akivaizdžiai nepagrįsta, pateikiama nedalykiškaiir nukreipta į ieškovės garbės ir orumo pažeidimą. Byloje nėra jokio pagrindo daryti išvadą,kad tiesioginio vadovo veiksmai ir jo santykiai su ieškove galėtų būti tapatinami sunepagarbiu bendravimu, žeminimu, įžeidinėjimu, patyčiomis, nekonstruktyvia kritika ir pan.Byloje nesant objektyvių įrodymų, patvirtinančių galimai neetišką konflikto turinį, išreikštaspastabas, kilusio nesutarimo faktas pats savaime nėra pakankamas pagrindas pripažinti,kad ieškovės atžvilgiu buvo atlikti kokie nors neteisėti veiksmai, kuriais būtų kėsintasi įieškovės garbę ir orumą, fizinį ar psichologinį asmens neliečiamumą.Darbo santykių metu galimos įvairios situacijos, kurios gali sukelti papildomosįtampos, nepasitenkinimo ir pan., tačiau nesant kitų aplinkybių, būdingų „psichologiniamsmurtui“, neturėtų būti priskiriamos aptariamam socialiniam reiškiniui. Tiesioginis vadovasturi teisę išsakyti bet kokiam darbuotojui savo poziciją į tam tikras įvykusias aplinkybes,nurodyti savo pastabas, su kuriomis darbuotojas gali sutikti ar nesutikti, koreguoti savoveiksmus ateityje arba ne. Tiesioginio vadovo ir darbuotojos nuomonių nesutapimas vienuar kitu klausimu jokių būdu negali būti laikomas psichologiniu smurtu.

• Dėl turtinės ir neturtinė žalos atlyginimo (Klaipėdos DGK 2025-05-27 sprendimas Nr. DGKS-4065 darbo byloje Nr. APS-131-9733/2025)

Ieškovė (darbuotoja) kreipėsi į DGK dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo – prašė išieškoti atlyginimą už vaistus (16,54 Eur), psichologo paslaugas už tris apsilankymus (135 Eur), neturtinės žalos atlyginimą už patirtą psichologinį ir fizinį smurtą darbe (3000 Eur, bylos nagrinėjimo metu sumą sumažino iki 2000 Eur). Nurodė, kad 2025-03-27 jai paskambino parduotuvės vadovė ir su grasinimais kvietė dirbti, nurodydama, kad nėra kam dirbti. Ieškovė per šią savo poilsio dieną buvo užimta ir į darbą neišėjo. Pagal grafiką ieškovė atvyko į parduotuvę dirbti 2025-03-28, kur nuo 12 val. patyrė psichologinį ir fizinį smurtą darbe – parduotuvės vadovė, su kuria dirbo, ant jos rėkė, grasino, kad suras žmonių, kurie susidoros, stumdė po prekybos salę, bandė iš rankų atimti telefoną, vadino žiurke ir kt. Po tokios darbo dienos ieškovė kitą dieną buvo nedarbinga ir kreipėsi į gydytoją. Gavo nedarbingumo pažymėjimą dviem savaitėms, pirko vaistus, lankėsi pas psichologą. Grįžusi po nedarbingumo, pastebėjo, kad visas kolektyvas nusistatęs prieš ją, kai kurie ignoruoja. Ieškovė šiuo metu tebedirba pas atsakovą, su parduotuvės vadove skirtingose pamainose. Ieškovė prašo atlyginti įvykio metu jos patirtą žalą. Ieškovė pateikė įvykio garso ir vaizdo įrašus, taip pat pirktų vaistų ir psichologo terapijos apmokėjimo sąskaitas – faktūras.

DGK ieškovės prašymą tenkino iš dalies. Nurodė, kadkiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl joskaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą (DK 151 str.). Vadovaujantis DK 152 str. 1 d. atlygintinos turtinės žalos dydį sudaro tiesioginiainuostoliai ir negautos pajamos. Norint konstatuoti padarytą žalą (turtinę ir neturtinę) turi būtiįrodytas pats žalos atsiradimo faktas, taip pat darbo pareigų pažeidimas ir asmens kaltė.Žala padaryta darbo šalims esant darbo santykiuose, tarp neteisėtos veikos ir atsiradusiųpasekmių yra priežastinis ryšys.
DGK konstatavo, kad visos sąlygos šioje byloje yraįrodytos. Atsakovas, būdamas darbo santykiuose su ieškove, darbo metu, darbo vietojeneužtikrino, kad ieškovė nepatirtų ją žalojančių psichologinių ir fizinių veiksnių, būtų saugi.Iš pateiktų garso ir vaizdo įrašų matyti, kad parduotuvės vadovė stumdo ieškovę po prekybinę salę, bando atimti telefoną, vadina žiurke ir kt. Iš bylos duomenų negalima teigti, kad konfliktą išprovokavo ieškovė.
DGK konstatavo, kad ieškovė patyrė tiek turtinę, tiek neturtinę žalą – nusprendė išieškoti jos naudai iš atsakovo 16,54 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Darbo ginčų komisijų darbo organizavimo skyrius

                                                                                                                                

Darbo ginčų komisijos (toliau – DGK), veikiančios prie Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VDI), 2024 m. gavo 9537 (2023 m. – 7427) prašymus dėl darbo ginčo išnagrinėjimo, kuriuose ieškovai iškėlė 20975 (2023 m. – 15863) reikalavimų, kuriuos DGK išnagrinėjo, priimdama atitinkamai 20975 sprendimus dėl šių reikalavimų. Taigi, 2024 m., palyginus su 2023 m., gauta 2110 daugiau prašymų (apie 28 proc. daugiau) ir 5112 daugiau reikalavimų (apie 32 proc. daugiau), t. y., 2024 m. vidutiniškai apie 30 proc.daugiau gauta prašymųir išnagrinėta reikalavimų nei 2023 m.

DGK tenkantis krūvis  

Šiuo metu Lietuvoje veikia 26 DGK: Vilniuje veikia 9 DGK, Kaune – 5 DGK, Klaipėdoje – 4 DGK, Šiauliuose – 2 DGK, Panevėžyje – 2 DGK, Alytuje – 2 DGK ir Telšiuose – 2 DGK. Panevėžio DGK aptarnauja Utenos apskritį, Šiaulių ir Telšių DGK – Tauragės apskritį, Alytaus DGK – Marijampolės apskritį ir Kauno apskrities Birštono ir Prienų savivaldybes.
Dėl padidėjusio krūvio 2024 m. kovo mėn. įsteigtos dvi naujos DGK: Vilniaus 8-oji DGK ir Telšių 2-oji DGK. 2025 m. sausio mėn. įsteigta dar viena – Vilniaus 9-oji DGK.
2024 m. iš viso buvo išnagrinėta 9365 prašymai (su perėjusiais iš praėjusių metų), o 2023 m. – 7144 prašymai, t. y. apie 30 proc. daugiau. Kiekvienai (25) DGK tenkantis krūvis (išnagrinėtos bylos) buvo apie 375 prašymai per metus (2023 m. – 311 prašymų, 2022 m. – 264 prašymai), per mėnesį – apie 31 prašymas (2023 m. – 26 prašymai, 2022 m. – 22 prašymai), taigi, vidutiniškai kiekvienai DGK jos krūvis padidėjo apie 20 proc.
Paminėtina, kad viename prašyme dažnai keliami keli įvairūs reikalavimai. 2024 m. išnagrinėtuose prašymuose (9365) buvo iškelta ir išnagrinėta 20975 įvairių reikalavimų – kiekvienai DGK vidutiniškai teko išnagrinėti po 839 reikalavimus (2023 m. – po 690) per metus ir apie 70 reikalavimų (2023 m. – apie 57) per mėnesį. Taigi, vidutiniškai kiekviena DGK išnagrinėjo apie 22 proc. daugiau reikalavimų nei 2023 m.
Didžiausias krūvis (pagal išnagrinėtų prašymų kiekį)teko Vilniaus, Kauno ir Šiaulių DGK: kiekviena Vilniaus DGK išnagrinėjo vidutiniškai po 416 prašymų, Kauno DGK – vid. po 389 prašymus, Šiaulių DGK – vid. po 378 prašymus. Kiekviena Klaipėdos DGK vid. išnagrinėjo po 361 prašymą, Panevėžio DGK – vid. po 354 prašymus, Alytaus DGK – vid. po 318 prašymų, Telšių DGK – vid. po 278 prašymus.

Prašymų įvairovė ir tendencijos

Kaip ir anksčiau, dauguma (apie 75 proc.) darbo ginčų iškelta dėl darbo užmokesčio ir su juo susijusių sumų (gauta 15816 reikalavimų dėl darbo užmokesčio išieškojimo).
Palyginti su 2023 m., apie 14 proc. daugiau gauta reikalavimų dėl atleidimo iš darbo teisėtumo ir apie 30 proc. daugiau reikalavimų dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo. Taip pat net 46 proc. daugiau reikalavimų dėl neturtinės žalos ir net 60 proc. daugiau dėl turtinės žalos (materialinės atsakomybės). Daugiau (76 proc.) gauta reikalavimų ir dėl darbo ir poilsio laiko, 25 proc. daugiau – dėl baudos skyrimo, 44 proc. daugiau – dėl psichologinio smurto. Rečiau nagrinėjamų reikalavimų skaičius taip pat išaugo: 2024 m. gauti 54 reikalavimai (2023 m. – tik 7) dėl nušalinimo nuo darbo teisėtumo, 26 reikalavimai (2023 m. – 17 reikalavimų) išnagrinėti kolektyvinį ginčą dėl teisės.
Pastebėtas ir kai kurių reikalavimų sumažėjimas: 2024 m. ieškovai pateikė 480 reikalavimų (2023 m. – 510 reikalavimų) dėl darbo sutarties sąlygų, 20 reikalavimų (2023 m. – 27 reikalavimai) dėl nekonkuravimo susitarimų, 15 reikalavimų (2023 m. – 21 reikalavimas) dėl konfidencialumo susitarimų, 256 reikalavimus (2023 m. – 336 reikalavimai) dėl duomenų VSDFV pateikimo/tikslinimo.

Dažniausiai keliami reikalavimai

2024 m., taip pat kaip ir 2023 m. pirmoje vietoje pagal iškeltų bei išnagrinėtų reikalavimų skaičių (apie 75 proc. reikalavimų) atsidūrė darbo ginčai dėl darbo užmokesčio ir su juo susijusių sumų, antroje vietoje – ginčai dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, kurie kartu su ginčais dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo sudarė apie 7,4 proc. visų išnagrinėtų reikalavimų, trečioje vietoje (apie 3,6 proc. reikalavimų) – ginčai dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Ketvirtoje – ginčai dėl turtinės žalos (materialinės atsakomybės) atlyginimo (apie 2,8 proc. reikalavimų), penktoje – ginčai dėl darbo sutarties sąlygų (apie 2,2 proc.), šeštoje – dėl baudos skyrimo (apie 1,8 proc.).

Priimti sprendimai

2024 m. iš visų išnagrinėtų reikalavimų apie 33,3 proc. (2023 m. – 40 proc.) buvo išspręsti ieškovo naudai, t. y. tenkinant/tenkinant iš dalies pareikštus reikalavimus. Apie 18 proc. (2023 m. – apie 14 proc.) DGK išnagrinėtų reikalavimų buvo atmesti, kadangi ieškovų prašymuose nurodytos aplinkybės nepasitvirtino. Apie 22 proc., kaip ir 2023 m., reikalavimų buvo išspręsti taikos sutartimi.
Apie 13 proc. (2023 m. – 14 proc.) sudarė atvejai, kai ieškovai atsisakė pareikštų reikalavimų iki DGK posėdžio ar jo metu. Džiugu tai, kad apie 35 proc. (2023 m. – 36 proc.) sudarė atvejai, kai buvo pasiektas pagrindinis DGK tikslas – ginčas baigėsi taikiai (šalims pasirašius taikos sutartį) arba ieškovui atsisakius reikalavimų iki DGK posėdžio arba posėdžio metu.
Paminėtina, kad tik apie 5,2 proc. (2023 m. – 3,8 proc.) sudarė atvejai, kai DGK atsisakė nagrinėti prašymą dėl praleisto kreipimosi į DGK termino ir jo neatnaujino, apie 4,3 proc. atsisakyta nagrinėti, nustačius, kad pareikšto reikalavimo nagrinėjimas nepriskirtinas DGK kompetencijai, ir kt.         

Sprendimai dėl dažniausiai pasitaikančių ir kitų reikalavimų

DGK, spręsdamos ginčus dėl darbo užmokesčio išieškojimo, didžiąja dalimi (apie 36 proc.) tokius reikalavimus tenkino arba tenkino iš dalies, apie 22 proc. išsprendė patvirtindamos taikos sutartį, apie 15 proc. atmetė, apie 14 proc. sudarė atvejai, kai ieškovai atsisakė pareikšto reikalavimo iki DGK posėdžio ar jo metu, apie 5 proc. DGK atsisakė nagrinėti dėl praleisto kreipimosi į DGK termino.
Ginčuose dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, kaip ir 2023 m., daugiausia (apie 28 proc.) reikalavimų pareikšta dėl atleidimo iš darbo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 58 str. (dėl darbuotojo kaltės), apie 16 proc. – pagal DK 55 str. (darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių), apie 8 proc. – pagal DK 57 str. (darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės). Taip pat apie 6 proc. išnagrinėta dėl atleidimo DK 36 str. 3 d. pagrindu teisėtumo (dėl nepatenkinamų išbandymo rezultatų), apie 4 proc. – dėl DK 56 str., apie 3 proc. – dėl DK 54 str., apie 1,5 proc. – dėl DK 60 str., apie 1,4 proc. – dėl DK 59 str., apie 1,3 proc. – dėl DK 69 str., ir kt.
Kaip ir 2023 m., 2024 m. ginčai dėl atleidimo iš darbo teisėtumo daugiausiai (apie 30 proc.) buvo išspręsti taikos sutartimi. Apie 26 proc. šių reikalavimų atmesta, apie 20 proc. – tenkinta/tenkinta iš dalies. Apie 10 proc. ieškovai atsisakė pareikšto reikalavimo iki DGK posėdžio ar jo metu, apie 7 proc. atsisakyta nagrinėti dėl praleisto kreipimosi į DGK termino.
Tarp dažniausiai pasitaikančių reikalavimų (trečioje vietoje) – prašymai atlyginti neturtinę žalą, kurie dažniausiai reiškiami kaip papildomi reikalavimai atleidimo iš darbo teisėtumo bylose, taip pat bylose dėl psichologinio smurto. Daugiausia šių reikalavimų (apie 48 proc.) buvo atmesta, apie 27 proc. išspręsti taikos sutartimi, apie 6 proc. – tenkinta/tenkinta iš dalies, apie 5 proc. – ieškovai atsisakė pareikštų reikalavimų iki DGK posėdžio ar jo metu, apie 5 proc. – atsisakyta nagrinėti dėl praleisto kreipimosi į DGK termino.
Reikalavimai dėl turtinės žalos atlyginimo, kuriuos inicijuoja taip pat ir darbdaviai, dažniausiai (apie 26 proc.) buvo atmesti, išspręsti taikos sutartimis (apie 18 proc.) arba tenkinti/tenkinti iš dalies (apie 18 proc.). Apie 10 proc. šių reikalavimų buvo atsisakyta nagrinėti dėl praleisto kreipimosi į DGK termino, apie 8 proc. ieškovai atsisakė pareikštų reikalavimų iki DGK posėdžio ar jo metu.
Ginčai dėl darbo sutarties sąlygų daugiausia (apie 33 proc.) buvo išspręsti tenkinant/tenkinant iš dalies darbuotojo reikalavimą, apie 20 proc. – atmesta, apie 19 proc. – taikos sutartys, apie 19 proc. – ieškovai atsisakė pareikšto reikalavimo iki DGK posėdžio ar jo metu.
2024 m., kaip ir 2023 m., nemažai kreiptasi dėl baudų skyrimo darbdaviui nevykdant DGK arba teismo sprendimo ar nutarties – iškelti 384  reikalavimai (2023 m. – 307 reikalavimai). Didžioji dalis, kaip ir 2023 m., tokių reikalavimų buvo tenkinta arba tenkinta iš dalies – tai bendrai sudarė apie 71 proc. Apie 11 proc. ieškovai atsisakė pareikšto reikalavimo iki DGK posėdžio ar jo metu, apie 5 proc. – atmesta, apie 3 proc. – patvirtintos taikos sutartys.
Reikalavimai dėl darbo ir poilsio laiko dažniausiai (apie 41 proc.) buvo atmesti, apie 25 proc. patvirtintos taikos sutartys, apie 13 proc. ieškovai atsisakė pareikštų reikalavimų iki posėdžio ar jo metu, apie 9 proc. atsisakyta nagrinėti dėl praleisto kreipimosi į DGK termino, tik 4 proc. tenkinta/tenkinta iš dalies.
Ginčai dėl psichologinio smurto daugiausiai (apie 39 proc.) išspręsti reikalavimą atmetus arba patvirtinus taikos sutartį (apie 36 proc.). Taip pat apie 11 proc. ieškovai atsisakė pareikštų reikalavimų iki posėdžio ar jo metu, apie 6 proc. atsisakyta nagrinėti dėl praleisto kreipimosi į DGK termino.
Reikalavimai pripažinti nušalinimąnuo darbo neteisėtu dažniausiai (apie 33 proc.) buvo atmesti arba išspręsti taikos sutartimi (apie 26 proc.). Apie 20 proc. šių reikalavimų buvo tenkinta/tenkinta iš dalies, apie 9 proc. ieškovai atsisakė pareikštų reikalavimų iki posėdžio ar jo metu.
Kolektyviniai ginčai dėl teisės dažniausiai (apie 27 proc.) buvo išspręsti reikalavimą atmetus, apie 15 proc. sudarė taikos sutartys, apie 15 proc. reikalavimų tenkinta/tenkinta iš dalies, apie 15 proc. – ieškovai atsisakė visų pareikštų reikalavimų iki DGK posėdžio.
Ginčai dėl ikisutartinių santykių apie 39 proc. buvo išspręsti reikalavimą atmetant, apie 13 proc. – tenkinant/tenkinant iš dalies, apie 13 proc. ieškovai atsisakė visų reikalavimų iki posėdžio, apie 9 proc. nenagrinėta dėl praleisto kreipimosi į DGK termino.
Bylos dėl nekonkuravimo susitarimų apie 35 proc. buvo išspręstos reikalavimą atmetus, apie 25 proc. – patvirtinus taikos sutartį, apie 20 proc. – tenkinant/tenkinant iš dalies, apie 10 proc. – atsisakyta nagrinėti dėl praleisto kreipimosi į DGK termino.
Ginčai dėl susitarimų dėl konfidencialios informacijos apsaugos apie 33 proc. išspręsti reikalavimą atmetus, apie 27 proc. – atsisakyta nagrinėti dėl praleisto kreipimosi į DGK termino, apie 13 proc. – tenkinta iš dalies.
DGK buvo pareikšta tik 10 reikalavimų dėl lyčių lygybės ir diskriminavimo, iš kurių 6 buvo atmesti, 2 išspręsti taikos sutartimi, 1 – tenkintas ir 1 – atsisakyta nagrinėti dėl praleisto kreipimosi į DGK termino.

DGK priteistos sumos

2024 m. DGK nurodytos sumokėti sumos viršijo 15 mln. Eur – DGK priteisė 15 037 422 Eur, iš kurių 14,75 mln. Eur (14 753 426 Eur) priteisė darbuotojų naudai, o 0,28 mln. Eur (283 995 Eur) – darbdavių naudai. Palyginus su 2023 m., DGK priteistos piniginės sumos bendrai padidėjo apie 46 proc.

Dominuojantys ginčai pagal įmonių veiklos sektorius

Kaip ir 2023 m., 2024 m. apie 96 proc. išnagrinėtų prašymų buvo pateikti darbuotojų.
Iš 9537 gautų prašymų, daugiausia, t. y. apie 25 proc. (2023 m. – 17 proc.) buvo ginčai su transporto bei saugojimo sektoriaus įmonėmis, antroje vietoje (apie 13 proc.) – su statybos sektoriaus įmonėmis, trečioje vietoje (apie 9 proc.) – su didmeninės, mažmeninės prekybos bei transporto priemonių remonto sektoriaus įmonėmis.
2024 m. iš 9537 gautų prašymų buvo išnagrinėti 9365 prašymai, kuriuose dominavo ginčai su šių veiklos sektorių įmonėmis:

Ginčai su užsienio šalių piliečiais

Iš 2024 m. gautų 9537 prašymų, 6856 prašymus pateikė Lietuvos Respublikos piliečiai, o 2681 – užsieniečiai, taigi, užsienio šalių piliečių prašymai sudarė apie 28 proc. (2023 m. – 19 proc.) visų gautų prašymų, iš kurių 24 proc. – trečiųjų šalių piliečių prašymai.
2024 m. užsienio šalių piliečių prašymų skaičius išaugo beveik dvigubai(iš 1432 į 2681), o daugiausiai iš jų kreipėsi Baltarusijos (gauta 740 prašymų) bei Ukrainos (gauti 402 prašymai) šalių piliečiai.
Nemažai gauta prašymų iš Uzbekistano piliečių (333 prašymai), Tadžikistano piliečių (325 prašymai), Kirgizijos piliečių (212 prašymų) bei Kazachstano piliečių (78 prašymai). Kitų užsienio šalių piliečių prašymai sudarė mažesnę dalį, pvz. gauti 28 prašymai iš Rusijos piliečių, 13 – iš Indijos piliečių, 12 – iš Turkijos piliečių, ir kt.
Pastebėta, kad trečiųjų šalių piliečių dažniausias (apie 85 proc.) reikalavimas – nesumokėtas darbo užmokestis. Taip pat jie kreipėsi dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu/atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo (apie 3,7 proc.), dėl neturtinės žalos atlyginimo (apie 2,6 proc.), dėl darbo ir poilsio laiko (apie 2 proc.) ir kt.
Trečiųjų šalių piliečių ginčai dažniausiai (apie 27 proc.) buvo išspręsti DGK patvirtinus taikos sutartį. Taip pat didelė dalis (24 proc.) reikalavimų atmesta, o apie 21 proc. – tenkinta/tenkinta iš dalies. Apie 10 proc. sudarė atvejai, kai ieškovai atsisakė pareikštų reikalavimų iki DGK posėdžio ar jo metu, apie 7,8 proc. atvejų DGK atsisakė nagrinėti dėl praleisto kreipimosi į DGK termino, ir kt.

DGK bylų tolimesnis nagrinėjimas teismuose

Vadovaujantis Nacionalinės teismų administracijos (toliau – NTA) pateiktais duomenimis, 2024 m. teismuose gauta 714 (2023 m. – 563) civilinių darbo bylų, iš kurių daugiausia, t. y. 339 bylos (2023 m. – 261 byla) – dėl darbo apmokėjimo klausimų, 206 bylos (2023 m. – 170 bylų) – dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, 102 bylos (2023 m. – 28 bylos) – dėl baudos už DGK ar teismo sprendimo nevykdymą. Taip pat teismuose gautos 22 bylos (2023 m. – 11) dėl neturtinės žalos atlyginimo, 17 (2023 m. – 14) – dėl kolektyvinių ginčų dėl teisės, 3 (2023 m. – 2) – dėl nušalinimo nuo darbo teisėtumo, ir kt.
2024 m., kaip ir 2023 m., DGK gavo prašymų virš 13 kartų daugiau nei teismai: DGK gavo 9537 prašymus (2023 m. – 7427 prašymus) išnagrinėti darbo ginčą, o teismai – 714 (2023 m. – 563). Palyginus su 2023 m., gautų prašymų/bylų kiekis padidėjo tiek DGK, tiek teismuose: DGK gavo apie 28 proc. daugiau prašymų, o teismai – apie 27 proc. daugiau bylų.
2024 m. DGK išnagrinėjo 15816 reikalavimų dėl darbo užmokesčio (teismuose nagrinėta 339 bylos dėl darbo apmokėjimo), 1251 reikalavimą dėl atleidimo iš darbo teisėtumo (teismuose – 206 tokio pobūdžio bylos), 749 reikalavimus dėl neturtinės žalos atlyginimo (teismuose – 22 tokio pobūdžio bylos), 384 reikalavimai dėl baudos už DGK ar teismo sprendimo nevykdymą (teismuose – 102 tokio pobūdžio bylos), 26 reikalavimus išnagrinėti kolektyvinį ginčą dėl teisės (teismuose – 17 bylų) ir kt.
Pagal NTA duomenis, iš 2024 m. teismuose gautų 714 civilinių darbo bylų, 210 darbo bylų yra neišnagrinėtos, 97 – atsisakyta priimti ieškinį, 84 – byla nutraukta, patvirtinus taikos sutartį, 63 – ieškinys atmestas, 61 – ieškinys patenkintas visiškai/iš dalies, 59 – ieškinys grąžintas ieškovui, ir kt.
NTA duomenimis, 2024 m. I instancijos teismuose apie 19 proc. civilinių bylų išspręsta ieškinį atmetus, apie 18 proc. – patvirtinus taikos sutartį, apie 17 proc. – tenkinta visiškai/iš dalies, apie 15 proc. – atsisakyta priimti ieškinį, ir kt.
Pažymėtina, kad 2024 m. DGK gavo 470 (2023 m. – 314) reikalavimų pateikti teismui darbo bylą. Vertinant bendrą 2024 m. DGK išnagrinėtų prašymų skaičių (9365 prašymai) bei atsižvelgiant į DGK gautus (470) teismų reikalavimus pateikti darbo bylą, darytina išvada, kad teismuose buvo nagrinėjama apie 5 proc.(2023 m. – 4,3 proc.) darbo bylų, išnagrinėtų DGK. Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad teismuose buvo nagrinėta daugiau darbo bylų (714 bylų) nei DGK buvo gauta teismų reikalavimų pateikti darbo bylą (470 reikalavimų), o taip pat atsižvelgiant į tai, kad kai kuriais atvejais ginčai nagrinėjami tiesiogiai teisme, nesikreipiant į DGK (pvz. DK 105 str. 2 d., 171 str. 14 d., 220 str. 3 d.), bei į tai, kad teismai galimai ne visuomet kreipiasi į DGK dėl darbo bylos pateikimo ar ne visuomet informuoja apie teisme išnagrinėtos bylos baigtį, pateikti skaičiavimo rezultatai gali būti vertinami tik preliminariai.
2024 m. DGK taip pat gavo 115 įvairių instancijų teismų sprendimų/nutarčių, iš kurių matyti, kad 68 bylos buvo nagrinėtos iš esmės tiek DGK, tiek teisme, ir iš jų apie 72 proc. (2023 m. – apie 80 proc.) teismai priėmė iš esmės tokius pačius, kaip ir DGK, sprendimus, o skirtingi sprendimai sudarė atitinkamai tik apie 28 proc.

Bendradarbiavimas su VDI teritoriniais skyriais

Viena iš DGK pirmininko funkcijų yra pagal nustatytą kompetenciją nagrinėjant darbo ginčus bei nustačius galimus nelegalaus darbo ar kitų darbo įstatymų pažeidimų požymius, teikti informaciją VDI teritoriniam skyriui dėl nelegalaus darbo ar/ir kitų galimų pažeidimų identifikavimo ir administracinių poveikio priemonių galimo taikymo.
2024 m. DGK pateikė tarnybinius pranešimus VDI teritoriniams skyriams dėl 257 darbdavių (2023 m. – dėl 236, 2022 m. – dėl 213, 2021 m. – dėl 161) patikrinimo.
Daugiausia pranešimų, kaip ir 2023 m., pateikė Vilniaus DGK (78 pranešimai) ir Kauno DGK (57 pranešimai). Klaipėdos DGK pateikė 41 tarnybinį pranešimą, Šiaulių DGK – 25, Alytaus DGK – 22, Panevėžio DGK – 20, Telšių DGK – 14.

Darbo ginčų komisijų darbo organizavimo skyrius

2024 m. II pusmečio teismų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) bei kitų) praktika darbo bylose, kai darbo ginčas, vienai iš šalių nesutinkant su darbo ginčų komisijos (DGK) priimtu sprendimu, toliau buvo nagrinėjamas teisme:

1. Dėl nuotolinio darbo, nesant darbdavio tinkamai reglamentuotos tokios darbo tvarkos (LAT 2024-10-08 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-176-684/2024)

Ieškovė (darbuotoja), nesutikdama su Vilniaus DGK 2023-05-15 sprendimu Nr. DGKS-2743 darbo byloje Nr. APS-131-5209/2023, kuri ieškovės prašymą atsisakė nagrinėti dėl praleisto kreipimosi į DGK termino, prašė pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisti vidutinį darbo užmokestį (VDU) už priverstinės pravaikštos laiką, 392,69 Eur turtinės, 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir kt. Nurodė, kad atsakovė (darbdavė), naudodama psichologinį smurtą, bandė nutraukti darbo santykius su ieškove, tačiau galiausiai darbo santykiai nutrūko nepagrįstai konstatavus ieškovės šiurkštų darbo pareigų pažeidimą. Ieškovė teigė, kad ginčo laikotarpiu ji dirbo nuotoliu, teikė prašymus dirbti tokį darbą, t. y. laikėsi darbdavės nustatytos vidaus darbo tvarkos. Bendrovės darbuotojams niekada nebuvo paaiškinta, kad apskritai gali būti atmestas prašymas dėl darbo iš namų, kokiais atvejais jis atmetamas, dėl kokių aplinkybių negalimas darbas nuotoliu ir pan. Ieškovės darbas nuotoliu ginčo laikotarpiu niekuo nesiskyrė nuo tokio darbo anksčiau.

Pirmosios instancijos teismas tenkino dalį ieškovės ieškinio – pripažino, kad darbuotoja iš darbo atleista neteisėtai, priteisė 9 mėnesių VDU dydžio išeitinę išmoką už priverstinę pravaikštą. Teismas nustatė, kad ieškovė kiekvieną dieną teikė atsakovei prašymus leisti dirbti nuotoliu, bet ši prašymų nesvarstė – atsakovė netinkamai vykdė jai Lietuvos Respublikos darbo kodekso (DK) 52 str. 2 d. nustatytą pareigą nagrinėti darbuotojo prašymą dėl darbo nuotoliu, t. y. nepagrįstai nenagrinėjo ieškovės prašymų leisti dirbti nuotoliniu būdu, neįvertino jos atliktų darbų ginčo laikotarpiu, netinkamai įvertino paaiškinimą. Sprendė, kad nepagrįsta atsakovės išvada, jog ieškovė padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą (DK 58 str. 3 d. 1 p.). Atsakovė nepaneigė ieškovės argumentų, kad ji ginčo laikotarpiu iš esmės dirbo nuotoliu.
Teismas nustatė, kad atsakovė taikė labai lanksčią leidimų dirbti nuotolinį darbą praktiką: pakakdavo apie nuotolinį darbą pranešti prieš prasidedant darbo dienai. Dėl to laikytina, kad ieškovė, pranešusi tiesioginiam vadovui, galėjo dirbti nuotolinėje darbo vietoje. Atsakovė nebuvo sukūrusi tinkamų ir aiškių nuotolinio darbo taisyklių, jos praktika vertinant, ar leisti darbuotojams dirbti nuotoliu, nebuvo pakankamai nuosekli. Ieškovės byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad vienais atvejais darbdavė leisdavo dirbti nuotoliu informavus prieš darbo pradžią, kitais – jau prasidėjus darbui. Teismas sprendė, kad ieškovės elgesys neatvykstant į darbą pagal vadovo kvietimą turi darbo pareigų pažeidimo požymių (DK 32 str. 2 d.), tačiau toks jos elgesys, įvertinus jo padarymo aplinkybes ir priežastis, nepriskirtinas prie šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo.

Apeliacinės instancijos teismas ieškovės apeliacinį skundą atmetė, o atsakovės tenkino – pripažino ieškovės atleidimą teisėtu. Sprendė, kad ieškovė buvo informuota apie tai, jog darbas nuotoliu, esant svarbioms aplinkybėms, gali būti suderintas ir vyksta tik gavus tiesioginio vadovo ar direktoriaus sutikimą. Priešingu atveju neatvykimas į darbo yra laikomas šiurkščiu pažeidimu. Ieškovei buvo nuolat elektroniniais laiškais primenama, jog darbas iš namų įmanomas suderinus tai su vadovu. Ginčo laikotarpiu nebuvo gautas nei tiesioginio vadovo, nei atsakovės direktoriaus sutikimai. Kadangi ieškovė neturėjo darbdavės sutikimo dirbti nuotoliu, tai laikytina, kad ieškovė neįrodė svarbių neatvykimo į darbą priežasčių. Užfiksavusi ieškovės pareigos atvykti į darbą pažeidimus, atsakovė turėjo pagrindą konstatuoti šiurkštų darbo pareigų pažeidimą ir nutraukti darbo sutartį (DK 58 str. 1 d., 2 d. 1 p., 3 d. 1 p.).

LAT paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą – sprendė, kad nebuvo pagrindo išvadai, kad ieškovė neatvyko į darbą be pateisinamų priežasčių, nes nurodytu laikotarpiu ji savo darbą dirbo nuotoliniu būdu, t. y. ieškovės atleidimą iš darbo pripažino neteisėtu. Nurodė, kad nuotoliniu darbu laikytinas darbas, kai darbuotojas visas ar dalį savo funkcijų atlieka, visą ar dalį savo darbo laiko dirba: 1) kitoje vietoje, nei yra darbovietė, arba 2) naudodamasis informacinėmis technologijomis (teledarbas) (LAT 2021-05-12 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-116-943-2021, 23 p.). Be to, nuotoliniam darbui būdingas ir kitas požymis, jog jis vyksta pagal nustatytą nuotolinio darbo tvarką. Nuotolinį darbą dirbantis darbuotojas nėra nuolatinėje darbdavio priežiūroje, todėl darbdaviui, pasirinkusiam taikyti tokią darbo organizavimo formą, tenka ir pareiga nustatyti tokio darbo organizavimo tvarką, kurioje, be kita ko, turėtų būti aptariami visi tokio darbo organizavimo ypatumai, bendravimo su darbuotoju būdai ir (ar) taisyklės, darbo laiko apskaitos taisyklės, darbo vietai keliami reikalavimai, jeigu tokie būtini pagal darbo pobūdį, nustatoma suteikiamų darbo priemonių naudojimo tvarka, dėl tokio darbo patiriamų išlaidų kompensavimas ir pan. Darbdavys, siekdamas apibrėžti nuotoliu dirbančio darbuotojo laiką, turi aiškiai reglamentuoti ir supažindinti darbuotoją, kaip vykdoma laiko apskaita dirbant tokiu būdu, kaip fiksuojamas darbo laikas. Darbdavys gali turėti interesą kontroliuoti darbuotoją, kad šis nepiktnaudžiautų tokia teise, tačiau tai turėtų daryti nepažeisdamas darbuotojo privatumo, jo asmens duomenų apsaugos, t. y. galėtų patikrinti, ar darbuotojas vykdo jam pavestas funkcijas, fiksuodamas darbuotojo prisijungimą prie tam tikrų sistemų, aktyvų ir pasyvų prisijungimo laiką, nustatydamas kitokias darbo valandas arba darbo funkcijų vykdymą kontroliuodamas ne pagal laiko apskaitą, bet per atliktų darbų ir jų rezultatų fiksavimą ir pan.
Darbdavys privalo apsvarstyti tokį darbuotojo prašymą ir gali jį tenkinti arba ne. DK 52 str. 2 d. reglamentuojama tik tokių prašymų ir atmetimų tenkinimo tvarka dėl socialiai jautresnės kategorijos darbuotojų prašymų, nustatant pareigą darbdaviui tokiais atvejais tenkinti darbuotojų prašymus ir leidžiant darbdaviui atsisakyti tenkinti tokį prašymą esant per didelėmis sąnaudomis, patiriamomis dėl gamybinio būtino ar darbo organizavimo ypatumų. Dėl kitų darbuotojų prašymų tenkinimo ir atmetimo tvarkos įstatyme nereglamentuota, bet tokių prašymų pateikimo tvarką, jų tenkinimo ar atmetimo atvejus ir priežastis gali nustatyti (aptarti) darbdavys, patvirtindamas darbo nuotoliu organizavimo tvarką.

LAT sprendė, kad byloje nebuvo aplinkybių, leidusių pripažinti, kad atsakovės įmonėje buvo reglamentuota nuotolinio darbo organizavimo tvarka, t. y. kad atsakovė būtų sukūrusi tinkamas ir aiškias taisykles, kaip organizuojamas nuotolinis darbas, kaip vykdoma tokio darbo apskaita, kokia tvarka teikiami ir vertinami prašymai dirbti tokį darbą, kaip darbuotojas turi bendrauti su darbdave ir pan. Nesant taisyklių, kuriomis būtų galima vadovautis darbdavei konstatuojant darbo pareigų pažeidimą, leidusį nutraukti su darbuotoju darbo sutartį, nėra pagrindo išvadai, kad darbdavė įrodė tokių pareigų pažeidimą. Nors bendrovėje darbas nuotoliniu būdu ir buvo atliekamas pagal tam tikrą susiklosčiusią praktiką, tačiau tokios aplinkybės neleido spręsti, jog buvo tinkamai, aiškiai nustatyta tokio darbo organizavimo tvarka, o būtent tokios aiškios tvarkos nebuvimas ir sukūrė konfliktinę situaciją dėl darbo santykių tarp šalių tęstinumo. Be kita ko, kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojo naudai (DK 6 str. 2 d.). Už visą laikotarpį iki ieškovės atleidimo iš darbo atsakovė mokėjo ieškovei nustatytą darbo užmokestį. Tokia aplinkybė kartu su kitomis teismo nustatytomis aplinkybėmis leido daryti išvadą, kad atsakovės veiksmai sustiprino ieškovės lūkestį, kad, informavusi darbdavę apie darbą nuotoliu darbdavei įprasta tvarka, ji savo elgesiu darbo pareigų nepažeidžia.

1. Dėl darbo sutarties pakeitimo kvalifikavimo ir darbuotojo atleidimo iš darbo (ne)teisėtumo (Vilniaus apygardos teismo 2024-10-08 sprendimas civ. b. Nr. e2A-2047-1097/2024)

Ieškovas (darbuotojas), nesutikdamas su Vilniaus DGK 2023-11-10 sprendimu Nr. DGKS-6523 darbo byloje Nr. APS-131-18494/2023, kuri ieškovo prašymą atmetė kaip nepagrįstą, kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu prašydamas pripažinti, kad 2018-08-06 darbo sutarties pakeitimu Nr. 7 buvo sudarytas ieškovo ir atsakovės susitarimas dėl papildomo darbo, sugretinant papildomą darbo funkciją su ieškovo vykdyta pagrindine funkcija; pripažinti atleidimą neteisėtu; įpareigoti atsakovę grąžinti ieškovą į darbą 0,25 etato vaikų ligų gydytojo ir gydytojo vaikų pulmonologo pareigų apimtyje; priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą ir kt. Nurodė, kad šalys buvo sudariusios neterminuotą darbo sutartį dėl gydytojo vaikų pulmonologo pareigų, 0,25 etato darbo krūviu. Šalys 2018-08-06 pasirašė darbo sutarties pakeitimą Nr. 7, kuriuo ieškovas faktiškai buvo perkeltas iš neterminuotų 0,25 etato darbo krūvio vaikų pulmonologo pareigų į terminuotas 1 etato darbo krūvio atsakovės Vaikų ligų klinikos vedėjo pareigas ir Vaikų pulmonologo pareigas. Su ieškovu turėjo būti sudarytas atskiras susitarimas dėl papildomo, antraeilio darbo vedėjo pareigoms, kartu paliekant darbo sutartį pagrindinėms, nuo 1992 metų ieškovo vykdytoms neterminuotoms vaikų pulmonologo pareigoms, arba turėjo būti nutraukta darbo sutartis ir sudaryta nauja – vien vedėjo pareigoms. Suėjus darbo vedėjo pareigose terminui, atsakovė 2023-06-28 surašė įsakymą dėl ieškovo atleidimo iš darbo DK 69 str. 1 d. pagrindu – suėjus darbo sutarties terminui. Tačiau ieškovas, eidamas atsakovės Vaikų ligų klinikos vedėjo pareigas, atliko tiek vedėjo, tiek gydytojo vaikų pulmonologo funkcijas. Dėl to, ieškovo teigimu, pasibaigus skyriaus vedėjo kadencijai, darbo sutarties dalis dėl gydytojo vaikų pulmonologo pareigų negalėjo pasibaigti, o ieškovas iš darbo atleistas nepagrįstai.

Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies – pripažino, kad ieškovas iš darbo buvo atleistas nepagrįstai ir neteisėtai, priteisė ieškovui iš atsakovės darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą, kompensaciją pagal DK 218 str. 4 d., 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Įvertinęs darbo sutarties pakeitimo Nr. 7 turinį, sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog juo būtų buvę pakeista darbo sutarties rūšis iš neterminuotos į terminuotą, o patį pakeitimą Nr. 7 teismas pripažino terminuotu susitarimu dėl darbo funkcijų gretinimo. Nurodė, kad pakeitime Nr. 7 bylos šalys aiškiai įvardijo, kad terminuotumą jos adresuoja pareigoms, o ne darbo sutarčiai. Sprendė, kad atsakovė neturėjo teisės nutraukti darbo sutarties DK 69 str. 1 ir 3 d. pagrindu.

Apeliacinės instancijos teismas atmetėieškovo (darbuotojo) apeliacinį skundą, priteisė atsakovei (darbdavei) iš ieškovo (darbuotojo) 20738,02 Eur bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad byloje kilo ginčas dėl darbo sutarties pakeitimo Nr. 7 vertinimo, o nuo atsakymo į šį klausimą iš esmės priklauso išvada dėl ieškovo atleidimo iš darbo DK 69 str. 1 d. pagrindu (ne)teisėtumo. CK 6.193 str. 1 d. įtvirtintas subjektyvaus sutarties aiškinimo metodo prioritetas: aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Šalių tikrųjų ketinimų nustatymas yra praktiškai neįmanomas, kai tarp šalių yra ginčas dėl tikrosios sutarties teksto prasmės ir kai šalys skirtingai interpretuoja sutarties tekstą, tokiais atvejais taikytinas objektyvusis sutarties aiškinimo metodas – jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, t. y. taikoma sisteminė-lingvistinė sutarties teksto analizė (LAT 2019-12-10 nutarties civ. b. Nr. e3K-3-365-403/2019 27, 28 p.). Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 str. įtvirtintais bendraisiais teisės principais (LAT 2013-12-27 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-703/2013).

Teismas nenustatė pakankamo pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog darbo sutarties pakeitimu Nr. 7 nebuvo pakeista darbo sutarties rūšis iš neterminuotos į terminuotą, o pats pakeitimas Nr. 7 turėtų būti pripažintas terminuotu susitarimu dėl papildomo darbo – darbo funkcijų gretinimo. Teismo vertinimu, ieškovui laimėjus konkursą į padalinio vadovo pareigas, jo darbo sutartis buvo pakeista keičiant pareigybę ir darbo sutarties rūšį: ieškovas buvo perkeltas į kitas pareigas, buvo pakeista ir darbo sutarties rūšis iš neterminuotos į terminuotą. Tokią išvadą patvirtina darbo sutarties pakeitimo Nr. 7 ir su juo susijusių šalių pasirašytų dokumentų lingvistinė – sisteminė analizė, darbo sutarties šalių elgesys prieš ir po pasirašant darbo sutarties pakeitimą Nr. 7, paties ieškovo, po darbo sutarties pakeitimo Nr. 7 ėjusio vadovaujamas pareigas ir, atitinkamai, buvusiam atsakingu už darbo teisinių santykių apskaitos vedimą, elgesys bei priimti sprendimai įforminant nurodytas pareigas ir apmokėjimą už jas, elgesys baigiantis vedėjo pareigų terminui. Nagrinėjamu atveju susitarimas dėl papildomo darbo ginčo darbo sutarties pakeitimu Nr. 7 (ar kokiu kitu susitarimu) šalių nebuvo sudarytas – nebuvo nurodyta, kuri darbo funkcija yra papildoma, kuriuo metu bus atliekama papildoma darbo funkcija, jos apimtis darbo valandomis, darbo užmokestis ar priemoka už papildomą darbą, ar kita. Teismo vertinimu, šalių pasirašyti dokumentai, jų elgesys tiek prieš pasirašant darbo sutarties pakeitimą Nr. 7, tiek po to, yra pakankami spręsti, jog nagrinėjamu atveju, ieškovui laimėjus konkursą į padalinio vadovo pareigas, jo darbo sutartis buvo pakeista (keitėsi darbo sutarties rūšis ir pareigybė): ieškovas buvo perkeltas į kitas pareigas bei buvo pakeista darbo sutarties rūšis iš neterminuotos į terminuotą.
Taigi, apeliacinės instancijos teismas, kaip ir DGK, pripažino ieškovo atleidimą iš darbo teisėtu.

1. Dėl prastovos paskelbimo sąlygų (DK 47 str. 1 d. 1 p.) (LAT 2024-10-22 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-188-684/2024)

Ieškovas (darbuotojas), nesutikdamas su Vilniaus DGK 2023-05-30 sprendimu Nr. DGKS-2982 darbo byloje Nr. APS-131-7162/2023, kuri ieškovo prašymo netenkino, kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti neteisėtu atsakovės siūlymą „Dėl darbo sutarties sąlygų pakeitimo“ ir jį panaikinti; pripažinti neteisėtais atsakovės pirmininko įsakymus dėl prastovos paskelbimo ir juos panaikinti; ir kt. Nurodė, kad įstaiga (A), kurioje ieškovas dirbo pagal neterminuotą darbo sutartį, prijungimo būdu buvo prijungta prie kitos įstaigos (B). Įstaigos A darbuotojai buvo informuoti, kad sutikus darbo teisiniai santykiai bus tęsiami tomis pačiomis sąlygomis įstaigoje B. Ieškovui sutikus su darbo teisinių santykių tomis pačiomis sąlygomis tęstinumu, atsakovė apie ieškovo įdarbinimą informavo VSDFV. Atsakovė pasiūlė ieškovui pakeisti darbo sutarties sąlygas, nurodydama, kad atsakovės Teisės, pirkimų ir personalo skyriaus vedėjo pareigas eina valstybės tarnautoja, o ieškovo įstaigoje A Teisės, pirkimų ir vertinimų skyriuje eitos vedėjo pareigos po struktūrinių pokyčių tapo nereikalingos ir tų pačių pareigų ieškovui pasiūlyti atsakovė negali. Darbdavė pasiūlė ieškovui eiti kitas pareigas, tačiau ieškovas su siūlymu nesutiko. Šalims nepavyko susitarti dėl darbo teisinių santykių nutraukimo abiejų šalių sutarimu. Atsakovė paskelbė ieškovui prastovą. Ieškovo vertinimu, atsakovės siūlymas pakeisti darbo sutarties sąlygas yra neteisėtas, nes pateikiant šį siūlymą buvo pažeistas DK 45 str. 2 d. nustatytas terminas atsiliepimui į siūlymą pateikti. Darbdavė, teikdama darbuotojui pasiūlymą dėl darbo sutarties būtinųjų sąlygų keitimo, nustatė terminą darbuotojo nuomonei pateikti per 3 d. d., o ne per 5 d. d., kaip reglamentuota DK 45 str. 2 d.
Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Nurodė, kad ieškovui buvo pasiūlytos pagal darbo pobūdį panašios vyriausiojo teisininko pareigos su tokiu pačiu atlyginimu. Ieškovas su siūlymu nesutiko, t. y. pateikė savo poziciją, neprašė pratęsti atsakymo į siūlymą termino, todėl pripažino, kad laiko išreikšti poziciją ieškovui pakako. Trumpesnio negu DK 45 str. 2 d. įtvirtintas 5 d. d. termino nustatymas laikytinas formaliu, ne esminiu pažeidimu, jis nesutrukdė darbuotojui pareikšti nuomonę, pasiūlymo pateikimo termino pažeidimas nesukėlė ieškovui jokių neigiamų teisinių pasekmių. Teismas nenustatė pagrindo atsakovės siūlymą pakeisti darbo sutarties sąlygas pripažinti neteisėtu vien dėl to, kad darbdavė nustatė 3, o ne 5 dienų terminą atsakymui į pasiūlymą pateikti.
Spręsdamas dėl prastovos teisėtumo, teismas nustatė, kad ieškovas siūlomų pareigų atsisakė. Kadangi atsakovė neturėjo kito darbuotojo kvalifikaciją atitinkančio darbo, ji paskelbė darbuotojui prastovą. Teismas vertino, kad darbdavės siūlymas darbuotojui eiti vyriausiojo teisininko pareigas, gaunant tokį patį atlyginimą, iš esmės atitiko darbuotojo turimą kvalifikaciją, gaunamą darbo užmokestį. Sprendė, kad atsakovė pagrįstai ir teisėtai paskyrė ieškovui prastovas, nes kai ieškovas atsisakė dirbti siūlytą darbą, jam negalėjo pasiūlyti tokio paties darbo, kurį ieškovas dirbo įstaigoje A.

Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir priėmė naują sprendimą – ieškinį patenkino iš dalies – pripažino neteisėtais ir panaikino atsakovės įsakymus dėl prastovos pratęsimo, priteisė ieškovui iš atsakovės neteisėtos prastovos metu mokėto ir VDU skirtumą su delspinigiais. Sprendė, kad nebuvo sąlygų paskelbti prastovą – susidariusi situacija nebuvo laikino pobūdžio – po darbdavės struktūrinių pertvarkų išnykus ieškovo pareigybei ir darbdavės poreikiui išlaikyti tokią pareigybę, pokytis nepripažintinas laikinais sunkumais ar objektyviai susiklosčiusia situacija, dėl kurios darbdavys laikinai negali suteikti darbo sutartimi sulygto darbo ir skelbia prastovą iki laikotarpio, kai tokia situacija pasibaigs, pabaigos.
LAT panaikino apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisė atsakovei (darbdavei) iš ieškovo (darbuotojo) 6902 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Kasaciniame skunde buvo keliamas vienos iš prastovos paskelbimo sąlygų aiškinimo klausimas – ar aplinkybė, dėl kurios atsakovė negalėjo suteikti ieškovui darbo, pagrįstai pripažinta subjektyvia, t. y. nuo atsakovės valios priklausančia aplinkybe. LAT nurodė, kad prastova aiškinama kaip laikinas darbuotojo darbo sutartimi sulygtos darbo funkcijos neatlikimas dėl nuo kitos šalies – darbdavio – priklausančių priežasčių (pvz., užsakymų stokos ar perprodukcijos, gamybos, sandėliavimo ar tiekimo sutrikimų, ekonominių ar finansinių priežasčių ar streikų, lokautų). Prastovos paskelbimas siejamas su objektyviomis priežastimis (trūksta žaliavų, nėra užsakymų ir pan.), t. y. kai dėl prastovos nėra darbo sutarties šalių kaltės (LAT 2021-07-08 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-286-943/2021, 32 p.). Prastovai būdinga tai, jog darbdavys dėl objektyvių priežasčių vienašališkai nevykdo įsipareigojimo suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo, o darbuotojas būtent dėl šios priežasties nebegali vykdyti darbo sutartimi nustatyto savo įsipareigojimo – dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbo arba eiti tam tikrų pareigų (LAT 2023-07-13 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-212-684/2023, 23 p.). Prastovos institutas leidžia derinti darbdavio ir darbuotojo interesus – darbdavys turi galimybę darbuotojui mokėti mažesnį nei darbo sutartyje sulygtą darbo užmokestį, o darbuotojui nustatomos tam tikros teisės į darbą, darbo užmokestį garantijos (LAT 2023-04-25 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-133-684/2023, 25 p.). Prastova gali būti skelbiama tik esant dviem sąlygoms: 1) darbdavys dėl objektyvių priežasčių negali suteikti darbuotojui darbo sutartimi sulygto darbo; 2) nėra galimybės darbuotojui dirbti kitą darbą (kito darbo nėra arba darbuotojas nesutinka dirbti kito jam pasiūlyto darbo). Sprendžiant dėl prastovos teisėtumo pirmiausia turi būti nustatyta, ar egzistuoja objektyvios priežastys, trukdančios darbdaviui suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygtą darbą (LAT 2021-07-08 nutarties civ. b. Nr. e3K-3-286-943/2021 33 p.).
LAT nurodė, kad įstatymas nedetalizuoja, kokios priežastys galėtų būti pripažintos objektyviomis, dėl kurių darbdavys negali suteikti darbuotojui darbo, todėl kiekvienu konkrečiu atveju tai yra vertinamojo pobūdžio aplinkybė, dėl kurios sprendžia teismas. Objektyvia priežastimi laikytina tokia, kurios darbdavys negali kontroliuoti, ji tiesiogiai nepriklauso nuo darbdavio valios ir darbdavys negali jai daryti įtakos. Subjektyvi priežastis išimtinai priklauso nuo darbdavio valios (ar veiksmų) ir yra tiesiogiai darbdavio sukelta. Nagrinėjamu atveju priežastis, dėl kurios atsakovė negalėjo suteikti ieškovui darbo, buvo susijusi su įstaigos A reorganizavimu, kurioje ieškovas ėjo Teisės, pirkimų ir vertinimų skyriaus vedėjo pareigas. Po reorganizavimo į atsakovės įstaigą buvo perkeltas ieškovas, įstaigoje A ėjęs Teisės, pirkimų ir vertinimo skyriaus vedėjo pareigas. Atsakovės Teisės, pirkimų ir personalo skyriaus vedėjo pareigas užėmė valstybės tarnautoja, todėl suprantama, kad dviejų Teisės skyriui vadovaujančių pareigybių atsakovė neturėjo poreikio išlaikyti. Ieškovo eitos vedėjo pareigos atsakovei tapo perteklinės ir ieškovui tų pačių pareigų atsakovė pasiūlyti negalėjo. Atsakovė pateikė ieškovui siūlymą dėl darbo sutarties sąlygų keitimo, ieškovui buvo pasiūlyta eiti kitas (teisininko) pareigas, užtikrinant ankstesnį darbo užmokestį, tačiau ieškovas šio pasiūlymo atsisakė. Atsakovė, atsižvelgdama į tai, kad ieškovas atsisakė eiti pasiūlytas pareigas, kad ji neturėjo pasiūlyti kito darbuotojo kvalifikaciją atitinkančio darbo, paskelbė ieškovui prastovą, vėliau ši buvo kelis kartus pratęsta. Atsakovės sprendimas dėl reorganizavimo buvo priimtas Vyriausybės ir atsakovės struktūriniai pokyčiai buvo įgyvendinami ne pačios atsakovės, kaip darbdavės, o jos savininko teises ir pareigas įgyvendinančios Vyriausybės, kurios nutarimas atsakovei buvo privalomas, iniciatyva. LAT sprendė, kad aplinkybė, dėl kurios atsakovė negalėjo ieškovui suteikti darbo sutartimi sulygto darbo, buvo objektyvi. Tokią situacija lėmė nuo atsakovės valios nepriklausantys veiksniai – reorganizacija. Atsakovė, darbuotojui atsisakius dirbti pasiūlytomis pakeistomis darbo sutarties sąlygomis, negalėjo teisėtai nutraukti darbo teisinių santykių savo iniciatyva be darbuotojo kaltės DK 57 str. nustatyta tvarka (DK 45 str. 2 d.), kadangi ieškovui, kaip darbuotojui, auginančiam vaiką iki trejų metų, galiojo DK 61 str. 3 d. įtvirtintas darbo sutarties nutraukimo apribojimas.
Taigi, visose instancijose, išskyrus apeliacinės instancijos teismą, ginčas išspręstas darbdavio naudai.

1. Dėl neturtinės žalos atlyginimo (Vilniaus apygardos teismo 2024-10-30 nutartis civ. b. Nr. e2A-2569-880/2024)

Ieškovė  (darbdavė), nesutikdamas su Vilniaus DGK 2023-06-13 sprendimu Nr. DGKS-3340 darbo byloje Nr. APS-136-9907/2023, kuriuo atsakovo (darbuotojo) reikalavimas buvo iš dalies patenkintas (priteista darbuotojui 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo), kreipėsi į teismą, prašydama atmesti atsakovo prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo ta apimtimi, kuria DGK sprendimu atsakovo reikalavimas buvo iš dalies patenkintas, ir konstatuoti, jog neturtinė žala atsakovui nebuvo padaryta, ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad DGK sprendime neturtinės žalos atlyginimo priteisimas 300 Eur apimtimi atsakovui yra grindžiamas išimtinai darbo sutarties sudarymo (įforminimo) tarp šalių aplinkybėmis. 2022-05-01 darbo sutarties pakeitimu buvo įformintas darbo laiko normos pakeitimas – nustatytas visas darbo laikas iki 24 val. per parą, taikant suminę darbo laiko apskaitą. Atsakovas niekuomet nereiškė jokių pretenzijų ieškovei dėl to, kad nuo 2022 m. gegužės mėn. jam neva skiriama dirbti per daug darbo valandų ir jo darbo laiko norma turėtų būti mažesnė. Priešingai, atsakovas buvo patenkintas išaugusiomis darbo valandomis ir dėl to padidėjusiu darbo užmokesčiu. Darbuotojo pareiškimo pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas remiantis formalia aplinkybe, kad darbo sutarties pakeitimas iš tiesų nebuvo pasirašytas darbuotojo. Ikiteisminio tyrimo metu buvo gauta specialisto išvada, kad darbo sutarties pakeitime yra pasirašęs ne darbuotojas, o kitas asmuo. Tačiau ikiteisminis tyrimas dar nėra užbaigtas, kas iš tiesų pasirašė dokumentą dar nėra nustatyta ir jis nėra patrauktas atsakomybėn. Darbdavys, jį atstovaujantys darbuotojai / vadovai, jokių dokumentų neklastojo (-a) bei visuomet buvo įsitikinęs, kad darbo sutarties pakeitimą iš tiesų pasirašė pats darbuotojas. Esant darbuotojo veiksmais išreikštam pritarimui darbo laiko normos pakeitimui, nėra jokio pagrindo kalbėti, kad darbuotojas dėl to patyrė kažkokios neturtinės žalos.

Atsakovas (darbuotojas) prašė ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovės atsakovo naudai 1000 Eur neturtinę žalą. Nurodė, kad jis nesudarė 2022-05-01 susitarimo prie darbo sutarties. Nepaisant to, ieškovė šį neteisėtą susitarimą pateikė šalių ginčus nagrinėjusioms institucijoms: DGK ir teismui.

Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį atmetė, priteisė atsakovui iš ieškovės 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 580 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, jog ieškovės taikoma darbo sutarties keitimų pasirašymo tvarka, kai darbo sutarties pakeitimai tiesiog paliekami nutolusiame objekte, kuriame dirba darbuotojas, neatitinka DK 24 str. 1 d. įtvirtinto sąžiningumo ir bendradarbiavimo principo, numatančio, kad įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, darbdaviai ir darbuotojai privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise. Pažymėjo, kad būtent ieškovė turi pareigą sudaryti sąlygas savo darbuotojams kontroliuoti, kaip yra pasirašomi darbo sutarčių pakeitimai. Todėl ieškovė, iš esmės nesiėmusi veiksmų darbo sutarčių keitimo procesui kontroliuoti, esant įstatyme aiškiai apibrėžtoms pasekmėms, kaip darbdavė pažeidė ir bendro pobūdžio pareigą elgtis apdairiai, atidžiai ir rūpestingai.

Apeliacinės instancijos teismas atmetė ieškovės apeliacinį skundą, paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip patpriteisė atsakovui iš ieškovės 580 Eur bylinėjimosi išlaidų. Nustatė, kad ieškovė ir atsakovas 2022-03-28 sudarė darbo sutartį. 2022-05-01 ieškovė parengė darbo sutarties pakeitimą, kuriuo buvo nustatyta, kad atsakovas dirba visą darbo laiką iki 24 val. per parą taikant suminę darbo laiko apskaitą. Ieškovė kaip darbdavys turi susiformavusią praktiką, pagal kurią darbuotojams, dirbantiems nutolusiuose objektuose, darbo sutarčių pakeitimai (ar ir kiti dokumentai) yra sudedami į voką (pažymint ir nurodant, kam skirti atitinkami dokumentai), atvežami į konkretų nutolusį objektą, paliekami riboto patekimo zonoje, į kurias gali patekti tik atitinkamus leidimus turintys darbuotojai. Jeigu dokumentų atvežimo metu konkrečių darbuotojų darbo vietoje nėra, darbuotojai informuojami, ir po kelių dienų, kai konkretūs darbuotojai, atvykę nustatytą darbo laiką (pamainą) į savo darbo vietą, pasirašo atitinkamus dokumentus, darbdavio atstovas atvyksta surinkti pasirašytų dokumentų, kurie grąžinami į darbovietę, kurioje yra saugomi su darbo santykiais susiję dokumentai. Teismas vertino, kad ieškovės suformuota ir vykdoma darbo sutarčių pakeitimo praktika, nors ir nėra draudžiama, tačiau neužtikrina to, kad nebūtų pažeidžiamos darbuotojų teisės. Atliekant ikiteisminį tyrimą, konstatuota, kad parašą, esantį darbo sutarties pakeitime pasirašė ne atsakovas, o kitas asmuo, kuris iki šiol nėra nustatytas. Taigi, darbo sutarties pakeitimų įdėjimas į voką ir palikimas zonoje, į kurią patekimas yra ribotas, darbo sutarčių pakeitimus turinčių pasirašyti darbuotojų informavimas, neužtikrina to, kad minėti dokumentai netampa neprieinami susipažinimui tretiesiems asmenims, kad jų negalėtų nepasirašyti asmenys, kuriems jie nėra skirti, o taip pat ir to, kad darbuotojai yra tinkamai neinformuojami apie poreikį pasirašyti dokumentus. Tokia darbo sutarčių pakeitimo sudarymo tvarka neužtikrina to, kad darbuotojai būtų tinkamai informuojami su sudaromais pakeitimais, būtų su jais supažindinami, galėtų dėl jų derėtis. Tiek pačiai ieškovei nėra sąlygų įsitikinti, ar darbo sutarties pakeitimą pasirašė iš tiesų tas darbuotojas, kuriam jis buvo skirtas. Ieškovė kaip darbdavė, vykdydama darbo sutarčių pakeitimus nesilaikė pareigos veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise, dėl ko buvo pažeistos atsakovo teisės ir įstatymų saugomi interesai.

Teismas vertino, kad atsakovo patirtą neturtinę žalą patvirtina byloje nustatytų aplinkybių visuma – atsakovas nurodė, kad jis patyrė daug išgyvenimų ir nepatogumų sužinojęs apie jo suklastotą parašą, jį apėmė nežinomybė, ar nėra daugiau jo vardu be jo žinios sudarytų dokumentų; sužinojęs, kad darbo sutarties pakeitime esantis parašas yra ne jo, atsakovas ėmėsi aktyvių veiksmų, kreipėsi į ikiteisminio tyrimo institucijas ir kt. Teismas sprendė, kad kreipimasis į ikiteisminio tyrimo įstaigas, skundų rašymas sukėlė atsakovui neigiamus išgyvenimus, sukrėtimą, pažeminimą, pareikalavo tiek laiko, tiek emocinių pastangų. Atsakovo patirta neturtinė žala yra sąlygota ieškovės veiksmų –netinkamo darbo sutarčių pakeitimo pasirašymo organizavimo.
Taigi, DGK ir teismų sprendimai sutapo – darbuotojui priteista 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

1. Dėl dienpinigių mažinimo kriterijų (Vilniaus apygardos teismo 2024-12-10 sprendimas civ. b. Nr. e2A-2941-1097/2024)

Ieškovė  (darbdavė), nesutikdamas su Panevėžio DGK 2024-02-22 sprendimu Nr. DGKS-1414 darbo byloje Nr. APS-131-2072/2024, kuriuo iš dalies patenkintas darbuotojo prašymas (priteista darbuotojo naudai 3599,88 Eur dienpinigių ir 500 Eur turtinės žalos atlyginimo), kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti ieškovės teisę nemokėti atsakovui DGK priteistų 3 599,88 Eur dienpinigių. Nurodė, kad atsakovas dirbo pas ieškovę tarptautinio krovinių vežimų transporto priemonės vairuotoju. Atsakovas nutraukė darbo santykius su ieškove pagal DK 55 str. 1 d. Ieškovė atsakovui paskaičiavo 51 proc. dydžio, t. y. 3 746,12 Eur dienpinigius už komandiruotes. DGK tenkino darbuotojo prašymą ir priteisė darbuotojui 3 599,88 Eur dienpinigių, nes nusprendė, kad darbdavė neturėjo pagrindo taikyti darbuotojui mažesnių nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – LRV) nustatytų dienpinigių normų dydžių, todėl darbuotojui turėjo būti mokama 100 proc. patvirtintos dienpinigių normos. Šalių pasirašytos darbo sutarties 5.3 punktu darbdavė su darbuotoju sutarė, kad darbdavė įsipareigoja mokėti darbuotojui ne mažiau negu 51 proc. dydžio komandiruotės dienpinigius nuo LRV nutarimu patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžių. Konkrečios komandiruotės sąlygos buvo nurodomos įsakymuose dėl darbuotojo komandiruotės. Ieškovės Dienpinigių mokėjimo tvarkoje nustatyti maksimalių dienpinigių dydžių mažinimo objektyvieji kriterijai: vilkiko gamybos metai, sąstato ilgis, autonominis kondicionierius, palečių nekeitimas, nakvynė viešbutyje, ir kt., žymiai mažina darbuotojo patiriamas išlaidas komandiruotės metu, be to, padeda daugiau uždirbti.

Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino visiškai: pripažino ieškovės teisę nemokėti atsakovui DGK priteistų 3 599,88 Eur dienpinigių; priteisė ieškovei iš atsakovo 2 767,20 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Teismas vertino, kad darbdavės nustatytos dienpinigių mažinimo aplinkybės yra objektyvios, atsakovas buvo supažindintas su darbo sutartimi bei komandiruočių tvarkomis, prieštaravimų neturėjo.
Apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą tenkino, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisė atsakovui (darbuotojui) iš ieškovės (darbdavės) 3 599,88 Eurdienpinigių, taip pat 6 778,38 Eur netesybų bei 1 650 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Nustatė, kad darbdavė Dienpinigių mokėjimo tvarkoje nustatė dienpinigių dydžio nustatymo kriterijus, pagal kuriuos tam tikru nustatytu konkrečiu procentu mažinami / didinami dienpinigiai: vilkiko gamybos metai, krovinio svoris, automatinė pavarų dėžė, automatinis kondicionierius, autopilotas, pavojingas / nepavojingas krovinys, nevairavimas naktį, nekalnuota vietovė, nakvynė viešbutyje, ir kt. Dienpinigių mokėjimo tvarka išversta į atsakovui suprantamą rusų kalbą ir darbuotojas savo parašu patvirtino, kad su šia tvarka susipažino ir sutinka.

Teismas nurodė, kad darbuotojui mokamų dienpinigių tikslas – padengti padidėjusias darbuotojo išlaidas, atsirandančias dėl išvykimo į komandiruotę, kai darbuotojas tam tikram laikui iš nuolatinės darbo vietos išvyksta darbdavio pavedimu, darbdavio nurodomai užduočiai atlikti (LAT 2018-03-02 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-68-248/2018). Leistina apimtimi spręsti dėl sumažintų dienpinigių dydžių ir dienpinigių sumažinimo kriterijų yra darbdavio diskrecija, įtvirtinta teisės aktuose. Vis dėlto, ši darbdavio teisė spręsti nėra neribota, o darbdavys, naudodamasis šia diskrecija, negali pažeisti nustatyto teisinio reglamentavimo, iš kurio išplaukia ne tik apibrėžtas dydis (jo intervalas), kuriuo leistina mažinti dienpinigius, tačiau ir kriterijai, kuriais remiantis toks mažinimas galimas. Iš nustatyto teisinio reglamentavimo turinio ir jo aiškinimo bei taikymo praktikos matyti, kad, nustatant dienpinigių mažinimo sąlygas, privalo būti atsižvelgiama į: 1) dienpinigių paskirtį (tikslą) apskritai; 2) dienpinigių mažinimo kriterijų objektyvumą; 3) tinkamą darbuotojo informavimą tiek apie taikytinus dienpinigių mažinimo kriterijus, tiek apie darbdavio nustatytą dienpinigių dydį konkrečiai komandiruotei.
Nustatant dienpinigių mažinimo kriterijus, darbdavys turėtų atsižvelgti į dienpinigių tikslą, t. y. kriterijai turėtų būti susiję su komandiruotės sąlygomis, lemiančiomis mažesnes būtent darbuotojo išlaidas komandiruotės metu. Įprastai tai yra darbuotojo asmeninio pobūdžio išlaidos, atsiradusios dėl komandiruotės ir kurių darbdavys nepadengia tiesiogiai (apgyvendinimas, maitinimas ir pan.). Kriterijai, pagal kuriuos diferencijuojami mažesni dienpinigiai, turi būti objektyvūs, t. y. negali būti siejami su konkretaus darbuotojo ypatumais ir / ar nustatomi atsižvelgiant į konkretaus darbuotojo subjektyvius kriterijus ir taikomi skirtingai atskirtų darbuotojų atžvilgiu. Objektyviaisiais kriterijais negali būti: darbuotojo užimamos pareigos, darbuotojo stažas, darbuotojo atliekamo darbo kokybė, darbuotojo padaryti pareigų pažeidimai, įskaitant žalos padarymą, neekonomiškas darbo funkcijų vykdymas, kiti diskriminacinio pobūdžio kriterijai. Taigi, objektyviais pripažintini tokie dienpinigių mažinimo kriterijai, pagal kuriuos kiekvienu konkrečiu komandiruotės atveju, dienpinigių dydis negali priklausyti nuo darbdavio valios išraiškos, o dydis nustatomas pagal visiems darbuotojams taikomus vienodus kriterijus. Nustatomi dienpinigių dydžiai turi būti konkretūs, t. y. negali būti numatytos dienpinigių „žirklės“ ir, įvertinus nustatytus kriterijus, dar iki komandiruotės turi būti aišku, koks konkretus dienpinigių dydis bus taikomas tai komandiruotei ir kokiu pagrindu.
Teismas sprendė, kad darbuotojui mokamų dienpinigių mažinimas neatitiko konkretumo reikalavimo, buvo neapibrėžtas, nekonkretizuotas, dėl to neaišku, pagal kuriuos iš Dienpinigių mokėjimo tvarkoje nurodytų kriterijų dienpinigiai mažinti konkrečioms atsakovo komandiruotėms, kaip apskaičiuotas konkretus dienpinigių dydis kiekvienai komandiruotei. Vien ta aplinkybė, jog darbuotojas pasirašytinai supažindintas su komandiruočių įsakymais ir Dienpinigių mokėjimo tvarka, atsižvelgiant į dokumentų nekonkretumą ir neišsamumą, nepatvirtina darbuotojo susitarimo su darbdave dėl įsakymuose dėl darbuotojo komandiruočių nurodytų konkrečių sumažintų dienpinigių dydžių. Darbdavės sukurtas neapibrėžtumas dėl kiekvienu atveju mokėtino dienpinigių dydžio (dienpinigių mažinimo dydžio) pažeidė DK 24 str. reikalavimus. Pareigos aiškiai nustatyti darbuotojui mokėtiną dienpinigių dydį neįvykdymas lemia pasekmes – darbdavio prievolę mokėti darbuotojui LRV nustatyto maksimalaus dydžio dienpinigius. Taip pat nurodė, kad dienpinigiai turi atlikti ne atlyginimo, o kompensavimo funkciją. Konstatavęs, kad darbdavė neįrodė teisės aktų reikalavimus atitinkančio dienpinigių dydžio sumažinimo, sprendė, jog darbdavė privalėjo mokėti darbuotojui LRV nustatyto maksimalaus dydžio dienpinigius.

Taigi, DGK ir apeliacinės instancijos teismo sprendimai dėl dienpinigių sutapo – darbuotojui priteista 3 599,88 Eur dienpinigių, pritaikant LRV nustatytus maksimalaus dydžio dienpinigius.

1. Dėl biudžetinės įstaigos vadovo pareiginės algos pastoviosios dalies koeficiento nustatymo (LAT 2024-12-16 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-238-943/2024)

Ieškovas (darbuotojas), nesutikdamas su Alytaus DGK 2022-04-04 sprendimu Nr. DGKS-1545 darbo byloje Nr. APS-131-4457/2022, kuriuo ieškovo prašymas įpareigoti atsakovą padidinti ieškovo pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientą nuo 2022-01-01 buvo atmestas, kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti atsakovą pakeisti darbo sutarties sąlygas, nuo 2022-01-01 iki 2023-01-01 padidinant ieškovo pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientą iki 19,812, o nuo 202-01-01 – iki 20,748, priteisti neišmokėto darbo užmokesčio dalį, delspinigius ir kt. Nurodė, kad su savivaldybe sudarė darbo sutartį, kuria jis buvo priimtas eiti biudžetinės įstaigos direktoriaus pareigas. Šalys susitarė, kad darbo sutartis yra neterminuota, nustatytas mėnesinis darbo užmokestis – 18,0 bazinės mėnesinės algos dydžio tarnybinio atlyginimo koeficientas. Ieškovo darbo užmokestis, keičiantis įstatymams, buvo ne kartą keistas savivaldybės mero potvarkiais. 2021-11-25 priimtas Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo ir komisijų narių atlygio už darbą įstatymo Nr. XIII-198 1, 3, 5, 6, 7, 9, 12, 14 straipsnių ir 1, 2, 3, 4, 5 priedų pakeitimo įstatymas, kuriuo padidinti minimalieji koeficientai. Ieškovas kreipėsi į savivaldybės merą, prašydamas patvirtinti naują pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientą, tačiau jo prašymas nebuvo patenkintas. 2022-11-24 priimtas Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo ir komisijų narių atlygio už darbą įstatymo Nr. XIII-198 10, 11, 14 straipsnių ir 1, 2, 3, 4, 5 priedų pakeitimo įstatymas, kuriuo vėl padidinti koeficientai. Ieškovas kreipėsi į savivaldybės merą su prašymu perskaičiuoti pareiginės algos pastoviąją dalį, tačiau ir šis prašymas nebuvo patenkintas.
Pirmosios instancijos teismas ieškovo reikalavimą tenkino iš dalies – įpareigojo atsakovą (savivaldybę) pakeisti darbo sutarties sąlygas, nuo 2022-01-01 iki 2023-01-01 padidinant ieškovo pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientą iki 16,44, o nuo 2023-01-01 – iki 18,36.

Apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo dalinį sprendimą ir tenkino dalį ieškinio – įpareigojo atsakovą (savivaldybę) pakeisti su ieškovu sudarytos darbo sutarties sąlygas nuo 2023-01-01 padidinant pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientą iki 15,3. Sprendė, kad minimalaus koeficiento pasikeitimas pagal įstatymą daro įtaką kiekvienam įstaigos vadovui skaičiuojant koeficientą. Nurodė, kad Darbo apmokėjimo įstatymo 7 str. 6 ir 7 d. turi būti taikomos iš eilės: pirmiausia bendras pagal Darbo apmokėjimo sistemos aprašą apskaičiuotas koeficientas didinamas 20 proc. (Darbo apmokėjimo įstatymo 7 str. 6 d.) ir prie gautos sumos pridedama 30 proc. nuo minimalaus koeficiento (Darbo apmokėjimo įstatymo 7 str. 7 d.), bet ne atvirkščiai. Minimalus Darbo apmokėjimo įstatymo 1 priede nustatytas koeficiento dydis naudojamas skaičiuojant individualų koeficientą, o intervalo maksimumas atlieka tik apribojančią funkciją.

LAT paliko nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Nurodė, kad tiek pagal Darbo apmokėjimo įstatymą, tiek ir pagal Darbo apmokėjimo sistemos aprašą nustatytiems A1 lygio pareigybių pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientams taikomas bazinis 20 proc. pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientų padidinimas, o tą faktiškai ir padarė apeliacinės instancijos teismas, apskaičiuodamas ieškovo pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientą. 30 proc. padidinimas yra specialusis, taikomas ne visiems biudžetinių įstaigų, o tik socialinių paslaugų srities darbuotojams, taigi, apskaičiuojamas nuo Darbo apmokėjimo įstatymo 1 priede nustatyto minimalaus koeficiento ir pridedamas prie jau turimos sumos.
LAT sutiko su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad tiek Darbo apmokėjimo įstatyme, tiek ir Darbo apmokėjimo sistemos apraše nustatyta, jog koeficiento padidinimas už pareigybės lygį A1 ir už socialinės srities paslaugų sritį negali viršyti Darbo apmokėjimo įstatymo 1 priede nustatyto maksimumo (100 proc.), todėl Darbo apmokėjimo įstatymo 1 priede nustatyto intervalo maksimali riba už A1 lygio pareigybę negali būti didinama. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad minimalus Darbo apmokėjimo įstatymo 1 priede nustatytas koeficiento dydis naudojamas skaičiuojant individualų koeficientą, o intervalo maksimumas atlieka apribojančią funkciją. Darbo apmokėjimo įstatymo redakcijos, galiojusios šiam ginčui aktualiu laikotarpiu, 7 str. 2 d. buvo nustatyta, kad valstybės ir savivaldybių įstaigų vadovų pareiginės algos pastovioji dalis darbo apmokėjimo sistemoje nustatoma pagal šio įstatymo 1 priedą. Tai reiškia, kad šių įstaigų vadovų pareiginės algos pastovioji dalis darbo apmokėjimo sistemoje nustatoma laikantis Darbo apmokėjimo įstatymo 1 priede nustatytų pastoviosios dalies koeficientų intervalo ribų, t. y. koeficientai negali būti didesni nei maksimali jų riba.

LAT konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog ieškovui, kaip biudžetinės įstaigos vadovui, nuo 2022-01-01 galiojo maksimalaus 13,7 pareiginės algos pastoviosios dalies koeficiento apribojimas, o nuo 2023-01-01 – 15,3.
Pažymėtina, kad DGK ir teismų sprendimai nesutapo.

Darbo ginčų komisijų darbo organizavimo skyrius

2024 m. II pusmečio DGK priimtų sprendimų apžvalga, atskirai apžvelgiant DGK darbo bylas dėl psichologinio smurto darbe:

• Dėl darbo santykių fakto pripažinimo, darbo užmokesčio ir neturtinės žalos išieškojimo(Vilniaus DGK 2024-07-24 sprendimas Nr. DGKS-5495 darbo byloje Nr. APS-131-14514/2024)

Ieškovė (darbuotoja) kreipėsi į DGK prašydama pripažinti jos darbo santykių su
atsakove (darbdave) faktą, išieškoti 169,50 Eur darbo užmokestį už 30 darbo valandų bei neturtinę žalą. Nurodė, kad 2024-06-05 su ja buvo sudaryta darbo sutartis, kurioje nurodyta, kad sutartis įsigalioja 2024-07-01, o faktiškai ji pradėjo dirbti 2024-06-10. Sodrai apie jos įdarbinimą pranešta nebuvo. 2024-06-27 darbdavė informavo ieškovę, kad nutraukia darbo sutartį, pasikeitus įmonės poreikiams. Už dirbtą laiką darbdavė neatsiskaitė. Ieškovė teigė, kad nuo 2024-06-10 dirbo, atliko vadovės pavedimus ir užduotis.

DGK prašymą tenkino iš dalies. Nurodė, kad tam, jog būtų pripažintas darbo santykių faktas, būtina nustatyti visus darbo santykių požymius (DK 32 str. 1, 2 d.). Nustatė, kad tarp šalių 2024-06-10 buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis Mokytojo asistento – stovyklos vadovo funkcijoms atlikti. Darbo sutartis įsigalioja ir darbuotoja pradeda dirbti 2024-07-01. Taip pat nustatė, kad ieškovė „de facto“ pradėjo dirbti 2024-06-10, ji buvo pavaldi darbdavei ir vykdė jos nurodymus dėl darbinių funkcijų atlikimo. Ieškovei buvo nustatytas darbo laikas ir sutarta dėl atlygio už darbą. Ieškovė nuo 2024-06-10 iki 2024-06-21 dirbo, atlikdama vaikų lavinimą - mokymą. Ieškovės darbo faktą patvirtina ir elektroniniai susirašinėjimai tarp darbuotojos ir įmonės vadovės. Ieškovė savo veiksmais prisidėjo prie įmonės veiklos užtikrinimo ir bendro produkto kūrimo siekiant gauti pelno, tačiau apie jos įdarbinimą teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo pranešta VSDFV mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios.
DGK nurodė, kad pareiga tinkamai įforminti darbo sutartį ir kitus darbdavio kompetencijai priskirtus su darbo santykiais susijusius darbdavio ir darbuotojo susitarimus, tinkamai tvarkyti su darbo teisiniais santykiais susijusius dokumentus, tenka darbdaviui, todėl darbdaviui, neįvykdžiusiam pareigos tinkamai įforminti darbo santykius reguliuojančių susitarimų arba prieštaringai tvarkant su darbo teisiniais santykiais susijusius dokumentus, tenka tokios pareigos neįvykdymo padarinių rizika (LAT 2023-07-13 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-212-684/2023). DGK sprendė, kad darbdavės neatsakingas, netgi lengvabūdiškas ir nesąžiningas nepilnametės darbuotojos atžvilgiu veikimas nagrinėjamoje situacijoje negali būti pateisinamas, ji turi prisiimti iš savo netinkamo, neatsakingo veikimo kylančias pasekmes, tuo labiau pagal DK 6 str. 2 d. nuostatas, kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojų naudai. DGK pripažino, kad ieškovę su atsakove siejo darbo santykiai nuo 2024-06-10 iki 2024-06-21, pripažino, kad ieškovės draudžiamosios pajamos sudarė 211,18 Eur, įpareigojo atsakovę pateikti VSDFV duomenis apie ieškovės darbo pradžią ir pabaigą bei draudžiamąsias pajamas bei priteisė 650 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
DGK sprendė, kad atsakovė, leidusi savo naudai nelegaliai dirbti nepilnametei, nesudariusi su ją darbo sutartį ir nepranešus VSDFV, pasinaudojo asmenų iki aštuoniolikos metų gyvenimiškos patirties stoka, jos nesubrendimu, ją ekonomiškai išnaudojo. Nelegalus darbas sukėlė ieškovei neigiamų išgyvenimų ir nepatogumų, ji galėjo jaustis neužtikrinta ir nesaugi darbo rinkoje, todėl pripažino, kad 650 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas nagrinėjamoje byloje yra pakankamas kompensuoti ieškovės patirtus išgyvenimus, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.

• Dėl neturtinės žalos išieškojimo (Vilniaus DGK 2024-08-28 sprendimas Nr. DGKS-6573 darbo byloje Nr. APS-131-11652/2024)

Ieškovas (darbuotojas) kreipėsi į DGK prašydamas išieškoti nesumokėtą darbo užmokestį ir dienpinigius, kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas bei netesybas, patikslinęs prašymą – pripažinti atleidimą iš darbo pagal DK 55 str. 1 d. neteisėtu bei išieškoti 700 Eur neturtinę žalą. Nurodė, kad atsakovės vadovas su ieškovu bendravo darbo reikalais nepagarbiai, vartodamas necenzūrinius žodžius, ieškovas įrašė vieną pokalbį, garso įraše užfiksuota situacija, kai atsakovės vadovas jam nurodo tęsti vairavimą pažeidžiant minimalaus savaitės poilsio trukmę, o ieškovui paprieštaravus, kad gavus administracinę baudą, ją turės apmokėti savo lėšomis, atsakovės vadovas visokiais žodžiais jį žemino ir grasino nužudyti. Ieškovas, esant tokiam bendravimui, nenorėjo tęsti darbo santykių su atsakove, pradėjo ieškoti kito darbdavio, tačiau pareiškimo dėl atleidimo iš darbo nerašė, norėjo nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, išsprendus darbo užmokesčio įsiskolinimo klausimą.
DGK prašymą tenkino iš dalies – priteisė ieškovo naudai 3203,71 Eur kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, 5328,39 Eur netesybas bei 700 Eur neturtinę žalą; reikalavimą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu atsisakė nagrinėti dėl praleisto kreipimosi į DGK termino.
DGK nurodė, kad ieškovas pateikė garso įrašą, kuriame užfiksuotas pokalbis tarp jo ir atsakovės vadovo. Šiame garso įraše užfiksuota, kaip atsakovės vadovas reikalauja iš ieškovo vykdyti darbo funkciją privalomo kassavaitinio poilsio metu, kas pagal norminius teisės aktus yra draudžiama, o ieškovui su tuo nesutinkant, plūdo ieškovą necenzūriniais žodžiais ir grasino nužudyti. DGK pripažino pateiktą garso įrašą leistinu įrodymu, nes darbuotojas, būdamas silpnesniąja darbo santykių šalimi, kitais būdais, kaip įrašius pokalbį, negali apginti savo pažeistos teisės į garbę ir orumą. Pažymėjo, kad necenzūrinės leksikos vartojimas darbuotojo (kaip jos adresato) atžvilgiu, grasinimas jį nužudyti, yra šiurkštus darbuotojo garbės ir orumo pažeidimo atvejis (DK 30 str. 1 d.). DGK vertino, kad ieškovo prašoma išieškoti 700 Eur neturtinės žalos kompensacija yra teisinga ir pagrįsta už patirtą garbės ir orumo pažeidimą.

• Dėl atleidimo DK 55 str. 1 d. pagrindu teisėtumo(Kauno DGK 2024-09-25 sprendimas Nr. DGKS-7583 darbo byloje Nr. APS-2-17827/2024)

Ieškovas (darbuotojas) kreipėsi į DGK, prašydamas pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą. Nurodė, kad dirbo laboratorijos specialistu, darbo sutartis buvo nutraukta pagal DK 55 str. 1 d., tačiau prašymas nutraukti sutartį neatitiko jo tikrosios valios. Darbdavio atstovai 2024-07-30 pakvietė į pokalbį, apie kurį nieko nežinojo. Pasirodo, tas pokalbis buvo apie atleidimą iš darbo. Pokalbyje dalyvavo su žmogiškaisiais ištekliais dirbantis darbuotojas, tiesioginis vadovas ir darbdavys. Per pokalbį buvo bandoma įtikinti ieškovą pasirašyti prašymą išeiti iš darbo savo noru. Atsižvelgiant į pokalbio įrašo turinį, galima įžvelgti ieškovo valiai daromą įtaką, kad parašytų prašymą išeiti iš darbo savo noru. Ieškovas kelis kartus klausė, ką gali geriau daryti, prašė, ar gali pasitarti bei pagalvoti apie savo sprendimą, tačiau beveik kiekvieną kartą buvo atsakoma, jog tai nieko nepakeis. Ieškovas teigė, kad pokalbio metu jis jautė didelį stresą ir spaudimą pasirašyti prašymą, nors tikrai dirbti norėjo. Buvo momentas, kai sumišo fiziologija, jautėsi arti nualpimo ribos. Galbūt dėl didelio spaudimo, nepilnai funkcionuojančios kognityvinės sistemos pasirašė prašymą išeiti iš darbo savo noru. Taigi, pareiškimas neatitiko jo tikrosios valios.
DGK ieškovo prašymą tenkino – pripažino ieškovo atleidimą iš darboneteisėtu ir priteisė ieškovo naudai vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Nurodė, kad ieškovo teigimu, siekdamas apginti savo pažeistas teises ir teisėtus interesus, 2024-07-30 pokalbio su atsakovu metu įrašė visą pokalbį. Užfiksuotas garso įrašas aiškiai įrodo, kad ieškovas neturėjo tikslo ir noro nutraukti darbo santykius su atsakovu. Netgi atvirkščiai, viso pokalbio metu ieškovas stengėsi įsigilinti į savo tariamai atliktas klaidas, prašė atsakovo suteikti grįžtamąjį ryšį, sudaryti galimybę pasitaisyti ir toliau likti darbe, tačiau užfiksuotas garso įrašas aiškiai perteikia nesąžiningą ir neteisėtą atsakovo elgesį, nepertraukiamą siekį daryti psichologinį spaudimą ir neigiamą įtaką, dėl ko, ieškovas yra priverčiamas prieš savo valią pasirašyti pareiškimą, viso pokalbio metu iš balso girdisi ieškovo susirūpinimas ir jo jaučiamas didelis stresas, įtampa.

DGK pažymėjo, kad nutraukiant darbo sutartį DK 55 str. 1 d. nurodytu pagrindu lemiamą vaidmenį turi darbuotojo valia, kurios objektyvizuota išraiškos forma yra darbuotojo pareiškimas. LAT konstatuota, kad dėl to, ar buvo darbuotojo tikroji valia nutraukti darbo santykius, sprendžiama iš darbuotojo valios pareiškimo aplinkybių, formos ir kitų konkrečiai bylai svarbių duomenų. Darbuotojo valia dėl darbo santykių atsisakymo turi susiformuoti laisvai, be neteisėtos įtakos. Tokia įtaka suprantama kaip teisei priešingas darbdavio kišimasis į darbuotojo valios formavimąsi.

DGK sprendė, kad siekiant įrodyti darbdavio darytą įtaką nutraukti darbo sutartį garso įrašo darymas, neinformavus dalyvavusių asmenų, galbūt yra vienintelė priemonė darbuotojui užfiksuoti jo teisių pažeidimą ir tokiu būdu įrodyti, kad galimai jo teisės buvo pažeistos. DGK, įvertinusi garso įrašą, sprendė, kad darbdavio vadovas ir atstovės pokalbio metu darė įtaką ieškovo sprendimui dėl darbo sutarties nutraukimo, ieškovas įrodė, jog darbo sutarties nutraukimas pagal DK 55 str. 1 d. neatitiko jo tikrosios valios, apsisprendimui nutraukti darbo santykius ir jo prašymo pateikimui turėjo įtakos neleistinas darbdavio poveikis.

• Dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo, patyrus nelaimingą atsitikimą darbe (Panevėžio DGK 2024-10-02 sprendimas Nr. DGKS-7679 darbo byloje Nr. APS-131-19863/2024)

Ieškovas (darbuotojas) kreipėsi į DGK, prašydamas priteisti jam iš atsakovės (darbdavės) 1310.73 Eur turtinės žalos ir 12000 EUR neturtinės žalos atlyginimą. Nurodė, kad darbovietėje įvyko nelaimingas atsitikimas, kurio metu ieškovas nukentėjo vykdant darbų vadovų pavestą užduotį - išvalyti kartono apdirbimo įrenginį. Nelaimingo atsitikimo darbe metu, ieškovui vykdant pavestą užduotį, į minėto įrenginio mechanizmą buvo įtraukta ieškovo dešinė ranka. Ieškovas nuo nelaimingo atsitikimo darbe patyrė ilgą gydymosi procesą, iki šiol vartoja stiprius nervų sistemą ir skausmą slopinančius analgetikus. Nelaimingas atsitikimas darbe ieškovui sukėlė didelius dvasinius išgyvenimus, net po atliktų operacijų ieškovo dešinė (dominuojanti) ranka yra itin sunkiai valdoma, išvaizda pasikeitė nepataisomai. Ieškovas prarado pasitikėjimą savimi, dėl sunkios būklės atsiribojo nuo artimųjų ir draugų, prarado galimybę gyventi pilnavertį gyvenimą, socializuotis bei aktyviai leisti laiką. Dėl po nelaimingo atsitikimo darbe stipriai pablogėjusios psichologinės būklės ieškovas lankosi pas psichologus.

DGK ieškovo prašymą tenkino – priteisė ieškovo naudai 1310,73 Eur turtinę žalą ir 12000 Eur neturtinę žalą. Nustatė, kad VDI atliktame nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo akte nurodyta, kad nelaimingo atsitikimo darbe priežastis buvo nepakankama darbuotojų saugos ir sveikatos vidinė kontrolė įmonėje. Ieškovas neturėjo galiojančios išvados po privalomojo sveikatos patikrinimo, taip pat, kad atsakovė nepateikė dokumento įrodančio, jog ieškovas yra tinkamai supažindintas su fleksografinės spaudos mašinos gamintojo gamykliniais darbo įrenginio naudojimo dokumentais.

DGK sprendė, kad nustatytos visos būtinosios atsakovės atsakomybės sąlygos: ieškovui padaryta žala dėl atsakovės neteisėtos veikos, tarp neteisėtos veikos yra priežastinis ryšys ir žalos atsiradimo, nustatyta atsakovės kaltė, atsakovė ir ieškovas teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo teisiniais santykiais, bei žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla. Ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina žalos padarymo faktą bei jos dydį, tai yra, kad ieškovas iki prašymo DGK pateikimo dienos patyrė 1310,73 Eur turtinę žalą. Taip pat DGK sprendė, jog ieškovas neabejotinai patyrė ilgai trunkančius didelius dvasinius įgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, fizinį skausmą, nepatogumus ir neapibrėžtumą dėl ateities, pažeminimą ir bendravimo galimybių sumažėjimą, depresiją, kad dėl atsakovės kaltės neužtikrinus saugos darbe reikalavimų ieškovui buvo sutrikdyta sveikata, todėl tenkino ieškovo prašymą ir jo naudai iš atsakovės priteisė 12000 EUR neturtiną žalą.

• Dėl išeitinės išmokos grąžinimo – žalos iš darbuotojo išieškojimo(Alytaus DGK 2024-10-24 sprendimas Nr. DGKS-8339 darbo byloje Nr. APS-105-22739/2024)

Ieškovas (darbdavys) kreipėsi į DGK prašydamas išieškoti iš atsakovės (darbuotojos) 2926,55 Eur išeitinę išmoką ir pakeisti atsakovės atleidimo iš darbo pagrindą į DK 55 str. 1 d. Nurodė, kad 2024-09-02 atsakovė pateikė rašytinį prašymą dėl atleidimo iš darbo pačiai prašant, prašydama ją atleisti pagal DK 56 str.1 d. 3 p., pridėdama neįgalumo pažymėjimo kopiją. Apie turimus sveikatos sutrikimus ir turimą neįgalumą, vadovas nebuvo informuotas nei prieš įdarbinimą nei pasirašant darbo sutartį ar vėliau iki pat 2024-09-02 dienos, kai buvo pateiktas prašymas dėl atleidimo iš darbo pačiai prašant. Pagal pateiktą prašymą su darbuotoja buvo nutraukta darbo sutartis ir išmokėta 2 mėn. išeitinė išmoka. Darbuotojos asmens medicinos knygelėje, nėra jokių gydytojų įrašų apie sveikatos sutrikimus, galimus apribojimus darbe ar kitą privalomą pateikti susijusią informaciją kuri galėtų įtakoti galimus dirbti darbus ar darbo krūvius ir pateiktos išvados – sveikata nesiskundžia, gali dirbti. Atsakovės nutylėjimas apie sveikatos būklę bei turimą neįgalumą, ieškovui neleido įvertinti ar darbuotoja gali dirbti virėja su esamais sveikatos apribojimais ir ar nereikėtų derinti darbų bei darbo krūvių ar trumpinti darbo laiką pagal esamus nedarbingumo apribojimus, ir ar galbūt būtume neprisiėmę rizikų darbinti tokį asmenį. Sudarant darbo sutartį, nepateikdama svarbios informacijos apie turimus sveikatos sutrikimus ir neįgalumo pažymą darbuotoja pažeidė LR darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 33 str. 1 d. 11 p., DK 25 str. 1 d., įmonės darbo tvarkos taisykles ir piktnaudžiavo tokiomis aplinkybėmis ir taip įmonei padarė žalą, galimai nuo tokių jos veiksmų nukentėjusios ir kitos įmonės.

DGK ieškovo prašymą atmetė. Nurodė, kad pareiga atlyginti žalą atsiranda kai darbo sutarties šalis savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padaro žalą (DK 151 str.). Tam, kad konkrečiam asmeniui būtų galima taikyti materialinę atsakomybę, turi būti nustatytos visos sąlygos: reali žala; ji padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); neteisėtos veikos ir žalos priežastinis ryšys; pažeidėjo kaltė; pažeidėją ir nukentėjusią šalį teisės pažeidimo metu siejo darbo teisiniai santykiai; žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla. DGK sprendė, kad nagrinėjamoje byloje iš viso nebuvo nustatytas ne tik žalos padarymo faktas, bet ir kitos materialinę atsakomybę taikytinos sąlygos.

Pažymėjo, kad nors DK 56 str. imperatyviai nenustatyta, kokius reikalavimus turi atitikti darbuotojo sveikatos būklę patvirtinantys įrodymai, tačiau tokiais įrodymais gali būti laikomi įvairios formos, leistinumo ir patikimumo kriterijus atitinkantys duomenys apie darbuotojo sveikatos būklę, pvz. išrašai iš ligos istorijos, nedarbingumo pažymėjimai, gydytojų pažymos ir pan., kurie yra pakankami pagrįsti faktinei aplinkybei, kad darbuotojas serga ar yra neįgalus ir tai jam trukdo atlikti savo pareigas pagal darbo sutartį. Ieškovas į bylą pateikė atsakovės asmens medicininės knygelės duomenis, kuriuose nėra numatyti apribojimai dirbti. Tačiau ieškovas yra pateikęs ir darbuotojos darbingumo lygio pažymą, kur darbuotojai nustatytas darbingumo lygis – 40 proc., bei išvadą dėl darbo pobūdžio ir sąlygų, kurioje numatyti apribojimai darbuotojai dirbti tiek veikiant fizikiniams rizikos veiksniams, tiek ergonominiams rizikos veiksniams. Taigi, darbdavys turėjo pagrindą atleisti atsakovę iš darbo jos nurodytu pagrindu ir jos prašymą patenkino.
DGK sprendė, kad ieškovas neįrodė, kad atsakovė padarė žalą įmonei, ar kad išeitinė išmoka atsakovei būtų buvusi išmokėta per klaidą ar dėl skaičiavimo klaidos, todėl ieškovo prašymą dėl išeitinės išmokos išieškojimo atmetė, taip pat atmetė prašymą pakeisti atsakovės atleidimo pagrindą į DK 55 str. 1 d.

• Dėl darbo sutarties pagrindo pakeitimo(Šiaulių DGK 2024-11-14 sprendimas Nr. DGKS-9005 darbo byloje Nr. APS-4-23416/2024)

Ieškovas (darbuotojas) kreipėsi į DGK, prašydamas pripažinti atleidimą iš darbo DK 55 str. 1 d. pagrindu neteisėtu ir pakeisti atleidimo pagrindą į DK 56 str. 1 d. 3 p., taip pat išieškoti išeitinę išmoką. Nurodė, kad eidamas į darbą patyrė kojos traumą, dėl ko jam buvo išduoti nedarbingumai. Eigoje nedarbingumus nutraukus ir ieškovui pradėjus vėl dirbti, trauma atsinaujindavo ir vėl netrukus buvo išduodamas nedarbingumas. 2024-10-03 iš gydymo įstaigos sulaukęs žinios, kad jam nedarbingumas vėl nutraukiamas, buvo nuvykęs pas darbdavį, kur buvo kalbama apie darbą ir apie ieškovo traumą. Ieškovui buvo pasakyta, kad neturint nedarbingumo jis privalo eiti į darbą, o jei nenori dirbti, gali eiti iš darbo. Ieškovui nuvykus į gydymo įstaigą ir paklausus, ką daryti, jei neturint nedarbingumo jis privalo dirbti, o dėl traumos jis to daryti negali, gydytoja išrašė rekomendaciją darbo santykius nutraukti dėl ligos. Su šia rekomendacija ieškovui sekančią dieną nuėjus pas darbdavį, ieškovas parašė prašymą dėl išėjimo iš darbo dėl ligos, tačiau direktorius nesutiko ieškovo atleisti iš darbo dėl ligos, gydymo įstaigos pažymą jis pasiliko. Nurodė išėjimo iš darbo prašymą rašyti ne dėl ligos. Ieškovas, negalėdamas dirbti, nuėjęs pas buhalterę parašė prašymą tokį, kokį ji padiktavo. Nurodė, kad dėl savo sveikatos būklės jis negalėjo atlikti darbo, kadangi darbe jis privalėdavo vaikščioti, lipti kopėčiomis, kartais kelti svorius, didesnius nei 15 kg. Po sutarties nutraukimo jam buvo konstatuotas dalinis darbingumas.

DGK ieškovo prašymą tenkino – pripažino ieškovo atleidimą iš darbo pagal DK 55 str. 1 d. neteisėtu ir laikė, kad darbo sutartis nutraukta vadovaujantis DK 56 str. 1 d. 3 p., taip pat priteisė ieškovo naudai 2207,04 Eur išeitinę išmoką. Nustatė, kad darbo sutartis nutraukta vadovaujantis DK 55 str. 1 d. pagrindu. Nurodė, kad pagal kasacinio teismo praktiką, faktą, kad darbuotojo pareiškimas nutraukti darbo sutartį neatitiko tikrosios valios, turi įrodyti darbuotojas, kuris tokiu faktu grindžia savo reikalavimus (LAT 2004-11-03 nutartis Nr. 3K-3-586/2004). Ieškovas, siekdamas apginti savo pažeistą teisę, byloje iš esmės rėmėsi netiesioginiais įrodymais.

DGK laikė labiau tikėtina ieškovo nurodyta įvykių versija, pagal kurią jis aiškiai siekė nutraukti darbo sutartį DK 56 str. 1 d. 3 p. pagrindu, t. y. dėl to, kad negali tinkamai atlikti savo darbo funkcijos dėl ligos ar negalios. Tik po to, kai buvo atsisakyta šį prašymą patenkinti, ieškovas pateikė prašymą nutraukti darbo sutartį DK 55 str. 1 d. pagrindu, kadangi ieškovas faktiškai dirbti nepakenkus savo sveikatai negalėjo.
DGK konstatavo, kad byloje surinkti netiesioginiai įrodymai pakankamu lygiu patvirtino ieškovo nurodytas aplinkybes, paneigiant atsakovės poziciją darbo byloje. DGK sprendė, kad atsakovė pažeidė ieškovo teises, neteisėtai paveikdama po valią nutraukti darbo santykius DK 55 str. 1 d. pagrindu, nepagrįstai netenkino jo prašymo nutraukti darbo santykius DK 56 str. 1 d. 3 p. pagrindu.

DARBO BYLOS DĖL PSICHOLOGINIO SMURTO DARBE

• Dėl neturtinės žalos priteisimo patyrus seksualinį priekabiavimą darbe (Klaipėdos DGK 2024-08-14 sprendimas Nr. DGKS-6296 darbo byloje Nr. APS-131-16008/2024)

Ieškovė (darbuotoja) kreipėsi į DGK, prašydama išieškoti iš atsakovo 5000 Eur patirtos žalos. Nurodė, kad įmonės direktorius du kartus prie jos seksualiai priekabiavo, dėl ko ji patyrė didelį pažeminimą ir sukrėtimą, kurį įvertino 5000 Eur.
DGK ieškovės prašymą tenkino, priteisdama ieškovės naudai 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Nustatė, kad ieškovė direktorių pažįsta iš seniau – iš jo pirkdavusi gintarą. Ieškovei paskambinęs direktorius teigė, kad gali ieškovei pasiūlyti darbą bei susitarė susitikti darbo pokalbiui jo sodyboje. Ieškovė paaiškino, kad vykti į sodybą sutiko, nes ji buvo netoli jos namų. Apie 18 val. ieškovė nuvyko sutartu adresu į sodybą. Ten direktorius buvo nusiteikęs romantiškai, kepė mėsą, o ieškovę vaišino vynu. Ieškovė nurodė, kad direktorius domėjosi tik jos asmeniniu gyvenimu, taip pat pasakojo apie savo, todėl ieškovė paklausė, kodėl vis tik nekalbama apie darbo pasiūlymą, dėl kurio ji čia buvo pakviesta. Vėliau direktorius užsiminė ieškovei, kad jo netenkina santykiai su sužadėtine, ir norėtų užsiimti seksu su ieškove, be to, kelis kartus bandė ieškovę liesti, tačiau ieškovei kelis kartus pasakius „ne, kad to nebus“, direktorius surimtėjo ir pareiškė, kad čia buvo ieškovės patikrinimas, pažadėjo ieškovei, kad daugiau tai niekada nepasikartos, o jei bandys vėl lysti, nekreipti į jį dėmesio. Direktorius pasiūlė ieškovei vadybininkės poziciją, ieškovė su tokiu direktoriaus pasiūlymu sutiko. Ieškovė kartu dar trimis asmenimis, tame tarpe ir direktoriumi, išvyko į parodą Lenkijoje, kur direktorius liepė jį ir ieškovę apgyvendinti jo pasirinktame viešbutyje. Atvykus į viešbutį direktorius ieškovę palydėjo iki kambario teigdamas, kad nori žinoti, kokiame kambaryje ji apsigyveno. Vėliau direktorius pradėjo replikuoti ieškovei, kad ji nusiimtų liemenėlę, jog atrodytų seksualiau, norėtų, kad ieškovė vilkėtų aptemtas kelnes. Ieškovė nurodė, kad parodoje dalyvavo vilkėdama dalykinę aprangą, kelnes ir švarkelį, pažymėjo, kad panašiai buvo apsirengusi ir kita vadybininkė, tačiau ji jokių pastabų dėl aprangos nesulaukė. Pasibaigus parodai direktorius net buvo užsakęs ir vakarienę dviem restorane. Grįžus į Lietuvą ieškovė paprašė suteikti kelias laisvas dienas, ir po jų direktorius pasakęs, kad vadybininkės pozicijoje ji nebedirbs, ir pasiūlė ieškovei dirbti gintarų apdirbėja arba „eiti lauk“. Ieškovė liko dirbti įmonėje, tačiau jokių neleistinų veiksmų direktorius daugiau jau neatliko. Ieškovei buvo įteiktas pranešimas apie atleidimą iš darbo pagal DK 36 str. 3 d.

DGK nurodė, kad Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo (toliau – Galimybių įstatymas) 2 str. 6 ir 7 dalių nuostatos, kurios atkartoja 2006 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/54/EB dėl moterų ir vyrų lygių galimybių ir vienodo požiūrio į moteris ir vyrus užimtumo bei profesinės veiklos srityje principo įgyvendinimo nuostatas, įtvirtinta, kad seksualinis priekabiavimasreiškia nepageidaujamą užgaulų, žodžiu, raštu ar fiziniu veiksmu išreikštąseksualinio pobūdžio elgesį su asmeniu, kai tokį elgesį lemia tikslas ar jo poveikis pakenkti asmens orumui, ypač sukuriant bauginančią, priešišką, žeminančią ar įžeidžiančią aplinką; o priekabiavimas reiškia nepageidaujamą elgesį, kai dėl asmens lyties siekiama įžeisti arba įžeidžiamas asmens orumas ir siekiama sukurti arba sukuriama bauginanti, priešiška, žeminanti ar įžeidžianti aplinka (LAT 2016-06-26 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-309//2012). LAT suformuota pozicija, jog nagrinėjant asmenų ginčus dėl diskriminacijos lyties pagrindu, preziumuojama, jog tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos faktas buvo. Priekabiavimo dėl lyties ar seksualinio priekabiavimo faktas yra preziumuojamas (LAT 2016-06-26 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-309/2012 LVAT 2017-06-01 nutartis adm. b. Nr. eA-3283-492/2017 ir kt.) Taigi, faktą, kad priekabiavimo dėl lyties ar seksualinio priekabiavimo nebuvo, turi įrodyti atsakovas.

DGK sprendė, kad direktorius, kaip atsakovo atstovas, DK nustatytų pareigų ne tik nevykdė, bet ir pats atliko seksualinio priekabiavimo prieš ieškovę veiksmus parodos metu, o sodyboje direktoriaus atlikti veiksmai ieškovės atžvilgiu nenagrinėtini, nes darbo santykiai tuo metu šalių dar nesiejo, tačiau tokios aplinkybės vertintinos kaip direktorių charakterizuojančios, papildomai įrodant jo ketinimus priekabiauti jau tęsiantis darbo santykiams. DGK sprendė, kad direktoriaus nepageidaujamas seksualinio pobūdžio elgesys, demonstruojant savo galią galėjo sukelti itin didelius nepatogumus, dvasinius išgyvenimus ieškovei, kuriuos DGK įvertino 2000 Eur

• Dėl psichologinio smurto pripažinimo, neturtinės žalos atlyginimo bei darbo užmokesčio už viršvalandinį darbą priteisimo (Kauno DGK 2024-10-10 sprendimas Nr. DGKS-8124 darbo byloje Nr. APS-2-16133/2024)

Ieškovė (darbuotoja) kreipėsi į DGK, prašydama pripažinti, kad jos atžvilgiu buvo taikomas psichologinis smurtas darbo vietoje, priteisti iš atsakovės 2000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą dėl patirto psichologinio smurto ir darbo užmokestį už viršvalandinį darbą. Nurodė, kad dėl savo tiesioginės vadovės ir klientų aptarnavimo centro vadovės psichologinio smurto ji kreipėsi į atsakovės Prevencijos skyrių ir prašė, kad būtų išaiškinti negalimi veiksmai, dėl kurių jos emocinė, psichologinė būsena buvo pažeista, buvo pažeminta. Ieškovė gavo į elektroninį paštą atsiųstą išvadą dėl jos skundo. Su tokia išvada ji kategoriškai nesutiko, nes tyrimas buvo šališkas, neobjektyvus, nes visi vadovai vienas už kitą, o ji, kaip silpniausios grandies darbuotojas, yra visiškai neapginta.

DGK ieškovės prašymą atmetė. Nustatė, kadplačiau, kuo pasireiškė neteisėti vadovių veiksmai, ieškovė prašyme nepasisakė. Ieškovė tvirtino, kad nuo pat atėjimo dirbti į klientų aptarnavimo grupę ją siųsdavo dirbti į kasą, nors šį darbą ji mokėjo, taigi jai nebuvo sudarytos sąlygos išmokti naujo pobūdžio darbų. Eidama atostogų ji pati ieškodavosi, kas ją pavaduos, kad neliktų neatliktų darbų, ir tai įrodo jos atsakingumą, nors tiesioginės vadovės jos atsakingumas įvertintas 1 balu. Ieškovė jautėsi pažeminta, kai vadovė liepė, kad atneštų jai savo ligos istoriją. Kitas žeminantis faktas, anot ieškovės, kuris įrašytas į jos metinę darbuotojo veiklos vertinimo formą, kad kenkia atsakovės įvaizdžiui. Perskaičiusi šį komentarą ieškovė suprato, kad vadovė siekia pakirsti jos pasitikėjimą savimi, sumenkinti ją, pažeminti visiškai, įstumti ją į bejėgę padėtį.

DGK sprendė, kad ieškovės byloje nurodytos aplinkybės, kad vadovės jos atžvilgiu taikė psichologinį smurtą ir kad atsakovės Prevencijos skyriaus atliktas su tuo susijęs tyrimas buvo šališkas ir neobjektyvus, nėra įrodytos. DGK nenustatė jokių vadovių veiksmų, pasireiškiančių nepagrįsta kritika, manipuliavimu, ignoravimu, šmeižtu, pasiekimų nuvertinimu, grasinimais dirbti darbą, kuriam nesudarytos sąlygos, taip pat darbo sąlygų sunkinimu, ar kitų veiksmų, kuriais būtų kėsintasi į ieškovės garbę ir orumą, fizinį ar psichologinį asmens neliečiamumą ar kuriais buvo siekiama darbuotoją įbauginti, sumenkinti ar įstumti į beginklę ir bejėgę padėtį. DGK pažymėjo, kad tiesioginis vadovas gali būti reiklus, siekdamas įstaigos iškeltų tikslų. Ir, jei tikslas buvo pasiekti, kad visi Klientų aptarnavimo skyriaus specialistai mokėtų atlikti visas pareigybei priklausančias funkcijas, tiesioginė vadovė turėjo pagrindą reikalauti iš ieškovės mokytis, dirbti įvairaus pobūdžio pareigybės aprašyme nurodytus darbus, taip pat išsakyti savo kritiškas pastabas. Toks vadovo elgesys nėra ir negali būti laikomas psichologiniu smurtu.

• Dėl psichologinio smurto darbe fakto pripažinimo ir su darbo santykiais susijusių išmokų išieškojimo (Vilniaus DGK 2024-10-23 sprendimas Nr. DGKS-8234 darbo byloje Nr. APS-131-21297/2024)

Ieškovas (darbuotojas) kreipėsi į DGK, prašydamas išieškoti jo naudai 4000 Eur neturtinės žalos, 87,91 Eur patirtas išlaidas vaistams, 3478,66 Eur dienpinigių, 3169, Eur komandiruotės išlaidų, 533,75 Eur už prastovas. Nurodė, kad darbe patyrė fizinį ir psichologinį smurtą, nebuvo tinkamai atsiskaityta, neišmokėti dienpinigiai už komandiruotę.
DGK ieškovo prašymą atmetė. Nustatė, kad ieškovas dirba tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonėsvairuotoju. Sprendė, kad ieškovas nepagrindė savo reikalaujamos išmokėti sumos, ieškovo pateikti paskaičiavimai neparemti jokiais objektyviais duomenimis, o atsakovas įrodė tas aplinkybes, jog ieškovui visas darbo užmokestis už ginčo laikotarpį ir dienpinigiai yra išmokėti.
Turtinę žalą ieškovas grindė tuo, kad patyrė psichologinį ir fizinį smurtą, todėl reikalavo neturtinės žalos atlyginimo bei išlaidų už sveikatos priežiūros paslaugas atlyginimo. DGK pažymėjo, kad ieškovo prašymo pagrindas nėra suformuluotas aiškiai ir tiksliai, nes ieškovo nurodytos tarp ginčo šalių susiklosčiusios faktinės aplinkybės išdėstytos nenuosekliai, neišsamiai, įterpiant subjektyvų jų vertinimą, ieškovas nenurodė ir nepateikė neturtinę žalą pagrindžiančių įrodymų. DGK sprendė, kad ieškovas neįrodė nei vienos iš sąlygų, būtinų atsakovo atsakomybei kilti.

• Dėl 100000 Eur neturtinės žalos išieškojimo dėl patiriamo mobingo (Klaipėdos DGK 2024-11-05 sprendimas Nr. DGKS-8756 darbo byloje Nr. APS-109-22274/2024)

Ieškovė (darbuotoja) kreipėsi į DGK, prašydama pripažinti neteisėtu atsakovo sprendimą dėl neterminuotos darbo sutarties nutraukimo, įpareigoti atsakovą gražinti ją į profesorės pareigas, tęsiant neterminuotą sutartį, išmokėti 100000 Eur kompensaciją už patirtą moralinę žalą – už tai, kad 10 metų ieškovei teko dirbti diskriminacinėmis ir smurtinėmis darbo sąlygomis, nuolat išgyventi sunkiai pakeliamas dvasines kančias, todėl kad įstaigoje buvo sistemingai žalojamas ieškovės orumas, ribojama laisvė, griaunama ieškovės akademinė karjera, kuri yra ieškovės egzistencijos ir tapatybės pagrindas, ir kt. Nurodė, kad nuo 2014 metų atsakovas ją diskriminavo dėl negalios, lyties ir amžiaus, priekabiavo prie jos, taip pat kaltino ieškovę priekabiaujant prie kolegų, dėl tokio atsakovo elgesio ją mobinguojant, nesukuriant jai saugios darbo aplinkos patyrė didžiulius išgyvenimus, kuriuos įvertina 100000 eurų.

DGK ieškovės prašymą atmetė. Nurodė, kad iš ieškovės teiktų itin didelio kiekio ir didelės apimties garso įrašų(nuo 2014 iki 2024 metų) negalima daryti pagrįstos išvados, kad įstaigosdarbuotojų veiksmais buvo kėsinamasi į ieškovės garbę ir orumą, fizinį ar psichologinį josneliečiamumą, ar kuriais buvo siekiama ieškovę sumenkinti ar įstumti į beginklę ir bejėgępadėtį. Garso įrašuose girdisi, kad tarp ieškovės ir įrašomų asmenų vyksta diskusija, nuomonių apsikeitimas, bekurio, DGK nuomone, darbas bet kokioje įstaigoje, įmonėje, organizacijoje nebūtųįmanomas. Sprendė, kad ieškovės nurodomos aplinkybės dėl psichologinio smurto nepasitvirtino, taip pat neįrodyti ir ieškovės teiginiai dėl pakenkimo sveikatai. DGK nenustatė, kad atsakovas veikė neteisėtai ieškovės atžvilgiu, todėl sprendė, jog ieškovė neįrodė neturtinės žalos atsiradimo fakto.

• Dėl neturtinės ir turtinės žalos atlyginimo patyrus psichologinį smurtą (Kauno DGK 2024-11-28 sprendimas Nr. DGKS-9506 darbo byloje Nr. APS-131-21990/2024)

Ieškovė (darbuotoja) kreipėsi į DGK, prašydama priteisti dėl patirto psichologinio smurto 7500 Eur neturtinę žalą ir 815,99 Eur turtinę žalą. Nurodė, kad tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta darbo sutartis, kurios pagrindu darbuotoja buvo įdarbinta projektų vadovės pareigoms užimti. Nuo pat darbo įmonėje pradžios su darbuotoja buvo elgiamasi itin gražiai, įmonės vadovas praktiškai kiekvieną dieną programėlėje bendravo su ieškove ir iš susirašinėjimų ištraukų matoma, kad įmonės vadovas ir darbuotoja sutarė labai gerai, darbdavį tenkino darbuotojos atliekamos funkcijos ir įsitraukimas į įmonės veiklą. Tą pačią dieną, kai darbuotoja pranešė, kad laukiasi, įmonės vadovo komunikacija pasikeitė kardinaliai – susirašinėjimai tarp šalių patvirtina, kad įmonės vadovas tik sužinojęs, kad darbuotoja laukiasi, padėjo jai daryti psichologinį spaudimą, jog ji išeitų iš darbo savo noru. Vadovas nurodė, kad ieškovės darbo rezultatai neva nepatenkinami, nors iki darbuotojos pranešimo apie savo fiziologinę būklę, apie tai net nebuvo užsimenama, taip pat jis pradėjo taikyti darbuotojai kitokias sąlygas – liepė nuolat dirbti iš ofiso, nors anksčiau niekada nekildavo problemų, kai darbuotoja dirbdavo nuotoliu. Negana to, darbuotoja gavo užklausą pasirašyti prašymą nutraukti darbo sutartį savo noru. Darbuotoja tokio nederinto prašymo nepasirašė. Po tokių darbdavio poelgių, būdama tiek fiziškai, tiek psichologiškai pažeidžiamoje padėtyje, darbuotoja kreipėsi pagalbos į medikus.

DGK ieškovės prašymą tenkino iš dalies – priteisė 7500 Eur neturtinės žalos atlyginimo, o reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo atmetė. Nustatė, kad atsakovas tik ieškovei iš visų įmonės darbuotojų uždraudė dirbti nuotoliniu būdu, pareikalavo dirbti išimtinai įmonės patalpose, ieškovei pateikus prašymą leisti jai dirbti nuotoliu, vadovaujantis DK 52 str. 2 d., kai to reikalauja nėščia darbuotoja, jos prašymo netenkino, nurodydamas, kad nemato kaip su protingomis sąnaudomis jai dirbant nuotoliu galėtų patikrinti jos disciplinuotumą, nurodė į darbo kompiuterį įsidiegti programą, turint tikslą stebėti ir kontroliuoti išimtinai jos vienos darbo produktyvumą ir disciplinuotumą. Taigi, atsakovas padidinto reiklumo standartus taikė išimtinai ieškovės atžvilgiu. DGK nustatė, kad atsakovas siekė, jog ieškovė nutrauktų darbo sutartį savo noru, nusiuntė jai prašymą nutraukti darbo sutartį savo noru, siekė, kad ieškovė susimažintų darbo užmokestį, užsiminė apie galimybę nutraukti darbo sutartį dėl darbo pareigų pažeidimo. DGK sprendė, kad ieškovė įrodė neteisėtus darbdavio veiksmus, susijusius su jos atžvilgiu taikytu psichologiniu smurtu, siekiant, kad ieškovė išeitų iš darbo savo noru, tai, kad šie neteisėti veiksmai ieškovei sukėlė stresą, vidinius išgyvenimus, įtampą, neužtikrintumo jausmą, ieškovei net 6 kartus buvo išduoti nedarbingumo pažymėjimai, iš medicininių duomenų matyti, kad ieškovei dėl patiriamo psichologinio smurto darbe ne kartą buvo rekomenduota psichologų pagalba, taip pat apsilankymo aprašymuose užfiksuota, jog ieškovė „patiria stresą, psichologinį smurtą darbe iš vadovo nuo tada, kai pranešė, kad laukiasi“. Ieškovės reikalavimą dėl turtinės žalos, patirtos teisinėms paslaugoms apmokėti dėl VDI skundo parengimo, DGK atmetė ir pažymėjo, kad DGK ginčo šalių patirtos išlaidos nepriteisiamos, be to, VDI teikia konsultacijas, priima asmenų prašymus ir skundus neatlygintinai.

Darbo ginčų komisijų darbo organizavimo skyrius

Aptariamu laikotarpiu teismuose nagrinėta apie 4,7 proc. darbo bylų, išnagrinėtų DGK. Gauti 76 įvairių teismų sprendimai, iš kurių matyti, kad apie 22 proc. į teismą persikėlusių bylų buvo išspręsta teisme sudarant taikos sutartį. Apie 20 proc. sudarė atvejai, kai ginčas DGK iš esmės nebuvo nagrinėtas dėl praleisto kreipimosi į DGK termino, nesant DGK kompetencijos, DGK atsisakius nagrinėti pakartotinai, taip pat atvejai, kai teismas paliko bylas nenagrinėtas ir kt. Taip pat pastebėta, kad 44 bylos buvo nagrinėtos iš esmės tiek DGK, tiek teisme, ir iš jų apie 73 proc. teismai priėmė iš esmės tokius pačius, kaip ir DGK, sprendimus.
Toliau apžvelgiame keletą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) bei kitų teismų nutarčių (sprendimų), kai darbo ginčo byla, vienai iš šalių nesutinkant su DGK priimtu sprendimu, toliau buvo nagrinėjama teisme, atskirai apžvelgdami teismų darbo ginčų bylas dėl psichologinio smurto darbe.

• 1. Dėl premijos už ilgametį ir nepriekaištingą darbą skyrimo (Klaipėdos apygardos teismo 2024-01-15 nutartis civ. b. Nr. e2A-92-613/2024)

Ieškovė (darbuotoja), nesutikdama su Vilniaus DGK 2023-03-17 sprendimu Nr.DGKS-1525 darbo byloje Nr. APS-131-2623/2023, kuri ieškovės prašymą atmetė, kreipėsi į teismą prašydama panaikinti atsakovės (darbdavės) generalinio direktoriaus įsakymą ir įpareigoti atsakovę iš naujo svarstyti klausimą dėl premijos už ilgametį (15 metų) ir nepriekaištingą darbą skyrimo. Nurodė, kad jai buvo paskirtas rašytinis įspėjimas už tai, kad ji pažeidė atsakovės darbo tvarkos taisykles. Buvo organizuota darbdavės metinė šventė, per kurią buvo numatyta pagerbti darbuotojus ir šventės proga skirti premijas. Į tokį sąrašą buvo įtraukta ir ieškovė premijai už ilgametį (15 metų) ir nepriekaištingą darbą, tačiau paskyrus rašytinį įspėjimą, ieškovė premijos negavo.
Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Nustatė, jog ieškovei buvo paskirtas rašytinis įspėjimas už tai, kad ji pažeidė darbo tvarkos taisykles. Ieškovė teigė, jog ji drausmės pažeidimo nepadarė, iš jos pusės jokio agresyvaus elgesio, keiksmažodžių, kitokio įžeidinėjimo nebuvo, tačiau, priešingai tokiems paaiškinimams, liudytojas tvirtino, jog jis ieškovės buvo įžeidinėjamas, vartoti jo atžvilgiu keiksmažodžiai. Teismas sprendė, kad yra pagrindas pripažinti, kad ieškovė pažeidė visuotinai priimtas elgesio bei etikos normas, sukėlė konfliktinę situaciją, vartojo necenzūrinius žodžius, atliko diskriminacinio pobūdžio veiksmus ir ginčo situacijoje buvo teisinis ir faktinis pagrindas darbdaviui inicijuoti procedūrą dėl drausminės atsakomybės taikymo ieškovei, Sprendė, jog drausminė nuobauda – įspėjimas – ieškovei paskirta teisėtai, todėl netenkino ieškovės prašymo dėl atsakovės įpareigojimo iš naujo svarstyti klausimą dėl premijos už ilgametį (15 metų) ir nepriekaištingą darbą skyrimo.
Apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Nurodė, kad byloje nustatyta, jog tarp ieškovės ir jos bendradarbio įvyko konfliktas, ieškovė pradėjo elgtis agresyviai, garsiai keiktis rusiškais keiksmažodžiais, įžeidinėti, patyčios iš ieškovės pusės vyksta jau ne pirmą kartą. Konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad drausminė nuobauda (įspėjimas) yra ieškovei paskirta teisėtai.
Taigi, teismai, kaip ir DGK, atmetė iškovės reikalavimus.

• 2. Dėl darbdavio pareigos pareikalauti darbuotojo paaiškinimo dėl padaryto darbo pareigų pažeidimo (LAT 2024-02-27 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-12-701/2024)

Ieškovė (darbdavė), nesutikdama su Vilniaus DGK 2022-02-25 sprendimais Nr. DGKS-906, Nr. DGKS-908 darbo bylose Nr. APS-131-25319, Nr. APS-131-25315, kuriais atsakovų (darbuotojų) reikalavimai pripažinti atleidimą iš darbo DK 58 str. pagrindu tenkinti, bei nesutikdamas su Vilniaus DGK 2022-02-25 sprendimu Nr. DGKS-907 darbo byloje Nr. APS-131-540, kuriuo atsakovo reikalavimai tenkinti iš dalies, kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti atsakovų atleidimus teisėtais. Nurodė, kad atlikusi vidinį tyrimą nustatė, kad dėl darbuotojų – atsakovų neteisėtų ir galimai nusikalstamų veikų požymių turinčių veiksmų patyrė žalos – atsakovai, visi kartu siekdami asmeninės naudos, grūdų skirtumą (14540 kg) ketino pasisavinti ir jį realizuoti nežinomu būdu; nustatė ir kitą analogišką grūdų pasisavinimo epizodą, kai atsakovai ketino pasisavinti 17000 kg grūdų. Darbo sutartys su atsakovais buvo nutrauktos dėl konstatuoto šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, o su trečia atsakove nutraukta tenkinant šios prašymą, nors ir ji yra prisidėjusi prie neteisėtų veikų padarymo.
Pirmosios instancijos teismas ieškovės (darbdavės) ieškinį atmetė. Nenustatė, kad atsakovai turėjo raštu suformuluotas pareigines instrukcijas ir buvo jas pasirašę. Konstatavo, kad atsakovų atleidimo iš darbo įsakymų turinys nėra aiškus ir išbaigtas – nenurodyta, kokias darbines pareigas kuris darbuotojas pažeidė – atleidimo teiginiai bei nurodomų pažeidimų turinys suformuluoti taip pat neaiškiai ir nekonkrečiai, pernelyg buitiškai, paremti labiau hipotetinėmis prielaidomis ir yra pernelyg deklaratyvūs, nors pareiga tiksliai, konkrečiai, aiškiai ir nedviprasmiškai suformuluoti tiek pažeidimų turinį, tiek ir tuo paremtą atleidimo pagrindą tenka darbdaviui. Nustatė, kad iš esmės darbuotojams nebuvo sudarytos sąlygos pateikti paaiškinimus dėl visų įsakyme nurodytų atleidimo iš darbo aplinkybių, jokio reikalavimo raštu pasiaiškinti dėl pažeidimų darbuotojams nebuvo pateikta. Sprendė, kad pagrindo atleisti darbuotojus dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo nebuvo – atsakovų veiksmuose nenustatė jokių sąmoningų, piktybinių ir tyčinių duomenų klastojimo faktų, nenustatė jokių aplinkybių, kad atsakovai (netgi tikėtinai) vykdė atleidimo įsakymuose nurodytas nusikalstamas veikas, vogė įmonės turtą, mėgino jį realizuoti savo naudai ir pan., kad tuo padarė įmonei žalą.
Apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Sutikęs, kad DK 58 str. 4 d. nenustatyta, kokia konkrečiai forma (raštu ar žodžiu) turi būti pareikalauta iš darbuotojo rašytinių paaiškinimų, pažymėjo, jog tai, kokia forma tą padaryti pasirenka darbdavys, turi reikšmės vėliau įrodinėjant tokių rašytinių paaiškinimų pareikalavimo iš darbuotojų faktą. Nurodė, jog atsižvelgiant į bendrąjį principą, kad visos abejonės yra aiškinamos darbuotojo naudai (DK 6 str. 2 d.), o nagrinėjamu atveju byloje nesant objektyvių duomenų, kad ieškovė būtų tinkamai įvykdžiusi DK 58 str. 4 d. nustatytą pareigą, su tuo susijusių pasekmių rizika tenka būtent jai, o ne darbuotojams – silpnesniajai darbo teisinių santykių šaliai.
LAT paliko nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Nurodė, kad DK 58 str. 4 d. įtvirtintos nuostatos tikslas – darbdavio disponavimas visapusiška informacija apie darbuotojo padarytą darbo pareigų pažeidimą. Nepareikalavęs darbuotojo rašytinio paaiškinimo darbdavys apriboja savo galimybę išsiaiškinti ir atsižvelgti į visas aplinkybes, reikšmingas sprendimo nutraukti darbo sutartį pagal DK 58 str. priėmimui, be to, prisiima galimų neigiamų padarinių riziką, nes darbuotojas, nesutikdamas su atleidimu iš darbo ir jį ginčydamas, gali nurodyti aplinkybes (pvz, patvirtinančias jo kaltės nebuvimą), eliminuojančias galimybę konstatuoti, kad jis padarė darbo pareigų pažeidimą, ir taikyti darbo sutarties nutraukimą pagal DK 58 str., kurias žinodamas darbdavys būtų kitaip išsprendęs klausimą dėl darbo sutarties nutraukimo dėl darbuotojo kaltės. Teismas, nagrinėdamas ginčą dėl atleidimo iš darbo pagal DK 58 str. teisėtumo, nustatęs, kad prieš priimdamas sprendimą nutraukti darbo sutartį darbdavys nepareikalavo darbuotojo rašytinio paaiškinimo, turi patikrinti ir įvertinti ir kitas aplinkybes, reikšmingas darbo sutarties nutraukimo pagrįstumui ir teisėtumui, nes įstatymuose nenustatyta, jog vien dėl tokio įstatymo reikalavimo pažeidimo, darbdaviui pažeidus reikalavimą raštu pareikalauti iš darbuotojo pasiaiškinimo, darbdavio priimtas sprendimas nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto darbo pareigų pažeidimo savaime būtų laikomas neteisėtu. Kai nustatoma, kad šiurkštus darbo pareigų pažeidimas buvo padarytas, DK 58 str. 4 d. įtvirtintos nuostatos dėl darbuotojo rašytinio paaiškinimo pareikalavimo pažeidimas nėra pakankamas pagrindas pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu (LAT 2019-03-28 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-130-701/2019, 50 p.; 2020-05-20 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-158-684/2020, 36 p.). Nagrinėjamoje byloje keliamas teisės klausimas, kokia forma darbdavys, įgyvendindamas DK 58 str. 4 d. nustatytą reikalavimą, privalo pareikalauti darbuotojo rašytinio paaiškinimo. LAT konstatavo, kad DK 58 str. 4 d. nėra nustatyta reikalavimų dėl konkrečios formos – žodinė ar rašytinė, kuria turi būti išreiškiamas darbdavio reikalavimas darbuotojui dėl rašytinio paaiškinimo, taigi šis darbdavio reikalavimas gali būti išreiškiamas tiek žodine, tiek ir rašytine forma. Darbdavys, įgyvendindamas aptariamą reikalavimą pareikalauti iš darbuotojo rašytinio paaiškinimo, darbuotojui turi, be kita ko, nurodyti konkretų darbo drausmės pažeidimą, dėl kurio reikalaujama paaiškinimo. Kilus ginčui dėl aptariamojo reikalavimo įgyvendinimo, pareiga teisme įrodyti jo faktą, turinįtenka darbdaviui (DK 214 str. 3 d., CPK 178 str.). Jeigu darbdavys neįvykdo savo pareigos supažindinti darbuotoją su jo pareigomis ir darbuotojas, nors ir būdamas reikiamai atidus, būtent dėl nežinojimo neatlieka tam tikrų pareigų arba jas atlieka netinkamai, šie darbuotojo veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip kalti ir negali būti atsakomybės pagrindas.
Pažymėtina, kad tiek DGK, tiek visų instancijų teismai ginčą išsprendė iš esmės vienodai.

• 3. Dėl DK 218 str. 4 d. taikymo, kai neteisėtai atleistam darbuotojui buvo išmokėta išeitinė išmoka, viršijanti pagal šią teisės normą mokėtinų išmokų dydį (LAT 2024-03-14 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-68-378/2024)

Ieškovas (darbuotojas), nesutikdamas su Vilniaus DGK 2022-11-28 sprendimu Nr. DGKS-5588 darbo byloje Nr. APS-131-18357/2022, kuri ieškovo prašymą atmetė, kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti atleidimą iš darbo DK 54 str. pagrindu neteisėtu, grąžinti jį į pareigas, priteisti vidutinį darbo užmokestį (toliau – VDU) už priverstinės pravaikštos laiką ir 3000 Eur neturtinės žalos. Nurodė, kad pasikeitus atsakovės vadovui, ieškovas toliau vykdė savo funkcijas ir nesulaukė pretenzijų, tačiau 2022 m. vasario mėn. pab. naujasis atsakovės vadovas ieškovui pasiūlė išeiti iš darbo šalių susitarimu, nurodęs, kad jis ketina formuoti naują komandą, grįstą asmeniniu pasitikėjimu. Ieškovas nesutiko su tokiu pasiūlymu. Netrukus ieškovas buvo informuotas, kad atsakovė planuoja struktūrinę pertvarką ir jo eitų pareigų neliks. Ieškovas sutiko eiti jam pasiūlytas pareigas. 2022-05-16 ieškovui buvo pasiūlyta nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, sumokant jam 2 mėn. VDU dydžio išeitinę išmoką, tačiau ieškovas atsisakė pasiūlymo, buvo pateiktas kitas pasiūlymas sumokant 4 mėn. VDU dydžio išeitinę išmoką. Ieškovas atsisakė, tačiau nurodė sutiksiantis su 6 mėn. VDU dydžio išeitine išmoka. Jam buvo įteiktas įsakymas dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu pagal DK 54 str. Ieškovas pasiūlė nutraukti darbo sutartį, išmokant jam 10 mėn. VDU dydžio išeitinę išmoką. Nepaisant to, jis buvo paprašytas atlaisvinti kabinetą, iš jo buvo paimtas kompiuteris, ieškovas atleistas iš darbo pagal DK 54 str. su 6 mėn. VDU kompensacija.
Pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino iš dalies – pripažino, kad atsakovė neteisėtai nutraukė su ieškovu sudarytą darbo sutartį pagal DK 54 str., priteisė ieškovui 21833,08 Eur VDU už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir po 134,44 Eur VDU už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo kitos darbo dienos po teismo sprendimo priėmimo iki teismo sprendimo įvykdymo, bet ne ilgiau kaip už metus, laikant, kad yra 5 darbo dienų savaitė. Pagal DK 218 str. 4 d.,  ieškovui priklausytų 2 mėn. VDU dydžio kompensacija, tačiau ieškovui jau yra sumokėta 6 mėn. VDU dydžio kompensacija, t. y. tos pačios rūšies išmoka, todėl, vadovaudamasis teisingumo principu, teismas nurodytos kompensacijos nepriteisė.
Apeliacinės instancijos teismas iš dalies pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškinys buvo atmestas, ir papildomai priteisė ieškovui 5619,60 Eur kompensaciją už jo negrąžinimą į darbą bei 1000 Eur neturtinės žalos. Sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad atsakovė, nutraukdama darbo sutartį su ieškovu, padarė esminį pažeidimą ir šalių susitarimas negali būti laikomas atitinkančiu tikrąją jų valią dėl darbo sutarties pasibaigimo – atsakovė nustatytą terminą neatsakė į ieškovo pasiūlymą dėl darbo sutarties nutraukimo sumokant ieškovui 6 mėn. VDU dydžio kompensaciją, taigi, šalys per įstatyme nustatytą terminą nesusitarė dėl darbo sutarties nutraukimo sąlygų. Nesutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad atsisakyti priteisti darbuotojui DK nustatytą kompensaciją galima remiantis teisingumo principu, ir nusprendė, kad ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis keistina, priteisiant ieškovui 2 mėn. VDU dydžio kompensaciją (5619,60 Eur).
LAT pakeitė abiejų teismų nutarties/sprendimo dalis, kuriomis išspręsta dėl DK 218 str. 4 d. nustatytų padarinių taikymo – VDU už priverstinės pravaikštos laiką bei kompensacijos priteisimo ir sprendė, kad darbuotojui išmokėtą 2 mėn. VDU dydžio išeitinę išmoką laikyti kompensacija pagal DK 218 str. 4 d. ir jam šios kompensacijos nepriteisti, o išmokėtą likusių 4 mėn. VDU dydžio išeitinę išmoką įskaityti į VDU už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir priteisti ieškovui 10459,46 Eur VDU už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Nurodė, kad, nors išeitinė išmoka nutraukiant darbo sutartį pagal DK 54 str. neprivaloma, šalys dėl tokios išmokos turi teisę susitarti. Išeitinė išmoka yra papildoma finansinė garantija darbuotojui, todėl tiek DK 218 str. 4 d. nustatyta kompensacija, tiek kompensacija, dėl kurios dydžio susitariama nutraukiant darbo sutartį šalių susitarimu, iš esmės atlieka tą pačią socialinę funkciją. Pažymėjo, kad kasacinio teismo praktikoje, suformuotoje taikant 2002 m. DK 300 str. 4 d., buvo nurodoma, kad kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką negali būti mažinama išmokėtos išeitinės išmokos dydžiu (LAT 2015-07-14 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-415-969/2015; 2020-04-01 nutarties civ. b. Nr. e3K-3-87-248/2020 32 p.), tačiau nė vienoje iš paminėtų bylų nebuvo susiklosčiusi faktinė situacija, kai neteisėtai atleistam darbuotojui darbo sutarties nutraukimo metu buvo išmokėta išeitinė kompensacija, viršijanti DK 218 str. 4 d. nustatytą dydį, todėl pripažino, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė šias nutartis kaip precedentą nagrinėjamoje byloje. Nurodė, kad išeitinė išmoka yra priteisiama tik tais atvejais, kai ji darbuotojui buvo neišmokėta, o išmokėtos išmokos dydžiu negali būti mažinama kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką, jeigu darbuotojas negrąžinamas į darbą, tačiau darbuotojui negali būti kompensuojama didesniu mastu, negu jis būtų uždirbęs.Konstatavo, kad DK 218 str. 4 d. nustatytos išmokos dydžio nustatymas ir priteisimas neatsižvelgiant į kompensacijos pagal DK 54 str. forma darbuotojui (ieškovui) jau išmokėtas lėšas, kurios viršija įstatyme nustatytą dydį, neatitiktų DK 218 str. 4 d., kaip pažeistų darbo teisių gynimo būdo, tikslų, nes reikštų, kad kompensuojama yra didesniu mastu, negu įtvirtinta įstatyme. Pripažino pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturėjo priteisti ieškovui 2 mėnesių VDU kompensacijos, kadangi ši kompensacija jau buvo išmokėta, ir turėjo spręsti dėl įskaitymo jau išmokėtos likusios 4 mėn. VDU kompensacijos dalies į ieškovui mokėtiną VDU už priverstinės pravaikštos laiką.
Pažymėtina, kad DGK ir teismų sprendimai nesutapo – teismai pripažino atleidimą neteisėtu.

• 4. Dėl teismingumo nustatymo sprendžiant DGK sprendimo dėl baudos skyrimo panaikinimą (LAT 2024-03-19 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-32-701/2024)

Ieškovas (darbdavys), nesutikdamas su Vilniaus DGK 2023-07-04 sprendimu darbo byloje Nr. APS-131-11507/2023, kreipėsi į teismą, prašydamas atmesti darbuotojo prašymą dėl baudos skyrimo. Nurodė, kad DGK, išnagrinėjusi darbuotojo prašymą dėl baudos skyrimo darbdavei už DGK 2023-05-03 sprendimo, kuriuo patvirtinta taikos sutartis darbo bylose APS-131-4764/2023 ir APS-131-6759/2023, nevykdymą, patenkino darbuotojo prašymą ir nusprendė išieškoti darbuotojo naudai iš darbdavės po 500 Eur baudą už kiekvieną (visą) praleistą atsiskaityti savaitę nuo 2023-05-03 DGK sprendimo Nr. DGKS-2407 priėmimo dienos iki įvykdymo, bet ne ilgiau kaip už šešis mėnesius. Darbdavės teigimu, skundžiamas sprendimas, kuriuo jai paskirta maksimali bauda už ankstesnio DGK sprendimo, kuriuo patvirtinta taikos sutartis, nevykdymą, yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes bauda paskirta už laikotarpį, kai ji dar neturėjo prievolės vykdyti DGK 2023-05-03 sprendimo, nes šis nebuvo įsiteisėjęs, be to, nustatytas baudos dydis yra akivaizdžiai per didelis, neatitinkantis pažeidimo pobūdžio.
Pirmosios instancijos teismas ieškinį atsisakė priimti kaip neteismingą Vilniaus miesto apylinkės teismui ir grąžino šį ieškinį jį padavusiam asmeniui, išaiškino ieškovei, kad ji su ieškiniu turi teisę kreiptis į Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmus. Nurodė, kad ieškinys turėjo būti teikiamas pagal CPK 29 str. taisykles – kadangi atsakovo gyvenamoji vieta yra Šakių r., tai ieškovės ieškinį atsisakoma priimti kaip neteismingą Vilniaus miesto apylinkės teismui. Teismo vertinimu, tai, kad darbuotojo prašymą nagrinėjo Vilniaus DGK, nekeičia teismingumo, nes kreipimasis į teismą nelaikomas DGK sprendimo peržiūrėjimu apeliacine tvarka.
Apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį. Vertino, kad darbdavė, nesutikdama su skundžiamu sprendimu, pateikė teismui ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės. Nurodė, kad darbdavė nepagrindė argumento dėl ieškinio padavimo pagal darbo vietą Vilniuje. Konstatavo, kad atsakovo gyvenamoji vieta Lietuvoje, Šakių r.
LAT panaikino teismų nutartis ir darbdavės pareiškimo (skundo) priėmimo klausimą perdavė iš naujo spręsti Vilniaus miesto apylinkės teismui. Nurodė, kad DGK sprendimas dėl baudos dydžio ir pagrįstumo gali būti skundžiamas teismui įstatymų nustatyta tvarka (DK 232 str. 3 d.). Pažymėjo, kad individualus darbo ginčas dėl teisės ir ginčas (plačiąja prasme) dėl sprendimo, priimto išnagrinėjus darbo ginčą dėl teisės, nevykdymo pasekmių taikymo – baudos darbdaviui skyrimo – negali būti tapatinami. DK 232 str. 1 d. reglamentuojamu pagrindu kylantis ginčas nėra savarankiškas darbo ginčas dėl teisės, nes neatitinka DK 213 str. 1 d. įtvirtintos individualaus darbo ginčo dėl teisės sampratos. Baudos skyrimo klausimas yra susijęs ne su darbdavio iš darbo santykių kylančių pareigų pažeidimu, bet su darbo ginčą išnagrinėjusio organo priimto sprendimo nevykdymu (netinkamu vykdymu). Konstatavo, kad DK 232 str. įtvirtintas baudos skyrimo darbdaviui institutas laikytinas sprendimo, priimto DGK ar teismo, vykdymo proceso dalimi. Jis skirtas papildomai darbuotojo teisių apsaugai vykdymo procese.
Nagrinėjmoje byloje darbuotojo ir darbdavės darbo ginčas dėl teisės (darbo užmokesčio, dienpinigių, kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas ir delspinigių) buvo kilęs ir nagrinėtas DGK bei išspręstas patvirtinant šalių sudaryta taikos sutartį. Įsiteisėjus šiam sprendimui darbuotojas dar kartą kreipėsi į DGK, tik jau su prašymu skirti darbdavei baudą už sprendimo nevykdymą. LAT konstatavo, kad nagrinėjamu atveju susiklosčiusi situacija vertintina ne kaip darbdavės siekis perkelti darbo ginčą dėl teisės nagrinėti į teismą, o kaip siekis teismui apskųsti DGK darbdavei pritaikytą sankciją sprendimo vykdymo procese. Taigi, taikytinos ne DK 231 str. nuostatos, pagal kurias, be kita ko, DGK sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, o specialus DK 232 str. įtvirtintas reglamentavimas, įskaitant nuostatas dėl teisės skųsti teismui DGK sprendimą dėl baudos dydžio ir pagrįstumo. Tai reiškia, kad teismas, spręsdamas dėl tokio skundo pagrįstumo, disponuoja teise peržiūrėti DGK sprendimą, kuriuo išspręstas klausimas dėl baudos darbdaviui skyrimo, vertinti ir konstatuoti jo pagrįstumą (nepagrįstumą), o ne nagrinėti ginčą iš esmės iš naujo. Nurodė, kad pareiškimo teismui dėl DGK sprendimo, kuriuo išspręstas baudos paskyrimo klausimas, teritorinis teismingumas,nesant panašius santykius reglamentuojančio įstatymo, turi būti nustatomas vadovaujantis bendraisiais teisės principais (teisės analogija). Individualaus pobūdžio teisės taikymo akto ginčijimui teismingumo aspektu paprastai taikomas teritorinis kriterijus, pagal kurį suinteresuoto asmens reikalavimas pareiškiamas pagal tokį aktą priėmusio organo buveinės vietą. Taigi, konstatavo, kad pareiškimas dėl DGK sprendimo, kuriuo vadovaujantis DK 232 str. 1 d. nuostatomis išspręstas baudos skyrimo klausimas, yra teismingas tam teismui, kurio veiklos teritorijoje veikia šį sprendimą priėmusi DGK (CPK 3 str. 7 d.).

• 5. Dėl kolektyvinės sutarties sąlygų aiškinimo ir taikymo (LAT 2024-03-21 nutartis civ. b. Nr. e3K-7-66-469/2024)

Ieškovas (darbdavys), nesutikdamas su Vilniaus DGK 2022-06-30 sprendimu Nr. DGKS-3039 darbo bylose Nr. APS-131-8343/2022 APS-131-8342/2022 APS-131-8336/2022 APS-131-8334/2022 APS-131-8333/2022 APS-131-8332/2022, kuri tenkino atsakovių – profesinių sąjungų prašymą dėl ieškovės įsakymo pripažinimo negaliojančiu, o prašymo dalį dėl baudos skyrimo atmetė, kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti, kad ieškovo generalinio direktoriaus įsakymu priimtas darbo apmokėjimo tvarkos aprašas yra teisėtas derinimo tvarkos laikymosi aspektu ir turinio prasme. Nurodė, kad 2018-08-31 buvo pasirašyta šakos kolektyvinė sutartis. Nuo 2020-01-01 įsigaliojo darbo apmokėjimo tvarkos aprašas, kuris buvo iš esmės parengtas pagal kolektyvinėje sutartyje nustatytus principus, išskyrus tai, kad pagal sutartį pagrindinis darbo užmokestis (A) apskaičiuojamas sudedant pastoviąją (Ap) ir kintamąją (Ak) dalis (A = Ap + Ak), o patvirtintame darbo apmokėjimo tvarkos apraše nustatyta, kad pagrindinio darbo užmokesčio dalis apskaičiuojama taikant daugybą (A = Ap × Ak). 2021-11-15 buvo pasirašyta nauja šakos kolektyvinė sutartis. Pasirašius naują kolektyvinę sutartį vėl kilo poreikis keisti darbo apmokėjimo nuostatus įstaigoje. Nuostatai turėjo būti suderinti su įstaigoje veikiančiomis profesinėmis sąjungomis. Nuo 2022-02-08 buvo organizuojami susitikimai su profesinių sąjungų jungtine atstovybe ir derinamas naujas darbo tvarkos apmokėjimo aprašas, atitinkantis naują kolektyvinę sutartį. Profesinės sąjungos, nors buvo išreiškusios pritarimą kolektyvinei sutarčiai, nusprendė, kad nesutinka keisti įstaigoje galiojančio darbo apmokėjimo tvarkos aprašo pagal kolektyvinės sutarties formulę, ir reikalavo palikti senąją formulę. Profesinės sąjungos atsisakė suderinti naująją darbo apmokėjimo tvarką, vietoje to inicijavo kolektyvines derybas. 2022-04-01 generalinio direktoriaus įsakymu buvo patvirtintas naujas darbo apmokėjimo tvarkos aprašas ir tą pačią dieną visi darbuotojai savo darbiniais el. pašto adresais apie jį buvo informuoti. Ieškovė pareigą derinti aprašo projektą su profesinėmis sąjungomis įvykdė. Kai visos galimybės susitarti su profesinėmis sąjungomis buvo išsemtos, įstaiga nutarė tęsti aprašo tvirtinimo procedūras – teikti darbo apmokėjimo tvarką tvirtinti stebėtojų tarybai ir ši darbo apmokėjimo tvarka buvo priimta.
Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino – pripažino, kad ieškovo generalinio direktoriaus įsakymu priimtas darbo apmokėjimo tvarkos aprašas yra teisėtas derinimo tvarkos laikymosi aspektu ir turinio prasme. Nustatė, kad buvo organizuojami susitikimai, derinamas naujas darbo tvarkos apmokėjimo aprašas, atitinkantis naują kolektyvinę sutartį, tačiau profesinės sąjungos atsisakė suderinti naują darbo apmokėjimo tvarką ir inicijavo kolektyvines derybas, per kurias suformulavo daug reikalavimų. Sprendė, kad pagrindinis ginčas byloje kilo dėl kolektyvinės sutarties 5.12 p., kuriame nustatyta, kad darbo apmokėjimo nuostatai turi būti suderinti, be kita ko, su įstaigoje veikiančia profesine sąjunga, aiškinimo. Sprendė, kad derinimas turėtų būti suvokiamas kaip procesas, kuriame apsikeičiama informacija ir nuomonėmis apie priimamo teisės akto turinį, ir toks procesas nereikalauja privalomo kitos šalies sutikimo. Nors sutartyje yra punktas dėl nuostatų suderinimo su profesinėmis sąjungomis, tačiau joje nėra nustatyta jokių pasekmių ir tolimesnių veiksmų sekos, jei toks suderinimas nebūtų pasiektas.
Apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Nurodė, kad kolektyvinėje sutartyje nustatyto įpareigojimo „nuostatai turi būti suderinti“ tikslas turi būti aiškinamas kaip suteikimas profesinėms sąjungoms įgaliojimų patikrinti kolektyvinės sutarties nuostatų įgyvendinimą darbdaviui tvirtinant įmonės darbo užmokesčio sistemą. Ir priešingai, toks įpareigojimas negali būti aiškinamas kaip besąlyginis darbdavio teisės tvirtinti darbo apmokėjimo sistemą be profesinės sąjungos sutikimo apribojimas, tuo labiau negali būti aiškinamas kaip įstaigoje veikiančios profesinės sąjungos teisė reikalauti įtraukti į darbo apmokėjimo sistemą naujus interesus dėl darbo užmokesčio, reikšmingus tik šios įstaigos darbuotojams.
            LAT paliko nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Vertino, ar darbdavio gen. direktoriaus įsakymu priimtas darbo apmokėjimo tvarkos aprašas nepažeidžia šakos kolektyvinės sutarties 5.12 p., pagal kurį darbo apmokėjimo nuostatai turi būti suderinti, be kita ko, su įstaigoje veikiančia profesine sąjunga. Sprendė, kad nagrinėjamo ginčo kontekste aiškinant kolektyvines sutartis DK 6 str. 2 d. nuostata, pagal kurią neaiškios darbo sutarties nuostatos turi būti aiškinamos darbuotojo naudai, atsižvelgiant į šios teisės normos prigimtį ir tikslus, netaikytina, nes į grupę susivienijusių subjektų derybinė galia yra gerokai didesnė už pavienio asmens. Taip pat nurodė, kad ESTT praktikoje pripažįstama profesinės sąjungos teisė, kad su ja būtų konsultuojamasi ir kad ji būtų informuojama, o konsultavimasis reiškia teisę būti išklausytai – tai viena kukliausių sprendimo priėmimo proceso dalyvavimo formų, nes niekada nesukuria darbdaviui pareigos atsižvelgti į pateiktas pastabas, tačiau darbdavys turi sutikti su tuo, kad konsultacijos yra profesinės sąjungos proga daryti įtaką priimant sprendimą. Pažymėjo, kad šia procedūra siekiama taip pat ir sumažinti priimamo sprendimo klaidų tikimybę, išvengti nepasitenkinimo skundų pateikimo, užtikrinti kuo visapusiškesnį ir efektyvesnį profesinės sąjungos dalyvavimą konsultacijose. Reikiamos pakankamos informacijos perdavimas darbuotojų atstovams, kad šie galėtų susipažinti ir išnagrinėti klausimo dalyką, ir nuomonių pasikeitimas, dialogas ir netgi tam tikra dalimi atsižvelgimas į pasiūlymus, pageidavimus, reikalavimus rodo informavimo ir konsultavimosi procedūrų atlikimą. Susitarimo nesudarymas, darbuotojų atstovų nesutikimas su numatomais darbdavio sprendimais savaime nereiškia informavimo ir konsultavimosi procedūrų nesilaikymo. Ginčo kolektyvinės sutarties nuostata „darbo apmokėjimo tvarkos aprašas turi būti suderintas be kita ko su įstaigoje veikiančia profesine sąjunga“ reiškia, kad buvo susitarta ne dėl privalomo profesinės sąjungos sutikimo gavimo, o dėl informavimo ir konsultavimosi pareigos.
Taigi, DGK ir teismų sprendimai nesutapo.

• 6. Dėl darbo sutarties sąlygų keitimo darbdavio iniciatyva, dėl išskaitų iš darbo užmokesčio (LAT 2024-04-04 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-85-701/2024)

Ieškovas (darbuotojas) prašė teismo priteisti iš atsakovės (darbdavės) 173511,16 Eur neišmokėto darbo užmokesčio, netesybas už uždelstą atsiskaityti laiką ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Ieškovas ginčą buvo inicijavęs Šiaulių DGK (darbo bylos Nr. APS-116-6854/2022) – prašė priteisti neišmokėtą darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2018-02-01, taip pat netesybas už uždelstą atsiskaityti laikotarpį. DGK 2022-05-05 sprendimu Nr. DGKS-2014 atsisakė nagrinėti dėl praleisto kreipimosi į DGK termino.
Ieškovas taip pat buvo inicijavęs darbo ginčą Šiaulių DGK (darbo bylos Nr. APS-110-9557/2021) dėl atsakovo direktoriaus 2018-02-01 įsakymo dėl ieškovo atliekamų estetinių procedūrų klinikos patalpose panaikinimo. DGK 2021-06-08 sprendimu Nr. DGKS-2259 patvirtino šalių taikos sutartį. 
Ieškovas teismui nurodė, kad pagal 2002-03-18 darbo sutarties 2018-02-01 redakciją dirbo atsakovės bendrovėje rekonstrukcinės ir plastinės chirurgijos gydytoju, vaikų chirurgu. Ieškovo skaičiavimais, laikotarpiu nuo 2018-02-01 iki 2021-06-28 jam turėjo būti išmokėtas: 223 769,20 Eur darbo užmokestis ir 152 414,49 Eur darbo užmokestis už atliktas estetines procedūras, sumažinus 37 159 Eur suma už ieškovo užsakytus tyrimus bendrovėje. Kadangi atsakovė apskaitė ieškovui 165 513,54 Eur darbo užmokesčio, nepriemoka sudaro 173 511,16 Eur. Be to, atsakovė privalo sumokėti ieškovui netesybas.
Pirmosios instancijos teismas patikslintą ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovės 1616,45 Eur neišmokėto darbo užmokesčio, 9698,70 Eur netesybų, kitą ieškinio dalį atmetė. Konstatavo, kad ieškovui mokėtinų sumų sumažinimai, kurie padaryti iki 2018-12-10 įsakymo įsigaliojimo, nepagrįsti, neišmokėtas darbo užmokestis už 2018 m. vasario, kovo, spalio, lapkričio mėnesius neatskaičius mokesčių – 5086,12 Eur. Konstatavo, kad nuo 2018-02-01 iki 2021-06-08 atsakovė pagrįstai ir teisėtai darė 500 Eur dydžio išskaitas iš ieškovo darbo užmokesčio. Kadangi ieškovas klinikoje atlikdavo estetines procedūras (ne operacijas) ir naudodavosi bendromis klinikos patalpomis bei medicininėmis priemonėmis, atsakovės akcininkai pasiūlė ieškovui mokėti nuomos mokestį ir 2018-02-01 atsakovės direktoriaus įsakymu nuo 2018-02-01 iš ieškovo pradėta išskaičiuoti po 500 Eur kas mėnesį. Įsakymą šalys susitarė panaikinti Šiaulių DGK darbo byloje (Nr. APS-110-9557/2021) 2021-06-08 sudariusios taikos sutartį. Taigi, iki panaikinimo įsakymas galiojo ir turėjo būti vykdomas. Visos išskaitos padarytos teisingai.
Apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Dėl ieškovo argumento, kad dėl netinkamo teisės normų, reglamentuojančių darbo sąlygų keitimą darbdavio iniciatyva (DK 45 str. 1 d.), aiškinimo ir taikymo, negalimumo panaudoti darbo sutarties sąlygų pakeitimų prieš ieškovą, nesant įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovas davė rašytinį sutikimą dėl pakeitimų, jog jis buvo supažindintas su atsakovės direktoriaus 2018-12-10 ir 2019-11-11 įsakymais, kolegija nurodė, kad ieškovui, kaip atsakovės bendrovės akcininkui, šie įsakymai buvo žinomi, jais remiantis jam buvo mokamas darbo užmokestis iki atleidimo iš darbo, tačiau ieškovas iki atleidimo iš darbo dienos neginčijo nei mokamo darbo užmokesčio dydžio, nei jo apskaičiavimo metodikos. Darbdavės įsakymais nustatytos dienos chirurgijos paslaugų skaičiaus normos nelaikytinos nei būtinųjų darbo sutarties sąlygų pakeitimu, nei papildomų darbo sutarties sąlygų nustatymu. Šie įsakymai yra bendrovės vidaus teisės aktai, kurie buvo taikomi visiems bendrovėje dirbantiems gydytojams. Pažymėjo, kad iki pat atleidimo iš darbo (2021-06-28) ieškovas neginčijo jam mokamo darbo užmokesčio dydžio, jo apskaičiavimo metodikos.
LAT paliko nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, išskyrus dalį dėl teisinių paslaugų išlaidų atlyginimo. Konstatavo, kad darbo apmokėjimo sąlygos yra viena iš būtinųjų darbo sutarties sąlygų (DK 33 str. 2 d., 34 str. 1, 3 d.), taigi darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimui darbdavio iniciatyva yra taikomos DK 45 str. 1–3 d. nuostatos. Jos taikytinos ne bet kokioms, o darbo sutartyje sulygtoms darbo apmokėjimo sąlygoms pakeisti. DK 45 str. 1 d. yra įtvirtinta bendroji taisyklė, jog darbo apmokėjimo sąlygas, kaip vieną iš būtinųjų darbo sutarties sąlygų, darbdavio iniciatyva galima pakeisti tik su darbuotojo rašytiniu sutikimu, o šio straipsnio 3 d. reglamentuojami teisiniai padariniai, kylantys darbo apmokėjimo sąlygas darbdaviui pakeitus neteisėtai, vienašališkai, nesilaikant nurodytos bendrosios taisyklės, – tokiu atveju darbuotojas, nesutikdamas su neteisėtu darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimu, turi teisę kreiptis į darbo ginčus dėl teisės nagrinėjantį organą, prašydamas įpareigoti darbdavį vykdyti darbo sutartį ir atlyginti atsiradusią žalą, o darbuotojui to nepadarius per tris mėnesius nuo to momento, kai darbuotojas sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą, laikoma, kad darbuotojas sutiko dirbti pakeistomis darbo apmokėjimo sąlygomis. Taigi, jeigu darbuotojas nėra aktyvus, be pateisinamos priežasties įstatyme nustatyta tvarka ir terminu negina savo galbūt pažeistų teisių dėl darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimo, pagal DK 45 str. 3 d. įtvirtintą teisinį reglamentavimą yra laikoma, kad darbuotojas sutiko dirbti pakeistomis darbo apmokėjimo sąlygomis. Tokiu atveju nėra teisinio pagrindo darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimą pripažinti neteisėtu, nes įstatymų leidėjo valia yra preziumuojama, kad darbuotojo sutikimas pakeisti darbo apmokėjimo sąlygas darbdavio buvo gautas. LAT, atsižvelgdamas į atsakovės direktoriaus 2018-12-10 ir 2019-11-11 įsakymų turinį bei šalių darbo sutartyje sulygtas darbo apmokėjimo sąlygas, vertino, kad šiais atsakovės direktoriaus įsakymais nebuvo pakeistos šalių darbo sutartyje sulygtos darbo apmokėjimo sąlygos, nes ir po nurodytų įsakymų priėmimo šalių darbo sutartyje sulygtos darbo apmokėjimo sąlygos išliko nepakitusios. Dėl to nebuvo pagrindo pripažinti pagrįstu kasacinio skundo argumento, kad nurodyti atsakovės direktoriaus įsakymai kvalifikuotini kaip darbdavio sprendimai, kuriais įforminti darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimai. Pripažino pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, jog atsakovės direktoriaus įsakymai nelaikytini nei ieškovo būtinųjų darbo sutarties sąlygų pakeitimu, nei papildomų darbo sutarties sąlygų nustatymu.
LAT dėl išskaitų iš ieškovo darbo užmokesčio teisėtumo, nurodė, kad DK 150 str. 1 d. nustatytos išsamios taisyklės, pagal kurias išskaitos iš darbuotojo darbo užmokesčio gali būti atliekamos tik įstatymų nustatytais atvejais. Normos formuluotė nesuteikia pagrindo jos vertinti kaip dispozityvios, kadangi ji aiškiai formuluoja draudimą atlikti išskaitas kitais nei įstatymuose nustatytais pagrindais. DK 150 str. 2 d. nurodytas baigtinis sąrašas atvejų, kai išskaitos gali būti daromos (LAT 2023-11-27 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-301-1120/2023, 28, 32 p.). Nagrinėjamoje byloje darbuotojui buvo pasiūlyta, kad ieškovas turi mokėti 500 Eur dydžio sutartą mokestį kas mėnesį už bendrų patalpų naudojimą, tačiau DGK darbo byloje Nr. APS-110-9557/2021 patvirtino taikos sutartį, kuria šalys nusprendė bylą baigti taikiai: atsakovė sutiko nuo 2021-06-08 panaikinti įsakymą. Bylą nagrinėję teismai, atsižvelgdami į tai, kad taikos sutartimi šalys susitarė panaikinti atsakovės direktoriaus įsakymą nuo 2021-06-08, o ne pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento (CK 1.95 str. 1 d.), nusprendė, kad iki panaikinimo įsakymas galiojo ir turėjo būti vykdomas, todėl atsakovė pagrįstai ir teisėtai darė 500 Eur per mėnesį išskaitas iš ieškovo darbo užmokesčio. LAT sprendė, kad šioje byloje ieškovas ieškiniu pareikštais reikalavimais, susijusiais su išskaitomis iš jo darbo užmokesčio, iš esmės siekė, kad būtų pakeistos šalių sudarytos taikos sutarties sąlygos, tačiau reikalavimų dėl šios taikos sutarties nuginčijimo nereiškė, taip netinkamai įgyvendindamas teisę dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme iš esmės.

• 7. Dėl baudos skyrimo kolektyviame darbo ginče dėl teisės (Vilniaus apygardos teismo 2024-06-04 nutartis civ. b. Nr. e2A-1084-1097/2024)

 Ieškovė (profesinės sąjunga), nesutikdama su Vilniaus DGK 2023-08-16 sprendimu Nr. DGKS-4628 darbo byloje Nr. APS-131-13170, kuri ieškovės prašymą tenkino iš dalies (pripažino, kad atsakovė (darbdavė) pažeidė DK 205 str. 2 d. 1 ir 6 p. nuostatas dėl informacijos pateikimo klausimais, turinčiais ypatingą svarbą ekonominei ir socialiniai darbuotojų padėčiai, tačiau DK 217 str. 2 d. nustatytos baudos neskyrė), kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti atsakovę pažeidus informavimo pareigą (DK 205 str.) ir taikyti atsakomybę (DK 217 str. 2 d.) – skirti atsakovei 3000 Eur baudą. Nurodė, kad atsakovė priėmė įsakymą, kuriuo įsteigtas naujas padalinys, kiti padaliniai reorganizuoti, darbuotojai perkelti iš vieno padalinio į kitą. Vėliau priėmė kitą įsakymą, kuriuo reorganizuotas padalinys, perskirstytos darbų funkcijos, panaikinti ir įsteigti kiti etatai (pareigybės). Apie įsakymų priėmimą ieškovė nebuvo informuota. Ieškovė raštu kreipėsi į atsakovę, nurodydama, kad ieškovei tapo žinoma, jog, atsakovei prisidengiant reorganizavimu ar įmonės pertvarka, atleidinėjami darbuotojai, o ieškovė apie pertvarką neinformuota, taip pat atsakovė paprašyta suteikti informaciją ieškovei raštu apie darbuotojų atleidimo aplinkybes. Atsakovė pateikė atsakymą, nurodydama, kad atsakovė nevykdė įmonės reorganizavimo, restruktūrizavimo, verslo ar jo dalies perdavimo, nepriėmė kitų sprendimų, galinčių turėti esminės įtakos darbo organizavimui įmonėje ir darbuotojų teisinei padėčiai, todėl neturėjo pareigos ieškovės informuoti ir su ja konsultuotis.
Pirmosios instancijos teismasieškinį tenkino iš dalies: skyrė atsakovei (darbdavei) ieškovės (profesinės sąjungos) naudai 1000 Eur baudą. Nustatė, kad DGK sprendimo dalis, kuria tenkintas ieškovės prašymas pripažinti, kad atsakovė, apie atsakovės įsakymus tinkamai neinformuodama ieškovės, pažeidė DK 205 str. 2 d. 1 ir 6 p. nuostatas dėl informacijos pateikimo klausimais, turinčiais ypatingą svarbą ekonominei ir socialiniai darbuotojų padėčiai, yra įsiteisėjusi. Teismas nurodė, kad nors pagal DK 205 straipsnio nuostatas, reguliarusis informavimas ir konsultavimas vykdomas pareiškus reikalavimą, tačiau pagal 2002-03-11 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/14/EB dėl bendros darbuotojų informavimo ir konsultavimosi su jais sistemos sukūrimo Europos bendrijoje (toliau – Direktyva) nuostatas, reguliarusis informavimas vykdomas privalomai, net ir nesant reikalavimo, o konsultavimas – pareikalavus. Teismas sprendė, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, jog ieškovės atstovas (profesinės sąjungos pirmininkas), buvo tinkamai ir savalaikiai informuotas apie ginčo įsakymų priėmimą. Nors DK nenustato, kokiomis ryšio priemonėmis profesinei sąjungai turi būti teikiama informacija, darbdavys privalo pasirinkti realų ir patikimą informavimo būdą. Be to, darbdavys turi tinkamai profesinės sąjungos pirmininką, kaip socialinį partnerį, informuoti apie pasirinktą informavimo būdą ir įsitikinti, jog toks būdas yra tinkamas kitai šaliai ir prieinamas (Direktyvos 4 str. 3 ir 4 d.). Pripažino, kad atsakovė pažeidė DK 205 str., nes, turėdama pareigą teikti įsakymus profesinei sąjungai pagal DK 205 str. 2 d. 1 ir 6 p. nuostatas, šios pareigos tinkamai neįvykdė. Sutiko su ieškinio argumentais, kad atsakovei savalaikiai neteikiant informacijos, sunkinama profesinės sąjungos veikla, kartu tokiu būdu pažeidžiamas bendradarbiavimo principas, tinkamai neįgyvendinamas socialinės partnerystės principas, stokojama geranoriškumo ir pagarbos ieškovės teisėtiems interesams, įsipareigojimai realiai nevykdomi, o pažeidimo konstatavimas nėra tinkama satisfakcija. Dėl to teismas skyrė atsakovei 1000 Eur baudą, kuri, teismo vertinimu, yra proporcinga pažeidimo sunkumui, padės atgrasyti darbdavę nuo teisės pažeidimo ateityje (DK 209 str. 1 d., 217 str. 2 d.).
Apeliacinės instancijos teismas iš esmės paliko nepakeistąpirmosios instancijos teismo sprendimą. Nurodė, kad byloje kilo ginčas dėl informacijos pateikimo profesinės sąjungos atstovui tinkamumo, t. y. dėl iš DK 205 str. 2 d. 1, 6 p. nuostatų kylančios atsakovės, kaip darbdavės, informavimo pareigos vykdymo. Teismas sutiko su atsakovės pozicija, jog nagrinėjamu atveju, ieškovei kreipusis į teismą su ieškiniu, jokia DGK sprendimo dalis neįsigaliojo, todėl nagrinėtinas visas ginčas dėl teisės, o ne tik ieškovės reikalavimas dėl baudos atsakovei skyrimo bei jos dydžio. Teismas nurodė, kad dalinis DGK sprendimo įsigaliojimas įmanomas tik tuo atveju, kai ieškovas teikia kelis savarankiškus ir tarpusavyje nesusijusius reikalavimus, kurie gali būti sprendžiami ir vertinami nepriklausomai vienas nuo kito. Nagrinėjamu atveju ieškovės reikalavimas skirti atsakovei 3000 Eur baudą pagal DK 217 str. 2 d., baudą išieškant ieškovei, nėra savarankiškas, tiesiogiai nesusijęs su DGK sprendimo dalimi, kurios ieškovė neginčijo ir kuria atsakovė pripažinta pažeidusi informavimo pareigą, priimant įsakymus – abi šios DGK sprendimo dalys neatskiriamai susijusios ir negali būti laikomos savarankiškais reikalavimais DK 229 str. 2 d. prasme, nes tik pripažinus, jog priimant įsakymus atsakovė pažeidė informavimo pareigą, įvertinus pažeidimo mastą bei pobūdį, gali būti darbo teisės normas ar šalių susitarimus pažeidusiai šaliai kitos šalies naudai skirta iki 3000 Eur bauda pagal DK 217 str. 2 d.
Sprendė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė DK 205 str. nuostatas ir pagrįstai pripažino, jog atsakovė turėjo pareigą teikti informaciją apie įsakymus profesinei sąjungai pagal DK 205 str. 2 d. 1 ir 6 p. nuostatas, o ginčo įsakymų nuostatos atitinka DK 205 str. 2 d. 1 ir 6 p. nurodytą informaciją, kuri turi būti pateikiama darbo tarybai, o jei jos nėra, – profesinei sąjungai. Pažymėjo, jog informavimas turi būti tinkamas, t. y. informuoti reikia tokiu laiku, tokiu būdu ir pateikiant tokio turinio informaciją, kad, pirmiausia, būtų sudaryta atitinkama galimybė darbuotojų atstovams atlikti adekvatų tyrimą, o jei reikia, pasiruošti konsultavimuisi. Sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai skyrė atsakovei 1000 Eur baudą, kuri, teismo vertinimu, proporcinga pažeidimo sunkumui ir padės pasiekti tokios priemonės tikslus –  atgrasyti darbdavę nuo teisės pažeidimo ateityje (DK 209 str. 1 d., 217 str. 2 d.).
Pažymėtina, kad DGK, kaip ir teismai, pripažino darbdavę pažeidus informavimo pareigą (DK 205 str. 2 d. 1 ir 6 p.), tačiau DGK, skirtingai nei teismai, neskyrė už tai jokios baudos (DK 217 str. 2 d.).

• 8. Dėl terminuotos darbo sutarties nutraukimo ir neturtinės žalos atlyginimo (LAT 2024-06-10 nutartis civ. b. Nr. e3K-154-684/2024)

 Ieškovė (darbuotoja) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės (darbdavės) 4000 Eur neturtinės žalos; palikti galioti nepakeistą DGK 2022-11-29 sprendimo Nr. 5559 darbo byloje Nr. APS-131-18228/2022 dalį, kuria DGK pripažino ieškovės atleidimą pagal DK 69 str. 1 d. neteisėtu, priteisė kompensaciją, VDU už priverstinės pravaikštos laiką, 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir kt. Nurodė, jog dirbo nuo 2005-09-01 iki 2022-08-31. Tarp šalių buvo sudarytos trys darbo sutartys: 2005 m. darbo sutartis buvo sudaryta 15 metų terminui; 2020 m. darbo sutartis buvo sudaryta 1 metų laikotarpiui; 2021 m. darbo sutartis, kuri buvo sudaryta 1 metų laikotarpiui nuo 2021-09-01 iki 2022-08-31. Ginčas kilo dėl 2021 m. darbo sutarties, kai 2022-08-31 ieškovei pranešė, jog 2022-08-31 su ieškove nutraukė darbo sutartį suėjus sutarties terminui pagal DK 69 str. 1 d. Paaiškino, kad pas darbdavį ilgalaikė praktika, kad dėstytojai yra įdarbinti ne konkurso tvarka kaip kviestiniai dėstytojai, jie yra ilgamečiai tie patys kviestiniai dėstytojai, dirbantys pagal paeiliui sudaromas terminuotas darbo sutartis. Ieškovė pas darbdavį dirbo nepertraukiamai 17 metų nuo 2005-09-01 iki 2022-08-31.
Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovės 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.Kitą ieškinio dalį atmetė (pripažino ieškovės atleidimą iš darbo pagal DK 69 str.1 d. teisėtu). Nustatė, jog ieškovė dirbo terminuotos darbo sutarties pagrindu, kurioje aiškiai nustatytas darbo sutarties terminas – 2022-08-31. Suėjus terminui, darbdavė turėjo faktinį ir teisinį pagrindą nutraukti darbo teisinius santykius vadovaudamasi DK 69 str. 1 d. Teismas įvertino, jog buvo pažeisti ieškovės lūkesčiai: ieškovę 2022–2023 akademiniais metais skyrė vadovauti keturiems magistro darbams bei vieno doktoranto doktorantūros studijoms, šiems akademiniams metams buvo įtrauktos jos pasiūlytos vadovauti doktorantūros studijų tematikos doktorantams, priimamiems nuo 2022-10-01, 2022 m. liepos mėn. atsakovė teikė jai užklausą dėl „Erasmus“ studentams dėstomo dalyko paskaitų laiko derinimo ir vis dėlto nutraukė su ja darbo santykius. Dėl to teismas priteisė ieškovei iš atsakovės 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo (prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė). Sprendė, kad aptariamu atveju nenustatyta būtinųjų atsakomybės sąlygų priteisti ieškovei neturtinės žalos atlyginimą.
LAT panaikino apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, kuria panaikinta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, ir dėl šios dalies paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pažymėjo, kad dėstytojų įdarbinimas buvo galimas dviem būdais – konkurso tvarka ir ne konkurso tvarka (Statuto 15 str. 2 ir 8 d.). Konkurso tvarka sudaroma terminuota 5 metų darbo sutartis arba neterminuota darbo sutartis, jeigu tas pats asmuo laimi konkursą antrą kartą tai pačiai pareigybei (MSĮ 72 str., Statuto 15 str. 2, 4 d.). Ne konkurso tvarka dėstytojas įdarbinamas kaip kviestinis dėstytojas sudarant terminuotą darbo sutartį ne ilgesniam kaip 2 metų terminui (MSĮ 68 str. 1, 2 d., Statuto 15 str. 8 d., 18 str.). Formuojant personalą kviestiniais dėstytojais šie (specialieji) teisės aktai nenustatė kitų ribojimų ar draudimų, inter alia (be kita ko), maksimalios paeiliui sudaromų terminuotų darbo sutarčių bendros trukmės, paeiliui sudaromų terminuotų darbo sutarčių su kviestiniais dėstytojais skaičiaus. Vadinasi, yra du būdai sudaryti darbo sutartį su mokslo įstaiga, t. y. konkurso būdu arba terminuota darbo sutartis, kito būdo sudaryti kitokią darbo sutartį nėra. Sprendė, kad suėjus terminuotos darbo sutarties terminui, atsakovė, skirstydama darbo krūvį, turėjo teisinį pagrindą nutraukti darbo sutartį ir ieškovė teisėtai buvo atleista nuo 2022-08-31 pagal DK 69 str. 1 d. Neatsižvelgiant į tai, kad ieškovė universitete dirbo nepertraukiamai 17 metų, paskutinė darbo sutartis su ieškove buvo sudaryta vieneriems metams ir dėl tos priežasties atsakovė neturėjo pareigos ieškovės iš anksto informuoti apie būsimą darbo sutarties nutraukimą (DK 69 str. 3 d.).
Dėl neturtinės žalos atlyginimo LAT pažymėjo, kad atsakovė sprendimus išregistruoti magistrantūros studijų programą priėmė 2022 m. gegužės–birželio mėn., tačiau ieškovę apie tai informavo tik baigiantis terminuotai darbo sutarčiai. Vadinasi, atsakovė, žinodama turimą personalo poreikį ir gavusi ne vieną ieškovės užklausą (ieškovė 2022 m. rugpjūčio mėnesį raštu 8 kartus kreipėsi į atsakovės centrinę administraciją, tačiau darbdavė nekomunikavo su ieškove), nevykdė DK 24 str. 1 d. nustatytos bendradarbiavimo ir DK 25 str. nustatytos informavimo laiku pareigų ir, informavusi ieškovę paskutinę akademinių metų dieną, apsunkino jos galimybes rasti mokslinį-pedagoginį darbą. Taip pat atsižvelgiant į tai, kad atsakovės studijų koordinatorė ieškovei jos kasmetinių vasaros atostogų metu pranešė, jog pagal naująjį studijų planą „Erasmus“ studijų studentams ieškovės dėstomą dalyką dėstys kitas dėstytojas, ir kad ieškovė rugpjūčio mėnesį siekė išsiaiškinti susiklosčiusią situaciją, bet atsakovė su ja nebendradarbiavo, spręstina, jog buvo sutrikdytos ieškovės kasmetinės atostogos ir pažeista jos teisė į poilsį (DK 126 str. 1 d.). Sprendžiant dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, nagrinėjamu atveju teisiškai reikšminga aplinkybe pripažintina tai, kad atsakovė su ieškove elgėsi abejingai, nesiekė geranoriško bendradarbiavimo, nors aplinkybės apie turimą personalo poreikį jai buvo žinomos gerokai anksčiau, nei apie tai buvo pranešta ieškovei. LAT sprendė, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą konstatuoti neturtinės žalos ieškovei padarymo faktą, t. y. jog, ieškovei aiškinantis dėl jai (ne)skirto krūvio 2022–2023 akademiniams metams, darbdavė nekomunikavo su ieškove ir, atleidžiant ieškovę 2022-08-31, t. y. prieš prasidedant mokslo metams, ieškovei pasunkėjo galimybė rasti kitą mokslinį-pedagoginį darbą, ir tai sukėlė ieškovei netikrumo jausmą dėl savo ateities.
Taigi, DGK ir teismų sprendimai nesutapo.

• 9. Dėl darbo užmokesčio, dienpinigių, netesybų ir apmokėjimo už viršvalandžius (LAT 2024-06-19 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-136-684/2024)

 Ieškovas (darbuotojas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės 475,51 Eur neišmokėtą darbo užmokestį, 212 Eur neišmokėtus dienpinigius, 4053,30 Eur netesybas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Ieškovas buvo ginčą inicijavęs DGK, kuri 2021-11-23 sprendimu Nr. DGKS-5258 darbo byloje Nr. APS-112-21109/2021 prašymą tenkino (priteisė 1389,97 Eur darbo užmokesčio). Vėliau ieškovui tapo žinoma, kad atsakovė į buhalterinės apskaitos dokumentus įtraukė ne visas jo išdirbtas valandas, neišmokėjo visų dienpinigių, todėl kreipėsi į DGK antrą kartą – DGK 2022-08-23 sprendimu Nr. DGKS-3831 darbo byloje Nr. APS-112-14314/2022 atsisakė nagrinėti, nustačiusi, kad ginčo dalykas jau buvo išnagrinėtas DGK darbo byloje Nr. APS-112-21109/2021. Ieškovas nurodė, kad jam priklausantis darbo užmokestis bei kitos išmokos, susijusios su darbo santykiais, paskutinę ieškovo darbo dieną nebuvo išmokėtos. Buvo komandiruotas dirbti į užsienį. Darbo sutartimi šalys susitarė, kad darbo laiko norma – 40 valandų savaitė, 6 darbo dienos. Dėl šios priežasties atsakovė ieškovo mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose žymėjo ieškovą dirbant ne daugiau nei 40 valandų per savaitę. Tačiau realiai ieškovas dirbo daugiau. Su atsakove žodžiu buvo sutarta, kad bus mokama už nuvažiuotus kilometrus, 0,19 ct už kilometrą.
Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies –priteisė ieškovui 441,59 Eur darbo užmokestį už viršvalandžius, 2649,54 Eur netesybas, 1272 Eur netesybas, 1790,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir kt. Nurodė, kad ieškovas darbo funkcijas vykdė darbdavės suteiktomis priemonėmis – darbo laiką fiksavo atsakovės suteiktu tachografu. Tiek tinkama darbo laiko apskaita ir jos vykdymo kontrolė, tiek darbuotojo pareigų vykdymo kontrolė pirmiausia yra darbdavio pareiga, todėl atsakovė negali remtis tariamos darbuotojo kontrolės nebuvimo aplinkybe, siekdama paneigti ieškovo teikiamus duomenis apie jo faktiškai dirbtą laiką. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas viršijo darbo sutartimi nustatytą darbo laiką atsakovės raštišku pavedimu. Tačiau vien rašytinio darbdavio nurodymo nebuvimas savaime nereiškia, jog atsakovei nebuvo žinoma apie ieškovo dirbamus viršvalandžius. Teismo vertinimu, tarp šalių buvo nusistovėjusi kita, nei nurodyta darbo sutartyje, darbo santykių organizavimo praktika – atsakovė neabejotinai žinojo apie faktiškai susiklosčiusį ieškovo darbo režimą ir savo tylėjimu bei neveikimu pritarė tokiam ieškovo darbui. Teismas sprendė, kad byloje yra pateikta pakankamai įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, jog ieškovas dirbo darbą, viršydamas sutartyje nustatytas darbo valandas, su atsakovės žinia, ir tuo konstatuoti byloje nustatyto darbo laiko trukmės viršijimo faktą.
Apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą, pašalindamaspriteistą 441,59 Eur darbo užmokestį už viršvalandžius bei atitinkamai 2649,54 Eur netesybų (priteisė 1272 Eur netesybų bei darbdavio naudai 3028,04 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir kt.). Nurodė, kad pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka teismų praktikos. Kasacinio teismo nutartyje Nr. e3K-3-359-701/2019 yra nagrinėtas mobiliojo darbuotojo viršvalandžių pripažinimo apmokėtinais klausimas. Prievolė darbdaviui sumokėti už darbuotojo dirbtus viršvalandžius atsiranda tik darbdaviui išreiškus valią: davus nurodymą arba sutikimą, kad darbuotojas dirbtų viršvalandžius. Tiek nurodymas, tiek ir sutikimas turi būti išreikšti aiškiai ir konkrečiai. Darbdavio tylėjimas ir neveikimas, teismo nuomone, nėra aiški ir konkreti darbdavio valia, kad jis nurodo dirbti viršvalandžius ir prisiima prievolę už juos sumokėti. Pažymėjo, kad nustatytos darbo laiko trukmės viršijimo faktas pats savaime nėra pakankamas konstatuoti, jog ieškovas DK 144 str. 1 ir 2 d. nuostatų prasme dirbo viršvalandinį darbą, už kurį turi būti mokamas padidinto tarifo darbo užmokestis. Nustatė, kad darbdavei ieškovo viršvalandžiai paaiškėjo jau po fakto, todėl negalima daryti išvados, kad viršvalandžiai buvo dirbami su darbdavės žinia. Pažymėjo, kad viršvalandžiams apmokėti nepakanka vien tik fakto, jog viršvalandžiai buvo dirbami, reikalinga nustatyti dar ir darbdavio nurodymą ar sutikimą, kad darbuotojui bus sumokėta už viršytą darbo laiką.
LAT paliko nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, išskyrus dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.Nurodė, kad įrodinėjimo dėl nurodymo dirbti viršvalandinį darbą (ne)egzistavimo pareigos atsakovei (darbdavei) nustatymas, t. y. reikalavimas, kad atsakovė, kaip darbdavė, įrodytų, jog ji nedavė ieškovui nurodymo dirbti viršvalandžius, iš esmės reikštų reikalavimą įrodyti tą, ko atsakovė objektyviai negali įrodyti, todėl toks aptariamų faktinių aplinkybių įrodinėjimo naštos paskirstymas būtų nepagrįstas ir prieštarautų pirmiau nurodytoms taisyklėms, apibrėžiančioms įrodinėjimo pareigos ribas (LAT 2019-11-27 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-359-701/2019, 40 p.). Taigi, pareiga įrodyti, kad atsakovė (darbdavė) davė ieškovui nurodymą dirbti viršvalandžius, tenka ieškovui (darbuotojui). Viršvalandiniai darbai dirbami darbdavio nurodymu arba su darbdavio žinia, o darbuotojo buvimas darbe, viršijantis jam nustatytą darbo laiko trukmę, nors galbūt ir susijęs su darbo funkcijų vykdymu, savaime nereiškia viršvalandinio darbo, jeigu taip elgiamasi nesant darbdavio nurodymo, be jo žinios ar leidimo (LAT 2011-07-19 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-328/2011); viršvalandiniu gali būti pripažįstamas toks darbas, kuriam būdingi šie požymiai – t. y. darbas, kuris: 1) dirbamas viršijant nustatytą darbo laiko trukmę; 2) dirbamas darbdavio nurodymu arba su darbdavio žinia; 3) iš esmės yra galimas tik išimtiniais įstatyme nustatytais atvejais arba esant darbuotojo rašytiniam sutikimui (prašymui) (LAT 2015-11-13 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-590-378/2015). LAT sprendė, kad ieškovas (darbuotojas) neįrodė savo ieškinio reikalavimų dėl neišmokėto darbo užmokesčio už viršvalandžius (konstatavus, kad viršvalandžiai buvo dirbami be darbdavės sutikimo), kartu atmetė ir reikalavimą dėl netesybų, apskaičiuotų nuo viršvalandžių sumos.

DARBO BYLOS DĖL PSICHOLOGINIO SMURTO DARBE

• 1. Dėl mobingo sustabdymo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo (Panevėžio apygardos teismo 2024-03-05 nutartis civ. b. Nr. e2A-92-739/2024)

Ieškovė (darbdavė), nesutikdama su Panevėžio DGK 2023-03-16 sprendimu Nr. DGKS-1462 darbo byloje Nr. APS-111-1080/2023, kuri atsakovės (darbuotojos) prašymą tenkino iš dalies (priteisė 2000 Eur neturtinės žalos, įpareigojo darbdavį iš naujo nustatyti darbuotojai pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientą ir perskaičiuoti darbo užmokestį ir kt.), kreipėsi į teismą, prašydama darbuotojos prašymą dėl mobingo atmesti. Nurodė, kad atlyginimo koeficientai gimnazijos darbuotojams nustatomi vadovaujantis 2022-11-24 Lietuvos Respublikos Valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo ir komisijų narių atlygio už darbą įstatymu Nr. XIV ir Gimnazijos darbo apmokėjimo sistema. Nustatydama pareiginės algos pastovios dalies koeficientą, ieškovė atsižvelgė į atsakovės veiklos sudėtingumą, darbo krūvį, atsakomybės lygį, papildomų įgūdžių ar svarbių einamoms pareigoms žinių turėjimą, savarankiškumo lygį, darbo funkcijų įvairovę ir kt. Aplinkybės, kad atsakovės darbo rezultatai yra tikrinami (buvo atliekama atsakovei priskirtų materialinių vertybių inventorizacija), buvo pareikalauta pateikti paaiškinimus dėl patikrinimo metu nustatytų trūkumų, reikalaujama tinkamai atlikti jai pavestas pareigas, savaime negali reikšti, kad jos orumas yra žeminamas, ji yra diskriminuojama, žeminama ar pažeidžiamos kitos jos teisės. Taip pat darbdavio reiklumas ir reikalavimai laikytis nustatytos darbo tvarkos, tinkamai atlikti pavestas užduotis, negali būti traktuojamas psichologiniu smurtu.
Atsakovė (darbuotoja) teigė, kad nuolatos yra išskiriama iš kitų gimnazijos darbuotojų, atsakovė vienintelė iš visų gimnazijos darbuotojų privalo palikti raktus nuo savo darbo vietos, atsakovei yra leidžiama į gimnaziją įeiti tik pro vienas, pagrindines duris, kai kiti darbuotojai ar gimnazijos bendruomenė gali į pastatą patekti pro kitas duris. Atsakovės prašymai, teikti per raštinę, yra ignoruojami gimnazijos direktorės. Ieškovė nuolatos daro itin intensyvų psichologinį spaudimą atsakovės atžvilgiu ir psichologinį terorą planuoja iš anksto, pvz., gimnazijos direktorė pranešimą, kuriame yra sukritikuota metinė bibliotekos ataskaita, parengė 2022-10-13, o atsakovei įteikė tik po ataskaitos pridavimo, t. y. 2023-01-05. Nuolatos, nepagrįstai kritikuojama dėl darbų, kurių faktiškai ji atlikti negali. Ieškovė nepateikia informacijos, duomenų, ataskaitų, tačiau įpareigoja atsakovę sutvarkyti neegzistuojančią informaciją, ja papildyti ataskaitas.
Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies –įpareigojo ieškovę iš naujo nustatyti atsakoveipareiginės algos p. d. koeficientą ir perskaičiuoti darbo užmokestį, pripažino, kadatsakovės prašymas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas – nėra pagrindo sutikti su atsakovės teiginiais dėl patirto mobingo. Rėmėsi gimnazijos direktorės paaiškinimais teismo posėdyje, jog atsakovė nesusitvarko su jai patikėtomis pareigomis, todėl kiti darbuotojai turi baigti atlikti atsakovei pavestas užduotis, nevykdo gimnazijos direktorės žodinių pavedimų, todėl užduotys jai formuluojamos įsakymų forma, atsakovė, nustačius trūkumus, nepateikia raštu jokių paaiškinimų, komisijai nustačius knygų trūkumą, komisija nuėjo pas atsakovę aptarti rezultatų, tačiau ji su komisija nebendravo, todėl buvo perskaitytas bibliotekos inventorizacijos aktas. Dėl rakto ir atvykimo į gimnaziją direktorė paaiškino, jog atsakovė turėjo vienintelį raktą nuo bibliotekos, todėl valytojai buvo sudėtinga patekti į biblioteką, taip pat yra priešgaisriniai reikalavimai, todėl buvo pakeista bibliotekos durų spyna ir vienas raktas paliktas pas budėtoją, o visi darbuotojai patenka į gimnaziją pro ta patį pagrindinį įėjimą. Sprendė, kad visos byloje nustatytos aplinkybės patvirtina gimnazijos direktorės paaiškinimus dėl atsakovės negebėjimo visa apimtimi atlikti bibliotekos vedėjos pareigas, kad ji pati sudaro konfliktines situacijas, todėl atsakovės teiginius, kad ji yra diskriminuojama, patiria mobingą, teismas laikė nepagrįstais. Nagrinėjamą atvejį teismas vertintino kaip konfliktinę darbinę situaciją, kuri, teismo manymu, kilo ne iš ieškovės, o iš atsakovės elgesio.
Apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistąpirmosios instancijos teismosprendimą, priteisė darbdavio naudai iš darbuotojos 750 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti. Darbuotoja teigė, kad psichologinis smurtas buvo naudojamas siekiant, kad apeliantė išeitų iš darbo. Teismas nesutiko, kad gimnazijoje atliktos net dvi inventorizacijos rodo siekį atleisti atsakovę iš darbo, siekį daryti jai psichologinį poveikį. Sprendė, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė pati visa apimtimi neatlieka bibliotekos vedėjos pareigų, kad pati atsakovė sudaro konfliktines situacijas yra pagrįsta visuma byloje esančių rašytinių įrodymų (CPK 178 str.). Aplinkybė, kad buvo inventorizuojama gimnazijos biblioteka, teismo vertinimu, niekaip nepatvirtina psichologinio spaudimo ir mobingo apraiškų darbovietėje, kadangi inventorizacija yra teisiškai įtvirtinta procedūra, normalus darbdavio organizuojamas procesas, siekiant nustatyti faktiškai esantį turtą, jo likučius. Nors apeliantė akcentuoja, kad ji buvo pažeminta, kai inventorizacijos išvados jai buvo perskaitytos žodžiu, ieškovė, atsikirsdama į šiuos atsakovės teiginius, aiškino, kad atsakovė atsisakė susipažinti su išvadomis, o komisijos nariai norėjo išvadas aptarti su atsakove. Labiau tikėtina, kad tokia faktinė situacija atsakovės darbo vietoje susiklostė ne vien dėl ieškovės komisijos narių veiksmų, bet ir dėl pačios atsakovės neigiamo nusiteikimo prieš atliktą inventorizaciją, kas lėmė, jog susidariusi konfliktinė situacija jos išvadų pateikimo metu tik paaštrėjo, tačiau tai savaime nereiškia, jog ieškovės darbuotojos (komisijos nariai) siekė pajuokti, pažeminti atsakovę ir išvadų perskaitymas žodžiu, šioje konkrečioje situacijoje, atitiko mobingo sąvoką. Mobingo sąvokos neatitiko ir ieškovės reikalavimas atsakovei išeinant iš gimnazijos palikti bibliotekos raktą, kadangi toks reikalavimas pagrįstas ieškovės atsikirtimais dėl Gaisrinės saugos instrukcijų laikymosi, Darbo tvarkos taisyklėmis, bei galimybe bet kada, esant poreikiui, patekti į bibliotekos patalpas kitiems darbuotojams (pvz. valytojui).
Taigi, DGK ir teismai skirtingai išsprendė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo – teismai mobingo fakto nenustatė.

• 2. Dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, neturtinės žalos atlyginimo ir kt. (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024-03-21 sprendimas civ. b. Nr. e2-4289-727/2024)

Ieškovas (darbuotojas), nesutikdamas su Vilniaus DGK 2023-12-06 sprendimu Nr. DGKS-7099 darbo byloje Nr. APS-131-22983/2023, kuri atmetė jo prašymą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, neturtinės žalos bei su darbo santykiais susijusių išmokų išieškojimo, kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti atleidimą pagal 57 str. neteisėtu, įpareigoti atsakovę (darbdavę) išmokėti DK 218 str. numatytas išmokas, išieškoti 3000 Eur neturtinės žalos. Nurodė, kad atsakovė žodžiu įspėjo, kad jis bus atleistas iš darbo, nes dėl sumažėjusių užsakymų naikinama jo pareigybė. Mano, kad nebuvo aplinkybių, numatytų DK 57 str. jo atleidimui, darbdavys turėjo apsvarstyti darbo sutarties pakeitimą esant sumažėjusioms darbo apimtims, sumažinti darbo valandų skaičių, o ne atleisti. Be to, jo atžvilgiu atsakovė taikė spaudimą – paskutinius mėnesius uoliai tikrino jo darbus ir labai jį kontroliavo. Elgėsi jo atžvilgiu neteisėtai, nes prieš atleidimą siūlė jam dirbti laisvai samdomu darbuotoju, o vėliau atleido. Nuo spalio 23 d. buvo paskelbta prastova. Gavęs informaciją apie ieškovo kreipimąsi į DGK dėl prastovos teisėtumo, darbdavys vėl pradėjo taikyti spaudimą dėl dirbto darbo laiko rugsėjo mėn., už kurį sumokėta, grasino, kad pats kreipsis į DGK, reikalavo informuoti, jeigu ieškovas ginčys ir atleidimą, kėlė abejonių dėl ieškovo sveikatos, turimo neįgalumo, kuris, ieškovo teigimu, jam nustatytas dėl I tipo cukrinio diabeto. Psichologinį spaudimą darbdavys taikė ir prastovos metu, nuolat prašydavo paaiškinti, kokie darbai yra atliekami, tikrino susirašinėjimus ir pan.
Teismas ieškinį atmetė, priteisėiš ieškovo (darbuotojo) 1452 Eur advokato pagalbos išlaidų atsakovės (darbdavės) naudai. Sprendė, kadieškovo atleidimui buvo teisinis ir faktinis pagrindas, jokių procedūrinių ieškovo atleidimo aspektų nebuvo padaryta. Nustatė, kad konkretūs darbo organizavimo pakeitimai, nulėmę ieškovo pareigybės (vienintelės buvusios) panaikinimą, nurodyti atsakovės elektroniniuose laiškuose ieškovui. Taip pat ieškovas žodžiu buvo informuotas apie pareigybės panaikinimą. Nesutikimą ieškovas iš esmės grindė ta aplinkybe, kad darbdavys neieškojo būdų ir galimybių tęsti darbo santykius su ieškovu nepaisant to, kad yra sumažėję užsakymų, o tuo pačiu ir pardavimų bei pajamų, skaičiai. Įstatymai neįpareigoja darbdavio elgtis darbuotojo nuožiūra, todėl atsakovė neturėjo pareigos ieškovo nurodytu būdu jį išlaikyti, juolab, kad pats darbuotojas tokio savo lūkesčio ir galimo darbo sutarties keitimo dėl to darbdaviui nebuvo įgarsinęs, nors ir pripažino žinojęs, kad pardavimai ir pajamos dėl sumažėjusių užsakymų smunka. Byloje esantis susirašinėjimas rodė, kad darbdaviui kilo abejonių dėl ieškovo dirbtų valandų skaičiaus, tai pagrįstai lėmė didesnį jo norą kontroliuoti darbuotoją, juolab pats darbuotojas, teikdamas tokį susirašinėjimą darbdavio neteisėtam, anot jo, elgesiui pademonstruoti, jokių savo atsakymų į priekaištus nepateikė, o tai, teismo manymu, rodo, kad prieštaravimų darbdavio išsakytoms pastaboms dėl nedirbtų darbo valandų žymėjimo darbuotojas nereiškė, o taip pat tai, kad darbuotojas neįrodė nei jo atžvilgiu daromo spaudimo, nei mobingo. Byloje taip pat nebuvo jokių duomenų apie ieškovo abstrakčiai ir deklaratyviai nurodytus grasinimus.
Pažymėtina, kad DGK ir teismo sprendimai sutapo.

• 3. Dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir neturtinės žalos (Kauno apygardos teismo 2024-05-30 nutartis civ. b. Nr. e2A-800-638/2024)

Ieškovai (darbuotojai) kreipėsi į teismą, prašydami pripažinti atleidimą pagal 58 str. neteisėtu, sugrąžinti į buvusį darbą, priteisti VDU už priverstinės pravaikštos laiką, 2000 Eur neturtinės žalos ir kt. Nurodė, kad jų atžvilgiu buvo naudojamas psichologinis smurtas, siekiant sudaryti tokias sąlygas, kad išeitų iš darbo, o nesutikus išeiti, buvo imtasi priemonių atleisti.
Ieškovai ginčus buvo inicijavę ir DGK – Kauno DGK ieškovų prašymus atmetė (darbo bylos Nr. APS-2-4623/2023, APS-2-3701/2023 Darbo byla Nr. APS-2-4619/2023).
Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Sprendė atsakovę įrodžius, kad ieškovai, eidami atliekų priėmimo aikštelės operatoriaus pareigas, turėdami žodinį tiesioginio vadovo nurodymą neatiduoti gyventojams elektronikos atliekų ir žinodami, kad šios atliekos atsakovės yra perduodamos atlygintinai pagal sutartį, nenustatytam asmeniui leisdami, o vienam iš ieškovų ir padedant pakrauti į automobilį iš aikštelės išvežti elektronikos atliekas, pažeidė darbo tvarkos taisykles.
Apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisė atsakovei (darbdavei) iš ieškovų (darbuotojų) po 1142,90 Eur iš kiekvieno bylinėjimosi išlaidų. Pažymėjo, kad ieškovai ne vieną kartą nurodė, kad darbo sutarties galiojimo metu jie buvo diskriminuojami, tyčia persekiojami, prieš juos vykdytas mobingas, tačiau konkrečių požymių, iš kurių būtų galima spręsti buvus diskriminaciją, ieškovai nenurodė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad tiesioginio ieškovų vadovo reikalavimai laikytis darbo tvarkos, darbo laiko režimo, vykdyti patikrinimai, buvo teisėti atsakovės veiksmai, kuriais buvo siekiama tinkamai organizuoti aikštelės darbą, išvengti konfliktinių situacijų su vežėjais. Atsakovės teisėtų reikalavimų ieškovams pateikimas nėra ir negali būti laikoma psichologiniu smurtu. Diskriminacija gali būti įtariama tada, kai vienodi atvejai, vienodi asmenys, vienodos situacijos traktuojami skirtingai, o šios bylos atveju net neaišku, su kuo ieškovai save lygina ir kokius skirtumus tarp savęs ir kitų subjektų įžvelgia. 

Darbo ginčų komisijų darbo organizavimo skyrius

Aptariamu laikotarpiu DGK priėmė 9859 sprendimus dėl ieškovų pareikštų reikalavimų (2023 m. I pusmetį – 7721), t. y. apie 28 proc. daugiau nei 2023 m. I pusmetį.
Apie 75 proc. sudarė sprendimai dėl darbo užmokesčio išieškojimo, apie 7,9 proc. – dėl reikalavimų, susijusių su atleidimo iš darbo teisėtumu ir atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimu, apie 3,8 proc. – dėl neturtinės žalos, apie 2,7 proc. – dėl turtinės žalos, apie 2,3 proc. – dėl darbo sutarties sąlygų, apie 2 proc. – dėl baudų skyrimo už DGK sprendimo ar teismo nutarties nevykdymą, ir kt.
Pastebėta, kad aptariamu laikotarpiu DGK priėmė apie 35 proc. (2023 m. I pusmetį – 43 proc.) sprendimų tenkinti arba iš dalies pareikštus reikalavimų, o apie 17,5 proc. (2023 m. I pusmetį – 12,4 proc.) – atmesti. Apie 22 proc. sprendimų, kaip ir 2023 m. I pusmetį, sudarė taikos sutartys, o įvertinus kartu ir kitus teigiamus darbo bylų baigties rezultatus, tai yra, kai atsisakoma pareikštų reikalavimų iki DGK posėdžio arba jo metu, tokie sprendimai kartu su taikos sutartimis siekė apie 35 proc.
Toliau apžvelgiame keletą DGK nagrinėtų bylų, susijusių su 2017-07-01 įsigaliojusio Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) papildyta DGK kompetencija, atskirai apžvelgdami darbo bylas dėl psichologinio smurto darbe.

• 1. Dėl ginčo šalių sudarytos taikos sutarties teisinės galios (Panevėžio DGK 2024-01-02 sprendimas Nr. DGKS-253 darbo byloje Nr. APS-116-24652/2023)

Ieškovas (darbuotojas) kreipėsi į DGK prašydamas pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, negražinti į darbą, priteisti vidutinį darbo užmokestį (toliau – VDU) už priverstinę pravaikštą, darbo užmokestį, dienpinigius, kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas. Nurodė, kad darbdavys atsisakė priimti prašymą nutraukti darbo sutartį. Darbo sutartis buvo nutraukta dėl šiurkščių pažeidimų. Prieš priimdamas sprendimą atleisti iš darbo darbdavys nesudarė galimybės pasiaiškinti.
DGK atmetė ieškovo prašymą. Nustatė, kad darbo sutartis buvo nutraukta 2023-11-22 DK 58 str. 1 d. pagrindu. Atsakovas bylos nagrinėjimui pateikė 2023-11-24 tarp ieškovo ir atsakovo pasirašytą taikos sutartį, kurioje numatyta, kad šalys, atsižvelgdamos į tai, kad 2023-11-22 nutraukė darbo sutartį, susitarė, kad darbdavys ieškovui sumoka 800 Eur iki 2023-11-24; ieškovas pareiškia, kad darbdaviui sumokėjus 800 Eur, ieškovas neturi jokių pretenzijų darbdaviui ir ateityje nereikš jam jokių pretenzijų; abi šalys patvirtino, kad taikos susitarimą perskaitė, suprato jos turinį ir pasirašė kaip dokumentą, atitinkantį jų tikrąją valią ir ketinimus; susitarimas sudarytas lietuvių kalba dviem egzemplioriais, turinčiais vienodą teisinę galią – po vieną egzempliorių tenka kiekvienai iš šalių. Taikos sutartį pasirašė ieškovas ir atsakovui atstovaujantis asmuo direktoriaus pavaduotoja.
DGK, įvertinusi šalių sudarytos taikos sutarties tekstą ir joje aptartas sąlygas, sprendė, kad ji išreiškia tiek ieškovo, tiek ir atsakovo valią taikiai išspręsti kilusį ginčą, ji neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir viešajam interesui, nepažeidžia trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Nustatė, kad atsakovas įvykdė įsipareigojimą pagal pasirašytą taikos sutartį į ieškovo banko sąskaitą pervesdamas 800 Eur.
Nurodė, kad kasacinis teismas, aiškindamas taikos sutarties sampratą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.983 str.), yra nurodęs, kad įstatyme nustatyta tiek teismo patvirtinta, tiek šalių tarpusavio susitarimu, nesikreipiant į teismą, sudaryta taikos sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) 2021-10-13 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-244-469/2021, 18 p.). Kadangi įstatymo galią pagal CK 6.985 str. 1 d. turi tik teismo patvirtinta taikos sutartis, teismo nepatvirtinta taikos sutartis tokios galios neįgyja. Tai, kad teismo nepatvirtinta taikos sutartis neturi įstatymo galios, reiškia, jog procesine prasme tokia sutartis neužkerta kelio iškelti bylą teisme dėl taikos sutarties galiojimo ir ginčyti šia sutartimi nustatytus teisinius santykius (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 279 str. 4 d.). Tačiau nepriklausomai nuo to, patvirtinta teismo ar ne, teisėtai sudaryta ir galiojanti taikos sutartis, kaip ir bet kuri kita civilinė teisinė sutartis, šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.), turi būti vykdoma ir gali sukelti tam tikrus teisinius padarinius (LAT 2015-06-26 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-409-701/2015). Kai taikos sutartis sudaryta jos šalių ir nepatvirtinta teismo, jos galiojimui, keitimui, nuginčijimui, vykdymui ir kt. klausimams taikomos bendrosios sandorių ir sutarčių teisės taisyklės ir jose įtvirtinta tvarka (LAT 2021-10-13 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-244-469/2021, 20 p.). Tuo atveju, kai sutarčiai įstatyme nustatyta privaloma rašytinė jos forma, tai pagal bendrąją taisyklę tokia sutartis laikoma sudaryta ne nuo šalių susitarimo, o nuo sutarties sudarymo rašytine forma momento. Tai reiškia, kad taikos sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitaria dėl esminių sutarties sąlygų ir šį susitarimą išreiškia rašytine forma.
DGK sprendė, nors šalių sudarytoje rašytinėje taikos sutartyje nėra aptartas jos įsigaliojimo momentas, konstatuotina, kad ji įsigaliojo nuo jos pasirašymo datos, yra galiojanti ir privaloma abiem šalims, nepaisant to, jog ji nebuvo patvirtinta darbo ginčus nagrinėjančio organo sprendimu. DGK konstatavo, kad kai darbo ginčo šalys yra sudariusios taikos sutartį dėl darbo ginčo išsprendimo, kuri nėra patvirtinta darbo ginčus nagrinėjančio organo, tai darbo ginčus nagrinėjančiam organui prašymą dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo pareiškianti šalis, siekdama, išspręsti ginčą turi reikšti reikalavimą ir nuginčyti galiojančią, teisiškai įpareigojančią, šalis saistančią taikos sutartį, nes šios sutarties sukurti teisiniai padariniai negali būti ignoruojami, ši sutartis panaikina darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo iš esmės galimybę. Ieškovas inicijuodamas darbo ginčą dėl teisės neginčijo su atsakovu pasirašytos taikos sutarties, bet kėlė ginčą reikšdamas reikalavimus pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir išieškoti išmokas susijusias su darbo santykiais. Ieškovui nagrinėjamoje byloje nereiškiant reikalavimo dėl šalių sudarytos ir jau atsakovo įvykdytos taikos sutarties pripažinimo negaliojančia, kuria įsipareigojo, kad darbdaviui sumokėjus 800 Eur sumą, neturės ir ateityje nereikš jokių pretenzijų darbdaviui, DGK sprendė kad, ieškovas ir atsakovas taikos sutartimi išsprendė tarp šalių kilusį ginčą, todėl ieškovo reikalavimus atmetė.

• 2. Dėl atleidimo iš darbo DK  54 str. pagrindu teisėtumo, nekonkuravimo išmokos bei netesybų išieškojimo (Vilniaus DGK 2024-01-16 sprendimas Nr. DGKS-440 darbo byloje Nr. APS-131-26013/2023)

            Ieškovė (darbuotoja) kreipėsi į DGK, prašydama pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisti VDU už priverstinės pravaikštos laiką, kompensaciją už nekonkuravimo ribojimų taikymą darbo santykių laikotarpiu bei netesybas už delsimą išmokėti priklausančias su darbo santykiais susijusias išmokas (DK 147 str. 2 d.). Nurodė, kad ieškovės tiesioginis vadovas pasikvietė ieškovę į kabinetą ir įteikė pasiūlymą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu susipažinimui. Nuėjus paklausti pas direktorę kodėl yra atleidžiama, atsakymo negavo, jai buvo paaiškinta, kad tai jau nebesvarbu, nes priimtas naujas darbuotojas ir reikalavo pasirašyti dokumentą nedelsiant. Tokioje situacijoje ieškovė nurodė patyrusi didelį sukrėtimą, susijaudino ir pasirašė. Praėjus sukrėtimui po patirto psichologinio spaudimo suprato, kad neturėjo galimybės apmąstyti pasiūlymą, pasikonsultuoti su VDI ir adekvačiai priimti sprendimą. Vadovės nurodymu grąžino visas darbo priemones ir perdavė turimą informaciją, tą pačią dieną buvo atleista iš darbo pagal DK 54 str. Ieškovė teigė, kad sutikimas su pasiūlymu nutraukti darbo santykius nebuvo išreikštas jos laisva valia, buvo paveikta darbdavio ir vykdė jo valią nutraukti darbo santykius.
DGK ieškovės prašymąatmetė. Netenkino prašymo pripažinti atleidimą neteisėtu, nustačiusi, jog nėra byloje duomenų, leidžiančių teigti, jog susitarimas nebuvo pasiektas šalių laisva valia, nulemtas spaudimo ar kitokios neleistinos įtakos, ar nebuvo tinkamai įformintas šalims apsikeičiant rašytiniais dokumentais. Nurodė, kad darbuotojas yra laisvas išreikšti savo valią dėl darbo sutarties nutraukimo ir, nesutikdamas su darbdavio pasiūlymu nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, turi teisę nepasirašyti susitarimo dėl darbo santykių nutraukimo. Kai darbo santykių šalys pasirašo susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo, laikytina, kad darbuotojas sutiko su darbo sutarties nutraukimu ir darbdavio išdėstytomis sąlygomis, todėl toks susitarimas šalims yra privalomas. Toks aiškinimas atitinka LAT suformuotą praktiką (LAT 200404-07 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-260/2004; 2005-10-19 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-489/2005, 2007-02-20 nutartis civ. b. Nr. 3K3-59/2007). DGK vertinimu, atsakovės pasiūlymas nutraukti darbo sutartį ir ieškovės parašas po žyma „sutinku“ atspindi abiejų šalių suderintą tikrąją valią dėl tokios darbo santykių pabaigos.
DGK taip pat netenkino reikalavimo išieškoti nekonkuravimo išmoką, kurios ieškovė prašė už visą darbo santykių laikotarpį. DGK nurodė, kad kompensacija susitarime dėl nekonkuravimo darbuotojui nustatyta už jam taikomus jo teisių suvaržymus (LAT 2016-03-24 nutarties civ. b. Nr. 3K-3-193-248/2016 22 p.). Nustatė, kad šalys, sudarydamos darbo sutartį, sudarė nekonkuravimo susitarimą darbo sutarties priede, taip pat susitarė, jog darbdavys įsipareigoja Apribojimo laikotarpiu (kuris prasideda darbo santykių nutraukimo dieną ir trunka 2 metus) mokėti darbuotojui kompensaciją – 40 % darbuotojo VDU per mėnesį, kuri mokama tik jeigu ribojantys susitarimai galioja, darbdavys reikalauja šių įsipareigojimų laikymosi ir darbuotojas visiškai ir be išlygų jų laikosi. Šalys taip pat susitarė, kad remiantis DK 33 str., darbuotojui nustatytas darbo užmokestis apima visas įmanomas kompensacijas mainais už priede prie darbo sutarties („Apribojimai po darbo santykių nutraukimo“) numatytų įsipareigojimų vykdymą, ir darbdavys nemokės darbuotojui jokios papildomos kompensacijos už tai darbo santykių metu, ir šis punktas galioja tik tuo atveju, jeigu darbuotojui yra mokamas darbo užmokestis (bruto) per mėnesį, kuris yra ne mažesnis nei 2 Lietuvos ūkio VDU dydžiai (bruto).
DGK pažymėjo, jog nurodytoje nuostatoje aiškiai įvardinta, jog šis punktas galioja tik tuo atveju, jeigu darbuotojui yra mokamas darbo užmokestis (bruto) per mėnesį, kuris yra ne mažesnis nei 2 Lietuvos ūkio VDU dydžiai (bruto), kas neatitinka faktinės situacijos, todėl sprendė, jog ieškovei nebuvo reikalavimo nekonkuruoti darbo santykių laikotarpiu. Ieškovei darbo santykių laikotarpiu jos prašoma išieškoti kompensacija už nekonkuravimą nebuvo mokama, nes DGK vertinimu ji ir nepriklauso, nes šalių nesiejo nekonkuravimo susitarimas darbo santykių metu. Be to, net jei atsakovė ir būtų reikalavusi laikytis nekonkuravimo apribojimų darbo santykių metu, tačiau nenumačiusi už tai kompensacijos, toks reikalavimas laikytinas nepagrįstu ir neįpareigojančiu darbuotojo, t. y. nesukeliančiu jam teisinių padarinių.

• 3. Dėl nekonkuravimo išmokos grąžinimo (Vilniaus DGK 2024-02-12 sprendimas Nr. DGKS-1166 darbo bylose Nr. APS-131-24846/2023, APS-131-1848/2024)

Ieškovė (darbuotoja) kreipėsi į DGK dėl su darbo santykiais susijusių išmokų išieškojimo, o atsakovė (darbdavė) pateikė priešpriešinį prašymą ieškovei dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo pripažinimo ir 4505,31 Eur nekonkuravimo išmokos grąžinimo.
DGK atmetė atsakovės priešpriešinį prašymą dėl 4 505,31 Eur dydžio nekonkuravimo kompensacijos išieškojimo jos naudai iš ieškovės kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad įstatymas riboja ne bet kokią darbuotojo galimybę įsidarbinti, o tik tokią, kai būtų konkuruojama su darbdaviu, todėl aplinkybė, kad ieškovė atlieka direktorės pareigas kitoje įmonėje savaime nelaikytina nekonkuravimo įsipareigojimų pažeidimu, be to iš visos rašytinės bylos medžiagos nėra pagrindo spręsti, jog nurodyta įmonė užsiima su atsakove konkuruojančia veikla. Taip pat pažymėjo, kad sandorių su susijusiais asmenimis sudarymas, galimai netinkamas ieškovės darbo pareigų atlikimas – dėl to galimai atsiradusi atsakovei žala kyla ne iš ieškovės nekonkuravimo įsipareigojimų nevykdymo, o iš galimai ieškovės fiduciarinių pareigų pažeidimo, kuris DGK nenagrinėtinas, kaip nepriskirtas jos kompetencijai (DK 105 str. 2 d.).

• 4. Dėl atleidimo DK 55 str. pagrindu teisėtumo (pareiškimo atšaukimas – DK 55 str. 2 d.) (Alytaus DGK 2024-02-27 sprendimas Nr. DGKS-15558 darbo byloje Nr. APS-2-1638/2024)

Ieškovė (darbuotoja) kreipėsi į DGK prašydama pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu. Nurodė, kad 2024-01-17 ją pasikvietė darbdavys ir pasakė, kad atleidžia iš darbo apie tai nieko iš anksto nepranešus, nesusiradus kito darbo, buvo daromas didelis spaudimas, ji pasirašė pateiktą prašymą atleisti iš darbo savo noru, nes kitu atveju buvo pasakyta, kad darbdavys atleis su įrašu. Ieškovė nurodė, kad savo prašymą atleisti iš darbo ji atšaukė tą pačią dieną elektroniniu paštu atsiuntusi prašymą, tačiau vis tiek buvo atleista.
DGK ieškovės prašymą tenkino. Nustatė, kadieškovė nenorėjo nutraukti darbo sutartiessavo iniciatyva be svarbių priežasčių pagal DK 55 str. 1 d., prašymą surašė esant darbdaviopateiktos formos, prieš prašymo parašymą esant neteisėtai atsakovės tiesioginių vadovųįtakai nutraukti darbo sutartį, valią reiškė darbdavys, o ne ieškovė.DGK sprendė, kadlabiautikėtinos yra ieškovės nurodytos aplinkybės, kad ji nereiškė valios nutraukti darbo santykiųsu darbdaviu ir iš anksto neturėjo susiformavusios valios.Pirma, ieškovė neturėjo valios ar išankstinio nusistatymo ar pageidavimo nutraukti darbosantykius su atsakove savo noru – ieškovė buvo iškviesta 2024-01-17 savo tiesioginės vadovės, kad aptarti „nemalonią“ naujieną – atleidimą iš darbo; taip pat atleidimo iš darbo dokumentai buvo tvarkomi labai greitai – ieškovei dar būnant kabinete pas personalo vadovę, po jos prašymo pasirašymo apie 11 val., ieškovei po keleto minučių buvo pateiktas susipažinti ir atsakovo vadovo pasirašytas įsakymas dėl ieškovės atleidimo iš darbo, bei padarytas įrašas darbo sutartyje, kurį ieškovė ir pasirašė. Antra, nebuvo nustatyta aplinkybių, kurių pagrindu ieškovė galėjo turėti motyvų nutraukti darbo sutartį savo noru – ieškovė jau buvo dirbusi pas atsakovę apie 10 mėnesių, iki atleidimo, bandomasis laikotarpis jau buvo praėjęs, ieškovė jokių rašytinių pastabų iš darbdavio nebuvo gavusi ir stengėsi pritapti kolektyve, stengėsi dirbti. Priešingai, nustatyti motyvai turėti darbą – ieškovė dirba šeimoje viena, turi mažametį vaiką ir kitų pajamų neturi ir atleidimas jai yra skausmingas įvykis.
Papildomas pagrindas pripažinti ieškovės atleidimą neteisėtu buvo tas, kad atsakovas netenkino ieškovės prašymo pagal DK 55 str. 2 d. atšaukti jos prašymą dėl atleidimo iš darbo. DGK nustatė, kad ieškovė prašymą atleisti iš darbo pasirašė apie 11 val. ir maždaug tuo pačiu metu buvo paruoštas ir įsakymas dėl ieškovės atleidimo su atsakovo vadovo parašu. Kaip nurodė atsakovė, SODRA apie ieškovės valstybinio socialinio draudimo pabaigą (2-SD forma) buvo informuota (pateikta) 13 val. 02 min. Ieškovė turėjo dirbti iki 16 val. 45 min., naują prašymą išsiuntė atsakovui el. paštu 15 val. 48 min. Atsakovė pripažino, kad tokį ieškovės prašymą gavo, tačiau netenkino, nes pranešimas apie ieškovės atleidimą Sodrai jau buvo pateiktas 13 val. 02 min. ir nebuvo galimybės patenkinti ieškovės prašymo. DGK nesutiko su šiais atsakovo vertinimais ir sprendė, kad atsakovas nesilaikė DK 24 str. 1 d. numatytų teisingumo, sąžiningumo bei bendradarbiavimo principų, jog įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, darbdaviai ir darbuotojai privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise. Darbo teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų. DGK nurodė, kad pirma, ieškovė prašymą atšaukti savo ankstesnį prašymą pateikė darbdaviui savo darbo (pamainos) metu (taip pat ir įmonės administracijos darbo metu), antra, ieškovei darbo laiko apskaitos žiniaraštyje yra fiksuotos visos darbo valandos, t. y. 8 val. ir preziumuojama, kad ieškovė dirbo visą darbo laiką nuo 7.30 val. iki 16 val. 45 min. ir prašymą atšaukti ankstesnį ieškovės prašymą ji pateikė darbo laiku, trečia, 2-SD pranešimą draudėjas (darbdavys) teikia per 3 d. d. nuo apdraustojo valstybinio socialinio draudimo pabaigos dienos, o apdraustojo asmens duomenys gali būti tikslinami draudėjo prašymu. Taigi, DGK sprendė, kad atsakovės argumentai dėl to, kad negalima buvo atšaukti ieškovės prašymo dėl atleidimo iš darbo, nes buvo pranešta Sodrai ir nebuvo galimybių jį tenkinti ir atšaukti prašymą, yra nepagrįsti.

• 5. Dėl įpareigojimo nutraukti konfidencialios informacijos naudojimą ir turtinės žalos išieškojimo (Vilniaus DGK 2024-03-20 sprendimas Nr. DGKS-2089 darbo byloje Nr. APS-131-3990/2024)

Ieškovas (darbdavys) kreipėsi į DGK su prašymu, nurodęs, kad buvo sudarytas su darbuotoja susitarimas dėl konfidencialios informacijos apsaugos, kuriame išsamiai aptarta, kas yra konfidenciali informacija, ir kartu susitarta dėl draudimo tokią informaciją naudoti – per visą šios sutarties galiojimo laiką bei po šios sutarties galiojimo pasibaigimo 10 metų neatskleisti konfidencialios informacijos tretiesiems asmenims. Ieškovas teigė, kad atsakovė pasinaudodama ieškovo konfidencialia informacija, ėmė teikti paslaugas ieškovo klientams – dėl nurodytų aplinkybių sumažėjo užsakymų arba jų apskritai neliko iš ieškovės klientų, atsakovė neteisėtai įgijusi informacijos, ėmėsi nesąžiningos konkurencinės veiklos, taip padarydama žalos Ieškovui. Ieškovas dėl tokių atsakovės neteisėtų veiksmų negavo 782384,96 Eur pajamų.
DGK sprendė, kad atsakovė konfidencialumo pareigos nepažeidė, todėl atmetė ieškovo reikalavimą dėl įpareigojimo nutraukti konfidencialios informacijos naudojimą ir 782384,96 Eur žalos išieškojimo. DGK nepadarius išvados, kad atsakovė neteisėtai būtų įgijusi ieškovui priklausiančią konfidencialią informaciją, kuri, kaip nurodė ieškovas, atitinka ir komercinės paslapties apibūdinimą, ir nenustačius, kad atsakovė būtų naudojusi, perdavusi, skelbusi įgytą informaciją, ieškovo argumentus dėl Konkurencijos įstatymo 15 str. 1 d. pažeidimo atmetė. Pažymėjo, kad ieškovo reikalavimas įpareigoti atsakovę nutraukti turimos konfidencialios informacijos naudojimą vertintinas kaip pernelyg abstraktus. Taip pat sprendė, kad ieškovas neįrodė civilinės atsakomybės taikymui būtinųjų sąlygų viseto (neteisėti veiksmai (neveikimas), priežastinis ryšys, kaltė, žalos faktas), todėl reikalavimą išieškoti iš atsakovės 782384,96 Eur žalos atlyginimą taip pat atmetė kaip nepagrįstą.

• 6. Dėl įpareigojimo nutraukti nekonkuravimo susitarimą (Klaipėdos DGK 2024-04-12 sprendimas Nr. DGKS-2797 darbo byloje Nr. APS-131-3859/2024)

  Ieškovas (darbuotojas) kreipėsi į DGK, prašydamas pripažinti darbo sutarties nutraukimą DK 55 str. 1 d. pagrindu neteisėtu (pripažinti, kad buvo nutraukta pagal DK 59 str. 1 d.), į darbą negrąžinti, įpareigoti atsakovą nutraukti nekonkuravimo susitarimą 40 proc. VDU nekonkuravimo kompensaciją, neturtinę žalą ir kt. Nurodė, kad atsakovas pateikė atspausdintą prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo, nors ieškovas noro dėl darbo santykių pabaigos atsakovui neišreiškė. Mano, kad tokiais veiksmais atsakovas darė spaudimą dėl darbo santykių nutraukimo, todėl atleidimas iš darbo laikytinas neteisėtu. Taip pat atsakovas nemokėjo nekonkuravimo kompensacijos nei tęsiantis darbo santykiams, nei po jų pasibaigimo.
DGK ieškovo prašymą dalyje (dėl atleidimo) atsisakė nagrinėti dėl praleisto kreipimosi į DGK termino, dalyje dėl kitų reikalavimų atmetė. Atmesdama reikalavimą įpareigoti nutraukti nekonkuravimo susitarimą ir išieškoti kompensaciją už nekonkuravimo laikotarpį, nurodė, kad atsakovui nepradėjus mokėti kompensacijos, susitarimas dėl nekonkuravimo nėra laikomas galiojančiu, taigi jokie ribojimai ieškovui dėl nekonkuravimo nėra ir negalėjo būti taikomi. Tokios pozicijos yra laikomasi ir teismų praktikoje – kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad darbuotojo nekonkuravimo pareigos laikymasis ir darbdavio kompensacija yra neatsiejamai susiję ir negali egzistuoti vienas be kito. Tai lemia, kad darbo sutartyje aptartu nekonkuravimo laikotarpiu darbdaviui nepradėjus mokėti nekonkuravimo kompensacijos, darbuotojui nekonkuravimo susitarimas nesukelia materialiųjų teisinių padarinių (LAT 2020-11-26 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-291-684/2020).

• 7. Dėl neturtinės žalos atlyginimo ir baudos už susitarimo dėl konfidencialios informacijos apsaugos nevykdymą išieškojimo (Vilniaus DGK 2024-04-12 sprendimas Nr. DGKS-2844 darbo bylose Nr. APS-131-5923/2024, APS-131-8217/2024).

Ieškovė (darbuotoja) kreipėsi į DGK, prašydama išieškoti jos naudai iš atsakovės (darbdavės) 7000 Eur žalos atlyginimą. Atsakovė pateikė priešpriešinį prašymą, kuriuo prašė išieškoti jos naudai iš ieškovės 10000 Eur netesybų už sutarties “Dėl konfidencialios informacijos ir komercinės paslapties saugojimo bei nekonkuravimo” pažeidimą. Šalys nesutiko su viena kitos reikalavimais.
DGK atmetė ieškovės prašymą dėl 7000 Eur žalos (ieškovės nepatikslintos – turtinės ar neturtinės) atlyginimo. Kadangi buvo pateiktas tik vienas dokumentas, nurodantis ieškovės patirtas išlaidas 90 Eur sumai, DGK sprendė, kad ieškovė kreipėsi dėl neturtinės žalos atlyginimo. DGK nurodė, kad kai reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra pareikštas darbuotojo, darbdavio turtinei atsakomybei neturtinės žalos atlyginimo forma taikyti turi būti nustatyta: neteisėti darbdavio veiksmai (neveikimas), darbuotojo patirtos neturtinės žalos faktas, priežastinis neteisėtos darbdavio veikos ir darbuotojo patirtos neturtinės žalos ryšys, darbdavio kaltė. DGK sprendė, kad ieškovės nurodyti darbdavio atstovų veiksmai nelaikytini psichologiniu smurtu, nes nėra DK 30 str. nurodytų esminių 5 elementų – kėsinimosi į ieškovės garbę ir orumą, neidentifikuotinas tikslas – ieškovę įbauginti, sumenkinti ar įstumti į beginklę ir bejėgę padėtį. Tai, kad dėl darbo organizavimo grandinės kilo nesusipratimų, dėl ko ieškovei tekdavo pakartotinai atlikti darbo užmokesčio paskaičiavimą savaime nelaikytina psichologiniu smurtu ieškovės atžvilgiu ir/ar DK 30 str. pažeidimu. Sprendė, kad nėra vienos iš būtinųjų sąlygų atsakomybei kilti – darbdavio neteisėtų veiksmų.
DGK atmetė ir atsakovės prašymą išieškoti 10000 Eur netesybų už konfidencialumo pareigų pažeidimus. Nurodė, kad kilus ginčui dėl buvusio darbuotojo galimo konfidencialumo įsipareigojimo pažeidimo, teismas ar kitas darbo ginčą nagrinėjantis organas, visų pirma, turi patikrinti, ar konfidencialumo susitarime nurodyta informacija pagal teisės aktus ar pagal jos paskirtį gali būti laikoma konfidencialia, inter alia, ar ši informacija nėra viešai prieinama, ar priskirtina darbuotojo įprastomis darbo aplinkybėmis sąžiningai įgytai patirčiai, įgūdžiams, gebėjimams ar žinioms, kurių naudojimas konfidencialumo susitarimu negali būti ribojamas. Aplinkybę, kad konkreti informacija atitinka saugotinos konfidencialios informacijos požymius, turi įrodyti ieškovas (CPK 178 str.) (LAT 2023-06-14 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-152-8232023). DGK pažymėjo, jog vien tai, kad po įmonės laiškais yra žyma, kad visa laiške esanti informacija laikoma konfidencialia, nedaro šios informacijos konfidencialia, nes vertintinas ir informacijos turinys; taip pat ieškovei į darbo ginčo bylą teikiant įmonės vidinius susirašinėjimus, ši aplinkybė negali būti vertinama kaip konfidencialumo pareigos pažeidimas, nes viena vertus, tai užkirstų kelią/galimybę ieškovei ginti savo galimai pažeistas teises bei teikti bylai reikšmingus įrodymus – konfidencialios informacijos atskleidimo draudimas netaikomas, kai informacija teikiama valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai apie darbdavio daromus darbo ar kitų teisės normų pažeidimus, taip pat kai informacija teikiama teismui ar kitam ginčus nagrinėjančiam organui (DK 39 str. 1 d.). Sprendė, kad jokia konfidenciali informacija, ieškovės teiktuose susirašinėjimuose, DGK vertinimu, nebuvo atskleista. DGK pažymėjo, kad formalus sutarties dėl kondidencialios informacijos atskleidimo pažeidimas, kai darbdaviui dėl to nekilo neigiamų padarinių – žalos, negali būti laikomas pagrindu netesybų išieškojimui, nes neatitinka DK 39 str. normos tikslų.

• 8. Dėl su darbo santykiais susijusių išmokų išieškojimo ikisutartiniuose santykiuose (Šiaulių DGK 2024-05-02 sprendimas Nr. DGKS-3237 darbo byloje APS-131-7689/2024)

Ieškovas (darbuotojas) kreipėsi į DGK, prašydamas priteisti su darbo santykiais susijusias išmokas, neturtinę žalą. Nurodė, kad 2023 m. rugpjūčio mėn. socialiniuose
tinkluose rado atsakovės reklamą dėl reikalingų vairuotojų, susisiekęs su atsakingais
asmenimis pateikė prašomus dokumentus. 2024-01-08 atvyko į Lietuvą atsakovės nurodymu praktikos egzaminui. Dėl blogų oro sąlygų egzamino neišlaikė. Ne kartą prašė leisti pakartoti egzaminą, tačiau jam to padaryti neleido. Netekus darbo pradėjo ieškoti kito. Ieškovo vertinimu, atsakovė su juo darbo sutarties nepasirašė nepagrįstai, ieškovas partyrė turtinę ir neturtinę žalą. Ieškovui buvo anuliuotas leidimas gyventi Lietuvoje.
Atsakovė, nesutikdama su ieškovo reikalavimais, nurodė, kad 2023 m. rugpjūčio mėn. ieškovas kreipėsi dėl įdarbinimo, pateikė prašomus duomenis. Atsakovė tarpininkavo ieškovui gaunant laikiną leidimą gyventi Lietuvoje. Ieškovui gavus
laikiną leidimą gyventi Lietuvoje ir atvykus į Lietuvą pas atsakovę, paaiškėjo, kad ieškovas suklaidino atsakovę dėl jo turimų įgūdžių, t. y. rusų kalbos mokėjimo (tikėtina anksčiau su atsakove bendravo pasitelkiant trečiuosius asmenis). Ieškovas galėjo būti įdarbintas tik prieš tai baigęs 95 kodo mokymo programą, jis buvo nukreiptas atlikti praktinę mokymų dalį, tačiau nei sutartu laiku, nei kada nors vėliau į praktinę mokymų dalį nebeatvyko ir faktiškai pradingo iš atsakovės akiračio. Taip pat nurodė, kad tarp ginčo šalių nebuvo įsigalioję darbo santykiai, nebuvo sudaryta darbo sutartis. Ieškovas nepradėjo dirbti pas atsakovę ir teisiškai negalėjo pradėti dirbti, nes dėl savo kaltės nebuvo baigęs 95 kodo mokymo programos.

DGK atmetė ieškovo prašymą. Nustatė, kad ginčo šalys nebuvo sudariusios rašytinės darbosutarties ir ieškovas faktinių darbo santykių nepradėjo. Pabrėžė, kad darbo sutarčiai neįsigaliojus, nėra taikomos DK nuostatos dėl ieškovo prašyme nurodytų reikalavimų, susijusių su 1580,00 Eur dienpinigių ar komandiruotės išlaidų (DK 107 str.) bei 1580,00 Eur apmokėjimo už priverstinės pravaikštos laikotarpį (DK 218 str.) mokėjimo. DGK vertinimu, nagrinėjamu atveju gali būti sprendžiamas ieškovo patirtos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimas, kiek tai susiję su teisių ir pareigų vykdymu tarp ginčo šalių susiklosčiusioje teisinėje situacijoje (ikisutartiniai santykiai, DK 41 str.). Tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimo atveju būtina nustatyti atsakomybės
sąlygas: 1) realią žalą; 2) aplinkybę, kad žala padaryta neteisėta veika (veiksmais,
neveikimu); 3) neteisėtos veikos ir žalos priežastinį ryšį; 4) pažeidėjo kaltę. Tik nustačius
visas atsakomybės sąlygas, turtinę ar neturtinę atsakomybę galima taikyti. Ieškovas reiškė reikalavimą dėl materialinės žalos atlyginimo (dėl klaidinančios reklamos – 1580,00 Eur) ir neturtinės žalos (2000,00 Eur) atlyginimo. DGK sprendė, kad ieškovo
reikalavimas dėl patirtos žalos nėra niekaip susijęs su darbo teisiniais santykiais, neturi teisinio pagrindo, kuris būtų numatytas darbo įstatymuose, todėl negali būti tenkinamas. Sprendė, kad ieškovas neįrodė, kad atsakovė pažeidė jo teisėtus lūkesčius į su darbo santykiais susijusias sumas (CPK 12 str.,178 str., 185 str.).

• 9. Dėl konfidencialumo sutartyje nurodytos baudos priteisimo (Vilniaus DGK 2024-05-03 sprendimas Nr. DGKS-3420 darbo byloje Nr. APS-131-5531/2024)

Ieškovė (darbdavė) kreipėsi į DGK, prašydama priteisti iš atsakovės (darbuotojos) 20000 eurų baudą už Bendrovės komercinių paslapčių atskleidimą. Nurodė, kad atsakovė, neteisėtai pasinaudodama ieškovės komercinėmis paslaptimis, šios informacijos pasibaigus darbo santykiams ieškovei negrąžindama, neištrindama ir nesunaikindama, ją neteisėtai naudodama, atskleisdama, vykdydama komercinę veiklą savo ir trečiojo asmens naudai ir interesais, pažeidė atsakovės su ieškove sudarytą konfidencialumo sutartį. Teigė, kad netrukus po darbo santykių su ieškove pabaigos atsakovė sudarė darbo sutartį su ieškovės konkurente. Ieškovė nuolat skaičiuoja savo draudimo konsultantų darbo efektyvumą, kurio vienas pagrindinių rodiklių – draudimo sutarčių su klientais atnaujinimo rezultatyvumas. Pasibaigus darbo santykiams ir atsakovei sudarius darbo sutartį su ieškovės konkurente, šis rodiklis ieškovei priskirtų klientų atžvilgiu nuolat drastiškai krenta. Ieškovė vertino, kad toks staigus didelio skaičiaus klientų sudarytų sutarčių atnaujinimo sumažėjimas, sutapęs su atsakovės darbo santykių su ieškove nutraukimu, gali būti nulemtas tik aktyvių atsakovės, disponavusios ir tebedisponuojančios informacija, reikalinga susisiekti su klientais ir juos nuvilioti, veiksmų. Ginčas buvo inicijuotas nurodant 20 ieškovės klientų, neatnaujinusių draudimo sutarčių dėl to, kad atsakovė aktyviais veiksmais juos perviliojo.

DGK ieškovės prašymą tenkino iš dalies. Nurodė, kad tuo atveju, kai už konfidencialios informacijos atskleidimą siekiama iš esmės analogiškos atsakomybės, kokia taikoma atskleidus komercinę paslaptį, konfidencialios informacijos identifikavimui turi būti taikomi iš esmės analogiški kriterijai kaip ir komercinėms paslaptims – slaptumas, vertingumas ir protingos pastangos, nukreiptos šiai informacijai išsaugoti, t. y. bendrovė turi būti aiškiai apibrėžusi, kokio pobūdžio informaciją ji laiko konfidencialia, darbuotojams turi būti aiškiai atskleista šios informacijos sudėtis ar bent jau aiškiai suformuluoti jos atpažinimo kriterijai, darbdavys turi imtis protingų pastangų tokią informaciją saugoti, o darbuotojas turi būti įsipareigojęs tokios informacijos neatskleisti (LAT 2016-02-05 nutartis civ. b. Nr. 3K-7-6-706/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2018-04-27 nutartis civ. b. Nr. e2A-226-516/2018). Pasisakydama dėl darbdavio protingų pastabų saugoti konfidencialią informaciją, DGK atkreipė dėmesį, kad Konfidencialumo sutarties papunktyje yra numatyta, kad darbuotojas turi pareigą darbdavio patikėtą konfidencialią informaciją (įskaitant asmens duomenis) naudoti tik pagal paskirtį, t. y. savo tiesioginėms funkcijoms atlikti, naudoti šią informaciją laikydamasis teisės aktų reikalavimų, neišnešti informacijos šaltinių (laikmenų, nuorodų ir pan.) už darbo vietos ribų; nutrūkus darbo santykiams, grąžinti visą iš ieškovės gautą, klientų ruoštą, iš klientų gautą konfidencialią informaciją. Jei informacijos neįmanoma grąžinti (įrašai užrašų knygelėse, mob. telefonuose), informaciją privaloma sunaikinti. DGK sprendė, kad atsakovė žinojo, kurios draudimo sutartys pasibaigė, ir tikslingai siūlė būtent tų draudimo sutarčių pratęsimą pas konkurentą. DGK kritiškai vertino atsakovės poziciją, jog susisiekimas su ieškovės klientais, esančiais atsakovės Facebook paskyros draugų sąraše, nelaikytinas Konfidencialumo sutarties nuostatų pažeidimu. DGK nekvestionavo, kad asmenys, su kuriais atsakovė susisiekė, gali būti tuo pačiu ir atsakovės pažįstami asmenys, susiję su bendrais pažįstamais ir pan. Vis dėlto DGK sprendė, kad atsakovės pasirinktas elgesio modelis, t. y. kontaktavimas Facebook‘o kontaktais, kurie atsakovei dirbant ieškovės bendrovėje buvo jos kontaktų („draugų“) sąraše ir siūlant jiems konkurentų teikiamas paslaugas (siunčiant skrajutes) laikytinas Konfidencialumo sutarties pažeidimu. DGK, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas, ieškovės prašomą skirti 20000 Eur baudos dydį ir įrodytą atsakovės padaryto pažeidimo mastą, atsižvelgdama į atsakovės darbo užmokesčio dydį, sprendė, kad ieškovės reikalaujamas netesybų dydis neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų, todėl skirtiną baudos sumą sumažino iki 800 Eur.

DARBO BYLOS DĖL PSICHOLOGINIO SMURTO DARBE

• 1. Dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, su darbo santykiais susijusių išmokų išieškojimo, neturtinės žalos išieškojimo, patyrus psichologinį smurtą (Vilniaus DGK 2024-01-10 sprendimas Nr. DGKS-250, darbo byloje Nr. APS-131-25220/2023)

Ieškovas (darbuotojas) kreipėsi į DGK, prašydamas nustatyti, ar darbo sutartis buvo nutraukta tinkamai ir teisėtai, priteisti 3 mėnesių VDU kompensaciją už patirtą moralinę žalą, iš viso 7500 Eur. Nurodė, kad atsakovas nutraukė darbo sutartį pagal DK 36 str. 3 d. neteisėtai ir netinkamai. Teigė, kad bandomojo laikotarpio eigoje nei karto nebuvo organizuojamas pokalbis dėl jo darbo rezultatų įmonėje, taip pat nebuvo informuotas apie netinkamus darbo rezultatus bandomuoju laikotarpiu, pokalbio metu dėl jo darbo rezultatų iš vadovo patyrė netiesioginius grasinimus ir įžeidinėjimus, mobingą. Nurodė, kad jis ir kiti darbuotojai ne vieną kartą patyrė mobingą iš atsakovo vadovaujančio darbuotojo dėl jo nemandagaus bendravimo ir netiesioginių grasinimų darbuotojų atžvilgiu. Ieškovas buvo vienintelis darbuotojas, kuriam buvo neleidžiama dirbti nuotoliniu būdu, net tada, kai ofise ir lauke buvo labai šalta, bei kai ieškovui sugedo automobilis, apeliuojant į jo pareigų svarbą ir informacijos apsaugos būtinumą, nors ieškovo vadovams, užimantiems analogiškos pozicijos aukštesnės atsakomybės pareigas dirbti nuotoliniu būdu buvo leidžiama. Ieškovas savo lėšomis dalyvavo kvalifikacijos kėlimo mokymuose, nors kitiems įmonės darbuotojams tokie patys mokymai buvo apmokėti atsakovo. Ieškovas, bandydamas išlaikyti teigiamą atmosferą kolektyve, niekada to neakcentavo, tačiau jautė, kad su juo elgiamasi neteisingai kitų darbuotojų atžvilgiu.
DGK ieškovo prašymą tenkino iš dalies – pripažino ieškovo atleidimą iš darbo pagal DK 36 str. 3 d. neteisėtu, išieškojo VDU už priverstinės pravaikštos laiką, o prašymą dėl neturtinės žalos išieškojimo atmetė kaip nepagrįstą. DGK nustatė, kad ieškovo išdėstytos aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti atsakovo veiksmų, kaip peržengusių dalykinio bendravimo ribas, nurodytos situacijos kontekste nelaikytinos psichologiniu smurtu (mobingu) (DK 30 str.). Nurodė, kad darbuotojo teisę į neturtinės žalos atlyginimą patvirtinančiomis aplinkybėmis teismų praktikoje pripažįstamas darbdavio padaryto darbuotojo teisių pažeidimo šiurkštumas, neteisėtas atleidimas iš darbo itin kompromituojančiu pagrindu, prieš darbuotoją naudotas psichologinis spaudimas, siekiant nulemti jo apsisprendimą išeiti iš darbo, pakenkimas dalykinei reputacijai, galimybių konkuruoti darbo rinkoje sumažėjimas, šeimos santykių pablogėjimas, dėl neteisėtų darbdavio veiksmų atsiradęs sveikatos sutrikimas, sunkūs pragyvenimo šaltinio praradimo turtiniai padariniai (LAT 2017-03-17 nutartis civ. b. Nr. 3K 3-131-686/2017, 59 p.; 2017-08-03 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-326-684/2017, 63 p.). 

• 2. Dėl psichologinio smurto ir turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo (Vilniaus DGK 2024-01-17 sprendimas Nr. DGKS-418 darbo byloje Nr. APS-131-25786/2023)

Ieškovė (darbuotoja) kreipėsi į DGK, prašydama išieškoti 300 Eur turtinės žalos ir 200 Eur neturtinės žalos. Nurodė, kad atsakovė skirdavo jai papildomas užduotis, nuolat keisdavo darbo grafikus. Ieškovė teigė, kad patyrė psichologinį spaudimą, darbdavio grasinimą, ignoravimą.
DGK ieškovės prašymą atmetė. Nurodė, kad ūkinius ir organizacinius sprendimus savo veikloje priima pats darbdavys (LAT 2016-06-30 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-336- 248/2016). Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą už darbo organizavimo tvarką yra atsakingas darbdavys, kuris gali reikalauti, kad darbuotojas tinkamai, laiku ir kokybiškai atliktų pavestas užduotis, todėl tiesioginio vadovo reiklumas darbuotojai, išsakyta pozicija ar nurodytos pagrįstos pastabos, susijusios su pareigybės aprašyme nustatytų funkcijų ar pavedamų užduočių atlikimu, taip pat nuomonės išsakymas į tam tikras įvykusias aplinkybes, su kuriomis darbuotojas gali sutikti ar nesutikti, nėra laikomi psichologiniu smurtu, jeigu šie reikalavimai ir/ar nuomonė išdėstomi korektiškai, neįžeidžiančiai, nežeminančiai ir etiškai ar netaikomas kitas DK 30 str. įtvirtintas netinkamas elgesys. Dalykiškų pastabų, susijusių su darbuotojo tinkamu darbo pareigų vykdymu, teikimas yra darbdavio teisė. DGK sprendė, kad neįrodytos visos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, todėl ieškovės reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo atmetė.

• 3. Dėl neturtinės žalos išieškojimo, patyrus psichologinį smurtą  (Vilniaus DGK 2024-01-23 sprendimas Nr. DGKS-643 darbo byloje Nr. APS-131-25862/2023)

Ieškovė (darbuotoja) kreipėsi į DGK, prašydama išieškoti 16000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Nurodė, kad įmonėje išdirbus pusantrų metų, pasikeitus tiesioginei vadovei, buvo nuolat spaudžiama ir žeminama – nebegalėjo atlikti savo pareigų taip, kaip darydavo anksčiau, nes telefonu ieškovei buvo nuolat skambinama ir aiškinama, kaip daryti viską pagal vadovės įnorius, kuri juos pergalvodavo kelis kartus per dieną. Ieškovei nebuvo leista kandidatuoti į vadovės poziciją, nes, atsakovės teigimu, ieškovė yra ne islandų tautybės. Ieškovė buvo perkraunama darbais, komandiruočių metu dirbdavo iki 4 val. ryto. Buvo kritikuojama dėl atliekamų darbų, anksčiau buvo geriausia darbuotoja, o pareigose pradėjo aukštinti kitus, nuo ieškovės buvo slepiami nauji projektai, taip pat neleisdavo dirbti namuose.
DGK ieškovės prašymą atmetė kaip nepagrįstą. Nurodė, kad dažniausiai pasitaikantys atvejai, kurie patys savaime nėra laikomi psichologiniu smurtu ar priekabiavimu, nors dažnai darbuotojų vertinami būtent taip, yra, pvz., konstruktyvi darbdavio kritika, pagarbus pastabų išsakymas, darbdavio reiklumas ir reikalavimas atlikti darbą, reikalavimas pateikti paaiškinimą dėl galimo darbo pareigų nevykdymo/netinkamo vykdymo. DGK sprendė, kad tiesioginio vadovo pavedimai tinkamai atlikti pareigas, pagrįstai išreikštos pastabos ir adekvatus įvertinimas bei tinkama kritika negali būti pripažįstama asmens pažeminimu, įžeidimu ar psichologiniu smurtu. Taip pat, užduočių skyrimas, rūpinimasis jų tinkamu įvykdymu negali būti traktuojami kaip psichologinis ar kitoks spaudimas. Iš pateiktų rašytinių įrodymų DGK sprendė, kad atsakovė ir ieškovės vadovė ieškovės atžvilgiu elgėsi pagarbiai, jos nežemino, ieškovei buvo siūloma pagalba dėl jai paskirtų užduočių vykdymo, todėl atsakovė neatliko neteisėtų veiksmų ieškovės atžvilgiu. Ieškovės argumentai yra asmeninio pobūdžio, neturintys objektyvaus pagrindo, tuo tarpu byloje surinkti įrodymai pagrindė, jog ieškovės apibūdintos situacijos yra darbiniai procesai, o ne psichologinis smurtas. Taigi, DGK sprendė, kad byloje ieškovė neįrodė būtinosios civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – atsakovės neteisėtų veiksmų (neveikimo), todėl nebuvo teisinio pagrindo tenkinti ieškovės prašymo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

• 4. Dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, patirto psichologinio smurto, mobingo, patirtos neturtinės ir turtinės žalos priteisimo (Panevėžio DGK 2024-01-31 sprendimas Nr. DGKS-853 darbo byloje Nr. APS-118-430/2024)

Ieškovas (darbuotojas) kreipėsi į DGK, reikalaudamas pripažinti atleidimą neteisėtu, priteisti 6 VDU dydžio kompensaciją už darbo stažą, 4000 Eur patirtą turtinę žalą už dėl neapmokėto papildomo darbo, 9000 Eur neturtinę žalą dėl patirtos moralinės žalos, žalos sveikatai, dėl dešimtmetį neturėtų faktinių atostogų, mobingo darbo vietoje, sukeltų nepatogumų ir sugadintos reputacijos. Nurodė, kad dešimtmetį neturėjo atostogų, o neturėti faktinių atostogų įmonėje buvo įprasta tvarka, bet žalą sveikatai (ypatingai nugaros skausmą), kuris jau tapo įprastu, ieškovas jaučia kasdien. Dėl Covid-19 pandemijos sumažėjus darbo krūviui ieškovas buvo priverstas rašyti „prašymus" atostogoms po vieną ar kelias dienas tam, kad nebūtų skelbiamos prastovos. Dėl to ieškovui sumažėjo atostogų dienų, nukentėjo jo pajamos. Ieškovas buvo priverstas dirbti „už du", dėl ko dar labiau nukentėjo jo fizinė ir emocinė būsena. Vadovų keliama įtampa, planų didinimas ir požiūris į darbuotoją vis labiau slėgė ieškovą. Vadovai vis „prikaišiodavo" ieškovui, kad jis jau turi susiradęs kitą darbą, ir neva pats, planuoja išeiti. 2023-09-22 vykusio susirinkimo metu, vienas iš vadovų pasakė ieškovui, kad yra keliamas į kitą cechą, esantį už maždaug 8 km., neva dėl to, kad pažiūrėtų, kaip su darbais susitvarkytų kitas meistras. Ieškovui nesutikus, iškart ant stalo padėjo išėjimo iš darbo prašymo lapą, kuris jau buvo paruoštas iš anksto, pasirašymui. Ieškovas apimtas visiškos nevilties ir veikiamas streso pasirašė prašymą.
DGK ieškovo prašymą atmetė. Nurodė, kad darbuotojas yra bylos šalis, todėl jis turi vykdyti jam tenkančias procesines, įskaitant ir įrodinėjimo, pareigas (LAT 2019-11-27 nutartis civ. b. Nr.e3K-3-359-701/2019). DGK nustatė, kad ieškovas patirtą psichologinį smurtą ir pažeminimą grindžia 2023-09-22 vykusio susirinkimo metu išsakytų kaltinimų dėl darbo organizavimo, šmeižto ir kitos pamainos meistrės viešai išsakytų užgaulių žodžių. DGK nustatė, kad pats ieškovas nebuvo aktyvus ir atsisakė galimo patirto psichologinio smurto tyrimo darbe, todėl DGK sprendė, kad minėti teiginiai yra nepagrįsti ir neįrodyti. DGK taip pat nevertino ieškovo nurodytų aplinkybių dėl dešimtmetį neturėtų faktinių atostogų, dėl darbdavio „pardavinėjamų atostogų“, kurios buvo daugiau nei prieš keturis metus. Ieškovas ne tik, kad praleido terminą kreiptis su prašymu į DGK, bet ir į bylą nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų aplinkybę jog jis buvo verčiamas dirbti atostogų metu.

• 5. Dėl neteisėto atleidimo ir patirto psichologinio smurto, mobingo, neturtinės žalos priteisimo (VDI Vilniaus DGK 2024-02-06 sprendimas Nr. DGKS-1013 darbo byloje Nr. APS-131-24403/2023)

Ieškovas (darbuotojas) kreipėsi į DGK, prašydamas laikyti atleidimą negaliojančiu, taip pat priteisti 10000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Nurodė, kad atsakovės vadovė ieškovui būnant nedarbingume darė psichologinį spaudimą, kad ieškovas pilnai nepasveikęs nutrauktų nedarbingumą, nes sirgdamas iš įmonės prašo labdaros ir nėra vertas, kad įmonė apmokėtų nedarbingumo metu susikaupusius atostoginius, atsakovės vadovė grasino sugriauti ieškovo reputaciją, pažemino ieškovo orumą. Ieškovas taip pat nurodė, kad pradėjo dirbti nuo 2023-09-19. Po 3,5 darbo dienos ieškovui buvo įteiktas įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą pagal DK 36 str. 3 d. Per 3,5 darbo dienos nebuvo jokio priekaišto ar pastabos dėl ieškovo atliekamo darbo, jo kokybės ar netinkamų veiksmų. Buvo tiesiogiai pavaldus įmonės direktorei. Ėjo Aptarnavimo grupės vadovo pareigas, darbdavys nei žodžiu, nei raštu nenurodė atleidimo priežasties.
DGK prašymą pripažinti ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu ir priteisti 10000 neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą. Nurodė, kad kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą (DK 151 str.). Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). Ji atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais, esant visoms civilinės atsakomybės sąlygoms: neteisėtiems veiksmams, priežastiniams ryšiui, kaltei ir žalai (CK 6.245 – 6.249 str., 6.250 str. 2 d.). DGK nustatė, kad iš ieškovo prašymo turinio matyti, kad ieškovas galimai patirtą neturtinę žalą sieja su atsakovės vadovės elektroniniuose laiškuose išsakytomis pastabomis, pasisakymais. DGK sprendė, kad iš ieškovo ir atsakovės pateiktų susirašinėjimų nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad atsakovės atlikti veiksmai ir vadovės santykiai su ieškovu galėtų būti tapatinami su nepagarbiu bendravimu, apkalbomis, žeminimu, įžeidinėjimu, ignoravimu, patyčiomis, nekonstruktyvia kritika, pasiekimų menkinimu ir pan, o atvirkščiai ieškovo vadovė ieškovo atžvilgiu elgėsi pagarbiai, jo nežemino. Ieškovo argumentai yra asmeninio pobūdžio, neturintys objektyvaus pagrindo, tuo tarpu byloje surinkti įrodymai pagrindžia, jog ieškovo nurodytos situacijos, kaip galimai sukėlusios neturtinę žalą, yra susijusios su organizacinių klausimų išsprendimu dėl darbinių santykių pabaigos, o ne psichologinis smurtas.

• 6. Dėl patiriamo psichologinio spaudimo (VDI Šiaulių DGK 2024-03-05 sprendimas Nr. DGKS-1786 darbo byloje Nr. APS-116-2421/2024)

Ieškovas (darbuotojas) kreipėsi į DGK, prašydamas išieškoti iš atsakovo 1300 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Nurodė, kad pagal sudarytą darbo sutartį nuo 2023-07-13 pas atsakovą pradėjo dirbti pagalbinio darbininko pareigose. 2023-10-25 įvykus nelaimingam atsitikimui darbe (plyšo čiurnos raiščiai) ir dėl minėto nelaimingo atsitikimo informavus darbdavį, ieškovo atžvilgiu prasidėjo psichologinio smurto apraiškos, darbdavys nurodė ieškovui rašyti pranešimą, kad nelaimingas atsitikimas įvyko ne darbo metu. Ieškovui nurodžius, kad nelaimingas atsitikimas įvyko pakeliui iš darbo, darbdavys pakeltu tonu, naudodamas necenzūrinius žodžius girdint ir kitiems atsakovo darbuotojams, pasakė ieškovui, kad jis vis tiek nebedirbs. Ieškovui paskambinus darbdaviui, tikslu pranešti apie nedarbingumo pabaigą, darbdavys liepė ieškovui rašyti prašymą dėl atleidimo iš darbo savo noru, tačiau ieškovas pasakė, kad prašymo nutraukti darbo sutartį savo noru nerašys. Visą netinkamą darbdavio elgesį, necenzūrinių žodžių panaudojimą jo atžvilgiu ieškovas įrodinėjo garso įrašais.
DGK ieškovo prašymą tenkino iš dalies ir priteisė ieškovo naudai 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Sprendė, kad ieškovas įrodė neteisėtus darbdavio, veiksmus, susijusius su jo atžvilgiu taikytu psichologiniu smurtu dėl jo apsisprendimo nutraukti darbo sutartį, tai, kad šie neteisėti veiksmai ieškovui sukėlė stresą, pažeminimą kitų atsakovo darbuotojo atžvilgiu ir padarė jam neturtinę žalą. Tarp šios žalos ir nurodytų atsakovo vadovo neteisėtų veiksmų yra priežastinis ryšys. Dėl patirtos neturtinės žalos yra darbdavio kaltė, kuri be kita ko pasireiškė dėl DK 30 str. 1 d. ir 2 d. 1 p. nuostatų pažeidimo.DGK nurodė, kad byloje yra pakankamai duomenų konstatuoti, jog ieškovo atžvilgiu buvo taikytas psichologinis smurtas siekiant nulemti jo apsisprendimą nutraukti darbo santykius, kuris pasireiškė darbdavio, kuris pagal DK 30 str. nuostatas yra atsakingas už tinkamos ir saugios darbo aplinkos sukūrimą, netinkamu elgesiu ieškovo atžvilgiu: necenzūrinių žodžių panaudojimu, įžeidinėjimu, grasinimu bei tono pakėlimu. Toks darbdavio elgesys laikytinas nepriimtinu ir atitinka DK 30 str. 2 d. nustatytą smurto sąvoką.

• 7. Dėl neišmokėto priedo, neturtinės žalos išieškojimo už atsakovės vykdomus psichologinio smurto ir diskriminacinius veiksmus (Šiaulių DGK 2024-03-15 sprendimas Nr. DGKS-2087 darbo byloje Nr. APS-4-2259/2024)

Ieškovas (darbuotojas) kreipėsi į DGK, prašydamas išieškoti priedą prie darbo užmokesčio už pavadavimą, sustabdyti ieškovo atžvilgiu daromus psichologinio smurto/ mobingo/diskriminacinius veiksmus ir dėl šių neteisėtų veiksmų kompensuoti ieškovo patirtą 3000 Eur neturtinę žalą. Nurodė, kad, kai pasikeitė atsakovės direktorius, jo atžvilgiu buvo vykdomas mobingas/psichologinis smurtas/diskriminacija. Mobingas vykdomas dėl asmeninio direktoriaus nusiteikimo prieš jį, susijusio su ankstesniais nesutarimais su direktoriaus tėvu ir jam artimais kolegomis, taip pat ieškovo aktyvumu gydytojų sąjungoje. Įvardijo konkrečius psichologinio smurto/mobingo/diskriminacijos pasireiškimo būdus, tarp jų ignoravimą ir apribotomis teisėmis veikti, trukdymu tinkamai atlikti pareigas, apkalbų skleidimu, manipuliavimu galiomis ir nesaugumo jausmo sukūrimu, persekiojimu, atlyginimo priedo neskyrimu.
DGK ieškovo prašymą atmetė. Nurodė, kad darbo byloje nepateikti patikimi įrodymai, kad atsakovės direktorius būtų asmeniškai nusistatęs prieš ieškovą ir būtų kokiu nors būdu suinteresuotas ieškovą žeminti, bauginti ar taikyti kitas psichologinio poveikio priemones. Pastebėtina, kad psichologinis smurtas/mobingas galimas atlikti tik esant tyčios kaltės formai, t. y. asmuo suvokia darantis pažeidimus ir taip elgtis sąmoningai siekia. Tokia elgsena, DGK vertinimu, byloje neįrodyta. Ieškovo nuogąstavimai dėl galimo darbo praradimo nebuvo pagrįsti ir atsakovės veiksmai įdarbinus naują darbuotoją į ieškovo darbo vietą, ypač turint omenyje atsakovės įvardintą nuolatinį specialistų trūkumą, nevertintina kaip psichologinio smurto apraiška. DGK nurodė, kad ieškovo persekiojimas, pasak jį įvardijamas kaip prašymas pasiaiškinti dėl galimo darbo pareigų pažeidimo yra privalomas etapas tiriant galimą darbo pareigų pažeidimą. Darbuotojo veikla gali būti tikrinama, todėl jeigu darbdavys turi pagrindą manyti, kad darbuotojas padarė darbo pareigų pažeidimą, jis turi teisę atlikti tarnybinį patikrinimą bei reikalauti darbuotojo rašytinio paaiškinimo. Toks reikalavimas pasiaiškinti savaime jokių neigiamų padarinių nesukelia, priešingai, leidžia objektyviai ir visapusiškai išsiaiškinti susiklosčiusią situaciją. DGK sprendė, kad ieškovo nurodomos aplinkybės dėl psichologinio smurto/mobingo/diskriminacijos nepasitvirtino, visus ieškovo reiškiamus reikalavimus atmetė.

• 8. Dėl psichologinio smurto sukeltos turtinės ir neturtinės žalos priteisimo, dėl darbo užmokesčio priteisimo (Kauno DGK 2024-03-19 sprendimas Nr. DGKS- 2210 darbo byloje Nr. APS-131-1640/2024)

Ieškovė (darbuotoja) kreipėsi į DGK, prašydama priteisti turtinę ir neturtinę žalą dėl atsakovo sukelto psichologinio smurto ir darbo užmokesčio priteisimo. Ieškovė nurodė, kad psichologinis smurtas prasidėjo nuo 2023-04-26, kai buvo įdėtas skelbimas į CV bankas portalą ieškant parduotuvės vadovės Kaune, ieškovei einant vadovės pareigas atsakovės įmonės parduotuvėje, ji manė, kad ieškomas darbuotojas į jos vietą. Psichologinis smurtas suintensyvėjo, kai derinant darbo grafikus, ieškovei nebuvo leista gauti tiek poilsio dienų, kiek ji norėjo, taip pat buvo nesutarimų dėl darbo grafiko. Įmonės vadovė pakvietė ieškovę į pokalbį, buvo kalbama apie darbo grafikus ir apie kitas problemas parduotuvėje. Ieškovė teigė, kad po šio pokalbio labai stresavo, jautėsi pažeminta, patyrė labai didelį psichologinį smurtą ir spaudimą, kai gavo 11 reikalavimų pasiaiškinti per 6 dienas. Prieš ieškovę, jos žodžiais, buvo naudotas psichologinis smurtas siekiant nulemti jos išėjimą iš darbo.
DGK ieškovės prašymą atmetė. Nustatė, kad ieškovės nurodyta aplinkybė, jog ieškovės vadovai jos atžvilgiu taikė psichologinį smurtą, nėra pagrįsta. Sutiko, kad ieškovė galėjo patirti psichologinių ir emocinių išgyvenimų, nes atsakovė jai nurodydavo, ką ji atlieka netinkamai ir iš jos ne kartą buvo pareikalauta pasiaiškinti dėl darbo pareigų pažeidimų. Pažymėjo, kad šios bylos objektas nėra darbo pareigų pažeidimų tyrimas, visos šios aplinkybės aptariamos, kadangi jos yra svarbios dėl ieškovės savijautos – neabejotina, kad vykstant darbo pažeidimų tyrimui, asmuo, kurio atžvilgiu vyksta tyrimas, paprastai jaučiasi ypač nemaloniai, jam gali kilti ir sveikatos problemų. Ir tai nebūtinai reiškia, kad nemalonūs išgyvenimai yra darbdavio kaltė. Pagrįstai tikėtina, jog ieškovė psichologinį smurtą tapatina su teisėtais darbdavio reikalavimais: pokalbiu ir reikalavimu pateikti paaiškinimą dėl įtariamų darbo tvarkos ir pareigų pažeidimų. DGK sprendė, kad įrodymai, esantys byloje, leidžia manyti buvus normalų darbo procesą, kai vadovas kontroliuoja, kaip pavaldinys (ieškovė) atlieka savo darbo pareigas. DGK nenustatė, kad atsakovė veikė neteisėtai ieškovės atžvilgiu, todėl sprendė, jog ieškovė neįrodė turtinės ir neturtinės žalos atsiradimo fakto. Sprendė, kad nenustatyta jokių darbdavio neteisėtų veiksmų ieškovės atžvilgiu, ieškovė neįrodė, jog jai buvo padaryta turtinė ar neturtinė žala, todėl ieškovės reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.

• 9. Dėl psichologinio smurto sukeltos neturtinės žalos atlyginimo (Kauno DGK 2024-05-16 sprendimas Nr. DGKS-3742 darbo byloje Nr. APS-105-7137/2024)

Ieškovė (darbuotoja) kreipėsi į DGK, prašydama priteisti 10000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą dėl patirto psichologinio smurto. Nurodė, kad kreipiasi dėl dvejus metus besitęsiančio psichologinio smurto darbe, kurį prieš ją taikė trys asmenys. Pamainos vadovas daug laiko su darbuotojais bendravo nepagarbiai: naudojo keiksmažodžius, nuolatos grasindavo, ne kartą iš įniršio yra trenkęs į darbo stalą daiktus. Ieškovė keletą kartų kreipėsi į tiesioginį vadovą žodžiu, aiškino situaciją, kad tai nėra normalu ir profesionalu, kad šitaip darbuotojai veikiami psichologiškai, menkinama savivertė. Vadovas nereagavo. Neturtinės žalos atlyginimo ieškovė prašo už patirtus išgyvenimus, kurie turi įtakos jos dabartiniam gyvenimui ir tikrai turės įtakos ateityje.
DGK ieškovės prašymą atmetė. Nurodė, kad ieškovė nepateikė jokių pagrįstų įrodymų, kad  tiesioginio vadovo veiksmais buvo kėsinamasi į ieškovės garbę ir orumą, fizinį ar psichologinį jos neliečiamumą ar kuriais buvo siekiama darbuotoją įbauginti, sumenkinti ar įstumti į beginklę ir bejėgę padėtį. Nustatė, kad nors ir pripažinus, kad atskiri darbuotojai stokojo kultūringo bendravimo, atsakovė visada ėmėsi veiksmų tokiam elgesiui užkardyti, jei jai būdavo pranešama pagal bendrovėje galiojančią Smurto ir priekabiavimo prevencijos politiką. DGK sprendė, kad nenustatyta jokių darbdavės neteisėtų veiksmų ieškovės atžvilgiu, ieškovė neįrodė, jog jai buvo padaryta neturtinė žala, todėl ieškovės reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.

• 10. Dėl įpareigojimo nutraukti darbo sutartį, psichologinio smurto naudojimo nustatymo, neturtinės žalos bei netesybų priteisimo (Vilniaus DGK 2024-06-12  sprendimas Nr. DGKS-4368 darbo byloje Nr. APS-131-10250/2024)

Ieškovas (darbuotojas) kreipėsi į DGK, prašydamas pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, išieškoti 5000 Eur turtinę/neturtinę žalą dėl patirto psichologinio spaudimo ir dėl nepateikto pranešimo VSDFV apie laikiną nedarbingumą, išieškoti netesybas dėl galutinio atsiskaitymo išmokėjimo vėlavimo. Nurodė, kad darbo vietoje jo atžvilgiu buvo nuolatinis mobingas, pastovus priešiškumas, kabinėjimasis prie ieškovo. Dėl šių priežasčių jis patyrė stresą, išgyvenimus, sutriko miegas, paūmėjo depresija, dėl ko jis parašė prašymą atleisti iš darbo.

DGK ieškovo prašymą atmetė kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškovas atsakovei pateikė prašymą atleisti iš darbo nuo 2024-04-17. Atsakovė ieškovo prašymą tenkino ir nuo 2024-04-17 ieškovo darbo sutartis nutraukta pagal DK 55 str. 1 d. darbuoto iniciatyva be svarbios priežasties darbuotojo rašytiniu pareiškimu. Galutinis atsiskaitymas ieškovui pervestas pavėluotai, praleidus 2 dienas po paskutinės darbo dienos. Atsakovė pagal DK 147 str. 2 d. nuostatas 2024-05-24 ieškovui priskaičiavo ir pervedė netesybas, todėl DGK atmetė kaip nepagrįstą ieškovo reikalavimą išieškoti netesybas. DGK sprendė, kad ieškovas neįrodė nei turtinės, nei neturtinės žalos fakto dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, todėl atmetė kaip nepagrįstą ieškovo reikalavimą išieškoti 5000 Eur turtinę/neturtinę žalą dėl patirto psichologinio spaudimo ir dėl nepateikto pranešimo VSDFV apie laikiną nedarbingumą. Taip pat sprendė, kad ieškovas nepateikė įrodymų apie psichologinio smurto, patyčių, kabinėjimosi iš darbdavio pusės faktus.

DĖL DARBO BYLŲ DĖL PSICHOLOGINIO SMURTO DARBE

Aptariamu laikotarpiu pareikštas 51 reikalavimas dėl psichologinio smurto, t. y. beveik dvigubai daugiau nei praeitų metų I pusmetį (28 reikalavimai). Daugiausia (apie 39 proc.) šių reikalavimų buvo atmesti, tačiau džiugu tai, kad nemažai, t. y. apie 33 proc. reikalavimų buvo išspręsti taikos sutartimi. Apie 10 proc. atvejų ieškovai atsisakė pareikšto reikalavimo iki DGK posėdžio ar jo metu, apie 8 proc. atvejų prašymas buvo grąžintas ieškovui dėl nepašalintų prašymo trūkumų, apie 6 proc. DGK nenagrinėjo dėl praleisto kreipimosi termino, ir kt. Pastebėta, kad nei vienas iš šių reikalavimų nebuvo tenkintas pilnai, o tenkintas iš dalies – tik vienas.

Darbo ginčų komisijų darbo organizavimo skyrius

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VDI) Darbo ginčų komisijų darbo organizavimo skyriuje veikiančios darbo ginčų komisijos (toliau – DGK) per 2024 m. I pusmetį gavo 4628 (2023 m. I pusmetį – 3617, 2022 m. I pusmetį – 2916) prašymų dėl darbo ginčo išnagrinėjimo.
Pastebėtina, kad prašymų aptariamu laikotarpiu gauta apie 28 proc. daugiau nei per 2023 m. I pusmetį, taip pat apie 28 proc. padaugėjo prašymuose keltų ir išnagrinėtų reikalavimų skaičius: 2023 m. I pusmetį buvo priimtas 7721 sprendimas dėl konkrečių reikalavimų, o aptariamuoju laikotarpiu – 9859sprendimai dėl konkrečių reikalavimų.
Kaip ir ankstesniais laikotarpiais, daugiausia (apie 96 proc.) ginčų buvo inicijuoti darbuotojų, o darbdavių inicijuoti ginčai siekė tik apie 4 proc.

DGK tenkantis krūvis 

Aptariamuoju laikotarpiu daugiausia prašymų išnagrinėjo Vilniaus DGK (1463 prašymai), Kauno DGK (957 prašymai) ir Klaipėdos DGK (667 prašymai). Panevėžio DGK išnagrinėjo 367 prašymus, Alytaus DGK – 361 prašymą, Šiaulių DGK – 349 prašymus ir Telšių DGK – 253 prašymus. Vidutiniškai per 2024 m. I pusmetį kiekviena DGK išnagrinėjo po 177 prašymus (2023 m. I pusmetį – po 156-157 prašymus), per mėnesį – po 29-30 prašymų (2023 m. I pusmetį – po 26 prašymus). Bendrai aptariamu laikotarpiu, lyginant su 2023 m. I pusmečiu, išnagrinėta apie 28 proc. daugiau prašymų.
Atsižvelgiant į tai, kad atitinkamo miesto DGK veikia skirtingas skaičius DGK (pvz. Vilniuje – 8 DGK, Alytuje – 2 DGK), didžiausias krūvis aptariamu laikotarpiu teko Kauno DGK, kurių kiekviena vidutiniškai išnagrinėjo po 191 prašymą, Panevėžio DGK (po 184 prašymus), Vilniaus DGK (po 183 prašymus) bei Alytaus DGK (po 181 prašymą). Šiaulių DGK vidutiniškai išnagrinėjo po 175 prašymus, Klaipėdos DGK – po 167 prašymus, Telšių – po 127 prašymus.
Dėl padidėjusio krūvio, nuo 2024 m. kovo mėn. įsteigtos dar dvi DGK: Vilniaus 8-oji DGK ir Telšių 2-oji DGK. Šiuo laikotarpiu Lietuvoje veikia 25 DGK: Vilniuje – 8 DGK, Kaune – 5 DGK, Klaipėdoje – 4 DGK, Šiauliuose – 2 DGK, Panevėžyje – 2 DGK, Alytuje – 2 DGK, Telšiuose – 2 DGK. Panevėžio DGK aptarnauja Utenos apskritį, Šiaulių ir Telšių DGK – Tauragės apskritį, Alytaus DGK – Marijampolės apskritį ir Kauno apskrities Birštono ir Prienų savivaldybes.

Prašymų įvairovė

Kaip ir ankstesniais laikotarpiais, išlieka tendencija, kad absoliuti dauguma prašymuose keliamų reikalavimų yra dėl darbo užmokesčio ir su juo susijusių sumų išieškojimo. Tokių reikalavimų gauta 7360 (2023 m. I pusmetį – 5593 reikalavimai), kas sudarė apie 75 proc. (2023 m. I pusmetį – 72 proc.) visų per 2024 m. I pusmetį gautuose prašymuose keliamų reikalavimų.
Palyginti su 2023 m. I pusmečiu, 2024 m. I pusmetį beveik dvigubai išaugo reikalavimų dėl psichologinio smurto, apie 1,6 karto – dėl neturtinės žalos atlyginimo, apie 1,6 karto – dėl turtinės žalos atlyginimo, apie 1,4 karto – dėl darbo ir poilsio laiko, apie 1,3 karto – dėl darbo užmokesčio išieškojimo.
Taip pat pastebėta, kad aptariamu laikotarpiu, lyginant su 2023 m. I pusmečiu, apie 1,6 karto sumažėjo reikalavimų dėl duomenų VSDFV pateikimo/tikslinimo bei apie 1,2 karto – dėl darbo sutarties sąlygų.
Paminėtina, kad ginčų skaičius dėl visų kitų reikalavimų (pvz. dėl atleidimo, dėl baudų, dėl įspėjimo/įsakymo panaikinimo, dėl nekonkuravimo ir konfidencialumo susitarimų, dėl ikisutartinių santykių, dėl diskriminacijos darbe, kolektyviniai ginčai dėl teisės ir kt.) išliko panašus.

Dažniausiai keliami reikalavimai

2024 m. I pusmetį, kaip ir 2023 m. I pusmetį, dominuojantys reikalavimai buvo dėl darbo užmokesčio išieškojimo (apie 39 proc. jų buvo tenkinti/tenkinti iš dalies, apie 21 proc. išspręsti taikos sutartimi, apie 15 proc. ieškovai atsisakė reikalavimo iki posėdžio ar jo metu, apie 15 proc. atmesti) ir ginčai dėl atleidimo iš darbo teisėtumo. Trečioje vietoje – ginčai dėl neturtinės žalos atlyginimo(2023 m. I pusmetį – dėl darbo sutarties sąlygų), iš kurių apie 45 proc. buvo atmesta, apie 31 proc. išspręsta taikos sutartimi, apie 7 proc. ieškovai atsisakė reikalavimo iki posėdžio ar jo metu ir apie 6 proc. buvo tenkinta/tenkinta iš dalies.

Ginčai dėl atleidimo iš darbo teisėtumo

Analizuojant DGK gautus prašymus, susijusius su 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) išplėsta DGK kompetencija, pažymėtina, kad dažniausiai asmenys kreipėsi dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu – tokių reikalavimų gauta 629 (2023 m. I pusmetį – 591 reikalavimas).
Daugiausia reikalavimų (kaip ir 2023 m. I pusmetį) pareikšta dėl atleidimo iš darbo DK 58 str. pagrindu teisėtumo (gauta 160 reikalavimų). Antroje vietoje (kaip ir 2023 m. I pusmetį) – reikalavimai dėl atleidimo iš darbo DK 55 str. pagrindu teisėtumo (gauti 95 reikalavimai), trečioje vietoje – dėl atleidimo pagal DK 57 str. teisėtumo (gauti 56 reikalavimai). Taip pat gauti 48 reikalavimai dėl atleidimo pagal DK 36 str., 27 reikalavimai dėl DK 56 str., 18 reikalavimų dėl DK 54 str., 12 reikalavimų dėl DK 59 str. ir kiti su neteisėtu atleidimu susiję reikalavimai.
Pažymėtina, kad reikalavimai dėl atleidimo iš darbo teisėtumo aptariamuoju laikotarpiu sudarė apie 6,3 proc. (2023 m. I pusmetį – 7,6 proc.) visų gautų reikalavimų, o kartu su reikalavimais pakeisti atleidimo iš darbo formuluotę – 7,9 proc. visų gautų reikalavimų.
Džiugu tai, kad daugiausia visų reikalavimų dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, kaip ir 2023 m. I pusmetį, buvo išspręsti DGK patvirtinus šalių sudarytą taikos sutartį (tokios bylų baigtys sudarė apie 33 proc.). Nemažai (apie 25 proc.) visų reikalavimų dėl atleidimo iš darbo teisėtumo buvo atmesta, tai reiškia, kad maždaug kas ketvirtas kreipimasis dėl neteisėto atleidimo iš darbo nepasitvirtino. Apie 21 proc. (kas penktas) šių reikalavimų buvo tenkinta/tenkinta iš dalies. Pažymėtina, kad apie 8,6 proc. sudarė atvejai, kai ieškovai atsisakė pareikšto reikalavimo iki DGK posėdžio ar posėdžio metu. Taip pat apie 5,8 proc. sudarė atvejai, kai DGK atsisakė nagrinėti ginčą dėl praleisto kreipimosi į DGK termino. Fiksuota keletas atvejų, kai DGK iš esmės nenagrinėjo ginčo, nes nustatė, kad ginčo dalykas nepriskiriamas DGK kompetencijai, taip pat ginčas jau buvo išnagrinėtas DGK ar teisme, ir kt.

Ginčai dėl turtinės žalos atlyginimo

Aptariamuoju laikotarpiu buvo pareikšta 270 reikalavimų (2023 m. I pusmetį – 173 reikalavimai) dėl turtinės žalos atlyginimo. Apie 27 proc. šių reikalavimų buvo atmesta, apie 22 proc. – patvirtinta taikos sutartis, apie 18 proc. tenkinta/tenkinta iš dalies, apie 11 proc. atvejų DGK atsisakė nagrinėti prašymą dėl praleisto kreipimosi į DGK termino, apie 8 proc. atsisakė nagrinėti nustačiusi, kad ginčo dalykas nepriskiriamas DGK kompetencijai, apie 7 proc. sudarė atvejai, kai ieškovai atsisakė pareikšto reikalavimo iki DGK posėdžio ar jo metu, ir kt.

Ginčai dėl darbo sutarties sąlygų

Išnagrinėti 229 reikalavimai dėl darbo sutarties sąlygų (40 reikalavimų mažiau nei 2023 m. I pusmetį), kurių dauguma (apie 28 proc.) buvo tenkinti/tenkinti iš dalies, apie 21 proc. atmesti, apie 21 proc. ieškovai atsisakė pareikšto reikalavimo iki DGK posėdžio ar jo metu, apie 18 proc. sudarė taikos sutartys, apie 10 proc. sudarė atvejai, kai DGK atsisakė nagrinėti dėl praleisto kreipimosi į DGK termino, taip pat nustačiusi, kad ginčo dalykas nepriskiriamas DGK kompetencijai, reikalavimas jau buvo išnagrinėtas DGK, ir kt.

Ginčai dėl baudų skyrimo

Asmenys taip pat kreipėsi dėl baudų skyrimo darbdaviui nevykdant DGK arba teismo sprendimo ar nutarties – gauti 199 reikalavimai (2023 m. I pusmetį – 161 reikalavimas). Pažymėtina, kad didžioji dauguma (apie 74 proc.) šių reikalavimų buvo tenkinti/tenkinti iš dalies (2023 m. I pusmetį – apie 63 proc.), apie 10 proc. sudarė atvejai, kai ieškovai atsisakė pareikšto reikalavimo iki DGK posėdžio ar jo metu, apie 7 proc. šių reikalavimų DGK iš esmės nenagrinėjo dėl praleisto kreipimosi termino ar dėl kitų aplinkybių, apie 5 proc. (kaip ir 2023 m. I pusmetį) buvo atmesta, apie 1,5 proc. sudarė taikos sutartys, ir kt.

Ginčai dėl darbo ir poilsio laiko

DGK taip pat išnagrinėjo 97 reikalavimus (29 reikalavimais daugiau nei 2023 m. I pusmetį) dėl darbo ir poilsio laiko. Apie 31 proc. šių reikalavimų buvo atmesta, apie 26 proc. išspręsti taikos sutartimi, apie 25 proc. ieškovai atsisakė pareikšto reikalavimo iki DGK posėdžio ar jo metu, apie 10 proc. tenkinta/tenkinta iš dalies, ir kt.

Ginčai dėl psichologinio smurto

Aptariamu laikotarpiu išnagrinėta beveik dvigubai daugiau reikalavimų dėl psichologinio smurto (aptariamu laikotarpiu pareikštas 51 reikalavimas, praeitų metų I pusmetį – 28 reikalavimai). Daugiausia (apie 39 proc.) šių reikalavimų buvo atmesti bei (apie 33 proc.) išspręsti taikos sutartimi. Apie 10 proc. atvejų ieškovai atsisakė pareikšto reikalavimo iki DGK posėdžio ar jo metu, apie 8 proc. atvejų prašymas buvo grąžintas ieškovui dėl nepašalintų prašymo trūkumų, apie 6 proc. DGK nenagrinėjo dėl praleisto kreipimosi termino, ir kt. Nei vienas iš šių reikalavimų nebuvo tenkintas pilnai, o tenkintas iš dalies – tik vienas.

Kiti ginčai

2024 m. I pusmetį padažnėjo reikalavimų dėl nušalinimo nuo darbo teisėtumo – pareikšti 23 reikalavimai (2023 m. I pusmetį – tik 3), iš kurių 9 reikalavimai buvo tenkinti/tenkinti iš dalies, 5 – atmesti, 5 – išspręsti taikos sutartimi, 2 – nutraukti nagrinėjimai, ieškovui atsisakius reikalavimo posėdžio metu, 1 – atsisakyta nagrinėti, nesant DGK kompetencijos, 1 – atsisakyta nagrinėti ar nustačius, kad reikalavimas buvo išnagrinėtas DGK ar teisme.
DGK taip pat išnagrinėjo 16 reikalavimų (2023 m. I pusmetį – 11 reikalavimų) dėl ikisutartinių santykių, iš kurių 7 buvo atmesti, 1 – tenkintas iš dalies, 1 – išspręstas taikos sutartis, o kiti nebuvo nagrinėti ieškovui atsisakius visų reikalavimų iki posėdžio, prašymą grąžinus ieškovui dėl nepašalintų prašymo trūkumų ir kt.
Aptariamuoju laikotarpiu (kaip ir 2023 m. I pusmetį) DGK gavo 14 reikalavimų dėl nekonkuravimo ir konfidencialumo susitarimų vykdymo, iš kurių 5 – atmesti, 3 – išspręsti taikos sutartimi, 2 – tenkinti iš dalies, 4 – nenagrinėti dėl praleisto kreipimosi termino, ieškovui atsisakius reikalavimo iki posėdžio ir kt.
Taip pat išnagrinėta 13 kolektyvinių ginčų dėl teisės (2023 m. I pusmetį – 8), iš kurių 4 – atmesti, 3 – tenkinti, 2 – išspręsti taikos sutartimi, 4 – iš esmės nenagrinėti, nustačius, kad reikalavimas jau buvo išnagrinėtas DGK ar teisme ar nepriskiriamas DGK kompetencijai ir kt.
Ginčų dėl diskriminacijos darbe nagrinėta ypač mažai – gauti tik 5 reikalavimai (tiek pat gauta ir 2023 m. I pusmetį), iš kurių 3 – atmesti bei 2 – išspręsti taikos sutartimi.

Priimti sprendimai

Per 2024 m. I pusmetį buvo visiškai patenkinti 2961 (2023 m. I pusmetį – 2925) reikalavimai (iš visų gautų), 513 (2023 m. I pusmetį – 397) – patenkinti iš dalies, ir tai bendrai sudarė apie 35 proc. (2023 m. I pusmetį – 43 proc.) visų priimtų sprendimų dėl konkrečių reikalavimų.
Taikos sutartys sudarė apie 22 proc. (kaip ir 2023 m. I pusmetį)– priimta 2150 sprendimų (2023 m. I pusmetį – 1733 sprendimai) patvirtinti taikos sutartį dėl konkrečių reikalavimų. Pažymėtina, kad įvertinus kitus (be taikos sutarčių) teigiamus darbo bylų baigties rezultatus, t. y., kai atsisakoma pareikštų reikalavimų iki DGK posėdžio arba jo metu, tokie sprendimai 2024 m. I pusmetį sudarė 13,5 proc. (2023 m. I pusmetį – 13,9 proc.) visų priimtų sprendimų, o kartu su taikos sutartimis siekė net 35,3 proc. (2023 m. I pusmetį – 36,3 proc.) visų priimtų sprendimų, taigi, lyginant su 2023 m. I pusmečiu, teigiamai pasibaigusių bylų skaičius išliko panašus ir toliau viršijantis planuojamą rodiklį (28 proc.).
Apie 17,5 proc. (2023 m. I pusmetį – 12,4 proc.) reikalavimų buvo atmesta – priimta 1730 sprendimų (2023 m. I pusmetį – 958) atmesti pareikštą reikalavimą.
Paminėtina, kad aptariamuoju laikotarpiu buvo priimti 487 sprendimai (2023 m. I pusmetį – 231 sprendimas) atsisakyti nagrinėti dėl praleisto kreipimosi į DGK termino ir tai sudarė apie 4,9 proc. (2023 m. I pusmetį – 3 proc.) visų priimtų sprendimų. Taip pat buvo priimta 316 sprendimų (2023 m. I pusmetį – 213) atsisakyti nagrinėti, nustačius, kad reikalavimo nagrinėjimas nepriskiriamas DGK kompetencijai – tai sudarė apie 3,2 proc. visų sprendimų. Apie 1,7 proc. prašymų buvo grąžinta ieškovams, jiems nepašalinus prašymo trūkumų ar jiems prašant nenagrinėti ginčo.

DGK priteistos sumos

DGK per 2024 m. I pusmetį priėmė sprendimų dėl 6 948 192 Eur (2023 m. I pusmetį – 5 239 373 Eur) išieškojimo, taigi, lyginant su 2023 m. I pusmečiu, DGK nurodytos sumokėti sumos išaugo, kaip ir 2023 m. I pusmetį, apie 1,3 karto.
Iš 2024 m. I pusmetį priimtų sprendimų dėl 6 948 192 Eur išieškojimo, 6 817 393 Eur (2023 m. I pusmetį – 5 158 237 Eur) priimta darbuotojų naudai, o 130 799 Eur (2023 m. I pusmetį – 81 136 Eur) – darbdavių naudai.
Paminėtina, kad palyginus su sumomis, priteistomis 2023 m. I pusmetį, išieškotinos sumos aprašomu laikotarpiu darbuotojams išaugo apie 1,3 karto, o darbdaviams – apie 1,6 karto. Manytina, kad išaugusios priteistos sumos susijusios su aptariamuoju laikotarpiu padidėjusiu (28 proc.) tiek gautų prašymų skaičiumi, tiek su padidėjusiu (28 proc.) prašymuose keltų ir išnagrinėtų reikalavimų skaičiumi.

Dominuojantys ginčai pagal įmonių veiklos sektorius

2024 m. I pusmetį daugiausia prašymų buvo išnagrinėta su transporto ir saugojimo veiklos sektoriaus (2023 m. I pusmetį – su statybos sektoriaus) įmonėmis – išnagrinėti 1006 prašymai. Antroje vietoje – ginčai su statybos veiklos sektoriaus įmonėmis (išnagrinėti 654 prašymai), trečioje – apdirbamosios gamybos veiklos sektoriaus įmonėmis (išnagrinėti 453 prašymai).

Ginčai su užsienio šalių piliečiais

Iš 2024 m. I pusmetį gautų 4628 prašymų, 3341 prašymą pateikė Lietuvos Respublikos piliečiai, o 1287 – užsieniečiai. Pastebėta, kad užsieniečių prašymų skaičius, palyginti su 2023 m. I pusmečiu, išaugo daugiau nei dvigubai (iš 590 prašymų į 1287).
Kaip ir ankstesniais laikotarpiais, daugiausiai į DGK kreipėsi Baltarusijos (gauti 358 prašymai) bei Ukrainos (gauta 230 prašymų) šalių piliečiai. Nemažai gauta prašymų iš Uzbekistano piliečių (121 prašymas), Tadžikistano piliečių (118 prašymų) bei Kirgizijos piliečių (109 prašymai). Taip pat gautas 41 prašymas iš Kazachstano piliečių, 20 – iš Rusijos piliečių, 11 – iš Indijos piliečių, 10 – iš Turkijos piliečių, ir kt.

DGK bylų tolimesnis nagrinėjimas teismuose

2024 m. I pusmetį pagal turimą (neoficialią) informaciją, teisme nagrinėta apie 4,7 proc. (2023 m. I pusmetį – apie 4 proc.) darbo bylų, išnagrinėtų DGK (gauta 212 reikalavimų pateikti teismui darbo bylą).
Aptariamu laikotarpiu DGK gavo 76 įvairių teismų sprendimus, iš kurių matyti, kad apie 22 proc. (2023 m. I pusmetį – apie 18 proc.) į teismą persikėlusių bylų buvo išspręsta teisme sudarant taikos sutartį. Taip pat pastebėta, jog apie 20 proc. (2023 m. I pusmetį – apie 22 proc.) sudarė atvejai, kai ginčas DGK iš esmės nebuvo nagrinėtas dėl praleisto kreipimosi į DGK termino, nesant DGK kompetencijos, DGK atsisakius nagrinėti pakartotinai, taip pat atvejai, kai teismas paliko bylas nenagrinėtas ir kt.
Svarbu paminėti, kad iš aptariamu laikotarpiu gautų teismų sprendimų matyti, kad 44 bylos buvo nagrinėtos iš esmės tiek DGK, tiek teisme, ir iš jų apie 73 proc. teismai priėmė iš esmės tokius pačius, kaip ir DGK, sprendimus, o skirtingi sprendimai sudarė atitinkamai tik apie 27 proc.

Bendradarbiavimas su VDI teritoriniais skyriais

Viena iš DGK pirmininko funkcijų yra pagal nustatytą kompetenciją nagrinėjant darbo ginčus bei nustačius galimus nelegalaus darbo ar kitų darbo įstatymų pažeidimų požymius, teikti informaciją VDI teritoriniam skyriui dėl nelegalaus darbo ar/ir kitų galimų pažeidimų identifikavimo ir administracinių poveikio priemonių galimo taikymo.
2024 m. I pusmetį DGK pateikė 129 tarnybinius pranešimus (2023 m. I pusmetį – 108) VDI teritoriniams skyriams dėl konkrečių darbdavių patikrinimų ir galimo administracinių poveikio priemonių taikymo.
Daugiausia pranešimų pateikė Vilniaus DGK (44 pranešimai) ir Kauno DGK (23 pranešimai). Klaipėdos DGK pateikė 17 tarnybinių pranešimų, Alytaus DGK – 15, Panevėžio DGK – 14 pranešimų, Šiaulių DGK – 12, Telšių DGK – 4.

Darbo ginčų komisijų darbo organizavimo skyrius

Aptariamu laikotarpiu teismuose buvo nagrinėta apie 4,1 proc. (2023 m. I pusmetį – apie 4,3 proc., 2022 m. II pusmetį – apie 4 proc.) darbo bylų, išnagrinėtų DGK, taigi, į teismus persikėlusių bylų skaičius išliko panašus – apie 4 proc.
Pastebėta, kad apie 61,2 proc. iš DGK į teismus persikėlusių bylų buvo nagrinėta iš esmės, kuriose apie 76,3 proc. sutapo DGK ir teismų priimti sprendimai, o kitokie sprendimai sudarė tik apie 23,6 proc. Apie 8 proc. (2023 m. I pusmetį – apie 18 proc., 2022 m. II pusmetį – 5,7  proc.) į teismą persikėlusių bylų buvo išspręsta teisme sudarant taikos sutartį. Apie 30,6 proc. (2023 m. I pusmetį – apie 22 proc., 2022 m. II pusmetį – 15,3 proc.) sudarė kiti atvejai, pvz. ginčas DGK iš esmės nebuvo nagrinėtas dėl praleisto Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – DK) numatyto kreipimosi į DGK termino, taip pat atvejai, kai teismas paliko bylą nenagrinėtą šalims neatvykus į posėdį/ieškovui nepašalinus ieškinio trūkumų ir kt.

Ieškovas (darbuotojas), nesutikdamas su VDI Klaipėdos DGK 2022-04-28 sprendimo Nr. DGKS-2063 darbo byloje Nr. APS-115-4345/2022 dalimi dėl atmestų jo reikalavimų, prašė pripažinti laikotarpį nuo 2019-01-01 iki 2022-04-15 prastova ne dėl darbuotojo (ieškovo) kaltės ir priteisti iš atsakovės (darbdavės) už šį prastovos laikotarpį darbo užmokestį, delspinigius, netesybas. Nurodė, kad atsakovė 2019-01-01 ieškovo neaprūpino darbu, per visą faktinės prastovos laiką ieškovui nepasiūlė jokio kito darbo, nė karto neiškvietė į darbą ir, jam nežinant, įformino kasmetines mokamas atostogas, taip pat nedarbingumo laikotarpiu žymėjo pravaikštas ir atleido ieškovą iš darbo.

Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį tenkino visiškai. Nustatė, kad ieškovas į darbdavį dėl nemokamų ir mokamų atostogų nesikreipė; kodėl ieškovui atostogos buvo suteiktos, ar ieškovas buvo supažindintas su atostogų įsakymais, darbdavys paaiškinti negalėjo. Teismas sprendė, kad atsakovė ieškovui tiek mokamas, tiek nemokamas atostogas suteikė nepagrįstai, nesant darbuotojo valios dėl tokių atostogų suteikimo ir be ieškovo žinios; atsakovė aptariamu laikotarpiu negalėjo suteikti ieškovui darbo, todėl formino tiek kasmetines mokamas, tiek nemokamas atostogas. Pripažino, kad laikotarpiu nuo 2019-01-01 iki 2022-04-15 ieškovas buvo prastovoje, nes darbuotojas darbo funkcijų neatliko arba atliko tik esant poreikiui dėl to, kad darbdavė negalėjo suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo dėl objektyvių priežasčių ne dėl darbuotojo kaltės ir negalėjo pasiūlyti darbuotojui kito darbo.

Apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovės vadovo įsakymas suteikti nemokamas atostogas neįrodo darbuotojo (ieškovo) valios gauti tokias atostogas. Sprendė, kad nebuvo ieškovo valios gauti nemokamas atostogas, tokį poreikį (išleisti ieškovą nemokamų atostogų) turėjo atsakovė, nes laikotarpiu nuo 2019-01-01 iki 2022-04-15 darbdavė negalėjo suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo dėl objektyvių priežasčių ne dėl darbuotojo kaltės ir negalėjo pasiūlyti darbuotojui kito darbo. Teismo vertinimu, netinkamas dokumentų rengimas, tvarkymas ir kt. yra išimtinė atsakovės vadovo atsakomybė. Laikotarpis, kuriuo atsakovui buvo žymėtos nemokamos atostogos, kvalifikuotinas kaip prastova ne dėl darbuotojo kaltės, ir, vadovaudamasis DK 47 str. 5 d., už prastovos laikotarpį priteistinas nesumokėtas darbo užmokestis.
LAT paliko nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, priteisė iš atsakovės (darbdavės) ieškovui (darbuotojui) 2640 Eur bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad prastova yra laikinas darbuotojo darbo sutartimi sulygtos darbo funkcijos neatlikimas dėl nuo kitos šalies – darbdavio – priklausančių priežasčių (pvz., užsakymų stokos ar perprodukcijos, gamybos, sandėliavimo ar tiekimo sutrikimų, ekonominių ar finansinių priežasčių ar streikų, lokautų). Prastovos paskelbimas siejamas su objektyviomis priežastimis (trūksta žaliavų, nėra užsakymų ir pan.), t. y. kai dėl prastovos nėra darbo sutarties šalių kaltės. Paskelbus prastovą darbuotojas privalo laikytis darbdavio įsakyme dėl prastovos paskelbimo nustatytų taisyklių. Darbdavys gali apibrėžti darbuotojo buvimo darbovietėje laiką, atšaukimo iš prastovos terminus ir procedūrą, taip pat nustatyti, kiek laiko darbuotojui pavedama būti darbovietėje ir kada (Davulis, T. Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras. Vilnius: Registrų centras, 2018, p. 185). Prastovai būdinga tai, jog darbdavys dėl objektyvių priežasčių vienašališkai nevykdo įsipareigojimo suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo, o darbuotojas būtent dėl šios priežasties nebegali vykdyti darbo sutartimi nustatyto savo įsipareigojimo – dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbo arba eiti tam tikrų pareigų. Prastovos atvejais darbdavys turi galimybę darbuotojui mokėti mažesnį nei darbo sutartyje sulygtą darbo užmokestį. Atsižvelgiant į darbuotojo interesus, teisės normos nustato tam tikras teisės į darbą, darbo užmokestį garantijas darbuotojui, negalinčiam dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių dirbti darbo sutartimi sulygto darbo. Toks darbo teisinių santykių reguliavimas prastovos atveju leidžia derinti darbdavio ir darbuotojo interesus.

LAT nurodė, kad pareiga tinkamai įforminti darbo sutartį ir kitus darbdavio kompetencijai priskirtus su darbo santykiais susijusius darbdavio ir darbuotojo susitarimus tenka darbdaviui, todėl darbdaviui, neįvykdžiusiam pareigos tinkamai įforminti darbo santykius reguliuojančių susitarimų, tenka tokios pareigos neįvykdymo padarinių rizika. Kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojų naudai (DK 6 str. 2 d.).
Nagrinėjamu atveju darbdavė, nesuteikdama darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo, nepaskelbė prastovos, kaip nustatyta DK 47 str. 1 d., nenustatė darbuotojui privalomų taisyklių, kurių jis privalo laikytis paskelbus prastovą, o darbuotojo neatvykimą į darbą pati darbdavė traktavo kaip darbuotojo buvimą nemokamose atostogose, nors darbuotojas nebuvo išreiškęs valios dėl nemokamų atostogų suteikimo. LAT konstatavo, kad buvusią situaciją, kada darbdavio įsakymu nebuvo paskelbta darbuotojo prastova, nebuvo darbuotojo valios dėl nemokamų atostogų suteikimo, darbuotojas neatvykdavo į darbą, nes jam nebuvo suteiktas darbo sutartyje sulygtas darbas, darbdavė dėl darbuotojo neatvykimo į darbą pretenzijų jam nereiškė ir jokių nurodymų dėl darbo funkcijų nedavė, bylą nagrinėję teismai pagrįstai kvalifikavo kaip de facto prastovą ir atitinkamai sprendė dėl prastovos fakto sukeliamų padarinių. Taigi, konstatavus faktinius prastovos teisinius santykius buvo pagrindas spręsti dėl su darbo santykiais susijusių išmokų – darbo užmokesčio už prastovos laiką bei netesybų – priteisimo.
Pažymėtina, kad visų instancijų teismai, skirtingai nei DGK, darbuotojo ieškinį tenkino – pripažino laikotarpius prastovomis ir priteisė priklausančias išmokas.

Ieškovas (darbuotojas), nesutikdamas su VDI Kauno DGK 2022-03-24 sprendimu Nr. DGKS-1378 darbo byloje Nr. APS-2-2930, kuri atmetė reikalavimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, spręsdama, kad atsakovė (darbdavė) įrodė neigiamo išbandymo rezultatus, kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti neteisėtu jo atleidimą, negrąžinti jo į darbą, priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą bei išeitinę išmoką, konstatavus darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva pagal DK 57 str. arba 59 str. Nurodė, kad buvo atšauktas iš komandiruotės, gavo atsakovės įsakymą atleisti jį pagal DK 36 str. 3 d., nenurodant jokių su atleidimu iš darbo susijusių duomenų ir nutraukimo priežasčių.

Pirmosios instancijos teismas ieškovo (darbuotojo) ieškinį atmetė, sprendė, kad atsakovė teisėtai nutraukė darbo sutartį su ieškovu DK 36 str. 3 d. pagrindu, nepažeisdama darbo sutarties nutraukimo tvarkos. Nustatė, kad tarp ieškovo ir atsakovės darbuotojos E. V. įvyko telefoninis pokalbis, po jo atsakovės direktorius nusprendė atleisti ieškovą. Po šio pokalbio atsakovės darbuotoja E. V. surašė tarnybinį pranešimą, kuriame nurodė, kad, kai išsiuntė ieškovui pranešimus apie kitos dienos užduotis, ieškovas paskambino jai ir ją apšmeižė, grasino bei prie jos priekabiavo. Tarnybiniame pranešime taip pat nurodyta, kad: ieškovas grasino sunaikinti ją ir įmonę; ieškovas nuolat ją pertraukinėjo ir įžeidinėjo; ji patyrė šoką; tai buvo diskriminacija lyties pagrindu, nes ieškovui atrodo, jog transporte dirba tik vyrai, ir moterų, dirbančių šioje sferoje, nereikia gerbti; ieškovas yra nepatikimas asmuo, jam negali būti net laikinai patikėtas valdyti įmonės turtas; nesutampa ieškovo ir atsakovės vertybės ir etikos reikalavimai. Teismas sprendė, kad atsakovė įrodė, jog egzistavo sąlygos susiformuoti jos subjektyviai pozicijai, kad ieškovas jai netinka. Dėl ieškovo komunikacijos, nekėlusios darbdavei pasitikėjimo juo, atsakovė, teismo vertinimu, tikrai turėjo pakankamą pagrindą pripažinti, jog ieškovas neišlaikė išbandymo, t. y. dėl savo asmeninių savybių negali dirbti darbo, dėl kurio atlikimo buvo sulygta sudarant sutartį. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovas buvo įspėtas raštu (elektronine žinute, gauta iš E. V.) apie darbo sutarties nutraukimą, kurioje buvo nurodytas DK straipsnis, kurio pagrindu ieškovas yra atleidžiamas; priežastis – „dėl šio vakaro komunikacijos, priėmėme sprendimą, kad neturime pasitikėjimo net ir laikinai patikėti Jums įmonės turtą, todėl rytojaus užduotis atšaukiama“.

Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškovo (darbuotojo) ieškinį patenkino iš dalies: pripažino ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu; ieškovo į darbą negrąžino; nurodė laikyti, kad darbo sutartis tarp šalių yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo priėmimo; priteisė darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Teismo vertinimu, komandiruotė ieškovui buvo atšaukta ne dėl sumažėjusios darbų apimties, bet ieškovui pradėjus kelti klausimus dėl apmokėjimo, degalų kortelės, darbo grafikų ir pan.; pažymėjo, kad darbinių klausimų kėlimas pats savaime yra teisėtas veiksmas ir jokio pažeidimo ar netinkamumo darbui nerodo. Ieškovui buvo atsiųsta žinutė, kad jis atleidžiamas iš darbo kaip neišlaikęs išbandymo (DK 36 str. 3 d.), ir kita žinute buvo atsiųstas paaiškinimas, kuo pasireiškė netinkami išbandymo rezultatai – „dėl šio vakaro komunikacijos iš Jūsų pusės priėmėme sprendimą, kad neturime pasitikėjimo net ir laikinai patikėti Jums įmonės turtą“. Teismas nustatė, kad darbdavės įsakyme dėl darbo sutarties nutraukimo nurodytas tik atleidimo pagrindas – DK 36 str. 3 d., priežastys nenurodytos. Teismas vertino, kad formaliai atsakovė įvykdė DK 36 str. 3 d. reikalavimus, nes telefono žinute parašė darbuotojui apie priežastį – netinkamą komunikaciją ir atleidimo datą nustatė po trijų dienų nuo įsakymo priėmimo, tačiau pažymėjo, kad LAT praktika dėl darbo sutarties nutraukimo išbandymo laikotarpiu yra orientuojanti į darbo rezultatų vertinimą. Jeigu darbuotojas nesutinka su nurodytu atleidimo iš darbo pagrindu ir kreipiasi į teismą, darbdavys privalo įrodyti, kad darbuotojas iš tiesų neišlaikė išbandymo, t. y. kad darbuotojas dėl savo dalykinių ir asmeninių savybių nesugeba ar negali dirbti darbo, dėl kurio atlikimo buvo sulygta sudarant sutartį. Teismo pareiga nagrinėjant tokias bylas – patikrinti, ar darbdavys tikrai turėjo pakankamą pagrindą pripažinti, kad darbuotojas neišlaikė išbandymo (LAT 2015-11-27 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-632-611/2015; 2016-12-07 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-484-701/2016 ir kt.). Tokia teismų praktika reiškia, kad darbdavys negali nutraukti darbo sutarties, neišlaikius išbandymo, deklaratyviai, vien nurodydamas, kad darbuotojas neišlaikė išbandymo, tačiau, kita vertus, darbdaviui įrodžius aplinkybes, rodančias nepatenkinamą darbą, teismai negali kvestionuoti šių aplinkybių vertinimo. Sutiktina, kad teismų praktikoje yra atvejų, kai netinkamas ir (ar) nepagarbus bendravimas su kolegomis, klientais gali būti pripažintas aplinkybe, įrodančia netinkamumą darbui, tačiau tokio bendravimo poreikis turi būti susijęs su darbo funkcijomis.

Teismas padarė išvadą, kad vairuotojo nemalonūs kreipiniai, keiksmažodžiai atsakovės darbuotojų įprastai nežeidžia ir yra toleruojami, todėl nesuprantama, kodėl ieškovui buvo pritaikyti aukštesni standartai. Konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, teisingai įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, jog per pokalbį su atsakovės darbuotoja E. V. priekabiavimo, diskriminavimo ir kitos netinkamos komunikacijos nebuvo, padarė priešingą šiam įvertinimui išvadą, kad egzistavo dar viena priežastis vertinti išbandymo rezultatą nepatenkinamai – egzistavo sąlygos susiformuoti atsakovės subjektyviai pozicijai, jog ieškovas jai netinka, nes, vos tik atsakovei atšaukus komandiruotę, ieškovas ne bendradarbiavo su ja, o pradėjo reikšti pretenzijas bei įspėjimus dėl galimų tolimesnių teisinių problemų. Teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nesilaikydamas kasacinio teismo praktikos, kad vertinti išbandymo rezultatus yra tik darbdavės prerogatyva, ėmėsi pats vertinti išbandymo rezultatą vietoje darbdavės, nes ši nurodė, kad priežastis buvo netinkama komunikacija per telefoninį pokalbį, o teismas įvertino visą ieškovo elgesį kaip nebendradarbiavimą su darbdave, pretenzijų reiškimą, įspėjimą dėl galimų teisinių problemų. Pažymėjo, kad atsakovė nepateikė įrodymų, kuo pasireiškė ieškovo nebendradarbiavimas su ja. Kad ieškovas reiškė įvairias pretenzijas, abi šalys pripažino, tačiau, teismo vertinimu, pretenzijų reiškimas nerodo netinkamumo darbui ir negali būti priežastis vertinti išbandymą nepatenkinamai. Sprendė, kad nesant byloje nustatytų pagrįstų priežasčių vertinti išbandymo rezultatą kaip nepatenkinamą, ieškovo atleidimas iš darbo pripažintinas neteisėtu.
LAT paliko nepakeistą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, priteisė ieškovui (darbuotojui) iš atsakovės (darbdavės) 1600 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Nustatė, kad ieškovui ginčijant atleidimo iš darbo teisėtumą, atsakovė darbo sutarties nutraukimo teisėtumą grindė ieškovo seksualinio priekabiavimo (priekabiavimo dėl lyties) prie kitos darbuotojos faktu.

Dėl diskriminacijos fakto įrodinėjimo LAT nurodė, kad darbuotojui, atleistam iš darbo DK 36 str. 3 d. pagrindu, ginčijant atleidimo iš darbo teisėtumą, darbdavė darbo sutarties nutraukimo teisėtumą grindė šio darbuotojo seksualinio priekabiavimo (priekabiavimo dėl lyties) prie kitos darbuotojos faktu, o pastaroji darbuotoja, kuri nagrinėjamoje byloje apklausta kaip liudytoja, nėra kreipusis į teismą ar kitą kompetentingą instituciją dėl seksualinio priekabiavimo (priekabiavimo dėl lyties). Remiantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat) (LAT 2021-05-26 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-118-916/2021, 24 p.). CPK 182 str. reglamentuojamos aplinkybės, kurių nereikia įrodinėti. Pagal šio straipsnio 4 p., nereikia įrodinėti aplinkybių, preziumuojamų pagal įstatymus ir nepaneigtų bendra tvarka. Šalis neprivalo įrodinėti pagal įstatymus preziumuojamų faktų, kuriais grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, bet privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis tokie faktai pripažįstami egzistuojančiais. Šalis, kuri remiasi pagal įstatymus preziumuojamais faktais, jeigu šie nepaneigti priešingos šalies pateiktų įrodymų, atleidžiama nuo pareigos tuos faktus įrodinėti (CPK 182 str. 4 p.). Kita vertus, šaliai, kuri remiasi preziumuojamais faktais, nėra draudžiama įrodinėti įstatymų preziumuojamas aplinkybes, pateikti įrodymų, patvirtinančių preziumuojamų faktų egzistavimą. Šalis, prieš kurią naudojama prezumpcija, gali ją, išskyrus nenuginčijamas prezumpcijas, nuginčyti, pateikdama paneigiančius įrodymus. Prezumpcija lemia įrodinėjimo naštos perskirstymą – faktinės aplinkybės, sudarančios prezumpcijos turinį, laikomos nustatytomis, nebent šalis, prieš kurią naudojama prezumpcija, jas paneigia įstatymo nustatyta tvarka. Kasacinio teismo yra pažymėta, kad CPK 182 str. nustatytas atleidimo nuo įrodinėjimo pagrindų sąrašas yra baigtinis, šis proceso teisės institutas yra bendrosios įrodinėjimo taisyklės išimtis, todėl nėra galimas per platus šių pagrindų aiškinimas ir taikymas (LAT 2018-12-21 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-531-248/2018, 30 p.). Atleidimo iš darbo bylose atleidimo iš darbo teisėtumą privalo įrodyti darbdavys (DK 217 str. 3 d.). Kai tai įrodinėdamas darbdavys teisėtai remiasi pagal įstatymus preziumuojamais faktais, tai tokie faktai laikomi nustatytais, nebent šalis, prieš kurią naudojama prezumpcija, juos paneigia įstatymo nustatyta tvarka. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl Direktyvos 2006/54/EB 19 str. 1 d., yra konstatavęs, kad ši norma įtvirtina valstybės pareigą įrodinėjimo naštą paskirstyti taip, kad diskriminaciją (įskaitant seksualinį priekabiavimą) patyrusiam asmeniui pateikus prima facie įrodymus, jog diskriminacijos (seksualinio priekabiavimo) faktas buvo, atsakovui tektų pareiga įrodyti, kad pažeidimas nebuvo padarytas (LAT 2012-06-26 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-309/2012).

LAT nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nusprendžiant dėl minėtos atsakovės nurodytos aplinkybės įrodinėjimo pareigos turi būti taikomas ne Lygių galimybių įstatymo 4 str., o Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 3 str., kuriame įtvirtinta prezumpcija, kad tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos faktas buvo, taip pat įtvirtintos šio fakto pripažinimo preziumuojamu sąlygos. Diskriminacijos fakto prezumpcija įtvirtinta turint tikslą palengvinti dėl diskriminacijos besiskundžiančio asmens įrodinėjimo pareigą, kadangi įrodyti diskriminacijos faktą praktiškai gali būti sunku. Šio fakto pripažinimo preziumuojamu sąlygos pagal nurodytą įstatymą yra fizinių asmenų skundų ir pareiškimų, taip pat asmenų ginčų dėl diskriminacijos lyties pagrindu nagrinėjimas teismuose ar kitose kompetentingose institucijose. Šioje byloje nėra nagrinėjama fizinių asmenų skundų ir pareiškimų, taip pat asmenų ginčų dėl diskriminacijos lyties pagrindu – liudytoja E. V., kurios teigta patirto ieškovo seksualinio priekabiavimo (priekabiavimo dėl lyties) aplinkybe remiasi atsakovė, nepadavė teismui ar kitai institucijai skundo dėl tokio pobūdžio ieškovo veiksmų. Byloje nagrinėjamas ginčas, atsižvelgus į ieškinio pagrindą ir dalyką bei atsakovės atsikirtimus, pagal savo pobūdį kvalifikuotinas ne kaip ginčas dėl diskriminacijos lyties pagrindu, o kaip darbo ginčas dėl tarp šalių sudarytos darbo sutarties nutraukimo teisėtumo. LAT sprendė, kad nagrinėjamu atveju neegzistavo Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 3 str. nustatytos fakto pripažinimo preziumuojamu sąlygos, todėl konstatavo, kad atsakovės nurodyta aplinkybė dėl ieškovo seksualinio priekabiavimo (priekabiavimo dėl lyties) prie kitos darbuotojos nėra preziumuojama pagal įstatymą, o yra įrodinėtina pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę.
Pažymėtina, kad DGK ir teismai bylą išnagrinėjo skirtingai – LAT, skirtingai nei DGK, pripažino atleidimą neteisėtu.

Ieškovė (darbdavė), nesutikdama su VDI Alytaus DGK 2022-11-24 sprendimu Nr. DGKS-5509 darbo byloje Nr. APS-2-20271/2022, kuri tenkino atsakovės (darbuotojos) prašymą, pripažindama atleidimą iš darbo pagal DK 58 str. 2 d. 1 p. neteisėtu, kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti atleidimą teisėtu. Nurodė, kad atsakovė dirbo restorano tvarkytoja, nedarbingumo laiku informavo darbdavę, kad jos nedarbingumas bus tęsiamas ilgesnį laiką ir sugrįžimo į darbą data nežinoma, prieš pratęsiant paskutinį nedarbingumo laikotarpį, buvo informuota, kad, pasibaigus nedarbingumui, planuojamas atleidimas DK 57 str. pagrindu; atsakovė išreiškė norą toliau dirbti, todėl ieškovė pateikė atsakovei jos darbo grafiką, pagal kurį atsakovė turėjo atvykti į darbą, tačiau nurodytu laiku atsakovė neatvyko į darbą, atsisakė pateikti paaiškinimą darbdaviui, todėl buvo atleista iš darbo pagal DK 58 str.2 d. 1 p.

Atsakovė (darbuotoja), nesutikdama su ieškiniu, nurodė, kad ji nepadarė darbo pareigų pažeidimo, taip pat darbdavys pažeidė atleidimo iš darbo procedūrą – nepareikalavo darbuotojos pasiaiškinimo, nesudarė atsakovei galimybės pateikti poziciją dėl aplinkybių, kurios lėmė jos neatėjimą į darbą; atsakovė susitarimą dėl neatvykimo pagal jai siųstą darbo grafiką buvo suderinusi su pačiu įmonės vadovu; atvykus į darbovietę, iš atsakovės buvo pareikalauta užpildyti dokumentus dėl atleidimo įforminimo; nebuvo informuota apie atleidimą iš darbo DK 58 str. 2 d. 1 p. pagrindu, apie šį atleidimo pagrindą sužinojo tik, kai kreipėsi į Užimtumo tarnybą.

Pirmosios instancijos teismas patenkino ieškovės (darbdavės) ieškinį ir pripažino teisėtu atsakovės atleidimą iš darbo pagal DK 58 str. 2 d. 1 p. Nustatė, kad atsakovė iš el. p. gauto darbdavio elektroninio laiško teksto ir darbo grafiko žinojo, jog darbo santykiai tęsiasi ir ji turi atvykti į darbą, tačiau neatvyko. Sprendė, kad darbuotoja nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jos nurodytą aplinkybę, jog darbdavys leido jai neiti į darbą. Atsakovei neįrodžius, jog į darbą pagal iš darbdavio gautą darbo grafiką neatvyko dėl svarbių/pateisinamų priežasčių, sprendė, jog pagrįstai buvo surašytas atsakovės neatvykimo dirbti aktas. Teismas padarė išvadą, kad atleidimas iš darbo už tai, jog darbuotoja tris dienas neatvyko į darbą, gavusi iš darbdavio aiškų darbo grafiką ir el. laišką, kuriuo kviečiama atvykti į darbą, yra pažeidimams proporcinga priemonė; pažymėjo, kad vien pasiaiškinimo nepaėmimas nesudaro pagrindo pripažinti atsakovės atleidimą iš darbo už pravaikštas neteisėtu.
Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį atmetė – pripažino atleidimą neteisėtu. Nurodė, kad kai už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas iš darbo darbuotojas ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą, darbdavys turi įrodyti ne tik nusižengimo padarymo faktą, bet ir tai, kad nusižengimas kvalifikuotinas kaip šiurkštus (LAT 2018-02-23 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-55-248/2018, 2021-05-12 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-116-943/2021). Sprendžiant klausimą, ar konkretus darbo pareigų pažeidimas priskirtinas prie šiurkščių, būtina analizuoti jo objektyvius ir subjektyvius požymius – darbuotojo neteisėto elgesio pobūdį, dėl šio pažeidimo atsiradusius neigiamus padarinius, darbuotojo kaltės laipsnį ir formą, darbuotojo veiksmų motyvus bei tikslus, kitų asmenų veiksmų įtaką šiam pažeidimui bei kitas svarbias aplinkybes, taip pat turi būti įvertinta, kokio pobūdžio gėriai buvo pažeisti, kiek aiškiai buvo įvardytos darbuotojo pareigos, kokia yra tokių ar panašių pažeidimų vertinimo praktika darbovietėje ir pan. (LAT 2012-12-14 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-562/2012, 2013-01-03 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-107/2013, 2018-12-19 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-461-695/2018, 2021-05-12 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-116-943/2021). Vadovaujantis DK 214 str. 3 d., kilus ginčui atleidimo iš darbo teisėtumą, t. y. visų sąlygų už neatvykimą į darbą taikyti darbuotojui pačias griežčiausias pasekmes – nutraukti darbo santykius, egzistavimą, privalo įrodyti darbdavys.

Teismas nustatė, kad apie pirmąją po nedarbingumo pamainą atsakovė informuota iš vakaro, nors darbdavys turėjo visas galimybes laikydamasis DK 115 str. 2 d. reikalavimų informuoti darbuotoją apie darbo grafiką, tačiau to nepadarė. Taip pat tikėtina, kad ieškovė pasibaigus atsakovės nedarbingumui neketino tęsti su atsakove darbo santykių. Teismas sprendė, kad ieškovė savo veiksmais sukūrė pakankamą pagrindą atsakovei tikėtis, jog pasibaigus nedarbingumui darbo santykiai nebebus tęsiami, darbdavys inicijuos darbo santykių nutraukimą, o atvykimas į darbovietę yra reikalingas tik šiai darbdavio iniciatyvai įforminti. Toks lūkestis galėjo tapti pagrindu tiek atsakovei toliau planuotis savo laiką, nesiejant jo su darbo santykių tąsa, tiek ir nesitikėti, kad į darbą teks vykti nedelsiant, pagal nesilaikant DK 115 str. 2 d. reikalavimų darbdavio patvirtintą grafiką. Sprendė, kad darbdavės veiksmai vertintini ne tik kaip ydingi dėl DK 115 str. 2 d. reikalavimų nesilaikymo, bet ir kaip formalūs, kadangi neatvykusios į darbą atsakovės niekas nepasigedo, neieškojo, nebandė išsiaiškinti jos neatvykimo priežasčių; darbdavio sprendimas nutraukti darbo sutartį vertintinas kaip neproporcinga priemonė, pasitelkta formaliai pasinaudojus situacija.
Pažymėtina, kad DGK ir apeliacinės instancijos teismo sprendimai sutapo – darbuotojos atleidimą iš darbo pripažino neteisėtu.

Ieškovas (darbuotojas), po VDI Vilniaus DGK 2022-03-09 sprendimo Nr. DGKS-999 darbo byloje Nr. APS-131-3343, kuriuo buvo atsisakyta nagrinėti ieškovo prašymą dėl praleisto kreipimosi į DGK termino, kreipėsi į teismą dėl 48878,40 Eur kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir 51322,32 Eur netesybų už atleidimo dieną nesumokėtą kompensaciją už nepanaudotas atostogas priteisimo, o atsakovė (darbdavė) pateikė priešieškinį ieškovui dėl žalos atlyginimo. Nurodė, kad neišnaudotų atostogų turi 60,70 dienos. Atsižvelgiant į tai, kad darbdavė ne dėl darbuotojo kaltės uždelsė atsiskaityti, turėtų būti sumokėtos netesybos – vidutinis darbo užmokestis už 6 mėn. (DK 147 str. 2 d.), tačiau prašė priteisti vidutinį darbo užmokestį už 3 mėn.
Atsakovė (darbdavė) priešieškiniu prašė ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovo 72360,86 Eur nuostolių atlyginimo. Nurodė, kad ieškovas yra didžiausią dalį (31,50 proc.) jos akcijų turintis akcininkas, buvęs ilgametis bendrovės generalinis direktorius, t. y. vienasmenis valdymo organas, šias pareigas ėjęs šešerius metus, eidamas vadovo pareigas, padarė bendrovei žalos, kurią lėmė išimtinai tyčiniai arba ypač aplaidūs ieškovo, kaip įmonės vadovo, veiksmai jam įvairiais laikotarpiais atostogaujant, tačiau šio fakto neatskleidžiant atsakovės darbo laiko apskaitoje ir atitinkamuose žiniaraščiuose – ieškovas išnaudojo iš viso 245 atostogų dienas, t. y. net 125,40 atostogų (darbo) dienos daugiau, nei jam priklausė pagal įstatymą (pagal įstatymą priklausė 119,60 dienos), ir taip padarė atsakovei 16811,03 Eur žalą. Taip pat ieškovas, kaip vadovas, sukėlė atsakovei finansinius praradimus, už jos lėšas įsigydamas daiktus, nereikalingus atsakovės veiklai vykdyti, skirtus jo poilsiui (pramogoms), t. y. du „Samsung“ televizorius ir sofą, kurių vertė 4147,34 Eur.
Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino dalinai – priteisė ieškovui iš atsakovės 14459,86 Eur nepanaudotų atostogų kompensaciją ir 17107,44 Eur netesybų; kitas ieškinio ir priešieškinio dalis atmetė.

Apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškovo ieškinį tenkino visiškai – priteisė ieškovui iš atsakovės 48878,40 Eur nepanaudotų atostogų kompensaciją ir 51322,32 Eur netesybų; atsakovės priešieškinį atmetė. Nurodė, kad įmonės vadovas pagal DK 103 str. 1 d. nuostatas nėra įgaliotas savo nuožiūra nespręsti dėl savo kasmetinių atostogų suteikimo ar tokio poilsio laiko apskaitos. Įmonės vadovas pagal einamas pareigas neatstovauja darbdaviui sudarant darbo sutartį su savimi, keičiant darbo sąlygas, nustatant darbo užmokestį, taikant drausminę atsakomybę ar sprendžiant dėl kitokių savo darbo teisių įgyvendinimo, įskaitant atostogų suteikimą. Atsakovės įstatų 9.2 p. nustatyta, kad bendrovės vadovą renka ir atšaukia bei atleidžia iš pareigų, nustato jo atlyginimą, tvirtina pareiginius nuostatus, skatina jį ir skiria nuobaudas visuotinis akcininkų susirinkimas. Teismas nustatė, kad ieškovas nebuvo ir nėra vienintelis atsakovės akcininkas ir jo sprendimai nėra prilyginami visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimams įmonės valdymo klausimais.
Teismas nurodė, kad teisė į atostogas nėra įgyvendinama savaime – darbuotojas turi kreiptis dėl atostogų suteikimo. Be to, nors pagal DK 128 str. atostogų suteikimas yra privalomas, faktiškai darbuotojo teisė į atostogas yra įgyvendinama tik esant juridiškai reikšmingų faktų sudėčiai. Kasmetinės mokamos atostogos yra suteikiamos darbuotojo iniciatyva, t. y. atostogoms suteikti yra reikalingas darbuotojo prašymas, taip pat reikalinga darbdavio valia – atostogų suteikimas yra įforminamas darbdavio sprendimu (DK 128 str. 6 d.). Darbdavė, siekdama įrodyti, kad darbuotojas yra išnaudojęs kasmetines mokamas atostogas, privalėjo įrodyti būtent šiuos du minėtam juridiniam faktui reikšmingus elementus. Tuo metu, kai ieškovas ėjo įmonės vadovo pareigas, jo atostogų klausimus turėjo spręsti akcininkai, bet byloje nėra duomenų apie tai, kaip buvo sprendžiami su ieškovo atostogomis susiję klausimai bendrovės akcininkų susirinkimuose. Teismas sprendė, kad darbdavė neįrodė, jog ieškovas buvo išnaudojęs kasmetines mokamas atostogas.
Dėl netesybų priteisimo nurodė, kad pagal kasacinio teismo praktiką, nėra kitų pagrindų mažinti DK 147 str. 2 d. nustatytas netesybas, išskyrus darbuotojo kaltę dėl uždelsto atsiskaitymo (LAT 2022-02-02 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-1-684/2022; 2022-05-26 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-151-684/2022). Sprendė, kad ieškovo elgesys netrukdė darbdavei visiškai su juo atsiskaityti įstatyme nustatytu terminu, dėl neatsiskaitymo laiku nėra ieškovo kaltės, konstatavo, kad ieškovui priteistinos netesybos didintinos iki 51322,32 Eur.

Dėl atsakovės reikalavimo priteisti iš ieškovo žalos atlyginimą teismas nurodė, jog byloje neįrodyta, kad darbdavė ginčo laikotarpiais buvo suteikusi darbuotojui kasmetines mokamas atostogas ir kad už šiuos laikotarpius jam yra išmokėjusi atostoginius. Laikotarpiai, kai darbuotojui su darbdavės žinia buvo leidžiama neatvykti į biurą ir neatsiskaityti už atlikto darbo rezultatus, nėra prilyginami kasmetinėms mokamoms atostogoms. Ieškovui nebuvo suteiktos kasmetinės mokamos atostogos tuo metu, kai jis ėjo įmonės vadovo pareigas, tačiau tai nesudaro pagrindo tenkinti priešieškinį, nes byloje neįrodyti nuostoliai, kurie galėjo atsirasti dėl ieškovo, kaip įmonės vadovo, vykdomų pareigų. Teismas nepripažino pagrįstais atsakovės argumentų, jog ieškovas pažeidė įmonės vadovo pareigas nespręsdamas savo atostogų suteikimo klausimų, nes tokių klausimų sprendimas neįėjo į jo kompetenciją.

LAT paliko nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Dėl darbdavio pareigos nutraukiant darbo sutartį išmokėti darbuotojui kompensaciją už nepanaudotas atostogas nurodė, kad įmonės vadovas pagal DK 103 str. 1 d. nuostatas nėra įgaliotas savo nuožiūra nuspręsti dėl savo kasmetinių atostogų suteikimo ar tokio poilsio laiko apskaitos. Įmonės vadovas nesprendžia savo kasmetinių atostogų suteikimo klausimų ne tik todėl, kad tai nenustatyta DK 103 str., bet ir todėl, kad toks šio klausimo sprendimas prieštarautų darbo teisės principams, taip pat CK 2.134 str. 1 d., pagal kurią atstovas atstovaujamojo vardu negali sudaryti sandorių su pačiu savimi. Įmonės vadovas pagal einamas pareigas neatstovauja darbdaviui sudarant darbo sutartį su pačiu savimi, taip pat keičiant darbo sąlygas, nustatant darbo užmokestį, taikant drausminę atsakomybę ar sprendžiant dėl kitokių savo darbo teisių įgyvendinimo, įskaitant atostogų suteikimą.Darbdavys, siekdamas įrodyti, kad darbuotojas yra išnaudojęs kasmetines mokamas atostogas, privalo įrodyti buvus būtent šiuos du minėtam juridiniam faktui reikšmingus elementus– darbuotojo prašymą ir darbdavio sprendimą dėl atostogų suteikimo. Nagrinėjamo ginčo atveju nenustatyta, kad darbuotojas (ieškovas) būtų pateikęs prašymus dėl kasmetinių atostogų suteikimo, o darbdavė (atsakovė) būtų priėmusi sprendimus dėl atostogų darbuotojui suteikimo, išmokėjusi atostoginius. Pareiga tinkamai įforminti darbo sutartį ir kitus darbdavio kompetencijai priskirtus su darbo santykiais susijusius darbdavio ir darbuotojo susitarimus tenka darbdaviui, todėl darbdaviui, neįvykdžiusiam pareigos tinkamai įforminti darbo santykius reguliuojančių susitarimų, tenka tokios pareigos neįvykdymo padarinių rizika. Bendrovėje buvo nusistovėjusi praktika atostogas darbuotojams suteikti be rašytinio prašymo, neformaliai. Nors atsakovė ir teigė, jog ieškovas yra pasinaudojęs jam priklausančiomis atostogomis, tačiau faktiškai byloje neįrodytas ieškovo neformalaus pasinaudojimo atostogomis faktas. Taigi, sprendė, kad ieškovas atleidimo iš darbo metu nebuvo išnaudojęs jam priklausančių kasmetinių atostogų.

Dėl DK 147 str. 2 d. nustatytų netesybų LAT nurodė, kad šioje normoje nustačius konkretų maksimalų šešių mėnesių terminą, už kurį turi būti mokamos netesybos, užtikrinamas teisinis aiškumas, nes abi darbo teisinių santykių šalys gali aiškiai numatyti, kokia sankcija gali būti taikoma darbdaviui pažeidus pareigą tinkamai atsiskaityti su darbuotoju pasibaigus darbo santykiams; įstatymų leidėjas būtent ir siekė nustatyti konkretų maksimalų netesybų terminą; kitos, nei joje nustatytos, aplinkybės nėra pagrindas mažinti joje nustatytą netesybų dydį (LAT 2023-01-26 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-1-684/2023, 50 p.). Byloje nustatyta, kad šalių darbo santykiai jau pasibaigę, atsakovė nėra atsiskaičiusi su ieškovu už nepanaudotas atostogas jo atleidimo dieną ir nėra nustatyta ieškovo kaltė dėl to, kad atsakovė su juo laiku neatsiskaitė. Todėl laikytina, kad ieškovas pagrįstai reikalavo iš atsakovės priteisti DK 147 str. 2 d. nustatytas netesybas, o apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs aptartų sąlygų mažinti netesybas, pagrįstai nepritarė pirmosios instancijos teismo sprendimui sumažinti jų dydį ir ieškovui priteistinas netesybas padidino iki 51322,32 Eur.

Dėl darbdavio reikalavimo priteisti iš darbuotojo – juridinio asmens vadovo žalos atlyginimą LAT nurodė, kad tais atvejais, kai bendrovės vadovui gali būti taikoma civilinė atsakomybė, vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 str.). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas (nagrinėjamos bylos atveju – darbdavė) privalo įrodyti neteisėtus atsakovo (nagrinėjamos bylos atveju – darbuotojo) veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 str.). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė būtų preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, jog bendrovės vadovas kaltas. Atsakovas, t. y. bendrovės vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 str., 182 str. 4 p.) (LAT 2017-02-22 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-54-701/2017, 14 p.). Nagrinėjamoje byloje ieškovui nebuvo suteiktos kasmetinės mokamos atostogos, kai jis ėjo bendrovės vadovo pareigas, jam taip pat nebuvo išmokėti atostoginiai už tuos laikotarpius, kai ieškovas vykdė darbo funkcijas kaip bendrovės vadovas. LAT sprendė, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovė neįrodė ieškovo neteisėtos veikos (piktnaudžiavimo) bei priežastinio ryšio su prašomais atlyginti nuostoliais, kurie byloje taip pat neįrodyti, minėta, ieškovui teisė gauti kompensaciją už nepanaudotas atostogas pripažinta pagrįstai. Taigi, LAT konstatavo, kad ieškovo, kaip bendrovės vadovo, civilinės atsakomybės būtinosios sąlygos atsakovės šioje byloje neįrodytos (CPK 178 str.).

Ieškovė (darbdavė), nesutikdama su VDI Vilniaus DGK 2023-02-06 sprendimu Nr. DGKS-694 darbo byloje Nr. APS-131-21325/2022, kuri atsakovo (darbuotojo) prašymą dėl nesumokėto darbo užmokesčio bei dienpinigių tenkino (pripažino, kad darbuotoją ir darbdavę siejo darbo santykiai nuo 2021-08-16 iki 2022-08-10 ir išieškojo 4 662,95 Eur darbo užmokesčio bei 7 118,59 Eur netesybų), kreipėsi į teismą dėl darbo ginčo išnagrinėjimo iš esmės, prašydama pripažinti, kad ginčo šalių laikotarpiu nuo 2021-08-16 iki 2022-08-10 darbo santykiai nesiejo. Nurodė, kad atsakovas, tikėtina, dirbo pas kitą darbdavį UAB <...>, tą patvirtina banko sąskaitos išklotinė, iš kurios matyti, jog darbo užmokestį ir dienpinigius jam mokėjo UAB <...>, be to, atsakovas vairavo UAB <...> nuomotą transporto priemonę. Jokio susitarimo su UAB <...> dėl atsakovui mokėtinų sumų ieškovė nebuvo sudariusi, taip pat ieškovė nebuvo sudariusi darbo sutarties su atsakovu.
Atsakovas (darbuotojas), nesutikdamas su ieškiniu, nurodė, kad dirbo pas ieškovę tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, dirbo neturėdamas darbo sutarties, todėl darbo užmokestis buvo paskaičiuotas pagal kitų vairuotojų darbo sutartyse nurodytą mokėti darbo užmokestį ir pagal vairuotojo kortelės duomenis.

Pirmosios instancijos teismas ieškovės (darbdavės) ieškinį atmetė, pripažino, kad atsakovą ir ieškovę siejo darbo santykiai ginčo laikotarpiu, išieškojo 4662,95 Eur darbo užmokesčio kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas ir dienpinigius bei 7118,59 Eur netesybų. Teismas apibrėžė, kad šalių ginčas kilo dėl to, ar atsakovas dirbo ieškovės įmonėje: ieškovė teigė, jog šalių darbo teisiniai santykiai nebuvo susiklostę, darbo sutartis su atsakovu nebuvo sudaryta ir jis pas ieškovę nedirbo, o atsakovas tvirtino, jog jis dirbo pas ieškovę, darbo sutartis buvo pasirašoma su darbdave kiekvieną kartą išvykstant į reisą, o po reiso darbo sutartis buvo darbdavės paimama. Teismas sprendė, kad faktinė aplinkybė, jog nėra pateikta šalių pasirašyta darbo sutartis, pati savaime negali būti pagrindu šalių santykių nelaikyti darbo teisiniais santykiais. Pati ieškovė (darbdavė) VSDFV yra deklaravusi darbo santykius su atsakovu nuo 2022-06-03 iki 2022-08-17, atsakovui inicijavus ginčo sprendimą DGK, patikslindama, kad darbo santykiai truko iki 2022-08-10 ir taip savo veiksmais patvirtino darbo santykių tarp ginčo šalių buvimą. Teismas kritiškai vertino ieškovės direktoriaus paaiškinimus, jog VSDFV duomenys apie atsakovo įdarbinimą pateikti per klaidą, nes duomenys teikti ne vieną kartą.

Apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą – ieškovės (darbdavės) apeliacinį skundą atmetė. Nurodė, kad darbo teisinių santykių kontekste pažymėtina, jog pareiga tinkamai įforminti darbo sutartį ir kitus darbdavio kompetencijai priskirtus su darbo santykiais susijusius darbdavio ir darbuotojo susitarimus, tinkamai tvarkyti su darbo teisiniais santykiais susijusius dokumentus, tenka darbdaviui, todėl darbdaviui, neįvykdžiusiam pareigos tinkamai įforminti darbo santykius reguliuojančių susitarimų arba prieštaringai tvarkant su darbo teisiniais santykiais susijusius dokumentus, tenka tokios pareigos neįvykdymo padarinių rizika (LAT 2023-07-13 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-212-684/2023). Taigi, kai tam tikra su darbo teisinių santykių tinkamu įforminimu susijusi informacija yra prieštaringa, rizika dėl to tenka darbdaviui.

Teismas sprendė, kad byloje pateikta prieštaringa medžiaga, susijusi su ieškovės ir atsakovo tarpusavio darbo teisiniais santykiais ir/ar jų nebuvimu: byloje pateikti duomenys, kad atsakovui darbo užmokestį bei susijusias pinigines sumas mokėjo UAB <...>, kad atsakovas darbo metu vairavo UAB <...> nuomotas transporto priemones, taip pat pateikta UAB <...> su atsakovu pasirašyta darbo sutartis. Tačiau taip pat pateikti VSDFV duomenys apie tai, kad atsakovas dirbo pas ieškovę, o duomenų apie atsakovo darbą UAB <...> nėra, be to, pati ieškovė ne kartą teikė ir tikslino duomenis VSDFV apie atsakovo įdarbinimą pas ieškovę, t. y. ieškovė kelis kartus ir pakartotinai oficialiai deklaravo darbo santykius su atsakovu, o oficialių duomenų apie atsakovo įdarbinimą UAB <...> nėra. Teismas konstatavo, kad ieškovė, VSDFV deklaruodama darbo santykius su atsakovu, atsakovui inicijavus ginčo sprendimą DGK, duomenis tikslinusi,tokiais savo veiksmais patvirtino, jog ginčo šalis siejo darbo santykiai, o klaidos tikimybė teikiant šiuos duomenis atmestina, atsižvelgiant į pakartotinį tokio pobūdžio oficialių duomenų teikimą valstybinei institucijai. Taip pat nebuvo paneigta, kad yra buvę tokių situacijų, kai atskirais susitarimais ieškovės darbuotojams užmokestį pervesdavo UAB <...>, nes tokiu būdu buvo dengiami tarpusavio sutartiniai įsipareigojimai, tačiau aplinkybė, kad lėšas į atsakovo sąskaitą mokėjo UAB <...>, nepatvirtina atsakovo ir UAB <...> darbo santykių. Taigi, teismas sprendė, kad labiau tikėtina, jog atsakovą ginčo laikotarpiu darbo santykiai siejo su ieškove, o ne su UAB <...>.
Pastebėtina, kad DGK ir teismų sprendimai sutapo.

Ieškovė (darbdavė), nesutikdama su VDI Panevėžio DGK 2022-03-04 sprendimu Nr. DGKS-1153 darbo byloje Nr. APS-111-235/2022, kuri tenkino atsakovo (darbuotojo) prašymą priteisti už laikotarpį nuo 2018-09-01 iki 2021-11-18 neišmokėtą darbo užmokestį, delspinigius ir netesybas – priteisė darbuotojui iš darbdavio 34288,04 Eur su darbo santykiais susijusių išmokų; 6821,54 Eur delspinigių; 4041,28 Eur netesybų, kreipėsi į teismą, nurodydama, kad su atsakovu (darbuotoju) darbo sutartimi buvo sulygta dėl greitojo reagavimo grupės apsaugos darbuotojo stažuotojo pareigų, susitarta dėl ne viso darbo laiko (vidutiniškai 25 val. per savaitę), suminės darbo laiko apskaitos bei pasyviojo budėjimo namuose sąlygos. Už pasyvųjį budėjimą ne darbovietėje sulygta 20 proc. priemoka pagal DK 118 str. 4 d., o už faktiškai atliktus veiksmus mokamas sulygtas darbo užmokestis. Ilgiau nei 3,6 m. šalys vykdė susitarimą, atsakovas pasyviai budėdavo namuose, laisvai disponuodamas poilsio laiku (pasyviajam budėjimui namuose vidiniai darbdavio teisės aktai nebuvo taikomi). Atsakovas neginčijo susitarimo dėl pasyviojo budėjimo namuose sąlygos, jį vykdė, pretenzijų ar reikalavimų darbdaviui nereiškė, neprašė pripažinti pasyviojo budėjimo namuose darbo laiku; prašė priteisti, jo įsitikinimu, neišmokėtą darbo užmokestį už darbą naktį, švenčių dienomis, viršvalandinį darbą.

Pirmosios instancijos teismas ieškovo (darbdavio) ieškinį atmetė, priteisė darbuotojui  33125,48 Eur su darbo santykiais susijusių išmokų ir 3487,68 Eur netesybų, taip pat 2370 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Nurodė, kad, kilus šalių ginčui dėl su darbo santykiais susijusių priteistinų sumų, būtina nustatyti, ar atsakovo pasyvusis budėjimas namuose vertintinas kaip poilsio laikas ar kaip darbo laikas. Nurodė, kad, remiantis ES teise, ESTT suformuota praktika, laisvas nuo darbo laikas turi būti suprantamas kaip laikas, kai darbuotojas neturi vykdyti jokių darbinių funkcijų, neturi paklusti vidaus darbo tvarkai, laikytis darbdavio nurodymų, naudojamas darbuotojo nuožiūra, ir priešingai, laikas, kada darbuotojas privalo fiziškai būti darbdavio nurodytoje vietoje ir turi būti jo pasiekiamas, kad prireikus galėtų nedelsdamas atlikti savo funkcijas, laikomas darbo laiku. Teismas laikė nepagrįstu darbdavės teiginį, kad pasyviojo budėjimo namuose laikotarpiai nagrinėjamu atveju vertintini kaip poilsio laikas, kurį darbuotojas gali naudoti savo nuožiūra savo poreikiams, nes byloje surinkti įrodymai liudijo priešingai – vidaus norminiai aktai pasyviojo budėjimo namuose laikotarpiu buvo taikomi. Darbuotojas, nors ir budėdavo namuose, privalėjo būti darbdavio nustatytoje vietoje (kuri sutapo su jo gyvenamosios vietos adresu), be darbdavio žinios ir leidimo negalėjo jos keisti, jam buvo priskirtas automobilis ir priklausančios specialios priemonės, darbo pradžioje ir pabaigoje atsakovas turėjo gauti darbdavio leidimą iš stebėjimo valdymo centro pasikeisti pamainą, jam buvo draudžiama miegoti, gulėti, užsiimti kita pašaline veikla, nesusijusia su tiesioginių pareigų atlikimu, prarasti budrumą. Gavęs nurodymą vykti į objektą atsakovas turėjo nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per 1,5 min., pradėti važiuoti automobiliu nurodytu adresu. Įvertinęs darbdavio veiklos specifiką – objektų apsaugos paslaugas teikianti bendrovė, užtikrinanti greitą reagavimą į pažeidimus (pasikėsinimus), teismas konstatavo, kad apsaugos darbuotojas, nors ir budi namuose, atlieka tokias pat apsaugos funkcijas kaip ir būdamas darbo vietoje. Pagal pareigybės aprašymo nuostatas toks darbuotojas nepriklausomai nuo buvimo vietos (namai ar darbovietė) privalo būti nuolat pasirengęs operatyviai reaguoti į iškvietimą pradėdamas važiuoti automobiliu nurodytu adresu. Teismas padarė išvadą, kad tokiomis sąlygomis darbuotojas negali miegoti, ilsėtis, kitaip prarasti budrumą, užsiimti bet kokia veikla, nesusijusia su tiesioginių funkcijų vykdymu. Pripažino, kad laikas, kai darbuotojas įpareigotas būti pasiekiamas 24 valandas per parą, būti blaivus ir pasirengęs atlikti pavestas užduotis, esant būtinybei nedelsiant per 1,5 min. išvykti į saugomą objektą, negali būti vertinamas kaip poilsio laikas. Pasyviojo budėjimo namuose laiką teismas kvalifikavo kaip darbo laiką ir pripažino, kad ieškovė, nepagrįstai darbuotojo nenaudai taikydama DK 118 str. nuostatas, su atsakovu sudarė susitarimą dėl pasyviojo budėjimo namuose, be teisėto pagrindo sumažino darbo užmokestį už faktiškai atliekamą darbą.

Apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisė darbuotojui iš darbdavės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nurodė, kad darbo laiko sąvoka, įtvirtinta DK 111 str. 1 d., skirta Direktyvos 2003/88/EB 2 str. 1 d. pateiktai darbo laiko apibrėžčiai įgyvendinti. Pagal šią apibrėžtį darbo laikas – tai bet koks laikas, kai darbuotojas yra darbo vietoje, darbdavio žinioje ir vykdo savo veiklą arba atlieka pareigas pagal nacionalinės teisės aktus ir (arba) praktiką, o poilsio laiku vadinamas visas laikas, kuris nėra darbo laikas. Taigi, teismas turi pareigą DK 118 str. 4 dalį, kurioje minima poilsio laiko sąvoka, aiškinti atsižvelgdamas ir į Direktyvos prasmę bei tikslus. Pažymėjo, kad lemiantis veiksnys kvalifikuojant laikotarpį kaip darbo laiką pagal Direktyvą 2003/88/EB yra tai, kaddarbuotojas privalo fiziškai būti darbdavio nurodytoje vietoje ir turi būti jo pasiekiamas, kad prireikus galėtų nedelsdamas atlikti savo funkcijas. Šios pareigos, dėl kurių atitinkami darbuotojai negali pasirinkti buvimo vietos budėjimo laikotarpiais, laikytinos susijusiomis su jų funkcijų vykdymu. Pagal ESTT išaiškinimus, vien aplinkybė, kad darbuotojas budi namuose, nesudaro pagrindo išvadai, jog laikotarpis, kai budima, laukiant iškvietimo, ir nėra faktiškai atliekamos darbo funkcijos, vienareikšmiškai gali būti laikomas poilsio laiku. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju buvo aiškiai nustatyta darbuotojo budėjimo vieta jo gyvenamosios vietos adresu jo darbo grafike nurodytu pasyviojo budėjimo laiku. Be darbdavio žinios darbuotojas negalėjo keisti šios vietos, norėdamas ją keisti turėjo gauti darbdavio leidimą. Konkreti fizinė darbuotojo buvimo vieta buvo pažymėta programoje, todėl pasitraukimas iš šios vietos iš karto būtų fiksuojamas. Atsakovas laikėsi įsipareigojimo būti darbdavio nurodytoje vietoje – savo namuose. Atsakovas dirbo greitojo reagavimo grupės apsaugos darbuotoju, taigi turėjo bet kada būti pasiruošęs artimiausiu metu išvykti iš namų ir kuo greičiau pasiekti aptarnaujamą objektą. Darbuotojo pareiga esant iškvietimui operatyviai reaguoti patvirtina, kad darbuotojas neturėjo galimybės laisvai planuoti, kaip ir kur leisti savo laiką. Teismo vertinimu, nustatyti suvaržymai objektyviai ir smarkiai veikė darbuotojo galimybes tuo pačiu laikotarpiu laisvai valdyti laiką, kuriuo nereikalaujama atlikti profesinių funkcijų, ir skirti šį laiką savo interesams, nes buvo keliamas reikalavimas operatyviai, nedelsiant reaguoti į savo šaukinį ir vykti į objektą - nurodytas konkretus itin trumpas laikas, per kurį turi būti pradedama važiuoti automobiliu (1,5 min). Ieškovės akcentuojama aplinkybė, kad darbuotojas budėjimo namuose laiku dalį laiko neatlieka tiesioginių darbo funkcijų, nėra teisiškai reikšminga, nes ši aplinkybė nepriklauso nuo darbuotojo. Lemiantis veiksnys vertinant, ar darbuotojui budint savo darbo vietoje praleistas laikas turi darbo laiko Direktyvos 93/104 prasme pagrindinių požymių, yra tas, kad darbuotojas privalo fiziškai būti darbdavio nurodytoje vietoje ir būti jo žinioje tam, kad prireikus galėtų nedelsdamas suteikti reikiamas paslaugas. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju darbuotojas buvo darbdavio žinioje, nes jis turėjo būti darbdavio nurodytoje vietoje ir turėjo būti pasirengęs nedelsiant, operatyviai reaguoti į iškvietimą. Todėl, nepriklausomai nuo to, ką darbuotojas faktiškai veikė tuo metu, kai nebuvo iškvietimų, tai neteikia pagrindo spręsti, kad šis laikotarpis budint gali būti traktuojamas kaip poilsio laikas.

LATpaliko nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį – sprendė, kadapeliacinės instancijos teismas tinkamai, suderintai su Direktyva 2003/88/EB ir ESTT išaiškinimais, aiškino DK įtvirtintas darbo laiko ir poilsio laiko sąvokas, pagrįstai, nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių, kvalifikavo atsakovo ginčo budėjimo laiką kaip darbo laiką, pagrįstai netaikė DK 118 str. 4 d. nuostatų ir padarė teisingą išvadą, jog darbuotojui turi būti priteistas visas šalių sutartas darbo užmokestis už pasyviojo budėjimo laikotarpį.
LAT nurodė, kad lemiamas veiksnys kvalifikuojant laikotarpį kaip darbo laiką pagal Direktyvą 2003/88 yra tai, kad darbuotojas privalo fiziškai būti darbdavio nurodytoje vietoje ir turi būti jo pasiekiamas, kad prireikus galėtų nedelsdamas atlikti savo funkcijas. Šios pareigos, dėl kurių atitinkami darbuotojai negali pasirinkti buvimo vietos budėjimo laikotarpiais, laikytinos susijusiomis su jų funkcijų vykdymu (ESTT 2003-09-09 sprendimo Landeshauptstadt Kiel prieš Norbert Jaeger, C-151/02, 63 p.). Sąvoka „darbo laikas“, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2003/88, apima visus budėjimo laikotarpius (įskaitant pasyvųjį budėjimą), kai darbuotojui nustatyti apribojimai yra tokie, kad objektyviai ir labai smarkiai paveikia jo galimybę šiais laikotarpiais laisvai valdyti laiką, kuriuo nereikalaujama atlikti profesinių funkcijų, ir skirti tą laiką savo interesams. Atvirkščiai, kai darbuotojui nustatyti suvaržymai tam tikru budėjimo laikotarpiu nėra tokie dideli ir jis gali valdyti savo laiką ir skirti jį savo interesams be didelių suvaržymų, darbo laikas pagal Direktyvą 2003/88 yra tik laikas, skirtas darbui, kuris, atsižvelgiant į aplinkybes, yra faktiškai atliktas tuo laikotarpiu (ESTT 2021-07-15 sprendimo byloje B. K. prieš Republika Slovenija, C-742/19, 93 p.; 2021-11-11 sprendimo byloje MG prieš Dublin City Council, C-214/2020, 38, 39 p.). Siekiant įvertinti, ar dėl pasyviojo budėjimo objektyviai kyla dideli suvaržymai, turintys didelį poveikį atitinkamam darbuotojo laikui, kuriuo nereikalaujama vykdyti profesinių funkcijų, valdyti, reikia atsižvelgti į darbuotojui budėjimo laikotarpiu nustatytą terminą vėl imtis darbo pas darbdavį, kuriam jis teikia šias budėjimo paslaugas, nuo to momento, kai darbdavys to paprašo, taip pat prireikus į tai, kiek vidutiniškai kartų per šį laikotarpį jis turės faktiškai dalyvauti, kai yra iškviečiamas. Kai budėjimo laikotarpiu šis terminas trunka tik kelias minutes, iš principo visą šį laikotarpį reikia laikyti darbo laiku. Vadinasi, tokio reagavimo laiko poveikis turi būti konkrečiai įvertintas, prireikus atsižvelgiant į kitus darbuotojui taikomus suvaržymus, taip pat į budėjimo laikotarpiu darbuotojui sudarytas sąlygas (ESTT 2021-11-11 sprendimo byloje MG prieš Dublin City Council, C-214/2020, 40, 41 p.). Pagal ESTT sprendimuose pateiktus išaiškinimus, budėjimas darbuotojo gyvenamojoje (ne darbo) vietoje taip pat gali būti laikomas darbo laiku, jei jis objektyviai riboja darbuotojo galimybes tenkinti savo asmeninius ar socialinius interesus. Budėjimo laikotarpį, kuriuo nustatyta, kad darbuotojas privalo vėl imtis darbo per vos kelias minutes, iš principo reikia laikyti darbo laiku, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą, nes tokiu atveju darbuotojas praktiškai yra itin atgrasomas nuo bet kokios, net trumpalaikės, poilsio veiklos planavimo.Aplinkybė, kad paprastai budėjimo laikotarpiu darbuotojas retai kviečiamas imtis darbo, nereiškia, kad šie laikotarpiai laikomi poilsio laiku, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/88 2 str. 2 p., jei darbuotojui nustatytas terminas, per kurį jis vėl turi imtis darbo, objektyviai ir labai smarkiai apriboja jo galimybę tais laikotarpiais laisvai valdyti laiką, kuriuo nereikalaujama atlikti profesinių funkcijų (ESTT 2021-03-09 sprendimo byloje D. J. prieš Radiotelevizija Slovenija, C-344/19, 48, 54 p.). Taigi, pagrindiniai kriterijai, pagal ESTT išaiškinimus, leidžiantys atriboti darbo laiką ir poilsio laiką, yra darbuotojui taikomų apribojimų (vietos ir laiko) intensyvumas, t. y. pareiga būti darbdavio nurodytoje vietoje, neatsižvelgiant į tai, ar ji sutampa su darbuotojo gyvenamąja vieta, bei darbuotojui taikomų apribojimų turinys – jų poveikio asmeniniams ir socialiniams interesams stiprumas. Nustatant apribojimų poveikio stiprumą įvertintinas terminas, per kurį budintis darbuotojas turi imtis darbo (vykdyti pagrindinę (tiesioginę) darbo funkciją).
LAT nurodė, kad DK 118 str. įtvirtintos trys budėjimo rūšys: 1) aktyvusis budėjimas; 2) pasyvusis budėjimas; 3) pasyvusis budėjimas namie. Vis dėlto šios trys budėjimo rūšys darbo santykių kontekste gali būti kvalifikuojamos tik kaip darbo ar poilsio laikas. Kaip ir ES teisėje, nacionalinėje teisėje taip pat nėra įtvirtintos tarpinės kategorijos tarp darbo ir poilsio laikotarpių. Darbuotojo budėjimo laiko priskyrimą prie darbo ar poilsio laiko nulemia darbo ir poilsio laiką atribojantys kriterijai. Įstatymų leidėjas iš esmės pasyvųjį budėjimą priskyrė darbo laikui, o pasyvųjį budėjimą namie – poilsio laikui. Tai reiškia, kad pasyviojo budėjimo ir pasyviojo budėjimo namie atskyrimui taikomi visų pirma darbo ir poilsio laiko atskyrimo kriterijai. Kaip minėta, darbuotojui taikomų apribojimų intensyvumas nulemia laiko kvalifikavimą atitinkamai kaip darbo laiko ar poilsio laiko. Tai reiškia, kad pasyviuoju budėjimu bus laikomas toks budėjimas, kai darbdavio nustatyti apribojimai smarkiau veikia darbuotojo asmeninius ir socialinius interesus, galimybę laisvai disponuoti savo laiku – darbuotojas privalo būti darbdavio nurodytoje vietoje, pasirengęs prireikus nedelsdamas pradėti atlikti savo darbo funkcijas. Taikomų ribojimų poveikis toks stiprus, kad budėjimo laikas vertinamas kaip darbo laikas. Pasyviuoju budėjimu namie laikomas toks darbuotojo budėjimas, kai darbuotojui nepriskiriama pareiga būti darbdavio nurodytoje vietoje, jis įprastiniu poilsio laiku, būdamas ne darbovietėje, būna (įstatyme nevartojama sąvoka „privalo būti“, kaip DK 118 str. 2 d. atveju) pasirengęs atlikti tam tikrus veiksmus ar atvykti į darbovietę kilus būtinybei. Tokie ribojimai turi tik silpnai veikti darbuotojo galimybę disponuoti laisvu laiku, atitinkamai šis laikas nepatenka į darbo laiko apibrėžtį. DK 118 str. 2 d. atveju darbdavio nurodyta vieta, kurioje darbuotojas privalo būti, taip pat gali sutapti su jo gyvenamąja vieta, todėl jei šalysdarbo sutartyje įvardija budėjimą namie, tačiau nustato tokį apribojimų intensyvumą, kuris būdingas darbo, bet ne poilsio laikui, toks budėjimas namie negalės būti kvalifikuojamas kaip poilsio laikas ir jam negalės būti taikoma DK 118 str. 4 d. norma. Tik tinkamai ištyręs ir įvertinęs bylos faktines aplinkybes dėl darbuotojui taikomų ribojimų intensyvumo, teismas gali teisingai kvalifikuoti budėjimo laiką, parinkti ir pritaikyti vieną iš pirmiau aptartų pasyvųjį budėjimą ar pasyvųjį budėjimą namuose reglamentuojančių DK normų.

LAT sprendė, kad teismai, nustatę teisiškai reikšmingas aplinkybes dėl darbuotojui taikytų vietos ir laiko apribojimų, turėjo pagrindą išvadai, jog darbuotojo ginčo budėjimo laikas, atsižvelgiant į taikytų apribojimų intensyvumą, kvalifikuotinas ne kaip poilsio, o kaip darbo laikas – darbdavys tinkamai nevykdė pareigos sudaryti darbuotojui sąlygas pasyviajam budėjimui namie taip, kaip jis turi būti aiškinamas pagal DK 118 str. 4 d., kad šis budėjimas faktiškai atitiktų poilsio laiko sąvoką; darbdavio nustatyti reikalavimai darbo funkcijai vykdyti atėmė iš darbuotojo galimybę pasyviojo budėjimo namuose laiką naudoti savo interesais ir nuožiūra; darbuotojui taikytų apribojimų intensyvumas lėmė, jog nagrinėjama situacija pateko į DK 118 str. 2 d. reglamentuojamą pasyviojo budėjimo atvejį.
Pažymėtina, kad DGK ir visose teisminėse instancijose ginčas buvo išspręstas darbuotojo naudai.

DARBO BYLOS DĖL PSICHOLOGINIO SMURTO DARBE

Dėl mobingo ir neturtinės žalos (Panevėžio apylinkės teismo 2023-10-12 sprendimas civ. b. Nr. e2-4356-857/2023)

Ieškovė (darbdavė), nesutikdama su VDI Panevėžio DGK 2023-03-16 sprendimu Nr. DGKS-1462 darbo byloje Nr. APS-111-1080/2023, kuri tenkino iš dalies atsakovės (darbuotojos) reikalavimą dėl mobingo sustabdymo ir neturtinės žalos atlyginimo – priteisė 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti, kreipėsi į teismą, prašydama reikalavimą dėl mobingo atmesti. Nurodė, kad DGK sprendime konstatuotas mobingo faktas yra nepagrįstas.
Atsakovė (darbuotoja), nesutikdama su ieškiniu, nurodė, kad ji nuolatos yra išskiriama iš kitų gimnazijos darbuotojų. Atsakovė vienintelė iš visų gimnazijos darbuotojų privalo palikti raktus nuo savo darbo vietos, atsakovei yra leidžiama į gimnaziją įeiti tik pro vienas, pagrindines duris, kai kiti darbuotojai ar gimnazijos bendruomenė gali į pastatą patekti pro kitas duris. Atsakovės prašymai, teikti per raštinę, yra ignoruojami gimnazijos direktorės, pvz., atsakovė teikė pasiūlymą 2022-12-30, tačiau iki šiol nėra gavusi atsakymo. Ieškovė nuolatos daro itin intensyvų psichologinį spaudimą atsakovės atžvilgiu ir psichologinį terorą planuoja iš anksto, pvz., gimnazijos direktorė pranešimą, kuriame yra sukritikuota metinė bibliotekos ataskaita, parengė 2022-10-13, o atsakovei įteikė tik po ataskaitos pridavimo, t. y. 2023-01-05. Atsakovė nuolatos, nepagrįstai kritikuojama dėl darbų, kurių faktiškai ji atlikti negali. Ieškovė nepateikia informacijos, duomenų, ataskaitų, tačiau įpareigoja atsakovę sutvarkyti neegzistuojančią informaciją, ja papildyti ataskaitas. Atsakovė to padaryti negali, nes neturi tokios informacijos, nėra jos gavusi iš ieškovės ar kitų atsakingų asmenų. Ieškovė tai žino, tačiau nuolatos kritikuoja atsakovę, žemina jos garbę prieš kitus kolegas. 2023-01-11 atsakovei žodžiu buvo perskaityta inventorizacijos išvada, kurioje pagal ieškovę yra daug trūkumų. Atsakovei nebuvo duotas rašytinis dokumentas susipažinti ir taip buvo apribota atsakovės teisė apskųsti inventorizacijos išvadą. Ieškovė pažeidė DK 30 str. 1 d., 31 str. 3 d.

Teismas ieškovės (darbdavės) ieškinį tenkino iš dalies – pripažino, kad atsakovės (darbuotojos) prašymas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas. Nurodė, kad mobingas teisės mokslo apibrėžiamas, kaip darbuotojo ar darbuotojų grupės elgesys, kai kolektyvo pajuokai pateikiamos asmeninės ir profesinės kito asmens savybės, laidomos pašaipios pastabos apie darbuotoją ar asociatyvūs juokai, sukuriama priešiška ir neetiška aplinka, kurioje darbuotojas jaučiasi užgauliojamas, žeminamas ir ujamas, yra draudžiamas ir vertikaliųjų hierarchinių ryšių kontekste, ir horizontaliuosiuose kolegų santykiuose. Tokie veiksmai paprastai būna nevienkartinio pobūdžio. Taigi, psichologinis smurtas dažniausiai pasireiškia darbuotojo įžeidinėjimu, patyčiomis, užgauliojimu, priekabiavimu, grasinimu, nekonstruktyvia, žeminančia kritika, žodine agresija, persekiojimu ir kitokiu netinkamu elgesiu. Įprastai psichologinis smurtas pasireiškia daugiau nei viena netinkamo elgesio forma, kuri yra sistemingas reiškinys. Esminis psichologinio smurto ir konflikto darbe skiriamasis požymis - prievartą taikančio asmens siekimas psichologiškai dominuoti prieš smurto auką.
Teismas sprendė, jog nėra pagrindo sutikti su atsakovės teiginiais dėl patirto mobingo – pagal ieškovės direktorės paaiškinimą, atsakovė (darbuotoja) nesusitvarkė su jai patikėtomis pareigomis, todėl kiti darbuotojai turėjo baigti atlikti atsakovei pavestas užduotis, nevykdė gimnazijos direktorės žodinių pavedimų, todėl užduotys jai buvo formuluojamos įsakymų forma, atsakovė, nustačiusi trūkumus, nepateikė raštu jokių paaiškinimų, komisijai nustačius knygų trūkumą, komisija nuėjo pas atsakovę aptarti rezultatų, tačiau ji su komisija nebendravo, todėl buvo perskaitytas bibliotekos inventorizacijos aktas. Šių aplinkybių atsakovė (darbuotoja) nepaneigė. Teismas sprendė, kad bylos medžiaga patvirtina ieškovės direktorės paaiškinimus dėl atsakovės negebėjimo visa apimtimi atlikti bibliotekos vedėjos pareigas, pati sudaro konfliktines situacijas, todėl atsakovės teiginiai, kad ji yra diskriminuojama, patiria mobingą, negali būti laikomi pagrįstais. Nagrinėjamas atvejis vertintinas kaip konfliktinė darbinė situacija, kuri, teismo manymu, kyla ne iš ieškovės, o iš atsakovės (darbuotojos) elgesio.
Pažymėtina, kad DGK ir teismo sprendimas dėl mobingo ir neturtinės žalos priteisimo nesutapo.

Darbo ginčų komisijų darbo organizavimo skyrius

• Dėl prastovos fakto pripažinimo bei sukeliamų padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) 2023-07-13 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-212-684/2023)
  • Dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir diskriminacijos fakto įrodinėjimo (LAT 2023-10-03 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-240-701/2023)
  • Dėl atleidimo iš darbo pagal DK 58 str. 2 d. 1 p. pripažinimo neteisėtu (Kauno apygardos teismo 2023-10-11 sprendimas civ. b. Nr. e2A-957-945/2023)
  • Dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas, netesybų darbdaviui laiku neatsiskaičius su atleistu darbuotoju bei darbdavio reikalavimo priteisti iš darbuotojo – juridinio asmens vadovo žalos atlyginimą (LAT 2023-10-19 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-254-684/2023)
  • Dėl darbo santykių buvimo fakto pripažinimo ir su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo (Vilniaus apygardos teismo 2023-11-07 nutartis civ. b. Nr. e2A-2263-1097/2023)
  • Dėl darbo ir poilsio laiko, pasyviojo budėjimo ne darbovietėje ir jo apmokėjimo (LAT 2023-12-20 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-328-684/2023)

Aptariamu laikotarpiu DGK priėmė 8142 sprendimus dėl ieškovų pareikštų reikalavimų (2023 m. I pusmetį – 7721, 2022 m. II pusmetį – 6532), iš jų – 6109, t. y. 75 proc. (2023 m. I pusmetį – 86 proc., 2022 m. II pusmetį – apie 74 proc.) – sprendimų dėl darbo užmokesčio išieškojimo, 609 sprendimus, t. y. apie 7,4 proc. (2023 m. I pusmetį – apie 9 proc., 2022 m. II pusmetį – apie 8 proc.) dėl reikalavimų, susijusių su atleidimo iš darbo teisėtumu ir atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimu, 278 sprendimus, t. y. apie 3,4 proc. (2023 m. I pusmetį ir 2022 m. II pusmetį – apie 3 proc.) dėl neturtinės žalos išieškojimo, 204 sprendimus, t. y. 2,5 proc. (2023 m. I pusmetį – apie 2 proc., 2022 m. II pusmetį – apie 3 proc.) dėl turtinės žalos išieškojimo, 146 sprendimus, t. y. apie 1,8 proc. (2023 m. I pusmetį – apie 2 proc.) dėl baudos už DGK sprendimo nevykdymą paskyrimo ir kt.
Pastebėta, kad aptariamu laikotarpiu DGK priėmė 37 proc. (2023 m. I pusmetį – apie 43 proc., 2022 m. II pusmetį – 42 proc.) sprendimų tenkinti/tenkinti iš dalies ieškovų reikalavimus, apie 21,4 proc. (2023 m. I pusmetį – apie 22 proc., 2022 m. II pusmetį – 18 proc.) sprendimų patvirtinti taikos sutartį, apie 15,7 proc. (2023 m. I pusmetį – apie 12 proc., 2022 m. II pusmetį – 15 proc.) sprendimų atmesti ieškovų reikalavimus. Džiugu tai, kad teigiamai pasibaigusių bylų, t. y. taikos sutarčių ir kitų teigiamų bylos baigčių (atsisakymai pareikštų reikalavimų iki posėdžio ar jo metu) skaičius išliko panašus ir viršijant planą (28 proc.) siekė beveik 36 proc.
Toliau apžvelgiame keletą DGK nagrinėtų bylų, susijusių su 2017-07-01 įsigaliojusio Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) papildyta DGK kompetencija, atskirai apžvelgdami darbo bylas dėl psichologinio smurto darbe.

• Dėl įpareigojimo nutraukti darbo sutartį DK 56 str. pagrindu(VDI Panevėžio DGK 2023-07-31 sprendimas Nr. DGKS-4394 d. b. Nr. APS-111-13561/2023)

Ieškovė (darbuotoja) kreipėsi į DGK, prašydama įpareigoti darbdavį nutraukti darbo sutartį pagal pateiktą prašymą DK 56 str. 1 d. 3 p. pagrindu ir priteisti išeitinę išmoką. Nurodė, kad pateikė darbdaviui prašymą atleisti iš darbo DK 55 str. pagrindu, tačiau sužinojo, kad gali nutraukti darbo sutartį DK 56 str. pagrindu, nes vyrui nustatytas specialus nuolatinės priežiūros poreikis, todėl atšaukė savo prašymą atleisti iš darbo DK 55 str. pagrindu ir pateikė prašymą atleisti iš darbo DK 56 str. pagrindu dėl svarbių priežasčių, nes vyrui nustatytas pirmojo lygio specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, todėl nebegali ir neturi galimybės dirbti, turi prižiūrėti vyrą, taip pat pateikė santuokos liudijimą ir pažymą, tačiau darbdavys reikalavo dokumentų, pagrindžiančių slaugą.
DGK ieškovės prašymą tenkino. Nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) jurisprudencijoje kol kas nėra plačiau pasisakyta dėl DK 56 str. normų aiškinimo ir taikymo, tačiau paminėtina LAT praktika dėl ankstesnio reguliavimo, t. y. iki 2017-06-30 galiojusios 2002 m. DK 127 str. 2 d., reguliavusios darbo sutarties nutraukimą darbuotojo inciatyva esant svarbioms priežastims – darbuotojas, prašydamas DK 127 str. 2 d. nustatytu pagrindu nutraukti darbo sutartį, savo prašyme, be kita ko, turėtų nurodyti konkrečią priežastį (konkrečias priežastis), kuri (kurios), jo nuomone, teikia pagrindą nutraukti darbo sutartį, bei ją (jas) pagrįsti (LAT 2014-06-06 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-312/2014).
DGK nustatė, kad ieškovė pateikė prašymą, kuriame nurodė visus būtinus elementus: prašymo pateikimo dieną, pageidaujamą darbo sutarties nutraukimo dieną ir konkrečią priežastį, dėl kurios įgyja teisę į išeitinę išmoką – atsiradęs poreikis namuose prižiūrėti vyrą, kuriam nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis. Ieškovė taip pat pateikė darbdaviui Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie SADM Panevėžio ter. sk. sprendimą „Dėl specialiųjų poreikių“; papildomai pateikė sutuoktinio prašymą, kuriame jis nurodė, kad jam yra nustatytas pirmojo lygio specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis ir šią pagalbą suteikia sutuoktinė (ieškovė), kurios priežiūra ir pagalba reikalinga nuolatos; taip pat pateikė santuokos liudijimą ir namo savininkų bendrijos pažymą, kad ieškovė gyvena kartu su sutuoktiniu. DGK vertino, kad darbdaviui neturėjo kilti neaiškumų gavus tokį ieškovės prašymą, darbdavys ypatingai akcentavo vieną iš DK 56 str. 1 d. 3 p. aspektų – slaugymo namuose poreikį, nurodė, kad ieškovės vyras ir pats vairuoja automobilį ir gali nuvažiuoti į gydymo įstaigą, kad ieškovė negali dirbti ne dėl to, kad sutuoktiniui nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, o dėl to, kad ieškovės netenkino paskirtas saugomas objektas –prekybos centras „<...>“ ir sudarytas darbo grafikas. DGK pažymėjo, kad DK 56 str. 1 d. 3 p. šeimos nario slaugymo (priežiūros, pagalbos) intensyvumas nėra apibrėžiamas, ar tai slaugymas (priežiūra, pagalba) nepertraukiamai visą parą, ar tik tam tikromis valandomis, ir kokio lygio. DGK sprendė, kad pažymoje nurodytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis atitinka DK 56 str. 1 d. 3 p. nurodytą slaugymo namuose sąvoką, nes nėra duomenų, paneigiančių, kad ieškovės sutuoktinis gyvena ne namuose kartu su ieškove, o būtų apgyvendintas įstaigoje. Taigi, DGK sprendė, kad ieškovė įrodė, jog darbo santykių metu jai yra sudėtinga tinkamai atlikti darbo sutartyje numatytas funkcijas dėl sutuoktinio sveikatos būklės, todėl ji turėjo pagrindą reikalauti nutraukti darbo sutartį pagal DK 56 str. 1 d. 3 p., o atsakovas be pakankamo pagrindo netenkino ieškovės prašymo. DGK konstatavo, kad ginčo šalių darbo santykiai nutrūko DK 56 str. 1 d. 3 p. pagrindu, įpareigojo atsakovą pateikti VSDFV informaciją apie ieškovės darbo santykių pabaigą DK 56 str. 1 d. 3 p. pagrindu bei išieškojo 2457,84 Eur išeitinę išmoką.

• Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš darbuotojo(VDI Kauno DGK 2023-08-23 sprendimas Nr. DGKS-4824 d. b. Nr. APS-131-12444/2023)

Ieškovė (darbdavė) kreipėsi į DGK, prašydama priteisti iš atsakovo (darbuotojo) 4991,60 Eur turtinės žalos ir 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Nurodė, kad dėl savo darbo funkcijų atsakovui buvo prieinami ir tapo žinomi visi ieškovės esamų, potencialių klientų kontaktiniai duomenys, taip pat informacija apie klientams teikiamus pasiūlymus bei taikomas kainodaras tiek bendrovėje, tiek bendrai rinkoje. Darbo sutartimi be kita ko ieškovė ir atsakovas susitarė, kad darbuotojas įsipareigoja be išankstinio rašytinio darbdavės sutikimo darbo laiku neatlikti ir nevykdyti jokios kitos veiklos, išskyrus pareigų, numatytų darbo sutartyje vykdymą ir, kad darbuotojas vengs interesų konflikto ir praneš bendrovės direktoriui raštu apie visas aplinkybes, jei asmeniniai jo interesai prieštarauja ar gali prieštarauti darbdavės interesams. Patikrinus atsakovui suteiktas paskyras bendrovės apmokamose e. platformose bei darbinį el. paštą, paaiškėjo, kad atsakovas, pasinaudodamas ieškovės vardu bei reputacija, per bendrovės suteiktą el. paštą ir paskyras, už kurias ieškovė moka nustatytą mokestį, naudodamasis bendrovės klientų sąrašu, jos turimais klientų kontaktais, užsakymų sistema, žinoma rinkodara, su klientais bendrovės vardu susitardavo dėl užsakymo sąlygų, tačiau galiausiai nurodydavo, jog paslaugas teiks ir už jas apmokėjimą gaus ne ieškovė, tačiau tretieji asmenys (jo įsteigta įmonė, kitų su atsakovu susijusių asmenų įmonės). Atsakovas, ką tik įsteigęs savo įmonę, naudojosi ieškovės veiklos sėkmingumu, siekė ir gavo asmeninės naudos, ir taip padarė turtinę žalą ieškovei. Bendrovės klientai, susirašinėdami su atsakovu iš ieškovės jam suteikto el. pašto, pagrįstai susidarydavo įspūdį, jog būtent bendrovė vykdys užsakymą. Pastebėjus šiuos neteisėtus veiksmus, ieškovė pareiškė atsakovui reikalavimą pasiaiškinti dėl darbo sutarties įsipareigojimo pažeidimo. Darbuotojas ne tik nepateikė jokio pasiaiškinimo, tačiau tą pačią dieną pateikė prašymą nutraukti darbo sutartį pagal DK 55 str. Ieškovė nurodė, kad jis privalo neatskleisti bendrovės komercinių paslapčių, laikytis sąžiningos konkurencijos reikalavimų bei laikytis kitų įsipareigojimų, kurie pagal savo esmę lieka galioti, nutraukus darbo sutartį. Gavęs sprendimą atsakovas nurodė, kad su įpareigojimu nesutinka, t. y. iš esmės patvirtino, kad vykdo ir vykdys veiksmus, kurie sukėlė ir sukelia bendrovei žalą.
DGK ieškovės prašymą tenkino iš dalies. Nustatė, kad ieškovė turtinės ir neturtinės žalos atsiradimą kildino iš darbo sutarties 11 p. pažeidimų, būtent: kad darbuotojas privalo negadinti darbdavio reputacijos ir susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, kurie gali sukelti verslo partnerių, klientų ar visuomenės nepasitenkinimą ar nepasitikėjimą, kad darbuotojas įsipareigoja be išankstinio rašytinio darbdavio sutikimo darbo laiku neatlikti ir nevykdyti jokios kitos veiklos, išskyrus jo pareigų, numatytų šioje darbo sutartyje, vykdymą ir kad darbuotojas privalo vengti interesų konflikto ir pranešti bendrovės direktoriui raštu apie visas aplinkybes, jei asmeniniai darbuotojo interesai prieštarauja ar gali prieštarauti darbdavio interesams. DGK nurodė, kad deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos darbo teisinių santykių srityje yra tokios pačios kaip ir civilinėje teisėje: turi būti nustatyti darbuotojo neteisėti veiksmai (neveikimas), padaryta žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos, pažeidėjo kaltė, pažeidėjo ir nukentėjusios šalies darbo teisinių santykių buvimas, žalos atsiradimas turi būti susijęs su darbo veikla (DK 4 str., 151 str., CK 6.245-6.249 str.) (Panevėžio apygardos teismo 2020-06-02 nutartis civ. b. Nr. e2A-281-544/2020).
DGK sprendė, kad bet koks kitos, nei darbdavės naudai, veiklos atlikimas darbo laiku be išankstinio rašytinio darbdavės sutikimo buvo darbo sutarties pažeidimas. Nors šalys nebuvo sudarę nekonkuravimo ir/ar konfidencialumo susitarimų, DGK pažymėjo, kad pareiga darbo santykiuose šalims vengti interesų konflikto deklaratyviai numatyta ir DK (24 str. 5 d.), o vienai šaliai nevykdant ar netinkamai vykdant šiame straipsnyje nustatytas pareigas, kita šalis turi teisę į žalos atlyginimą ar reikalauti, kad jos teisės būtų apgintos kitais būdais (DK 24 str. 6 d.). Darbo sutartis savaime įpareigoja sutarties šalis veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise (DK 24 str. 1 d.). Darbo teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų, o savo teises ir pareigas kiekviena šalis privalo įgyvendinti taip, kad kita šalis galėtų apginti savo teises, patirdama mažiausiai laiko ir kitų sąnaudų (DK 24  str. 2, 3 d.). Taip pat nustatyta, kad darbdaviui priklausančias darbo priemones darbuotojas, jeigu nesusitarta kitaip, turi naudoti darbo reikmėms (DK 24 str. 4 d.). DK be kita ko nustato, kad šalys privalo informuoti viena kitą apie aplinkybes, galinčias reikšmingai paveikti sutarties sudarymą, vykdymą ir nutraukimą, o tokia informacija turi būti pateikta teisinga, nemokamai ir darbo sutarties šalių nustatytais protingais terminais (DK 25 str. 1 d.).
DGK sprendė, kad atsakovui buvo aišku, jog jis, pažeisdamas sudarytos darbo sutarties sąlygas ir darbo teisės principus, veikė savo ir su juo susijusių asmenų naudai, nevengdamas interesų konflikto; įsteigęs savo mažąją bendriją ir jai vadovaudamas, atsakovas neprašė būti atleidžiamas iš darbo, o tokį prašymą pateikė tik tada, kai darbdavė sužinojo apie jo padarytus pažeidimus. DGK vertino, kad atsakovas, pažeisdamas DK ir darbo sutarties sąlygas, padarė ieškovei turtinę žalą, taip pat įrodytas patirtos 4717,24 Eur turtinės žalos dydis ieškovės atliktu negautų pajamų apskaičiavimu.
Spręsdama dėl neturtinės žalos atlyginimo, DGK nurodė, kad neturtinės žalos atlyginimo darbo bylose paprastai priteisiama nuo 150 Eur iki 1500 Eur (LAT 2011-02-21 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-66/2011; 2012-04-18 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-174/2012; 2015-04-15 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-209-469/2015; 2017-03-17 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-131-686/2017; 2017-08-03 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-326-684/2017; 2018-02-23 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-55-248/2018; 2020-01-02 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-152-248/2020). DGK sprendė, kad 500 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas šiuo konkrečiu atveju yra teisinga ir proporcinga kompensacija ieškovei. 

• Dėlnekonkuravimo kompensacijos priteisimo(VDI Kauno DGK 2023-09-20 sprendimas Nr. DGKS-5427 d. b. Nr. APS-131-16545/2023)

Ieškovė (darbuotoja) kreipėsi į DGK, prašydama įpareigoti atsakovą (darbdavį) išmokėti už 12 mėnesių nekonkuravimo kompensaciją. Nurodė, kad su darbdaviu pasirašė priedą prie darbo sutarties – Nekonkuravimo sutartį. Ieškovė nutraukė darbo sutartį, bet Nekonkuravimo sutartis darbdavio nebuvo nutraukta, todėl ieškovė metus laiko laikėsi nekonkuravimo susitarimo, įsidarbino valymo paslaugų įmonėje, kuri nėra konkurentė atsakovui, tačiau buvęs darbdavys nemokėjo nekonkuravimo kompensacijos.
DGK ieškovės prašymą tenkino. Nurodė, kad Nekonkuravimo sutartimi šalys susitarė, jog ieškovė darbo sutarties galiojimo metu ir 1 metus po darbo sutarties pasibaigimo LR įsipareigoja bet kokiu būdu, tiesiogiai ar netiesiogiai nekonkuruoti ar nepadėti kitiems tretiesiems asmenims konkuruoti su darbdaviui atitinkamose veiklos srityse, darbdavys už nekonkuravimo įsipareigojimo vykdymą darbo sutarties galiojimo metu ir 1 metus po sutarties pasibaigimo darbuotojui įsipareigojo mokėti kompensaciją; darbdavys turi teisę bet kuriuo metu nevykdyti įsipareigojimo ir apie tai jis privalo pranešti darbuotojui raštu – tokiu atveju sutartis baigia galioti, o sumokėta kompensacija darbdaviui negrąžinama. DGK nustatė, kad ieškovės darbo laikotarpiu bendrovėje atsakovas mokėjo nekonkuravimo kompensaciją, o pasibaigus darbo santykiams ieškovė kompensacijos iš atsakovo už draudimą konkuruoti nebegavo, darbo sutarties nutraukimo metu šis klausimas nebuvo aptartas, be to atsakovas buvusios darbuotojos neinformavo apie susitarimo nesilaikymą, tai yra jo galiojimo pabaigą.

DGK nurodė, kad nekonkuravimo sutarties esmė yra apsaugoti darbdavį nuo nesąžiningo buvusio darbuotojo elgesio panaudojant pas darbdavį įgytas išskirtines žinias konkurentų veiklai. Toks susitarimas sudaromas tik su darbuotojais, kurie turi prieigą prie išskirtinės darbdavio informacijos, suteikiančios pranašumą prieš konkurentus. Darbuotojas ir darbdavys patys susitaria, kiek laiko po darbo santykių pabaigos darbuotojui galios nekonkuravimo sutartis. Akivaizdu, kad sudarydamos darbo sutartį šalys negali žinoti, kokia situacija susiklostys jos nutraukimo metu, todėl susitarime dėl nekonkuravimo, neabejotinai, bus įrašoma darbdaviui naudinga sąlyga, kuri leistų jam bet kada vienašališkai atsisakyti reikalavimo darbuotojui nekonkuruoti su darbdaviu, o kartu ir pareigos mokėti kompensaciją. Atitinkamai, tokiu atveju jis privalo raštu apie tai informuoti darbuotoją. Tai reiškia, kad darbuotojas turi būti informuotas apie nekonkuravimo sutarties pabaigą, taip suteikiant aiškią informaciją, kad jam nebebus mokama išmoka ir jis yra laisvas pasirinkti darbą. Jeigu darbdavys raštu neinformuoja darbuotojo apie šios sutarties pabaigą ir nemoka darbuotojui nekonkuravimo išmokos, darbuotojas gali kreiptis į darbo ginčus nagrinėjančius organus dėl neišmokėtos nekonkuravimo kompensacijos. Tokiu atveju darbdavys privalo įrodyti, kad jis raštu informavo darbuotoją apie nekonkuravimo sutarties pabaigą ir darbuotojui tai buvo aiškiai žinoma. Darbo santykių pabaiga nereiškia, kad nustoja galioti ir nekonkuravimo sutartis.Šalių susitarimas dėl nekonkuravimo nustoja galioti tik suėjus joje numatytam terminui arba ją nutraukus darbdavio arba darbuotojo (esant DK numatytoms sąlygoms) iniciatyva. DGK laikė nepagrįstu atsakovo teiginį, kad Nekonkuravimo sutartis nutrūko, nes atsakovas ieškovei po sutarties pasibaigimo nemokėjo kompensacijos už draudimą konkuruoti ir ieškovė turėjo suprasti, jog Nekonkuravimo sutarties sąlygos netaikomos. DGK nurodė, kad kompensacijos nemokėjimas pats savaime nenulemia nekonkuravimo pareigos pabaigos. Nagrinėjamu atveju atsakovas, sudarydamas Nekonkuravimo sutartį, aiškiai įvardijo, kad darbuotojos atleidimas nuo nekonkuravimo pareigos turi būti patvirtintas konkrečiu darbdavio veiksmu  - privalomuoju raštišku pranešimu, tačiau atsakovas nei darbo sutarties nutraukimo metu, nei vėliau, ieškovei nenurodė ją atleidžiantis nuo nekonkuravimo pareigos. Tai, kad atsakovas nevykdė savo prievolės ir nemokėjo kompensacijos, nereiškia, kad ieškovė privalėjo suprasti esanti atleista nuo nekonkuravimo pareigos bei neįgijo teisėto lūkesčio į kompensaciją už įsipareigojimą nekonkuruoti. DGK sprendė, kad atsakovas, norėdamas susitarimo nebetaikyti ir tuo pačiu nemokėti nekonkuravimo kompensacijos, privalėjo pasibaigus darbo santykiams tinkamai informuoti ieškovę apie tai, tačiau neinformavo ir atitinkamai, nevykdydamas pareigos tinkamai informuoti ieškovę, elgdamasis neapdairiai, prisiėmė riziką dėl galimų neigiamų pasekmių. DGK sprendė, jog atsakovas nuo darbo santykių  pabaigos iki sueis 1 metai privalėjo ieškovei kas mėnesį mokėti 500 Eur, todėl įpareigojo atsakovą išmokėti ieškovei 6000 Eur (500 Eur x 12 mėn.) dydžio nekonkuravimo kompensaciją.

• Dėlturtinės žalos, atsiradusios iki sudarant darbo sutartį,atlyginimo (VDI Vilniaus DGK 2023-10-31 sprendimas Nr. DGKS-6354 d. b. Nr. APS-131-19904/2023)

Ieškovė (darbuotoja) kreipėsi į DGK, prašydama priteisti iš atsakovės (darbdavės) 5096 Eur žalos atlyginimo. Nurodė, kad pagal SADM programą turėjo būti įdarbinta renginių su bendruomene organizatore pas atsakovę; darbo pokalbyje buvo aptartas ieškovės išsilavinimas, kompetencijos, patirtis; pokalbio eigoje išaiškėjo, kad ieškovei tinka darbo pobūdis, o darbdaviui tinka ieškovės kandidatūra. Buvo nutarta tvarkyti įdarbinimo dokumentus. Ieškovė buvo nukreipta pas įdarbinimą kuruojančią darbuotoją, su kuria aptarė, kokie dokumentai yra reikalingi. Buvo sutarta, kad ieškovė atvyks pasirašyti darbo sutarties, buvo išsiųsti reikiami pagal programą dokumentai. Buvo sutarta, kad darbo sutartį atvažiuos pasirašyti liepos 4 d. 10 val. bei pristatys reikalingus dokumentus. Liepos 4 d. skambino, kad gali vėluoti apie 5-10 minučių, darbuotoja atsakė ieškovei, kad gali nevykti. Nuvyko pas atsakovę apie 10 val. 7 min. ir rado darbinamą kitą žmogų, buvo pasakyta, kad ieškovė neatvyko laiku, t. y. iki 10 val.
DGK ieškovės prašymą atmetė. Nurodė, kad pareiga laikytis sąžiningumo reikalavimo ikisutartiniuose darbo santykiuose reiškia šalies įpareigojimą veikti pagal savo tikrąją valią ir atsižvelgti į kitos šalies teisėtus interesus bei pagrįstus lūkesčius. Jei kita šalis klaidinama dėl tikrųjų ketinimų, jai teikiama neteisinga, ne visa informacija apie būsimo darbo pobūdį, tai atsiranda prielaidų kitai šaliai iš esmės klysti dėl sudaromos darbo sutarties. Tokie veiksmai laikytini minėtosios pareigos pažeidimu (Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras, Tomas Davulis, Registrų centras, Vilnius 2018, 166 psl.). DGK sprendė, kad negalima daryti išvados, kad ieškovė neatvyko pasirašyti darbo sutarties dėl objektyvių, nuo ieškovės valios nepriklausiusių priežasčių; sprendė, kad atsakovė pagrįstai nurodė, kad „asmuo buvo atvykęs, buvo sutartas įdarbinimo laikas, kelis kartus po to skambino perkelti laiką, galiausiai neatvyko sutartu laiku, teisinosi laiko neturėjimu“. DGK sprendė, kad šalys turėjo teisėtus interesus ir pagrįstus lūkesčius sudaryti darbo sutartį, tačiau ieškovės pasirinktas elgesio modelis (neatvykimas/pavėluotas atvykimas į numatytus susitikimus dėl sutarties pasirašymo) įtakojo atsakovės priimtą sprendimą įdarbinti kitą kandidatą. DGK sprendė, kad atsakovė laikėsi DK 41 str. numatytų reikalavimų, nepažeidė sąžiningumo reikalavimo ikisutartiniuose darbo santykiuose su ieškove; neįrodžius būtinosios civilinės atsakomybės sąlygų, ieškovės reikalavimą dėl turtinės žalos priteisimo atmetė.

• Dėlkonkuruojančios veiklos nutraukimo ir baudos skyrimo (VDI Kauno DGK 2023-11-23 sprendimas Nr. DGKS-6994 d. b. Nr. APS-2-19486/2023)

Ieškovė (darbdavė) kreipėsi į DGK, prašydama įpareigoti atsakovę (darbuotoją) sulygtam nekonkuravimo laikotarpiui nutraukti  konkuruojančią darbo ir profesinę veiklą, priteisti iš atsakovės 2665,84 Eur sumokėtą atlygį už nekonkuravimą ir priteisti iš atsakovės 3568,86 Eur baudą. Nurodė, kad šalys pasirašė nekonkuravimo sutartį, numatančią pareigą atsakovei be išankstinio raštiško ieškovės sutikimo nei tiesiogiai, nei netiesiogiai neužsiimti jokia konkuruojančia veikla sutartyje nurodytoje teritorijoje ir joje numatytą laikotarpį pasibaigus darbo sutarčiai, o ieškovė įsipareigojo mokėti atsakovei kas mėnesį atlygį už nekonkuravimą, kurio dydis – 40 proc. atsakovės vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio už kiekvieną pilną nekonkuravimo mėnesį. Nurodė, kad atsakovė per darbo laikotarpį pas ieškovę įgijo specialių žinių apie gyvūnams skirtas prekes, jų charakteristikas, ieškovės naudojamas šių prekių tiekimo ir pardavimo sistemas, kainodarą, marketingą, taip pat įgijo derybinių, vadovavimo pavaldiems darbuotojams ir kitokių gebėjimų. Darbo sutartis su atsakove pasibaigė DK 55 str. 1 d. pagrindu. Ieškovė el. laišku pranešė atsakovei, kad jai nustatomas 6 mėnesių nekonkuravimo laikotarpis, kurio metu ji negali užsiimti sutartyje nurodyta konkuruojančia veikla. Įtardama, kad darbo sutarties pagrindu atsakovė dirba/teikia paslaugas <...UAB>, raštu kreipėsi į atsakovę su prašymu patvirtinti, kad ji tinkamai vykdo sutartį, tačiau atsakymo negavo. Ieškovė nurodė, kad atsakovė vykdo konkuruojančią veiklą, todėl atsakovė privalo sulygtam susitarimo dėl nekonkuravimo laikotarpiui nutraukti konkuruojančią darbo ar profesinę veiklą, grąžinti gautą kompensaciją ir atlyginti darbdaviui padarytą žalą.
DGK ieškovės prašymą tenkino. Pripažino, kad pagal susitarimą atsakovė, pasibaigus darbo santykiams, 6 mėnesius turi pareigą nekonkuruoti su ieškove, veikla yra didmeninė ir/ar mažmeninė prekyba (įskaitant ir elektroninę prekybą) prekėmis, skirtomis gyvūnams. Pažymėjo, kad priešingai nei nurodo atsakovė, ieškovė įteikdama pranešimą Dėl nekonkuravimo laikotarpio trukmės vadovavosi sutarties 1.7 p., tai yra nustatė nekonkuravimo laikotarpį – 6 mėnesiai, ir konkrečiai apibrėžė nekonkuravimo veiklą  – prekės skirtos gyvūnams, kas apima darbą vykdant pirkimą, pardavimą, ir kt. 1.5 p. numatytas veiklas. DGK vertinimu, ieškovė nekonkuravimo sutarties sąlygas tikslino ir detalizavo neperžengdama sutarties ribų, o priešingai sutrumpindama nekonkuravimo laikotarpį ir konkretizuodama konkuruojančią veiklos rūšį pagal faktiškai vykdytą atsakovės darbo sritį bendrovėje, todėl nelaikytina, kad buvo pažeistos atsakovės teisės ir/ar sutarties sąlygos.
DGK sprendė, kad atsakovė įsidarbino <...UAB>,  kuri pagal vykdomą ūkinę veiklą rinkoje konkuruoja su darbuotojo buvusiu darbdaviu – prekiauja prekėmis gyvūnams, atliekamos darbo funkcijos pažeidžia susitarimo sąlygas. Sutarties 7 p. ieškovė ir atsakovė susitarė, kad tuo atveju, jeigu darbuotojas pažeistų sutarties 3 p. numatytas nuostatas, ji nekonkuravimo laikotarpiui turėtų nutraukti konkuruojančią veiklą ir per 30 dienų nuo pareikalavimo grąžinti darbdaviui visą gautą atlygio už nekonkuravimą sumą, sumokėti baudą, lygią atlygio už nekonkuravimą sumai už 3 mėnesius, kuri laikoma minimaliais neįrodinėtinais ieškovės nuostoliais, bei atlyginti nuostolius, kiek jų nepadengia bauda. Taigi, DGK įpareigojo atsakovę nutraukti konkuruojančią darbo ir profesinę veiklą, vykdomą pagal darbo sutartį <...UAB>, grąžinti gautą 2665,84 Eur dydžio nekonkuravimo kompensaciją, taip pat priteisė ieškovės naudai iš atsakovės 3568,86 Eur baudą.

• Dėl konkurso rezultatų panaikinimo(VDI Vilniaus DGK 2023-11-29 sprendimas Nr. DGKS-6927 d. b. Nr. APS-131-20544/2023)

Ieškovas (darbuotojas) kreipėsi į DGK, prašydamas panaikinti konkurso rezultatus ir atlyginti neturtinę žalą. Nurodė, kad atsakovas Valstybės tarnybos portale paskelbė skelbimą apie organizuojamą konkursą, sudarė Konkurso komisiją pretendentų atrankai. Ieškovas pateikė prašymą dalyvauti konkurse, o atsakovas leido ieškovui dalyvauti konkurse. Komisija priėmė sprendimą, kad konkursą laimėjo R. D., o ieškovas konkurse užėmė 2 vietą. Nurodė, kad atsakovas, vykdydamas konkurso procedūras, pažeidė esminius procedūrinius teisės aktų reikalavimus, t. y. ne tokia apimti, kurią numato teisės aktai, įvertino pretendentų tinkamumą eiti pareigas, kas, ieškovo nuomone, lėmė akivaizdžiai neobjektyvų pretendentų galutinį įvertinimą, atitinkamai – ir ženkliai sumažėjusias ieškovo galimybes laimėti konkursą, taip pat neobjektyvų Komisijos sprendimą dėl konkurso laimėtojo. Ieškovas dėl, jo nuomone, neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė neturtinę žalą, nes buvo giliai sukrėstas tokio, jo vertinimu, neteisėto atsakovo elgesio konkurso vykdymo metu, nes atsakingai rengėsi pretendentų vertinimui. Ieškovą sukrėtė ir pakirto pasitikėjimą tai, kad, kaip jis suprato, tikrieji jo įgūdžiai konkursą organizavusiam darbdaviui (valstybės institucijai) net nebuvo įdomūs. Ieškovas prarado pasitikėjimą atsakovo institucija, suabejojo savo ankstesnio darbo šioje institucijoje svarba, neturtinę žalą vertino 3000 eurų suma.

DGK ieškovo prašymą atmetė. Nustatė, kad reikalavimai pretendentams buvo vienodi, galimybės dalyvauti konkurse – vienodai prieinamos visiems pretendentams, jie visi buvo išklausyti ir Komisijos įvertinti pagal jų diskreciją. Nurodė, kad pripažįstant įstatyme nustatytų reikalavimų konkurso organizavimui pažeidimo faktą, turi būti konstatuotas konkretaus pretendento teisių pažeidimas. Vien faktas, kad asmuo nelaimėjo konkurso, nesudaro pagrindo panaikinti konkurso rezultatus, jeigu neįrodoma, kad pažeidimą ir pretendento netekimą galimybės šį konkursą laimėti sieja priežastinis ryšys. Viešą konkursą skelbiant, jį vykdant ir nustatant jo laimėtoją turi būti laikomasi skaidrumo principo, kuris reikalauja, kad būtų užtikrinti: 1) konkurso sąlygų aiškus ir suprantamas išdėstymas, jų paskelbimas ir taikymas; 2) konkurso sąlygų keitimas įstatymo ar konkurso sąlygų nustatyta tvarka; 3) vienodas požiūris į konkurso dalyvius. Principinių nuostatų pažeidimas gali būti pagrindas pripažinti konkurso rezultatus negaliojančiais (LAT 2006-11-16 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-612/2006, 2009-03-02 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-83/2009, 2013-11-11 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-383/2013, 2014-05-05 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-258/2014, 2016-05-06 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-252-248/2016). Pažymėjo, kad teismo (DGK) kompetencijai nepriskirta vertinti klausimų turinio ar jų sudėtingumo ir atsakymų į klausimus teisingumo, kai klausimai iš esmės yra atitinkantys sritį, kurioje organizuojamas konkursas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-10-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1163/2013). Teismas konkurso teisėtumą revizuoja tik konkurso organizavimo tvarkos aspektu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2247/2013). Pretendentų vertinimas yra kiekvieno Komisijos nario diskrecijos teisė, teismas negali spręsti dėl vieno ar kito pretendento tinkamumo pareigoms, į kurias paskelbtas konkursas.Teismas gali tik įvertinti, ar konkursas atitiko norminiais ir lokaliais teisės aktais tokiam konkursui nustatytus reikalavimus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pažymėta, kad Komisijos nariai turi tam tikrą diskreciją sprendžiant, kaip įvertinti kiekvieną pretendentą. Toks vertinimas gali apimti ne tik atsakymų į pateiktus klausimus turinį, tačiau ir atsakymų pateikimo formą, laiką, kurio prireikė atsakymui pateikti, bendrą įspūdį apie pretendentą. Teismo vaidmuo tokiame kontekste apsiriboja įvertinimu, ar Komisija neperžengė turimos vertinimo laisvės ribų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-06-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1623/2012).

DGK sprendė, kad pretendentams buvo sudarytos vienodos sąlygos, t. y. jiems buvo užduoti tokie patys klausimai, abiejų atžvilgiu taikoma vienoda vertinimo tvarka. DGK nenustatė jokių konkrečių asmens teisių pažeidimų, lėmusių konkurso rezultatą. DGK konkurso teisėtumą tikrino tik konkurso organizavimo tvarkos aspektu, kuri vykdant Aprašo reikalavimus, turi užtikrinti vienodas galimybes visiems asmenims dalyvauti šiame konkurse bei būti įvertintiems pagal vienodas visiems iš anksto žinomas sąlygas. Taip pat nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą daryti išvadą, jog konkursas vyko neskaidriai ar neobjektyviai, pažeidžiant Aprašo reikalavimus. Netenkinus pagrindinio ieškovo reikalavimo dėl konkurso rezultatų panaikinimo, buvo netenkintas išvestinis ieškovo prašymas dėl neturtinės žalos išieškojimo.

DARBO BYLOS DĖL PSICHOLOGINIO SMURTO DARBE

• Dėl patirto psichologinio smurto fakto nustatymo ir neturtinės žalos priteisimo (VDI Vilniaus DGK 2023-07-10 sprendimas Nr. DGKS-3975 d. b. Nr. APS-131-11773/2023)

Ieškovas (darbuotojas) kreipėsi į DGK, prašydamas nustatyti patirto psichologinio smurto darbe faktą ir išieškoti iš darbdavio neturtinę žalą, darbo užmokestį bei netesybas. Nurodė, kad pradėjo dirbti 2023-05-26, tačiau 2023-06-01 darbdavys pranešė jam, kad įmonė neturi objektų ir naujų rangos sutarčių, todėl darbo sutartis bus nutraukta, nors įsidarbinant į įmonę, darbdavys užtikrino, kad darbo yra. Darbdavys pateikė jam dokumentą pasirašymui dėl darbo sutarties nutraukimo savo noru atbuline data. Nesutikdamas pasirašyti tokį dokumentą, ieškovas pasiūlė darbdaviui nutraukti darbo sutartį pagal DK su įspėjimu prieš 3 d. d. ir iš karto iš įmonės direktoriaus ir akcininko patyrė psichologinį smurtą ir spaudimą, buvo labai pažemintas, patyrė dvasinį skausmą ir išgyvenimą, depresiją ir dvasinį sukrėtimą, didelį stresą, nepagarbą, prievartą, pasityčiojimą. Dėl savo emocinės ir fizinės būklės kreipėsi į šeimos gydytoją ir tą pačią dieną jam buvo išduotas nedarbingumas.
DGK nutraukė darbo bylos nagrinėjimą DK 224 str. 3 d. 1 p. pagrindu, ieškovui atsisakius pareikšto reikalavimo dėl neturtinės žalos, ieškovui nurodžius, kad darbdavys pervedė jam 300 Eur ir pretenzijų darbdaviui nebeturi.

• Dėl žalos už dirbtas papildomas darbo funkcijas bei už patirtą psichologinį spaudimą priteisimo (VDI Vilniaus DGK 2023-08-01 sprendimas Nr. DGKS-4316 d. b. Nr. APS-131-13606/2023)

Ieškovas (darbuotojas) kreipėsi į DGK, prašydamas išieškoti iš darbdavės žalą už dirbtas papildomas funkcijas bei už patirtą psichologinį spaudimą. Nurodė, kad dirbo salės darbuotoju, po pusės metų direktorė pasiūlė jam užimti kroviko pareigas. Jis įgijo teises vairuoti autokrautuvą, tačiau dėl kroviko pareigų sutartis nebuvo pakeista, atlyginimą gavo tokį patį, kaip ir anksčiau, dirbo ir salės darbuotojo ir kroviko darbą už tą patį atlyginimą. Jam vis buvo žadamos naujos pareigos, nesutikus dirbti papildomų pareigų, jo atžvilgiu prasidėjo psichologinis spaudimas, iš jo buvo tyčiojamasi ir sakoma, kad jei nepatinka, gali išeiti iš darbo.
DGK ieškovo prašymą atmetė. Nurodė, kad visos būtinosios darbo sąlygos šalių yra aptariamos darbo sutartyje. Esant šalių pasirašytai darbo sutarčiai, preziumuojama, jog joje įrašytos sąlygos atitinka šalių valią. Šaliai, kuri teigia, kad jos pasirašytoje darbo sutartyje įrašyta sąlyga neatitinka šalių faktinio susitarimo, tenka įrodinėjimo našta (CPK 178 str.). DGK nustatė, kad šalys sulygo dėl ieškovo, kaip salės darbuotojo, funkcijų. Pagal pareiginius nuostatus ieškovas privalėjo (be kitų nustatytų pareigų) vykdyti ir šias pareigas: laiku atlikti prekių papildymą prekybos salėje: atsivežti iš sandėlio prekes, jas išpakuoti ir sudėlioti į lentynas, prekių likutį išvežti į sandėliavimo patalpas ir ten sudėlioti į lentynas; dirbant su mechaniniais prietaisais (keltuvais ar kt.), vadovautis įrenginio naudojimosi instrukcija ir laikytis bendrovėje patvirtintų darbo saugos reikalavimų. Pagal DK 45 str. 3 dalį, dėl neteisėto darbo sutarties pakeitimo darbuotojas turi teisę kreiptis į darbo ginčus dėl teisės nagrinėjantį organą, prašydamas įpareigoti darbdavį vykdyti darbo sutartį ir atlyginti atsiradusią žalą. Darbuotojui to nepadarius per tris mėnesius nuo to momento, kai darbuotojas sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisių pažeidimą, laikoma, kad darbuotojas sutiko dirbti pasiūlytomis pakeistomis darbo sąlygomis. DGK sprendė, jog byloje nėra objektyvių įrodymų, kad ieškovas būtų kreipęsis į atsakovę su rašytiniu prašymu pakeisti darbo sutartį bei krovimo veiksmus įtraukti kaip papildomą darbą; jis ilgą laiką atlikdavo prekių pakrovimo darbus, taigi, net ir tuo atveju, jeigu jo funkcijų apimtis būtų keičiama, ieškovui konkliudentiniais veiksmais išreiškus sutikimą vykdyti nurodytas funkcijas, nėra pagrindo pripažinti, kad darbo sutarties sąlygos buvo keičiamos be jo sutikimo ar kad funkcijos viršijo ieškovo pareigybei priskirtų funkcijų apimtis.
DGK pažymėjo, kad už darbo organizavimo tvarką yra atsakingas darbdavys. Darbdavys, darydamas darbuotojui pastabas dėl jo darbo bei duodamas nurodymus, siekia prevencinių tikslų, t. y. užtikrinti tinkamą darbo organizavimą bei užkirsti kelią galimam darbuotojo darbo drausmės pažeidimui. Tikslingų pastabų darymas darbuotojams bei nurodymas atlikti darbo funkcijas negali būti laikomas grasinimu ar neteisėtu darbdavio elgesiu. Be to, kaip pripažino ir pats ieškovas jis nesikreipė į darbdavį su skundu dėl galimai patiriamo psichologinio spaudimo. Taigi, DGK sprendė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovo atžvilgiu buvo taikomas psichologinis spaudimas, ir ieškovo prašymą atmetė.

• Dėl atleidimo iš darbo, patirto psichologinio smurto, mobingo, patirtos neturtinės žalos priteisimo (VDI Alytaus DGK 2023-09-26 sprendimas Nr. DGKS-5458 d. b. Nr. APS-112-17110/2023)

Ieškovė (darbuotoja) kreipėsi į DGK, prašydama pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir priteisti 3000 Eur neturtinę žalą dėl psichologinio smurto ir mobingo. Nurodo, kad pastoviai patyrė mobingą iš savo tiesioginės vadovės – ši pastoviai ant jos rėkė, jai grasino ir neteisėtai, be jokio įspėjimo, atleido iš darbo.

DGK ieškovės prašymą atmetė. Nustatė, kad darbo santykiai tarp šalių nėra nutraukti, todėl nėra individualaus ginčo dėl neteisėto atleidimo iš darbo; ginčo dalykas –psichologinio smurto, mobingo fakto nustatymas ir neturtinės žalos atlyginimas. DGK nurodė, kad psichologinis smurtas pasireiškia darbuotojo įžeidinėjimu, patyčiomis, užgauliojimu, priekabiavimu, grasinimu, nekonstruktyvia, žeminančia kritika, žodine agresija, persekiojimu ir kitokiu netinkamu elgesiu. Įprastai psichologinis smurtas pasireiškia daugiau nei viena netinkamo elgesio forma, daugiausia tai priekabiavimas (kuomet pakartotinai ir sąmoningai išnaudojama, grasinama ir (arba) žeminama ir pan.) bei smurtas (kuomet užpuolamas vienas ar daugiau darbuotojų ar vadovų su tikslu pažeisti asmens orumą ir (ar) sukurti priešišką darbo aplinką). Priekabiavimas ir smurtas gali pasireikšti: fiziniu, psichologiniu ir/ar seksualiniu išnaudojimu; neetišku elgesiu (vieną kartą ar sistemingai) ir nepagarbiu elgesiu kitų asmenų atžvilgiu. Mobingas galėtų būti suprantamas kaip jėgų disbalansu paremti santykiai darbo vietoje, pasireiškiantys nuosekliu ilgalaikiu netinkamu elgesiu, nukreiptu prieš darbuotoją, kuriais pažeidžiama darbuotojo fizinė, socialinė ar psichologinė gerovė, mažinamas jo produktyvumas bei pasitenkinimas darbu. Paminėtina, kad mobingą gali taikyti tiek vienas, kolektyvo pritarimą ar galios svertų turintis asmuo, tiek darbuotojų grupė.

DGK sprendė, kad atsižvelgiant į tai, jog už darbo organizavimą, darbuotojų darbo pareigų vykdymo kontrolę atsakingas darbdavys, akivaizdu, kad atsakovė, gavusi tarnybinį pranešimą apie ieškovės netinkamai atliekamas pareigas, privalėjo ieškovės darbo pareigų pažeidimą ištirti. Ieškovė nepateikė patikimų įrodymų, kad jos atžvilgiu buvo taikomas mobingas ar psichologinis spaudimas. DGK sprendė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovės atžvilgiu būtų taikytas psichologinis smurtas ar mobingas, taip pat pažymėjo, kad darbdavys turi teisę išsakyti bet kokiam savo vadovaujamos įstaigos darbuotojui savo poziciją į tam tikras įvykusias aplinkybes, nurodyti savo pastabas, su kuriomis darbuotojas gali sutikti ar nesutikti, koreguoti savo veiksmus ateityje arba ne. Darbdavio ir darbuotojo nuomonės nesutapimas vienu ar kitu klausimu jokiu būdu negali būti laikomas mobingo pasireiškimu, o dalykiškų pastabų, susijusių su darbuotojo tinkamu darbo pareigų vykdymu, teikimas yra darbdavio teisė (DK 32 str.). Jeigu darbdavys pastabas pateikia korektiškai, dalykiškai, neįžeidžiančiai, nežeminančiai ir etiškai, nėra pagrindo tai laikyti mobingu. Taigi, DGK sprendė, kad byloje nėra pakankamai duomenų ir įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė nesilaikė korektiško bendravimo su ieškove ribų ir taikė ieškovės atžvilgiu psichologinį smurtą – ją įžeidinėjo, užgauliojo, priekabiavo, grasino, žemino, stumdė ir kt., bei taikė jos atžvilgiu mobingą – ilgalaikį, sistemingą psichologinį terorą ar kitokio pobūdžio psichologinę prievartą, todėl prašymą pripažinti, kad jos atžvilgiu darbovietėje buvo vykdomas psichologinis smurtas ir mobingas ir priteisti 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, atmetė kaip nepagrįstą.

• Dėl psichologinio smurto ir neturtinės žalos atlyginimo, darbo užmokesčio už viršvalandinį darbą priteisimo (VDI Alytaus DGK 2023-09-26 sprendimas Nr. DGKS-5470 d. b. Nr. APS-131-15026/2023)

Ieškovė (darbuotoja) kreipėsi į DGK, prašydama priteisti iš atsakovės (darbdavės) darbo  užmokestį už viršvalandinį darbą ir 3000 Eur patirtą neturtinę žalą dėl psichologinio smurto. Nurodė, kad laikinojo nedarbingumo metu jai nuolat skambinėjo atsakovė, pasibaigus laikinajam nedarbingumui atvykusi į savo darbo vietą, joje rado kitą dirbančią merginą, todėl iš darbo išėjo, be jokio įspėjimo buvo atleista iš darbo už priverstines pravaikštas, kurias ji padarė dėl to, kad jai nebuvo suteikta darbo vieta; dėl neišmokėto darbo užmokesčio už viršvalandžius ji vėlavo susimokėti asmeninius mokesčius, buvo atsakovės nepagrįstai apkaltinta vagyste, buvo sugadinta jos reputacija prieš kitus darbdavius.

DGK tenkino iš dalies ieškovės reikalavimus – priteisė darbo užmokestį už viršvalandinį darbą, o reikalavimą pripažinti, kad atsakovė taikė jos atžvilgiu psichologinį smurtą ir dėl to priteisti jai 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, atmetė kaip nepagrįstą. Nustatė, kad ieškovė neinformavo savo tiesioginės vadovės apie tai, kad ji neatvyks į darbą dėl laikinojo nedarbingumo, neatsakinėjo į telefono skambučius, neatsakė į žinutes visą nedarbingumo laikotarpį. Atsakovė nežinojo, kada ieškovė atvyks į darbą po laikinojo nedarbingumo, todėl jos darbo vietoje buvo kita darbuotoja, tačiau tai netrukdė ieškovei būti savo darbo vietoje, ieškovė nebuvo išvaryta iš darbo vietos, ji iš darbo vietos pasišalino pati. Kadangi už darbo organizavimą, darbuotojų darbo pareigų vykdymo kontrolę  atsakingas darbdavys, akivaizdu, kad atsakovė, norėdama tinkamai organizuoti darbą ieškovės laikinojo nedarbingumo metu, jos darbo vietoje paskyrė dirbti kitą darbuotoją. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad atsakovė neleido jai būti jos darbo vietoje ir nesuteikė jai darbo. DGK sprendė, kad ieškovė galėjo dirbti kartu su kita darbuotoja, taip pat ieškovė turėjo informuoti atsakovę apie laikinojo nedarbingumo pasibaigimą. Taigi, DGK sprendė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovės atžvilgiu būtų taikytas psichologinis smurtas – byloje nėra duomenų ir įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė nesilaikė korektiško bendravimo su ieškove ribų ir taikė ieškovės atžvilgiu psichologinį smurtą (neįleido jos į darbo vietą, ją įžeidinėjo, priekabiavo, grąsino, žemino jos reputaciją ar kt.), todėl ieškovės prašymą pripažinti, kad jos atžvilgiu darbovietėje buvo vykdomas psichologinis smurtas, bei priteisti 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, atmetė kaip nepagrįstą.

• Dėl įpareigojimo nutraukti darbo sutartį, psichologinio smurto naudojimo fakto nustatymo, neturtinės žalos atlyginimo (VDI Vilniaus DGK 2023-11-08 sprendimas Nr. DGKS-6393 d. b. Nr. APS-131-19854)

Ieškovė (darbuotoja) kreipėsi į DGK, prašydama įpareigoti atsakovę nutraukti darbo sutartį darbdavio valia (DK 59 str.), išmokant 6 vidutinių darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, priteisti 1000 Eur neturtinę žalą, atsiradusią dėl to, kad atsakovė nesudarė ieškovės atžvilgiu saugių ir sveikų darbo sąlygų, pripažinti, kad atsakovė pažeidė DK 30 str. Nurodė, kad vadovas pasiūlė jai išeiti iš darbo darbuotojo prašymu, nes įmonėje ne geriausia situacija. 2023-09-18 ieškovei bendrame atsakovės elektroniniame pašte, kuris prieinamas visiems, deleguota užduotis, kurios, ieškovės nuomone, nebuvo galima įvykdyti, todėl šios užduoties skyrimą ji vertina kaip psichologinį smurtą, siekiant tikslo, kad ji nutrauktų darbo sutartį darbuotojo prašymu (DK 55 str.).
DGK ieškovės prašymą tenkino iš dalies ir priteisė ieškovės naudai 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Sprendė, kad ieškovė įrodė, jog dėl psichologinio spaudimo darbe, pasireiškusio užduočių jai teikimu viešu atsakovės el. paštu, 2023-09-30 reikalavimu pasiaiškinti dėl neatvykimo į darbą dienomis, kai ji turėjo laikiną nedarbingumą ir neatvykimo priežastį buvo galima patikrinti pagal VSDFV, 2023-09-18 užduoties skyrimu 12 val. 28 min. vykti į Kauną ir, atlikus užduotį, grįžti į darbą ir iki 18 val. pateikti ataskaitą (nors šį darbą buvo galima atlikti ir kitą dieną), patyrė dvasinius išgyvenimus, tapo laikinai nedarbinga, ir tuo būdu patyrė neturtinę žalą.

• Dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, psichologinio smurto fakto pripažinimo ir neturtinės žalos išieškojimo (VDI Panevėžio DGK 2023-11-13 sprendimas Nr. DGKS-6643 d. b. Nr. APS-111-18291/2023)

Ieškovas (darbuotojas) kreipėsi į DGK, prašydamas pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, negrąžinti į darbą, priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, pripažinti buvus psichologinio smurto faktą ir priteisti 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Nurodė, kad apie darbo sutarties nutraukimą darbdavys neinformavo, buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas, nes darbe ieškovą sumušė gamybos vadovas K. J. Pasibaigus nedarbingumui, nuėjo į Sodrą ir sužinojo, kad yra atleistas iš darbo DK 69 str. pagrindu. Paaiškino, kad 2023-07-17 buvo paskirtas darbas, kurio neturėjo teisės dirbti, nes turi neįgalumą ir nemokėjo to darbo dirbti. Skambino gamybos vadovui K. J., tačiau jis neatsiliepė, vėliau atėjo gamybos vadovas ir pradėjo grubiai su ieškovu kalbėti, pasakė, kad nuves į sandėlį krauti, su kuo ieškovas sutiko. Einant į sandėlį gamybos vadovas vis rėkė ir visaip įžeidinėjo. Išėjus į pievą gamybos vadovas kelis kartus trenkė į veidą. Ieškovas iškvietė policiją, o policija iškvietė medikus. Dėl patirto sumušimo šeimos gydytoja išdavė nedarbingumo pažymėjimą, skambino įmonės direktoriui ir sakė, kad nebedirbs.

DGK atmetė ieškovo prašymą dėl psichologinio smurto fakto pripažinimo bei neturtinės žalos priteisimo; reikalavimą dėl atleidimo iš darbo teisėtumo atsisakė nagrinėti dėl praleisto kreipimosi į DGK termino. Nurodė, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra savarankiškas pažeistų darbo sutarties šalių teisių gynimo būdas, taikomas tada, jeigu nustatomos būtinosios atsakomybės neturtinės žalos atlyginimo forma sąlygos (LAT 2009-02-02 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-37/2009; 2009-11-02 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-464/2009; 2010-07-08 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-311/2010). Pareiga įrodyti nurodytas sąlygas tenka darbo santykių šaliai, reikalaujančiai neturtinės žalos atlyginimo. Patvirtinančiomis darbuotojo teisę į neturtinės žalos atlyginimą aplinkybėmis teismų praktikoje pripažįstamas darbdavio padaryto darbuotojo teisių pažeidimo šiurkštumas, neteisėtas atleidimas iš darbo itin kompromituojančiu pagrindu, prieš darbuotoją naudotas psichologinis spaudimas siekiant nulemti jo apsisprendimą išeiti iš darbo, pakenkimas dalykinei reputacijai, galimybių konkuruoti darbo rinkoje sumažėjimas, šeimos santykių pablogėjimas, dėl neteisėtų darbdavio veiksmų atsiradęs sveikatos sutrikimas, sunkūs pragyvenimo šaltinio praradimo turtiniai padariniai ir kt. (LAT 2017-03-17 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-131- 686/2017). Psichologinėje ir darbo teisės literatūroje mobingas apibūdinamas kaip darbuotoją žlugdantis psichologinis spaudimas, ujimas, kuris yra apgalvotas, tikslingas, pasikartojantis ir sistemingas vadovo arba kolegos neetiškas elgesys darbovietėje, siekiant auką – pasirinktą bendradarbį parodyti menkesnį, nereikšmingą, nekompetentingą, kuriuo pažeidžiama darbuotojo profesinė, materialinė, socialinė ar psichologinė gerovė, sukeliamas poveikis psichinei ir fizinei darbuotojo sveikatai, reputacijai, mažinamas darbuotojo produktyvumas. Teisinė atsakomybė už psichologinio smurto taikymą kyla tiek smurtavusiam asmeniui arba jų grupei (kai smurtaujama organizuotai), tiek ir darbdaviui, kuris nesiėmė reikiamų priemonių darbuotojų saugumui užtikrinti.

DGK nustatė, kad iš ieškovo prašymo turinio matyti, kad jis prie psichologinio smurto priskiria 2023-07-17 įvykusį konfliktą tarp jo ir gamybos vadovo K. J., po kurio buvo iškviesta policija ir medikai, ir ieškovui nuo 2023-07-18 buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas. Dėl įvykusio konflikto tarp ieškovo ir atsakovo darbuotojo K. J. yra pradėti 2 ikiteisminiai tyrimai pagal ieškovo pareiškimą dėl K. J. veiksmų ir pagal K. J. pareikšimą dėl ieškovo veiksmų. Šie ikiteisminiai tyrimai nėra baigti, kaip ir darbdavio nebaigtas tirti 2023-07-17 įvykęs incidentas. Byloje nėra ginčo, kad įvyko konfliktas, tačiau byloje nėra įrodymų, kas kaltas dėl įvykusio konflikto. DGK nenustatė, kad ieškovas būtų įžeidinėjamas, užgauliojamas, kad jam būtų grasinama, jis būtų žeminančiai kritikuojamas, taip pat nenustatė, kad ieškovas dėl netinkamo gamybos vadovo K. J. elgesio per penkis darbo sezonus, kiek jis dirbo pas atsakovą, būtų kreipęsis į įmonės vadovą. Dėl 2023-07-17 įvykusio konflikto tarp ieškovo ir gamybos vadovo K. J., DGK nepasisakė, nes dėl šio įvykio yra atliekamas ikiteisminis tyrimas. DGK sprendė, kad nepakanka įrodymų konstatuoti, kad atsakovo vadovas nevykdė darbdavio pareigos sukurti ieškovui tokios darbo aplinkos, kurioje jis nepatirtų priešiškų, neetiškų, jį žeminančių, užgaulių ir įžeidžiančių veiksmų, kad pačio atsakovo vadovo veiksmais buvo pažeista ieškovo garbė ir orumas, kad ieškovas patyrė psichologinį smurtą dėl ko buvo padaryta nepataisoma žala jo sveikatai. Taip pat DGK pripažino kad byloje nėra pakankamai duomenų ir įrodymų, patvirtinančių, kad ir padalinio vadovas K. J. nesilaikė korektiško bendravimo su ieškovu ribų ir taikė ieškovo atžvilgiu mobingą – ilgalaikį, sistemingą psichologinį terorą ar kitokio pobūdžio psichologinę prievartą. Taigi, ieškovo prašymą pripažinti buvus psichologinį smurtą darbe atmetė, taip pat sprendė, kad ieškovas nepateikė įrodymų patvirtinančių neturtinės žalos atlyginimo sąlygas, o neturinės žalos atlyginimą siejo su jam taikytu psichologiniu smurtu, tokio nenustačius, ieškovo prašymą dėl neturtinės žalos priteisimo taip pat atmetė.

• Dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, su darbo santykiais susijusių išmokų išieškojimo, neturtinės žalos išieškojimo, patyrus psichologinį smurtą (VDI Šiaulių DGK 2023-11-30 sprendimas Nr. DGKS-7119 d. b. Nr. APS-110-22157/2023)

Ieškovas (darbuotojas) kreipėsi į DGK, prašydamas pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, negrąžinti jo į darbą, išieškoti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, išieškoti 7000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir kt. Nurodė, kad su juo buvo susidorota panaudojant psichologinį smurtą, per visą periodą, kai buvo pradėtas ir pabaigtas jo atleidimas iš darbo, patyrė didelį nervinį stresą, sveikatos sutrikimų, su lyg diena neteko savo tiesioginių darbo funkcijų, buvo priverstas atlikti „kurjerio“ darbo funkcijas, buvo slepiamas ieškovui buvęs skirtas automobilis, darbe jautė įtampą, kolegos vengė su juo bendrauti, buvo pašalintas iš įmonės soc. tinklų, kas apribojo jo bendravimą su grupės kolegomis, nebuvo leista dalyvauti įmonės renginyje, taip pat buvo apšmeižtas, neva atlieka darbus netinkamai, darbo kompiuteris nuolat buvo stebimas, el. paštas tikrinamas. Visi šie veiksmai atskleidė mobingą darbe, kurį teko patirti. Teigė, kad prarado darbo vietą įmonėje, kurioje prieš tai dirbo, iš kurios buvo perviliotas dirbti pas atsakovą.
DGK ieškovo prašymą tenkino iš dalies, sprendė, jog yra įrodytos ieškovo atžvilgiu taikytos psichologinio smurto apraiškos ir dalinai priteisė prašomos (7000 Eur) neturtinės žalos atlyginimą – sprendė, kad 2500 Eur neturtinės žalos atlyginimas atitinka protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus. Sprendė, kad darbo sutartis su ieškovu DK 57 str. 1 d. 1 p. pagrindu nutraukta neteisėtai – neįrodžius nutraukimo pagrindo realumo, ieškovui įrodžius faktinę darbo sutarties nutraukimo priežastį – grupės direktoriaus G. V. neigiamą požiūrį į jį, kas negali būti pripažinta teisėta priežastimi nutraukiant darbo santykius minėtu pagrindu.

DGK nurodė, kad konstatavus įstatymo saugomos asmens teisės ar teisėto intereso pažeidimą teismas gali įpareigoti atlyginti neturtinę žalą, tačiau vien neturtinės teisės ar vertybės pažeidimas ex facto nereiškia ir neturtinės žalos padarymo, t. y. neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala) (LAT 2006-01-04 nutartis Nr. 3K-3-10/2006; 2007-04-27 nutartis Nr. 3K-3-204/2007; 2008-09-30 nutartis Nr. 3K-3-442/2008). Neteisėto atleidimo iš darbo atveju neturtinė žala atlyginama, kai atleidimo aplinkybės ir darbuotojo atleidimo pagrindas yra tokie, kurie pateisintų neturtinės žalos atlyginimą, nes kitomis darbuotojų teisių gynybos priemonėmis, tokiomis kaip turtinės žalos atlyginimas (kompensacija), atleidimo iš darbo pripažinimas neteisėtu ar grąžinimas į darbą, darbuotojui padaryta skriauda nėra teisingai atlyginama (LAT 2015-10-15 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-561-684/2015). Pažymėjo kad, vadovaujantis CPK 410 str. 2 d., ginčams dėl žalos atlyginimo priteisimo netaikomi darbo ginčų nagrinėjimo ypatumai, susiję su rungimosi ir dispozityvumo principų ribojimu. Darbuotojas, reikalaujantis neturtinės žalos atlyginimo, neatleidžiamas nuo pareigos nurodyti konkrečias aplinkybes, lėmusias jo išgyvenimus, nepatogumus, kitokio pobūdžio praradimus, patirtus dėl neteisėto atleidimo iš darbo (CPK 178 str.).

DGK sprendė, kad byloje pateiktais ieškovo garso įrašais ir rašytiniais įrodymais buvo įrodytos ieškovo atžvilgiu taikytos psichologinio smurto apraiškos: ieškovui įteikus įspėjimą apie atleidimą, jam iš karto buvo atimtos darbo priemonės, automobilis, prisijungimai prie sistemų, nors įspėjimo laikotarpiu ieškovui turėjo būti užtikrinamas įprastas darbo funkcijų atlikimas; įspėjimo laikotarpiu ieškovui buvo duodami įvairūs, su jo funkcijomis nesusiję darbai, tuo neteisėtai, be ieškovo rašytinio sutikimo (DK 45 str. 1, 2 d.) pakeičiant jo darbo sutarties sąlygas; ieškovą siekta galutinai atskirti nuo kolektyvo primygtinai siekiant jo darbo nuotoliniu būdu, taip pat taikytos atskyrimo priemonės, tokios kaip neleidimas dalyvauti gamybiniuose susirinkimuose, draudimas dalyvauti darbuotojams organizuotuose mokymuose su pramogine dalimi; įteikus įspėjimą ir atjungus ieškovą nuo įmonėje naudojamų sistemų ir el. pašto, darbuotojams, rašantiems ieškovui el. laiškus, buvo išsiunčiamas automatinis atsakymas, kad ieškovas įmonėje nebedirba; ir kt. DGK sprendė, jog šie ir kiti atsakovės veiksmai laikytini pažeidžiantys ieškovo teises, numatytas DK 30 str., o dėl visų ieškovo atžvilgiu atliktų neteisėtų veiksmų įspėjimo apie atleidimą metu, taip pat neteisėtai atleidžiant iš darbo, ieškovas patyrė didelį stresą, neigiamus išgyvenimus, bejėgiškumo jausmą, kurie netgi sutrikdė ieškovo sveikatą.

• Dėl atsakovo direktorės veiksmų ir pranešimo pripažinimo neteisėtais, psichologinio smurto fakto nustatymo bei neturtinės žalos priteisimo (VDI Telšių DGK 2023-12-15 sprendimas Nr. DGKS-66 d. b. Nr. APS-113-21853/2023)

Ieškovė (darbuotoja) kreipėsi į DGK, prašydama pripažinti 2023-09-25 pranešimą „Dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų keitimo“ neteisėtu; pripažinti ieškovės atžvilgiu taikyto mobingo faktą; priteisti 1000 Eur neturtinę žalą. Nurodė, kad darbdavys taiko mobingą, siekiant nepagrįstai pakeisti ieškovės darbo sąlygas, tam naudojant psichologinio spaudimo priemones, nuteikinėjant kitus darbuotojus prieš ieškovę, ieškant formalių priežasčių nuvertinti atliekamą darbą; atsakovo direktorės veiksmai neteisėti dėl sistemingai vykdomo ieškovės, kaip meninio ugdymo mokytojos, darbo veiklos žlugdymo, asmenybės menkinimo nesuteikiant darbo funkcijų įgyvendinimui darbo vietos. Nurodo, kad buvo pateiktas pasirašymui parengtas dokumentas dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų pakeitimo. Dokumentu nurodyta, kad dėl suteikto per didelio darbo krūvio (1,5 etato) nukenčia darbo kokybė. Nėra pateiktos darbo sąlygų keitimo priežastys, bet ieškoma ieškovės atliekamo darbo klaidų ir priežasčių sumenkinti atliekamas darbo funkcijas. Tai vertina kaip neleistiną psichologinį spaudimą ir siekį priversti sutikti su darbdavio siūlymu keisti darbo sąlygas. Pranešime įvardijama, kad yra suteiktas per didelis darbo krūvis, bet darbuotoja iki šiol su šiuo krūviu susitvarkė, nebuvo jokių pastabų. Sistemingas pareigų ir darbo funkcijų, darbo kokybės, ieškovės savigarbos, asmenybės žeminimas yra vykdomas direktorės iniciatyva, padedant pavaduotojai ugdymui ir telkiant kolektyve grupę asmenų, kurie yra nuteikiami prieš ieškovę. Tai įtakoja ieškovės emocinę ir psichologinę būseną. Dėl patiriamo nepagrįsto spaudimo, nesamų darbo trūkumų paieškos, ieškovė patiria nerimą, stresą, dėl ko patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 1000 Eur.

DGK ieškovės prašymą atmetė. Nustatė, kad ieškovė nesutiko su atsakovo planuojamu atlikti darbo organizavimo pertvarkymu, po kurio ieškovei darbo krūvis liktų 1 etatas (vietoje turimo 1,5 ), o  į 0,5 et. būtų priimtas dar vienas meninio ugdymo mokytojas. DGK nurodė, kad atsakovas turi plačią diskreciją nustatyti vidinę organizacinę struktūrą, atlikti jos pertvarkymus, daryti darbo organizavimo ir darbuotojų darbo sąlygų pakeitimus, tam, kad būtų efektyviai įgyvendintos įstaigai priskirtos funkcijos. Taigi, ne darbuotojas, o darbdavys turi spręsti, kiek, kokių ir kokiu krūviu dirbančių darbuotojų reikia įstaigoje; kaip, kada ir kokia apimtimi kontroliuoti ir/ar tikrinti darbuotojų darbo funkcijų atlikimą/neatlikimą. Darbdavys turi teisę išsakyti darbuotojui konstruktyvią kritiką, pastabas, pasiūlymus dėl veiklos tobulinimo, lūkesčius dėl darbo rezultatų, su kuo darbuotojas gali sutikti ar nesutikti, ir pan. Darbdavio sprendimai vykdyti organizacijoje pokyčius, su tuo susiję jo veiksmai, taip pat reikalavimai tinkamai atlikti darbuotojui pavestas funkcijas, laikytis nustatytos darbo tvarkos ir darbuotojui pavestų funkcijų kontrolė patys savaime nėra laikomi psichologiniu smurtu. Svarbu, kad tai būtų daroma pagrįstai, korektiškai, neįžeidžiančiai, nežeminančiai ir etiškai.
DGK sprendė, kad atsakovas buvo nuoseklus nurodydamas ieškovei planuojamą darbo krūvio paskirstymo poreikį ir tikslą, įvardindamas konkrečius keičiamo darbo krūvio teisinius pagrindus. DGK taip pat sprendė, kad atsakovo sprendimas nėra nukreiptas asmeniškai į ieškovę, juo nesiekiama nuvertinti ar sumenkinti ieškovės, kaip meninio ugdymo mokytojos, darbo ir/ar rezultatų. DGK nenustatė, kad atsakovas darė kokį nors neleistiną spaudimą ieškovei ar jos atžvilgiu taikė psichologinį smurtą; nėra įrodymų, kad ieškovės darbo sąlygų keitimas ir atliekamų darbo funkcijų kontrolė, darbo laiko peržiūra buvo vykdyta turint tikslą ieškovę pažeminti, sumenkinti, įbauginti ar įstumti į bejėgę padėtį; nėra duomenų, kad įstaigos vadovės ar pavaduotojos elgesys su ieškove būtų buvęs nepagarbus ar neetiškas. Taigi, konstatavo, kad DK 30 str. nuostatų pažeidimo nėra ir netenkino reikalavimo dėl psichologinio smurto (mobingo) fakto nustatymo bei 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

DĖL DARBO BYLŲ DĖL PSICHOLOGINIO SMURTO DARBE

Apibendrinant DGK nagrinėtas darbo bylas dėl psichologinio smurto darbe, pastebėtina, kad psichologinio smurto atvejai paprastai pasitaiko bylose dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, taip pat fiksuojami ginčuose dėl darbo sutarties sąlygų keitimo ir pan.
Pažymėtina, kad aptariamu laikotarpiu gauti 44 (2023 m. I pusmetį – 28) reikalavimai, susiję su psichologiniu smurtu darbe. Tokie reikalavimai aptariamu laikotarpiu sudarė tik 0,5 proc. visų pareikštų reikalavimų.
Džiugu tai, kad šie darbuotojų reikalavimai dažniausiai išsprendžiami taikos sutartimi. Bendrai per 2023 m. buvo pareikšti 72 reikalavimai dėl psichologinio smurto darbe, t. y. 0,45 proc. visų 2023 m. pareikštų reikalavimų, iš kurių daugiausiai (apie 36,1 proc.) ginčas pasibaigė taikos sutarties tarp ginčo šalių sudarymu, apie 29,1 proc. šių reikalavimų buvo atmesta, apie 18 proc. sudarė atvejai, kai ieškovai atsisakė pareikšto reikalavimo iki DGK posėdžio ar jo metu bei atsiėmė savo prašymą, 4,1 proc. šių reikalavimų buvo nenagrinėti dėl praleisto kreipimosi į DGK termino, tik 2,7 proc. šių reikalavimų buvo tenkinti.

Darbo ginčų komisijų darbo organizavimo skyrius

                                                                                                                                

Darbo ginčų komisijos (toliau – DGK), veikiančios prie Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VDI) per 2023 m. gavo 7427 prašymus dėl darbo ginčo išnagrinėjimo. Palyginti su 2022 m., 2023 m. gauta apie 27 proc. daugiau prašymų, taip pat apie 25 proc. padidėjo prašymuose keltų ir išnagrinėtų reikalavimų skaičius: 2022 m. buvo priimta sprendimų dėl 12689 reikalavimų, o 2023 m. – dėl 15863 reikalavimų.

DGK tenkantis krūvis  

Šiuo metu Lietuvoje veikia 23 DGK: Vilniuje veikia 7 DGK, Kaune – 5 DGK, Klaipėdoje – 4 DGK, Šiauliuose – 2 DGK, Panevėžyje – 2 DGK, Alytuje – 2 DGK ir Telšiuose – 1 DGK. Panevėžio DGK aptarnauja Utenos apskritį, Šiaulių ir Telšių DGK – Tauragės apskritį, Alytaus DGK – Marijampolės apskritį ir Kauno apskrities Birštono ir Prienų savivaldybes. Paminėtina, kad dėl padidėjusio krūvio buvo įsteigta nauja DGK Klaipėdoje ir 2023 m. II pusmetyje (nuo 2023 m. rugsėjo mėn.) Klaipėdoje vietoje trijų jau veikė keturios DGK.
Vidutiniškai per 2023 m. kiekvienai (23) DGK tenkantis krūvis (išnagrinėtos bylos) buvo apie 311 prašymų (2022 m. – 264 prašymai), per mėnesį – apie 26 prašymai (2022 m. – 22 prašymai). Palyginti su 2022 m., 2023 m. buvo išnagrinėta apie 23 proc. daugiau prašymų: 2022 m. buvo išnagrinėta (su perėjusiais iš praėjusių metų) 5792 prašymų, o 2023 m. – 7144 prašymai. Didžiausias krūvis teko VDI Telšių DGK (išnagrinėtas 381 prašymas), Vilniaus DGK, kurių kiekviena vidutiniškai išnagrinėjo po 359(2022 m. – po
310) prašymus bei Klaipėdos DGK, kurių kiekviena (neįskaitant nuo 2023 m. rugsėjo mėn. įsteigtos Klaipėdos IV-osios DGK) vidutiniškai išnagrinėjo po 335 prašymus. Kauno DGK išnagrinėjo vidutiniškai po 313 prašymų, Panevėžio DGK – vid. po 280 prašymų, Alytaus DGK – vid. po 264 prašymus, Šiaulių DGK – vid. po 257 prašymus.
Pažymėtina, kad paprastai viename prašyme DGK yra keliami keli skirtingi reikalavimai (pvz. pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir išieškoti nesumokėtą darbo užmokestį). 2023 m. DGK išnagrinėtuose prašymuose (7144) buvo iškelti 15863 skirtingi reikalavimai. Pastebėtina, kad 2023 m. DGK vidutiniškai išnagrinėjo po 690 reikalavimų (po 720 reikalavimų – neįskaitant nuo 2023 m. rugsėjo mėn. įsteigtos Klaipėdos IV-osios DGK) ir tai apie 20 proc. (25 proc. – kai veikė 22 DGK) daugiau nei 2022 m., kuomet DGK vidutiniškai išnagrinėjo po 576 reikalavimus.

Dominuojantys ginčai pagal įmonių veiklos sektorius

Kaip ir 2022 m., 2023 m. apie 96 proc. išnagrinėtų prašymų buvo pateikti darbuotojų. Daugiausia (apie 17 proc.) prašymų dėl darbo ginčo nagrinėjimo buvo gauta iš statybos sektoriaus įmonių ir iš transporto bei saugojimo sektoriaus įmonių (apie 17 proc.). 2022 m. tendencija buvo panaši – apie 18 proc. gautų prašymų buvo iš statybos sektoriaus įmonių, antroje vietoje (apie 16 proc.) – iš transporto ir saugojimo sektoriaus įmonių. 2023 m. nemažai prašymų gauta iš apdirbamosios gamybos įmonių (12 proc.) bei didmeninės ir mažmeninės prekybos sektoriaus įmonių (9 % proc.), kiek mažiau – iš kitų ekonominės veiklos sričių įmonių, pvz. apie 5,1 proc. – iš administracinės ir aptarnavimo veiklos įmonių, apie 3,4 proc. – iš apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų veiklos įmonių, apie 2,2 proc. – iš žmonių sveikatos priežiūros ir socialinio darbo sektoriaus įmonių, apie 2,8 proc. – iš profesinės, mokslinės ir techninės veiklos sektoriaus įmonių, apie 1,8 proc. iš švietimo sektoriaus, ir kt.

Dažniausiai keliami reikalavimai

Kaip ir anksčiau, išlieka stabili tendencija, kad absoliuti dauguma (apie 74 proc.) darbo ginčų buvo iškelta dėl darbo užmokesčio ir su juo susijusių sumų (gauti 11702 reikalavimai dėl darbo užmokesčio išieškojimo). Antroje vietoje, kaip ir 2022 m., pagal išnagrinėtų reikalavimų skaičių atsidūrė ginčai dėl atleidimo iš darbo teisėtumo (gauti 1098 reikalavimai) , kurie kartu su ginčais dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo (gauti 226 reikalavimai) sudarė apie 8,3 proc. visų išnagrinėtų reikalavimų. Trečioje vietoje, kaip ir 2022 m. – ginčai dėl neturtinės žalos atlyginimo (gauta 513 reikalavimų – apie 30 proc. daugiau nei 2022 m.), ketvirtoje – ginčai dėl darbo sutarties sąlygų (gauta 510 reikalavimų – beveik dvigubai daugiau nei 2022 m.) ir penktoje – ginčai dėl turtinės žalos atlyginimo (gauti 377 reikalavimai).
Palyginti su 2022 m., padaugėjo (apie 30 proc.) ne tik reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo bei dėl darbo sutarties sąlygų (beveik dvigubai daugiau), bet taip pat ir dėl darbo užmokesčio (virš 2200 daugiau reikalavimų), atleidimo iš darbo teisėtumo (280 reikalavimų daugiau), dėl baudos skyrimo (91 reikalavimu daugiau), nekonkuravimo susitarimų bei dėl ikisutartinių santykių (daugiau nei trigubai), dėl psichologinio smurto (1,5 karto daugiau), dėl konfidencialumo susitarimų (dvigubai daugiau). Taip pat, palyginti su 2022 m., stebimas ir kai kurių reikalavimų sumažėjimas, pvz. gauti tik 7 reikalavimai dėl nušalinimo nuo darbo teisėtumo (beveik triskart mažiau) bei tik 17 reikalavimų išspręsti kolektyvinį ginčą dėl teisės (beveik dukart mažiau).

Priimti sprendimai

2023 m. iš visų išnagrinėtų reikalavimų apie 40 proc. (2022 m. – 43 proc.) buvo išspręsti ieškovo naudai, t. y. tenkinant/tenkinant iš dalies pareikštus reikalavimus. Apie 14 proc. DGK išnagrinėtų reikalavimų buvo atmesti, kadangi ieškovų prašymuose nurodytos aplinkybės nepasitvirtino. Apie 22 proc. (4 proc. daugiau nei 2022 m.) reikalavimų buvo išspręsti taikos sutartimi. Apie 14 proc. sudarė atvejai, kai ieškovai atsisakė pareikštų reikalavimų iki DGK posėdžio ar jo metu. Džiugu tai, kad apie 36 proc. (2022 m. – 34 proc.) sudarė atvejai, kai buvo pasiektas pagrindinis DGK tikslas – ginčas baigėsi taikiai (šalims pasirašius taikos susitarimą) arba ieškovui atsisakius reikalavimų iki DGK posėdžio arba posėdžio metu. Taip pat paminėtina, kad tik apie 3,8 proc. sudarė atvejai, kai DGK atsisakė nagrinėti prašymą dėl praleisto kreipimosi į DGK termino ir jo neatnaujino.

Sprendimai dėl dažniausiai pasitaikančių ir kitų reikalavimų

DGK, spręsdamos ginčus dėl darbo užmokesčio išieškojimo, didžiąja dalimi (apie 43 proc.) tokius reikalavimus tenkino arba tenkino iš dalies, apie 22 proc. išsprendė patvirtindamos taikos sutartį, apie 16 proc. sudarė atvejai, kai ieškovai atsisakė pareikšto reikalavimo iki DGK posėdžio ar jo metu bei prašymą atsiėmė, apie 11 proc. reikalavimų buvo atmesta.
Asmenys taip pat kreipėsi dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu – tokių reikalavimų gauta 1098 (2022 m. buvo gauta 818 reikalavimų), o kartu su reikalavimais pakeisti atleidimo iš darbo formuluotę, tokių, su atleidimu susijusių, reikalavimų buvo pareikšta iš viso 1324 (2022 m. – 1044 reikalavimai), kas sudarė, kaip ir 2022 m., apie 8 proc. nuo visų 2023 m. pareikštų reikalavimų ir apie 57 proc. nuo visų 2023 m. pagal papildytą DGK kompetenciją gautų reikalavimų.
Stebima tendencija, kad aptariamu laikotarpiu ginčuose dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, taip pat kaip ir 2022 m., daugiausia (apie 28 proc.) reikalavimų pareikšta dėl atleidimo iš darbo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 58 str. (gauti 304 reikalavimai), apie 16 proc. pagal DK 55 str. (gauti 174 reikalavimai), apie 7 proc. pagal DK 57 str. (gauti 76 reikalavimai) bei apie 7 proc. pagal DK 56 str. (gauti 75 reikalavimai). Taip pat apie 6 proc. (71 reikalavimas) gauta reikalavimų dėl atleidimo iš darbo DK 36 str. pagrindu teisėtumo, apie 4 proc. (42 reikalavimai) dėl DK 54 str., tik po 1 proc. sudarė ginčai dėl atleidimo DK 59 ir DK 69 str. pagrindu teisėtumo.
Pažymėtina, kad, kaip ir 2022 m., 2023 m. darbo bylos dėl atleidimo iš darbo teisėtumo dažniausiai (apie 31 proc.) buvo išspręstos sudarant taikos sutartį, apie 23 proc. prašymą patenkinant/patenkinant iš dalies ir apie 23 proc. prašymą atmetant. Taip pat pastebėta, kad atleidimo iš darbo bylose apie 10 proc. sudarė atvejai, kai ieškovas atsisakė pareikšto reikalavimo iki DGK posėdžio ar jo metu bei atsiėmė prašymą, apie 5 proc. atvejų DGK atsisakė nagrinėti prašymą dėl praleisto kreipimosi į DGK termino.
Atkreiptinas dėmesys, kad tarp dažniausiai pasitaikančių reikalavimų (trečioje vietoje) patenka prašymai atlyginti neturtinę žalą, kurie paprastai reiškiami kaip papildomi reikalavimai atleidimo iš darbo teisėtumo bylose, taip pat bylose dėl psichologinio smurto. Aptariamu laikotarpiu buvo gauta 513 reikalavimų atlyginti neturtinę žalą, iš kurių apie 39 proc. buvo atmesta, apie 30 proc. buvo sudarytos taikos sutartys, apie 11 proc. buvo tenkinta/tenkinta iš dalies, apie 8 proc. atvejų ieškovai atsisakė pareikštų reikalavimų iki DGK posėdžio ar jo metu ir atsiėmė prašymą.
Ginčai dėl darbo sutarties sąlygų daugiausia (apie 47 proc.) buvo išspręsti tenkinant/tenkinant iš dalies darbuotojo reikalavimą, apie 16 proc. buvo atmesta, apie 19 proc. sudarė atvejai, kai ieškovai atsisakė pareikšto reikalavimo iki DGK posėdžio ar jo metu bei atsiėmė prašymą, apie 12 proc. sudarė taikos sutartys.
Pastebėtina, kad ginčai dėl turtinės žalos atlyginimo, kuriuos dažniausiai inicijuoja darbdaviai, dažniausiai (apie 26 proc.) buvo išspręsti atmetant ieškovo prašymą bei (apie 23 proc.) patvirtinant taikos sutartį. Apie 16 proc. šių reikalavimų buvo tenkinta/tenkinta iš dalies, apie 8 proc. sudarė atvejai, kai ieškovai atsisakė pareikštų reikalavimų iki DGK posėdžio ar jo metu ir atsiėmė prašymą.
2023 m., kaip ir 2022 m., nemažai buvo kreiptasi ir dėl baudų skyrimo darbdaviui nevykdant DGK arba teismo sprendimo ar nutarties – iškelti 307 reikalavimai (2022 m. – 216 reikalavimų). Didžioji dalis, kaip ir 2022 m., tokių reikalavimų buvo tenkinta arba tenkinta iš dalies – tai bendrai sudarė apie 68 proc. Apie 10 proc. sudarė atvejai, kai ieškovai atsisakė pareikšto reikalavimo iki DGK posėdžio ar jo metu ir atsiėmė prašymą, taip pat apie 5 proc. tokių reikalavimų buvo atmesta, apie 4 proc. sudarė taikos sutartys.
Darbo ginčai dėl darbo ir poilsio laiko dažniausiai (apie 41 proc.) buvo išspręsti taikos sutartimi, apie 24 proc. atvejų ieškovai atsisakė pareikštų reikalavimų iki posėdžio ar jo metu, apie 16 proc. buvo atmesta, apie 9 proc. tenkinta/tenkinta iš dalies.
Paminėtina, kad ginčų dėl psichologinio smurto aptariamu laikotarpiu, lyginant su 2022 m., buvo gauta apie 1,5 karto daugiau (viso pareikšti 72 reikalavimai). Daugiausiai (apie 36 proc.) šių ginčų buvo išspręsti taikos sutarties tarp ginčo šalių sudarymu, apie 29 proc. šių reikalavimų buvo atmesta, apie 18 proc. sudarė atvejai, kai ieškovai atsisakė pareikšto reikalavimo iki DGK posėdžio ar jo metu bei atsiėmė savo prašymą, 4 proc. šių reikalavimų buvo nenagrinėti dėl praleisto kreipimosi į DGK termino, tik apie 3 proc. šių reikalavimų buvo tenkinti.
Taip pat DGK buvo nagrinėti ginčai dėl nekonkuravimo susitarimų, kurie apie 30 proc. buvo išspręsti taikos sutartimi, apie 22 proc. reikalavimai atmesti kaip nepagrįsti, apie 19 proc. tenkinta/tenkinta iš dalies, apie 7 proc. atvejų ieškovai atsisakė pareikšto reikalavimo iki DGK posėdžio ar jo metu. Pasitaikė ginčų dėl darbo sutarties šalių ikisutartinių santykių, kurių dauguma (apie 60 proc.) buvo išspręsti reikalavimą atmetant, apie 16 proc. sudarė taikos sutartys, apie 8 proc. šių reikalavimų buvo tenkinta iš dalies ir apie 8 proc. atvejų ieškovai atsisakė pareikšto reikalavimo iki DGK posėdžio ar jo metu. Nagrinėti ginčai ir dėl konfidencialumo susitarimų, kurie apie 24 proc. baigėsi taikos sutartimi, apie 24 proc. buvo atmesta, apie 10 proc. tenkinta. Kolektyviniai ginčai dėl teisės, kurių 2023 m. buvo nagrinėta beveik dukart mažiau nei 2022 m., dažniausiai (apie 41 proc.) baigėsi ieškovams atsisakius reikalavimų iki DGK posėdžio ar jo metu, apie 29 proc. taikos sutartimi, apie 18 proc. ieškovų reikalavimų buvo tenkinta/tenkinta iš dalies.Ginčai dėl lyčių lygybės ir diskriminavimo, kurių buvo nagrinėta tik 11 reikalavimų, apie 55 proc. baigėsi taikos sutartimi, apie 36 proc. buvo atmesta, apie 9 proc. buvo nenagrinėti dėl praleisto kreipimosi į DGK termino.

DGK priteistos sumos

2023 m., palyginti su 2022 m., apie 27 proc.padidėjo DGK priteistos piniginės sumos – 2023 m. DGK priteisė 10,24 mln. Eur (2022 m. – 8,05 mln. Eur), iš kurių 10,09 mln. Eur (2022 m.  – 7,9 mln. Eur) darbuotojų naudai,  0,14 mln. Eur (0,13 mln. Eur) – darbdavių naudai. Taigi, aptariamu laikotarpiu, palyginus su 2022 m., išieškotinos sumos padidėjo tiek darbuotojams, tiek darbdaviams.

DGK bylų tolimesnis nagrinėjimas teismuose

Vadovaujantis Nacionalinės teismų administracijos (toliau – NTA) pateiktais duomenimis, 2023 m. teismuose gauta 563 (2022 m. – 504) civilinės darbo bylos, iš kurių 261 (2022 m. – 214) – dėl darbo apmokėjimo klausimų, 170 (2022 m. – 117) – dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, 28  (2022 m. – 46) – dėl baudos už DGK ar teismo sprendimo nevykdymą, 14 (2022 m. – 15) – dėl kolektyvinių ginčų dėl teisės, 11 (2022 m. – 27)  – dėl neturtinės žalos atlyginimo, 2 (2022 m. – 4) – dėl nušalinimo nuo darbo teisėtumo, ir kt. Matoma tendencija, kad 2023 m., kaip ir 2022 m., teismuose ir DGK vyraujantys darbo ginčai buvo dėl darbo užmokesčio išieškojimo bei atleidimo iš darbo teisėtumo. Pastebėtina, kad per 2023 m. DGK buvo fiksuotas daugiau nei 13 kartų didesnis gautų prašymų skaičius nei teismuose: DGK gavo 7427 (2022 m. – 5873) prašymus išnagrinėti darbo ginčą, o teismai – 563 (2022 m. – 504). Palyginimui: per 2023 m. DGK išnagrinėjo 11702 reikalavimus dėl darbo užmokesčio (teismuose nagrinėta 261 byla dėl darbo apmokėjimo), 1098 reikalavimų dėl atleidimo iš darbo teisėtumo (teismuose – 170 tokio pobūdžio bylų), 513 reikalavimus dėl neturtinės žalos atlyginimo (teismuose – 11 tokio pobūdžio bylų), 307 reikalavimų dėl baudos už DGK ar teismo sprendimo nevykdymą (teismuose – 28 tokio pobūdžio bylos) ir pan.
Pagal NTA duomenis, iš 2023 m. teismuose gautų 563 civilinių darbo bylų, 149 darbo bylos neišnagrinėtos, 82 ieškiniai atmesti, 72 bylos išspręstos taikos sutartimi (15 iš jų – patvirtinta ne teismo procese sudaryta taikos sutartis), 69 – atsisakyta priimti ieškinį, 62 – tenkinta, 25 – tenkinta iš dalies.
Pažymėtina, kad 2023 m. DGK gavo 314 (2022 m. – 262) reikalavimų pateikti teismui darbo bylą. Iš aptariamu laikotarpiu gautų teismų sprendimų matyti, kad 83 bylos buvo nagrinėtos iš esmės tiek DGK, tiek teisme ir iš jų apie 80 proc. teismai priėmė iš esmės tokius pačius, kaip ir DGK, sprendimus, o skirtingi sprendimai sudarė atitinkamai tik apie 20 proc.
Vertinant bendrą 2023 m. DGK išnagrinėtų prašymų skaičių (7144 prašymai) bei atsižvelgiant į DGK gautus (314) teismų reikalavimus pateikti darbo bylą, darytina išvada, kad teismuose buvo nagrinėjama apie 4,3 proc. (2022 m. – 4,5 proc.) darbo bylų, išnagrinėtų DGK. Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad teismuose buvo nagrinėta daugiau darbo bylų (563 bylos) nei DGK buvo gauta teismų reikalavimų pateikti darbo bylą (314 reikalavimai), o taip pat atsižvelgiant į tai, kad kai kuriais atvejais ginčai nagrinėjami tiesiogiai teisme, nesikreipiant į DGK (pvz. DK 105 str. 2 d., 171 str. 14 d., 220 str. 3 d.), bei į tai, kad teismai galimai ne visuomet kreipiasi į DGK dėl darbo bylos pateikimo ar ne visuomet informuoja apie teisme išnagrinėtos bylos baigtį, pateikti skaičiavimo rezultatai gali būti vertinami tik preliminariai.

Bendradarbiavimas su VDI teritoriniais skyriais

Viena iš DGK pirmininko funkcijų yra pagal nustatytą kompetenciją nagrinėjant darbo ginčus bei nustačius galimus nelegalaus darbo ar kitų darbo įstatymų pažeidimų požymius, teikti informaciją VDI teritoriniam skyriui dėl nelegalaus darbo ar/ir kitų galimų pažeidimų identifikavimo ir administracinių poveikio priemonių galimo taikymo. 2023 m. DGK pateikė tarnybinių pranešimų VDI teritoriniams skyriams dėl 236 (2022 m. – dėl 213, 2021 m. – dėl 161) darbdavių patikrinimo. Daugiausia pranešimų pateikė VDI Vilniaus DGK (64 pranešimai), Kauno DGK (57 pranešimai) ir Panevėžio DGK (43 pranešimai). VDI Klaipėdos DGK pateikė 22 tarnybinius pranešimus, Alytaus DGK – 20, Šiaulių DGK – 17, Telšių DGK – 13.

Darbo ginčų komisijų darbo organizavimo skyrius                                                                        

Aptariamu laikotarpiu teismuose buvo nagrinėta apie 4,3 proc. (2022 m. II pusmetyje – 4 proc.) darbo bylų, išnagrinėtų DGK. Pastebėta, kad apie 52 proc. (2022 m. II pusmetyje – 48 proc.) teismai priėmė iš esmės tokius pačius, kaip ir DGK, sprendimus. Apie 18 proc. (2022 m. II pusmetyje – 5,7 proc.) į teismą persikėlusių bylų buvo išspręsta teisme sudarant taikos sutartį. Apie beveik 11 proc. (2022 m. II pusmetyje – 31 proc.) teismai priėmė kitokius sprendimus nei DGK. Apie 22 proc. (2022 m. II pusmetyje – 15,3 proc.) sudarė atvejai, kai ginčas DGK iš esmės nebuvo nagrinėtas dėl praleisto Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – DK) numatyto kreipimosi į DGK termino, nesant DGK kompetencijos, taip pat atvejai, kai teismas paliko bylas nenagrinėtas ieškovui atsisakius ieškinio, ieškovui neatvykus į teismo posėdį ir kt.

Dėl atleidimo DK 60 str. 1 d. 2 p. pagrindu (kai atimamos specialios teisės dirbti tam tikrą darbą ar eiti tam tikras pareigas) teisėtumo
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023-01-19 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-70-701/2023)

Ieškovas (darbdavys), nesutikdamas su VDI Vilniaus DGK 2021-05-19 sprendimu Nr. DGKS-2011 darbo byloje Nr. APS-131-8078, kuri darbuotojo prašymą tenkino iš dalies: pripažino atleidimą iš darbo DK 60 str. 1 d. 2 p. pagrindu neteisėtu, negrąžinant į darbą, priteisė vidutinį darbo užmokestį (toliau – VDU) už priverstinės pravaikštos laiką bei kompensaciją, o kitus reikalavimus (tarp jų – neturtinės žalos atlyginimą) atmetė, kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti atsakovo (darbuotojo) atleidimą teisėtu bei atmesti kitus darbuotojo reikalavimus. Nurodė, kad atsakovas buvo priimtas dirbti į kontrolieriaus pareigas kelių transporto priemonių apžiūroms atlikti. Eidamas šias pareigas atsakovas turėjo teisę atlikti privalomąją techninę apžiūrą. Šią teisę suteikti, sustabdyti, atnaujinti, panaikinti yra įgaliota Lietuvos transporto saugos administracija (toliau – ir LTSA). LTSA 2019-06-06 įsakymu už labai sunkų kontrolieriaus darbo pažeidimą atsakovui buvo panaikinta teisė atlikti privalomąją techninę apžiūrą. Iš LTSA gavęs įsakymo nuorašą, ieškovas nutraukė su atsakovu sudarytą darbo sutartį DK 60 str. 1 d. 2 p. pagrindu nuo 2019-06-13. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2021-04-07 sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-416-492/2021 patenkino atsakovo (darbuotojo) skundą ir panaikino LTSA direktoriaus 2019-06-06 įsakymą.

Pirmosios instancijos teismas ieškovo (darbdavio) ieškinį atmetė: pripažino atsakovo (darbuotojo) atleidimą iš darbo neteisėtu. Nustatė, kad darbuotojas, dirbdamas tokį darbą, turi turėti LTSA suteiktą specialiąją teisę atlikti techninę apžiūrą. Atsakovui buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas, kuriuo konstatuota, kad atsakovas įvykdė administracinį nusižengimą, už kurį atsakomybė nustatyta Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 440 str. 2 d. Administracinio nusižengimo byloje atsakovas buvo pripažintas kaltu pagal ANK 440 str. 2 d. Šis nutarimas Kauno apygardos teismo 2019-03-21 nutarimu paliktas galioti. Ieškovas nubaudė atsakovą drausmine nuobauda, t. y. neišmokėjo 100 proc. darbo užmokesčio priedo, sustabdė kaupiamojo draudimo sutarties galiojimą, paskyrė laikinai eiti budinčio kontrolieriaus pareigas, atliko neeilinį darbo vertinimą.

TSA direktoriaus 2019-06-06 įsakymu už labai sunkų kontrolieriaus darbo pažeidimą atsakovui buvo panaikinta teisė atlikti privalomąją techninę apžiūrą. Ieškovas, gavęs minėtą įsakymą iš LTSA, tą pačią dieną priėmė įsakymą, kuriuo nutraukė darbo sutartį DK 60 str. 1 d. 2 p. pagrindu. LVAT 2021-04-07 sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-416-492/2021 patenkino atsakovo skundą ir panaikino LTSA direktoriaus 2019-06-06 įsakymą.
Teismas nurodė, kad teismai turi įgaliojimus taikyti bendruosius teisės principus. Nurodė, kad turi būti pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas; tokiu atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus akivaizdu, jog konkretaus socialinio konflikto sprendimas bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai (LVAT 2007-07-05 nutartis admin. b. Nr. A17-773/2007, 2011-04-19 nutartis admin. b. Nr. A143-46/2011, 2012-05-10 nutartis admin. b. Nr. A556-1542/12, 2015-10-06 nutartis admin. b. Nr. A1718-756/2015). Teismas konstatavo, kad būtent teismas vykdo teisingumą ir jis turi diskreciją elgtis kitaip, nei tiesiogiai nustatyta teisės aktuose, ar panaikinti formaliai teisėtą individualų administracinį aktą, jei to reikalauja bendrieji teisės principai, tarp jų ir teisingumo bei proporcingumo principai. Nurodė, kad LVAT pripažinus LTSA direktoriaus 2019-06-06 įsakymą neteisėtu, konstatuotina, jog atsakovui teisė atlikti savo pareigas panaikinta neteisėtai, todėl ieškovas neteisėtai nutraukė darbo sutartį su atsakovu pagal DK 60 str. 1 d. 2 p.

Apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Nustatė, kad LTSA 2018-07-12 surašė administracinio nusižengimo protokolą, kuriame užfiksuota, kad 2018-07-12 atlikus transporto priemonės techninės apžiūros kokybės įvertinimą, nustatyta, jog pagal atsakovo atliktos privalomosios minėtos transporto priemonės techninės apžiūros rezultatus techninės apžiūros rezultatų ataskaitoje (kortelėje) nurodytas vienintelis nedidelis trūkumas, tačiau, atlikus kontrolinį patikrinimą, nustatyti 7 dideli trūkumai ir 2 nedideli trūkumai. Atsakovas techninės apžiūros duomenų bazės skiltyje „Išvada“ nenurodė akivaizdžių 7 didelių bei 2 nedidelių trūkumų ir aktyvavo mygtuką „Išsaugoti“, patvirtindamas duomenų teisingumą.

Nurodė, kad licencijos kaip specialiosios teisės nebegaliojimas savaime dar nesuteikia teisės nutraukti darbo sutarties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau taip pat ir – LAT, kasacinis teismas) 2005-09-28 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-429/2005; 2012-07-04 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-372/2012). Darbo sutarties vykdymas tokiu atveju priklauso nuo darbuotojo aktyvių veiksmų licencijos galiojimui atnaujinti, todėl darbdavys gali priimti sprendimą nutraukti darbo sutartį, jei per protingą terminą licencijos galiojimas neatnaujinamas (Davulis, T. Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras, 2018, p. 237–238).
Teismas pažymėjo, kad ieškovas, gavęs LTSA pranešimą, nedelsdamas, t. y. kitą dieną, nutraukė su atsakovu darbo sutartį, taigi, ieškovas su atsakovu nebendradarbiavo ir nedėjo protingų pastangų išsaugoti su juo darbo santykius. Nurodė, kad DK 60 str. tikslas yra reglamentuoti darbo sutarties nutraukimą, kai nė viena iš darbo santykių šalių neturi valios nutraukti tokių santykių. Toks teisinis reglamentavimas suponuoja tai, jog darbdavys, nebūdamas suinteresuotas ir nesiekdamas atleisti darbuotojo, sužinojęs apie darbuotojui panaikintą specialiąją teisę, ieškos galimybių išsaugoti darbo santykius, siūlydamas darbuotojui kitą darbą ir (arba) nustatydamas terminą sprendimui, kuriuo panaikinta specialioji teisė, apskųsti ar iš naujo tokiai specialiai teisei gauti. Šiuo atveju byloje nustatyta, kad ieškovas jokių aktyvių veiksmų nesiėmė, todėl tikėtina, jog, susiklosčius tokiai faktinei situacijai, kai atsakovui buvo panaikinta specialioji teisė, ieškovas tiesiog pasinaudojo proga atleisti atsakovą. Taip pat ieškovas net nesulaukė LTSA 2019-06-06 įsakymo apskundimo termino pabaigos ir nedelsdamas (kitą dieną po to, kai sužinojo apie panaikintą specialiąją teisę) atleido atsakovą iš darbo.

LAT paliko iš esmės nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį (sprendė, kad tik pakeistini jos motyvai), priteisė atsakovui (darbuotojui) iš ieškovo (darbdavio) 1200 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Nustatė, kad atsakovas, dirbęs kontrolieriumi, kuriuo dirbant būtina turėti LTSA suteiktą specialiąją teisę atlikti privalomąją techninę apžiūrą, buvo atleistas iš darbo pagal DK 60 str. 1 d. 2 p. nuo 2019-06-13 po to, kai ieškovas 2019-06-12 gavo iš LTSA informaciją, jog LTSA direktoriaus 2019-06-06 įsakymu atsakovui buvo panaikinta teisė atlikti privalomąją techninę apžiūrą. Taip pat nustatyta, kad LVAT 2021-04-07 sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-416-492/2021 patenkino atsakovo skundą ir panaikino LTSA direktoriaus 2019-06-06 įsakymą.
LAT nurodė, kad DK 60 str. 1 d. 2 p. įtvirtinta teisės norma yra imperatyvaus pobūdžio. Ši teisės norma, aiškinama sistemiškai su DK 60 str. 2 d., aiškintina taip, kad atsiradus joje įtvirtintam darbo sutarties nutraukimo pagrindui darbo sutartis privalo būti nutraukta, darbdavys, gavęs joje įtvirtinto darbo sutarties nutraukimo pagrindo egzistavimą patvirtinantį dokumentą ar kitaip apie jį (pagrindą) sužinojęs, turi pareigą nutraukti darbo sutartį, šią pareigą jis privalo įvykdyti įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo dokumento gavimo ar sužinojimo dienos. Už šios pareigos nevykdymą ar netinkamą vykdymą taikomą darbdaviui atsakomybę nustato kitų teisės šakų normos.
Taip pat pažymėjo, kad, egzistuojant DK 60 str. 1 d. 2 p. įtvirtintam darbo sutarties nutraukimo pagrindui, darbdavio pareiga nutraukti darbo sutartį pasibaigtų, jeigu jos šalių susitarimu darbuotojo darbo funkcija per DK 60 str. 2 d. nustatytą terminą būtų pakeista taip, jog specialiųjų teisių turėjimas jam nebebūtų būtinas. Taip pat pažymėtina, kad egzistuojant DK 60 str. 1 d. 2 p. įtvirtintam darbo sutarties nutraukimo pagrindui pasiūlymas darbuotojui pakeisti darbo funkciją yra darbdavio teisė, bet ne pareiga.

Nurodė, kad LVAT 2021-04-07 sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-416-492/2021 panaikinus individualų administracinį aktą – LTSA direktoriaus 2019-06-06 įsakymą, kuriuo atsakovui buvo panaikinta teisė atlikti privalomąją techninę apžiūrą, šiuo teismo sprendimu yra atkurta iki panaikinto LTSA direktoriaus 2019-06-06 įsakymo priėmimo buvusi padėtis – yra atkurta atsakovo turėta teisė atlikti privalomąją techninę apžiūrą. Tai reiškia, kad nurodyto LVAT sprendimo sukeliami teisiniai padariniai pagal įstatymą taikomi retrospektyviai, LTSA direktoriaus 2019-06-06 įsakymo panaikinimas sukelia teisines pasekmes nuo šio įsakymo priėmimo momento, taigi, aptariamo įsakymo panaikinimas yra reikšmingas nusprendžiant dėl darbo sutarties nutraukimo su atsakovu teisėto pagrindo egzistavimo. Esant tokiai situacijai, kai atsakovas atleistas iš darbo remiantis tuo metu galiojusiu, tačiau neteisėtu LTSA direktoriaus 2019-06-06 įsakymu, kurio panaikinimas nurodytu administracinio teismo sprendimu nesukūrė šio įsakymo neteisėtumo fakto, o tik teisiškai patvirtino tokį faktą, nurodyto administracinio teismo sprendimo sukeliami teisiniai padariniai pagal įstatymą taikomi retrospektyviai, juo (sprendimu) yra atkurta iki panaikinto LTSA direktoriaus 2019-06-06 įsakymo priėmimo buvusi padėtis ir yra atkurta atsakovo turėta teisė atlikti privalomąją techninę apžiūrą, teisėjų kolegijos vertinimu, net ir sutinkant su ieškovės teiginiu, kad darbo sutarties nutraukimo metu buvusios teisinės ir faktinės situacijos pasikeitimas yra nulemtas ne ieškovės neteisėtų veiksmų bei kaltės, yra pagrindas konstatuoti, jog darbo sutarties su atsakovu nutraukimo metu teisėto pagrindo ją nutraukti pagal DK 60 str. 1 d. 2 p. nebuvo, nors ši aplinkybė paaiškėjo tik 2021-04-07 LVAT priėmus sprendimą, kuriuo buvo panaikintas LTSA direktoriaus 2019-06-06 įsakymas. Dėl to konstatuotina, kad darbo sutartis su atsakovu pagal DK 60 str. 1 d. 2 p. nutraukta be teisėto pagrindo.
Pažymėtina, kad tiek DGK, tiek visų instancijų teismai ginčą išsprendė darbuotojo naudai – atleidimą iš darbo pripažino neteisėtu.

Dėl darbdavio ir darbuotojo sudaryto papildomo susitarimo prie darbo sutarties pripažinimo negaliojančiu
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023-01-26 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-1-684/2023)

Ieškovas (darbdavys), nesutikdamas su VDI Vilniaus DGK 2021-08-30 sprendimu Nr. DGKS-3576 (darbo bylos Nr. APS-131-13955), kuri tenkino atsakovo (darbuotojo) prašymą ir nusprendė išieškoti darbuotojo naudai 33120 Eur (neatskaičius mokesčių) išeitinę kompensaciją, prašė pripažinti negaliojančiu šalių 2021-03-25 sudarytą papildomą susitarimą prie darbo sutarties. Nurodė, kad atsakovas įmonėje ėjo pardavimų vadovo pareigas, su juo darbo sutartis buvo nutraukta šalių susitarimu atsakovo iniciatyva, su atsakovu paskutinę jo darbo dieną buvo visiškai atsiskaityta, tačiau ieškovas gavo atsakovo elektroninį laišką dėl užmokesčio pagal papildomą susitarimą išmokėjimo. Patikrinus įmonės dokumentus buvo pastebėta, kad su buvusiu ieškovo įmonės vadovu trečiuoju asmeniu E. M. nesąžiningai veikę asmenys sudarė daugybę susitarimų, kuriais buvo siekiama prieš direktoriui paliekant įmonę iš jos reikšmingai pasipelnyti: trečiajam asmeniui E. M. lojaliems darbuotojams išmokėtos vienkartinės premijos (atsakovui skirta 4600 Eur), su E. M. lojaliais darbuotojais sudaryti papildomi susitarimai prie darbo sutarčių, nustatantys 8 mėnesių išeitinę kompensaciją, nepriklausomai nuo darbo sutarties nutraukimo pagrindo. Ieškovė pabrėžė, kad papildomas susitarimas jai yra akivaizdžiai nenaudingas ir prieštarauja jos tikslams, papildomo susitarimo šalys buvo nesąžiningos. Ieškovė siekė, kad papildomas susitarimas būtų pripažintas negaliojančiu pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.82 ir 1.91 str.

Atsakovas (darbuotojas) pateikė priešieškinį, kuriame, nesutikdamas DGK sprendimu, prašė priteisti jam iš ieškovės 63200 Eur išeitinę kompensaciją pagal papildomą susitarimą, taip pat netesybas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Pirmosios instancijos teismas ieškovo (darbdavio) ieškinį atmetė, atsakovo priešieškinį tenkino; priteisė iš ieškovės atsakovui (darbuotojui) 63200 Eur išeitinę išmoką, 20000 Eur netesybas, 13878,70 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nustatė, kad 2021-03-25 šalys sudarė papildomą susitarimą, pagal kurį, nutraukus darbo sutartį nepriklausomai nuo nutraukimo priežasčių, darbdavys (ieškovas) darbuotojui (atsakovui) įsipareigojo išmokėti 8 mėnesių išeitinę išmoką. DK didžiausias išeitinės išmokos dydis įtvirtintas 59 str. ir yra lygus 6 mėnesių darbuotojo VDU dydžiui. Teismas pripažino, kad šiuo atveju papildomai dviem VDU dydžiais, nei įtvirtintas maksimumas DK, buvo pagerinta darbuotojo padėtis, o tai pagal DK 33 str. tai yra leidžiama. Teismas nepritarė ieškovo argumentams, kad papildomas susitarimas prieštarauja darbdavio teisnumui ir yra piktavališkas susitarimas, todėl turėtų būti pripažintas negaliojančiu CK 1.82, 1.91 str. pagrindais. Teismas konstatavo, kad šalių susitarimas su tokios kompetencijos ir tokios svarbos įmonei darbuotoju pagal tuometinę įmonės finansinę padėtį ir plėtojamus planus dėl įmonės akcijų pardavimo buvo visiškai teisėtas, pagrįstas ir logiškas, naudingas ne tik darbuotojui, bet ir darbdavei, atitinkantis įmonės tikslus. Teismas pripažino, kad ieškovas, atleisdamas atsakovą iš darbo, neteisėtai ir nepagrįstai neišmokėjo jam priklausančios išeitinės išmokos pagal teisėtai šalių sudarytą papildomą susitarimą, todėl priteisė 63200 Eur (8 mėn. × 7900 Eur) išeitinę išmoką atsakovui.
Apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teismas sprendė, kad įmonė, atstovaujama tuometinio vadovo – trečiojo asmens E. M., turėjo aiškų tikslą – atsižvelgiant į įmonės 2020 m. veiklos rezultatus, motyvuoti ir skatinti įmonės darbuotojus ir toliau sėkmingai vykdyti veiklą. Nurodė, kad ieškovas neįrodė būtinosios sąlygos pripažinti papildomą susitarimą negaliojančiu pagal CK 1.82 str. – tai, kad papildomas susitarimas prieštaravo juridinio asmens veiklos tikslams ir (arba) buvo įmonei akivaizdžiai nenaudingas ir kartu, kad toks susitarimas buvo piktavališkas (CK 1.91 str.).
LAT paliko iš esmės nepakeistą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, tačiau padidino netesybas už pavėluotą atsiskaitymą iki 34909,82 Eur. Sutiko su bylą nagrinėjusiais teismais, jog nėra pagrindo papildomą susitarimą pripažinti negaliojančiu pagal CK 1.82, 1.91 str. nuostatas, t. y. ieškovas neįrodė papildomo susitarimo žalingumo ieškovui, taip pat fakto, kad šio susitarimo sąlygos prieštaravo juridinio asmens tikslams.
Nurodė, kad siekiant nuginčyti juridinio asmens sudarytus sandorius remiantis tuo, kad jie prieštarauja juridinio asmens teisnumui (CK 1.82 str.), t. y. sudaryti pažeidžiant juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jo valdymo organų kompetenciją, ar prieštarauja juridinio asmens tikslams, būtina nustatyti šių teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą: pirma, sudarė sandorį viešasis ar privatus juridinis asmuo; antra, turi būti nustatytas valdymo organo kompetencijos pažeidimas ar (ir) prieštaravimas juridinio asmens tikslams; trečia, turi būti įrodytas privataus juridinio asmens kontrahento ginčijamame sandoryje nesąžiningumas; ketvirta, konstatavus juridinio asmens interesų pažeidimą, spręsti, ar konkrečiu atveju yra pagrindas ginti pažeistas šio asmens teises pripažįstant jo sudarytą sandorį negaliojančiu ar paliekant jam teisę apginti pažeistus interesus kitais teisių gynimo būdais (pvz., reiškiant ieškinį dėl nuostolių atlyginimo savo valdymo organams, sudariusiems tokį sandorį (CK 2.87 str. 7 d.) (LAT 2016-02-22 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-108-611/2016, 34 p.). Asmuo, ginčydamas sandorį CK 1.82 str. nurodytu pagrindu, turi įrodyti, kad kita sandorio šalis tikrai veikė nesąžiningai. Įrodyti, kad veikta tikrai nesąžiningai, reiškia įrodyti, jog kita sandorio šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams (LAT 2012-11-29 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-546/2012). Jeigu sandorį atstovas sudaro piktavališkai susitaręs su kita šalimi (jos atstovu) ir kenkia atstovaujamojo interesams, toks sandoris pripažįstamas negaliojančiu CK 1.91 str. 1 d. nurodytu pagrindu (LAT 2014-06-27 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-343/2014). Sandorio, atstovo sudaryto nesant jo piktavališko susitarimo su kita šalimi, suklydus ar neapdairiai, negalima pripažinti negaliojančiu CK 1.91 str. 1 d. įtvirtintu pagrindu (LAT 2009-09-21 nutartis civ. B. Nr. 3K-3-361/2009; 2014-06-27 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-343/2014).

LAT sprendė, kad bylą nagrinėję teismai nenustatė atsakovo ir trečiojo asmens E. M., sudariusių papildomą susitarimą, nesąžiningų veiksmų, piktavališkų susitarimų, šio susitarimo prieštaravimo įmonės tikslams, o ginčijamo susitarimo sudarymą grindė trečiojo asmens E. M., tuo metu dirbusio ieškovės vadovu, siekiu išlaikyti atsakovą, kaip vieną iš vertingiausių darbuotojų, ieškovės įmonėje. LAT pritarė teismų pozicijai, jog nėra teisiškai pagrįstų pagrindų papildomą susitarimą pripažinti negaliojančiu kaip prieštaraujantį juridinio asmens teisnumui ar sudarytą dėl piktavališko susitarimo. Taip pat pritarė, kad papildomame susitarime įtvirtinta aštuonių mėnesių išeitinė kompensacija darbo sutarties nutraukimo atveju, yra priemonė, kuria buvo siekiama išlaikyti atsakovą darbo vietoje. Taigi, LAT sprendė, kad trečiasis asmuo E. M., būdamas ieškovo vadovas, su atsakovu susitarė dėl padidintos išeitinės kompensacijos atsakovui išmokėjimo darbo sutarties nutraukimo atveju, tuo buvo siekiama suteikti atsakovui, kaip vienam iš pagrindinių darbuotojų, kurio darbu įsteigtoje naujoje bendrovėje buvo suinteresuoti ir investuotojai, papildomas socialines garantijas, motyvuosiančias atsakovą tęsti darbo santykius su ieškovės bendrove.
LAT, spręsdamas dėl netesybų, nustatytų DK 147 str. 2 d., priteisimo (mažinimo), pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas šį atsakovo reikalavimą tenkino iš dalies, t. y. teisingu, sąžiningu, protingu ir proporcingu netesybų dydžiu pripažino 20000 Eur, o apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo argumentams dėl netesybų dydžio. LAT vadovavosi naujausia kasacinio teismo praktika dėl šios teisės normos taikymo (LAT 02-02 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-1-684/2022, 17–20 p., 202205-19 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-142-684/2022, 47 p.), t. y. pažymėjo, kad ši teisės norma yra imperatyvi ir negali būti aiškinama plačiai, t. y. netesybų dydis gali būti mažinamas tik pačioje teisės normoje įtvirtintais pagrindais, kitos netesybų mažinimo prielaidos negali būti taikomos. Kadangi byloje nebuvo nustatyta atsakovo kaltės dėl to, kad ieškovas su juo laiku neatsiskaitė, todėl atsakovas pagrįstai reikalavo iš ieškovo priteisti DK 147 str. 2 d. nustatytas netesybas, o apeliacinės instancijos teismas, pritaręs pirmosios instancijos teismo sprendimui sumažinti jų dydį, neatsižvelgė į kasacinio teismo 2022-02-02 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2022, suformuluotus išaiškinimus ir nepagrįstai sumažino iš ieškovo atsakovui priteistinų netesybų dydį.
Pažymėtina, kad tiek DGK, tiek visų instancijų teismai ginčą išsprendė iš esmės vienodai, t. y. darbuotojo naudai – priteisdami jam išeitinę išmoką.

Dėl darbdavio pareigos siūlyti laisvas darbo vietas (DK 57 str. 1 d. 1 p.)
Dėl neteisėtai atleistam darbuotojui priklausančių išmokų skaičiavimo
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023-02-02 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-3-403/2023)

Ieškovas (darbuotojas), nesutikdamas su VDI Vilniaus DGK 2021-04-14 sprendimu Nr. DGKS-1571 (darbo byloje Nr. APS-131-5981) ir 2021-09-08 sprendimu Nr. 3876 (darbo bylos Nr. APS-131-16054), kuri darbuotojo prašymą dėl atleidimo teisėtumo atmetė, o dėl išmokų išieškojimo – atsisakė nagrinėti dėl praleisto kreipimosi į DGK termino, kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti jį į buvusias pareigas; išieškoti priklausančias išmokas ir kt. Nurodė, kad jo atleidimo motyvai (darbo organizavimo pakeitimai, sunki įmonės ekonominė padėtis, darbo funkcijos tapimas pertekline) yra akivaizdžiai fiktyvūs, t. y. neatitinka jiems keliamo realumo ir objektyvaus pagrįstumo reikalavimo. Eilinio darbuotojo – tarptautinio bendradarbiavimo vadybininko – pareigybės ir etato, nesusijusio su atsakovės gamybos apimtimi, panaikinimas negali būti vertinamas kaip darbo organizavimo įmonėje pakeitimas ar grėsmės jos veiklos tęstinumui ir nepertraukiamumui sumažinimas. Atsakovas (darbdavys) toliau vykdo tarptautinio bendradarbiavimo vadybininko pareigybės apraše nustatytas funkcijas, tuo tikslu įdarbino kitą asmenį į kitas pareigas, kurio pareigų aprašyme nustatytos funkcijos yra beveik tapačios ar identiškos ieškovo vykdytoms, o dalį ieškovo vykdytų mokslinių-tiriamųjų projektų darbų atsakovas perdavė kitiems darbuotojams.

Pirmosios instancijos teismas ieškovo (darbuotojo) ieškinius atmetė. Nustatė, kad atsakovas, atsižvelgdamas į COVID-19 pandemijos sukeltus pokyčius, priėmė sprendimą naikinti dalį pareigybių ir mažinti darbuotojų skaičių, be kita ko, ieškovo poziciją. Atsakovas įteikė ieškovui pranešimą dėl darbo sutarties nutraukimo DK 57 str. 1 d. 1 p. pagrindu, kuriame nurodytos aiškios darbo sutarties nutraukimo priežastys – ieškovo atliekama darbo funkcija įmonei tapo perteklinė dėl darbo organizavimo pakeitimų, atsižvelgiant į COVID-19 viruso plitimą visame pasaulyje, kuris nulėmė ženklų skrydžių sumažėjimą, neigiamai paveikė įmonės gaunamas pajamas, nebeliko vykdomos tarptautinių ryšių plėtros ir susitikimų užsienyje, todėl išnyko ieškovo vykdytų tarpininkavimo funkcijų poreikis. Teismas taip pat nustatė, kad jokio individualaus, aiškiai išreikšto ir tik ieškovui skirto siūlymo užimti kitą galimą pareiginę poziciją atsakovas ieškovui neteikė, tačiau ieškovui įteiktame pranešime dėl darbo sutarties nutraukimo, be kita ko, buvo nurodyta, kad dėl informacijos apie laisvas pareigybes galima kreiptis į Žmogiškųjų išteklių valdymo skyrių arba sekti konkursines pareigybes sistemoje http://portalas.vtd.lt, tačiau ieškovas buvo pasyvus, todėl teismas sprendė, kad DK 57 str. 2 d. nuostatos pažeidimas, nenustačius kitų pažeidimų, laikytinas formaliu. Sprendė, kad ieškovo vykdytų funkcijų nebereikalingumą nulėmė iš esmės nuo atsakovo valios nepriklausantys, globalūs tarptautinių ryšių ir tarptautinio bendradarbiavimo formos ir formato pokyčiai dėl COVID-19 viruso plitimo paskelbtos pasaulinės pandemijos, dėl to pokyčiai atsakovės veikloje ir jos atlikta struktūrinė įmonės pertvarka buvo reali ir objektyviai būtina.
Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškovo (darbuotojo) reikalavimus tenkino: pripažino, kad atsakovas darbo sutartį su ieškovu pagalDK 57 str. 1 d. 1 p. nutraukė neteisėtai; grąžino ieškovą į buvusias pareigas, priteisė ieškovui iš atsakovo 45476,18 Eur VDU už priverstinės pravaikštos laiką. Sprendė, kad aplinkybė, jog dalis tarptautinio bendradarbiavimo vadybininko iki struktūrinių pertvarkymų vykdytų funkcijų išliko, nereiškia, jog išliko ir tarptautinio bendradarbiavimo vadybininko pareigybė. Konstatavo, kad darbdavys įrodė, jog atliko realius struktūrinius pertvarkymus, kurie lėmė, jog ieškovo atliekamos tarptautinio bendradarbiavimo vadybininko darbo funkcijos tapo nereikalingos. Pažymėjo, jog ieškovui įspėjimo laikotarpiu nebuvo siūlyta laisva darbo vieta – ieškovas negavo raštiškai ar kitokia forma siūlymo, kuriame jam būtų siūloma eiti kitas pareigas. Nurodė, kad DK 57 str. 2 d. teisės norma įtvirtina darbdavio pareigą siūlyti atleidžiamam darbuotojui užimti konkrečias laisvas pareigybes. Sprendė, kad atsakovo įspėjime apie atleidimą iš darbo nurodyta frazė „dėl informacijos apie laisvas pareigybes prašome kreiptis į Žmogiškųjų išteklių valdymo skyrių arba konkursines pareigas sekite per sistemą http://portalas.vtd.lt“ negali būti laikoma tinkamai atsakovo įgyvendinta pareiga pasiūlyti ieškovui kitą darbą pagal DK 57 str.2 d. Sprendė, kad darbdavio pareigos pasiūlyti ieškovui kitą darbą neįvykdymas yra esminis darbuotojo teisių ir garantijų pažeidimas, sudarantis pagrindą ieškovo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu.

Teismas nenustatė aplinkybių, teikiančių pagrindą daryti išvadą, kad į pirmesnį darbą grąžintam darbuotojui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos toliau dirbti ar kad jis negali būti grąžintas į pirmesnį darbą dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių, nes atsakovė turi didelį skaičių įvairaus pobūdžio pareigybių darbuotojų, o ieškovo kvalifikacija leidžia jam pas atsakovę užimti ne vienos srities pareigybę ir tai patvirtino pati darbdavė bylos nagrinėjimo metu. Konstatavo, kad pagal DK 218 str. 4 d. darbdavės nenoras, jog darbuotojas grįžtų į buvusį darbą, nėra esminis, o ieškovo pažeistos teisės realiai ir tinkamai bus apgintos grąžinus jį į darbą.
Taip pat teismas pažymėjo, kad pagal kasacinio teismo praktiką kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką negali būti mažinama išmokėtos išeitinės išmokos dydžiu tuo atveju, kai teismo sprendimu pripažinus atleidimą neteisėtu darbuotojas grąžinamas į ankstesnį darbą (LAT 2005-05-26 nutartis civ. b. Nr. 3K-7-290/2005; 2015-07-14 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-415-969/2015), dėl to nusprendė, kad bet kokios atsakovo ieškovui išmokėtos išmokos kaip išeitinės kompensacijos nėra įskaitomos į priteistiną VDU už priverstinės pravaikštos laiką.
LAT paliko galioti apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, kuria tenkintas ieškovo reikalavimas dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, o sprendimo dalį, kuria tenkinti ieškovo reikalavimai grąžinti jį į buvusias pareigas ir priteisti VDU už priverstinės pravaikštos laiką panaikinti; bylos dalį dėl ieškovui priteistinų išmokų pagal DK 218 str. 4 d. priteisimo grąžino apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Dėl darbdavio pareigos siūlyti laisvas darbo vietas darbuotojui, atleidžiamam DK 57 str. 1 d. 1 p. pagrindu, LAT pažymėjo, kad darbuotojo atliekama darbo funkcija gali būti pripažįstama pertekline tada, kai darbdavys visiškai atsisako darbuotojo atliekamos darbo funkcijos arba, optimizuodamas darbo resursus, nusprendžia, kad tas pačias ar panašias funkcijas gali atlikti mažiau darbuotojų (LAT 2020-01-02 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-152-248/2020, 29 .). Funkcijų perskirstymas, kai darbuotojo vykdytos funkcijos yra išskaidomos ir pavedamos kitiems darbuotojams arba jų dalis pavedama atlikti kitiems darbuotojams, o dalis vykdytų funkcijų priskiriama sukurtai naujai pareigybei, taip pat gali būti vertinamas kaip struktūrinis pertvarkymas ir sudaro pagrindą darbdaviui atleisti darbuotoją DK 57 str. nustatyta tvarka (LAT 2022-03-09 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-48-943/2022, 31 p.).
Taip pat pažymėjo, kad darbo sutarties su darbuotoju nutraukimą lemiančios priežastys gali būti tiek vidinės priežastys (darbo organizavimo pertvarkymas, optimizuojant turimus resursus ar pan.), tiek išorinės priežastys (ekonominės ar kitos išorinės priežastys, dėl kurių darbdavys nusprendžia sumažinti įmonės veiklos sąnaudas, ar pan.), kurių realumo reikalavimas reiškia, jog darbdaviui tenka pareiga įrodyti, kad darbo sutarties su konkrečiu darbuotoju nutraukimas buvo pagrįstas realiai egzistuojančiomis su darbdavio veikla susijusiomis vidinėmis ar išorinėmis priežastimis, lėmusiomis pasikeitusį darbuotojų darbo poreikį ir sprendimo dėl darbuotojo atleidimo priėmimą (LAT 2020-01-02 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-248/2020, 38–39 p.).
Paminėjo, kad darbo sutarties nutraukimo teisėtumą lemia ne tik priežasčių realumas bei jų ryšys su tuo, kad darbuotojo atliekamos darbo funkcijos tapo perteklinės, bet ir tinkamai įvykdyta darbuotojo atleidimo procedūra. Darbdavys pareigą ieškoti galimybių perkelti atleidžiamą iš darbo darbuotoją į kitą darbą ir, esant darbuotojo sutikimui, jį perkelti į kitą darbą, privalo vykdyti per visą numatomo atleisti darbuotojo įspėjimo laikotarpį, įskaitant darbuotojo atleidimo iš darbo dieną. Kitas darbas (laisva darbo vieta ar pareigos) visų pirma turi būti siūlomas atsižvelgiant į atleidžiamo darbuotojo profesiją, specialybę, kvalifikaciją ir, reikiamais atvejais, į sveikatos būklę, o jeigu laisvų tokio darbo vietų nėra arba darbuotojas nesutinka būti į jas perkeltas, turi būti siūlomas bet koks kitas darbas, kurį darbuotojas, atsižvelgiant į jo sugebėjimus ir sveikatos būklę, galėtų dirbti. Darbdavio galimybė perkelti darbuotoją į kitą darbą objektyviai sąlygota kito atitinkamo darbo buvimo ir darbuotojo sutikimo būti perkeltam į kitą darbą (LAT 2017-12-27 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-477-1075/2017, 49 p.). Informacija apie turimas laisvas darbo vietas atleidžiamam darbuotojui gali būti pateikta ne tik individualiai, bet ir viešo paskelbimo būdu (LAT 2014-12-30 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-575/2014). Be to, darbuotojas į kitą darbą gali būti perkeliamas ne tik darbdavio, bet ir savo iniciatyva, pateikęs prašymą darbdaviui. Tokiu atveju konstatuoti, kad darbdavys nepažeidė pareigos, nustatytos DK 57 str. 2 d., galima tik tuomet, jei darbuotojui buvo laisvai prieinama informacija apie neužimtas darbo vietas, ši informacija buvo išsami ir suprantama (LAT 2015-07-01 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-414-248/2015). DK 57 str. 2 d. pažeidimu būtų laikoma, jeigu darbuotojui nebūtų suteikta visa informacija apie laisvas darbo vietas įmonėje, nebūtų svarstomi jo pageidavimai dėl perėjimo dirbti į kitą darbą arba be pagrindo jis nebūtų suteiktas ar panašiais atvejais (LAT 2009-03-16 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-102/2009).
LAT pažymėjo, kad pagrindą nutraukti darbo sutartį pagal DK 57 str. 1 d. 1 p. sudaro šių juridinių faktų visuma: 1) realūs darbo organizavimo pakeitimai ar kitos priežastys, susijusios su darbdavio veikla, lemiantys konkretaus darbuotojo ar jų grupės atliekamos darbo funkcijos ar darbo funkcijų nereikalingumą (DK 57 str. 1 d. 1 p., 2 d.), 2) laikytasi darbuotojo įspėjimo apie būsimą atleidimą terminų (DK 57 str. 7 d.), 3) laikytasi atleidžiamų darbuotojų atrankos reikalavimų (DK 57 str. 3 d.), 4) laikotarpiu nuo įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą iki penkių darbo dienų iki įspėjimo laikotarpio pabaigos darbovietėje nėra laisvos darbo vietos, į kurią darbuotojas galėtų būti perkeltas su jo sutikimu (DK 57 str. 2 d.).
Sprendžiant dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą teisėtumo, atsižvelgiant į DK 57 straipsnio 2 dalį, būtina vertinti: 1) objektyvias darbdavio galimybes perkelti darbuotoją į kitą darbą, t. y. ar darbovietėje yra kitų laisvų darbo vietų, kurias galėtų užimti atleidžiamas darbuotojas; ir 2) darbuotojo valią būti perkeltam į kitą laisvą darbo vietą ir tokiu būdu tęsti darbo teisinius santykius pas tą patį darbdavį. Įstatymu nesant nustatyta, kaip darbdavys turi pateikti atleidžiamam darbuotojui informaciją apie laisvas darbo vietas, kad pastarasis turėtų galimybę apsispręsti, ar pageidauja užimti laisvą darbo vietą, sprendžiant, ar darbdavys tinkamai įvykdė pareigą sudaryti galimybę darbuotojui išreikšti valią dėl laisvos darbo vietos užėmimo, kai tokia (tokios) darbo vieta (vietos) pas darbdavį buvo, svarbu įvertinti, ar darbuotojui (individualiai ar viešo paskelbimo būdu) buvo pateikta informacija apie laisvas darbo vietas, ar ši informacija buvo laisvai prieinama, pateikta aiškiai ir suprantamai.

LAT nustatė, kad nuo įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą iki 5 d. d. iki įspėjimo laikotarpio pabaigos įmonėje buvo 4 laisvos darbo vietos, kurių pareigybės aprašyme nurodytą išsilavinimą atitiko ieškovas. Taigi, ieškovo įspėjimo laikotarpiu laisvų konkursinių pareigybių įmonėje buvo; į konkursines pareigybes ieškovas galėjo pretenduoti tik dalyvaudamas konkurse, nes atsakovas laikėsi nuomonės, jog į šias pareigybes ieškovas negali būti perkeliamas be konkurso, t. y. privalo dalyvauti konkurse, taigi, ieškovui nebuvo sudaryta galimybė išreikšti valią būti perkeltam į pareigas, kurioms keliamus išsilavinimo ir kvalifikacijos reikalavimus jis atitiko.
LAT sprendė, kad atsakovas, pateikdamas informaciją apie laisvas darbo vietas (nekonkursines pareigybes), savaime DK nuostatų nepažeidė, tačiau nesudarydamas galimybės įspėjimo laikotarpiu ieškovui išreikšti valios būti perkeltam su jo sutikimu į laisvas konkursines pareigybes be konkurso, kai tokių laisvų pareigybių iš tiesų buvo, pažeidėDK 57 str. 2 d. nustatytą reikalavimą. Taigi, laisvos darbo vietos, į kurią darbuotojas galėtų būti perkeltas su jo sutikimu, pasiūlymo įspėjimo laikotarpiu reikalavimo, nustatyto DK 57 str. 2 d., nesilaikymas sudarė pagrindą pripažinti ieškovo atleidimo procedūrą, nutraukiant darbo sutartį pagalDK 57 str. 1 d. 1 p., neteisėta.
LAT dėl neteisėtai atleisto darbuotojo grąžinimo į darbą nurodė, kad ūkinius ir organizacinius sprendimus savo veikloje priima pats darbdavys, bet ne teismas, todėl jis pats sprendžia, kuri pareigybė yra reikalinga, o kuri – ne (LAT 2016-06-30 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-336-248/2016, 13 p.). Tai reiškia, kad net ir konstatavus, jog darbuotojas iš darbo atleistas neteisėtai, tačiau teismui pripažinus, jog ieškovo pareigybė, kuri buvo vienintelė įmonėje, panaikinta teisėtu pagrindu, t. y. darbdavei įrodžius DK 57 str. 1 d. 1 p. pagrindą, teismas negali grąžinti darbuotojo į buvusias tas pačias pareigas, kurios teisėtai yra panaikintos. Priešingu atveju tai reikštų, kad darbdavys teismo būtų įpareigojamas priimti įmonėje organizacinius sprendimus.
LAT atsižvelgdamas į tai, kad ieškovo pareigybė panaikinta dėl atsakovo atliktų realių darbo organizavimo pertvarkymų ieškovo darbo funkcijoms tapus nebereikalingoms, taip pat atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nuosekliai išreiškė prašymą negrąžinti ieškovo į buvusį darbą, sprendė, jog yra pagrindas taikyti DK 218 str. 4 d. ieškovo teisių gynimo būdą (ieškovo į darbą negrąžinti).

LAT dėl neteisėtai atleistam darbuotojui priklausančių išmokų skaičiavimo išaiškino, kad tuo atveju, kai teismo sprendimu pripažinus atleidimą neteisėtu darbuotojas grąžinamas į ankstesnį darbą, teismas priteisia VDU už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, o priteisdamas šį VDU už priverstinės pravaikštos laiką turi atsižvelgti, ar darbuotojas jau buvo gavęs išeitinę išmoką. Jei darbdavys jau buvo išmokėjęs išeitinę išmoką pagal, teismui pripažinus darbuotojo atleidimą neteisėtu ir grąžinus jį į darbą, į priteisiamą VDU už priverstinės pravaikštos laiką turi būti įskaitoma šio darbuotojo gauta išeitinė išmoka. LAT 2015-07-14 nutarties civ. b. Nr. 3K-3-415-969/2015, kuria rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, išaiškinimas, kad VDU už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos suma nemažinama atleidžiant darbuotoją jam išmokėtos išeitinės išmokos apimtimi, pateiktas buvus faktinei situacijai, kai, pripažinus darbuotojo atleidimą neteisėtu, jis negrąžinamas į darbą.
Pažymėtina, kad DGK ir teismai bylą išnagrinėjo skirtingai (DGK ir LAT sprendimai iš esmės nesutapo). Papildomai paminėtina, kad aptartos LAT nutarties (76 p.) pagrindu parengta rekomendacija DGK pirmininkams dėl išeitinės išmokos įskaitymo/neįskaitymo į VDU už priverstinės pravaikštos laiką, pripažinus darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu.

Dėl darbo sutarties šalių teisingo informavimo pareigos
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023-02-09 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-7-701/2023)

Ieškovas (darbdavys), nesutikdamas su VDI Vilniaus DGK 2020-11-12 sprendimu Nr. DGKS-1083 (darbo bylos Nr. APS-131-22390), kuri tenkino atsakovo (darbuotojo) prašymą iš dalies ir nusprendė išieškoti 2 737,94 Eur su darbo santykiais susijusių išmokų bei 200 Eur netesybų, kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti, kad ieškovas visiškai atsiskaitė su atsakovu. Nurodė, kad atsakovas yra Baltarusijos pilietis, darbo sutartis buvo parengta ir jam suprantama kalba. Darbo sutartimi šalys sulygo, kad darbuotojui bus mokami ne mažesni kaip 50 proc. dydžio dienpinigiai, tačiau darbdavys turi teisę darbuotojui mokėti ir didesnius dienpinigius, todėl atsakovas gaudavo 100 proc. dienpinigius. Nutraukus sutartį ieškovas su atsakovu visiškai atsiskaitė, bet atsakovas kreipėsi į DGK, prašydamas pripažinti darbo sutarties nuostatą dėl dienpinigių mažinimo negaliojančia ir priteisti nesumokėtą 3431,20 Eur neišmokėto darbo užmokesčio, dienpinigių ir darbo užmokesčio, mokamo per prastovą, sumą bei netesybas.
Pirmosios instancijos teismas ieškovo (darbdavio) ieškinį atmetė; priteisė darbuotojui 2141 Eur neišmokėtų sumų, susijusių su darbo teisiniais santykiais (darbo užmokesčio) bei 5979,30 Eur netesybų už uždelstą atsiskaityti laiką. Nustatė, kad šalys buvo sutarusios dėl 556 Eur mėnesio darbo užmokesčio ir komandiruotės metu 168 Eur priedo už viršvalandinį darbą, darbą nakties metu, poilsio bei švenčių dienomis, taip pat sutarė, kad nustatoma darbo laiko norma – ne daugiau kaip 48 valandos. Teismo vertinimu, darbdavys neaiškiai suformulavo viršvalandinio darbo apmokėjimo sąlygas, t. y. asmenį, neturintį specialių teisinių žinių, o ypač kitos valstybės pilietį, galėjo suklaidinti toks reglamentavimas, kai neaišku, ar viršvalandžiai pradedami skaičiuoti, kai viršijamos 48 val., ar viršvalandinis darbas įtrauktas į jas.
Teismas pažymėjo, kad darbdavio pateikti žiniaraščiai surašyti tik lietuvių kalba, todėl atsakovo (darbuotojo) teiginius, kad darbdavys jam paaiškino, jog jis pasirašo po sumomis, kurios turėtų būti pervestos į kortelę, teismas pripažino labai tikėtinais. Teismas priteisė darbuotojui apskaičiuotą, tačiau neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 2141 Eur.
Apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teismas atmetė ieškovo argumentą, kad DK 25 str. nustato pareigą į darbuotojui suprantamą kalbą išversti tik darbo sutartį. Sprendė, kad vertimo esmė nėra formali, dokumento vertimas reikalingas tam, jog darbuotojas suprastų pasirašomo dokumento esmę. Nesant į jam suprantamą kalbą išversto dokumento, pareiga įrodyti, kad jis atsakovui buvo suprantamas, tenka darbdaviui, tačiau šis to neįrodė. Nustatė, kad darbuotojas nesuprato teksto, po kuriuo jis pasirašė. Vadovaudamasi LAT praktikoje jau nuo 2001-03-21 suformuluota taisykle, jog tik rašytiniai įrodymai pripažįstami leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, darbdaviui remiantis aplinkybe, jog darbo užmokestis išmokėtas, šio fakto įrodymo pareiga tenka darbdaviui, teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad ir patys darbo užmokesčio žiniaraščiai nepatvirtina sumų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, išmokėjimo fakto ir šios konkrečios bylos atveju yra nepakankami įrodymai.
LAT paliko nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, priteisė iš darbdavio 1400 Eur bylinėjimosi išlaidų darbuotojo naudai. Nustatė, kad ginčas kilo dėl darbo užmokesčio atsakovui išmokėjimo grynaisiais pinigais fakto. Išmokėjimo faktą ieškovas įrodinėjo darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiais, kuriuose buvo atsakovo parašai po žyma „gavėjo parašas“. Bylą nagrinėję teismai priteisė atsakovui 2141 Eur neišmokėto darbo užmokesčio, konstatavę, kad šios sumos išmokėjimo darbdavys (ieškovas) neįrodė.
LAT nurodė, kad teisingas informavimas apie darbo sutarčiai svarbias aplinkybes yra neatsiejama darbo sutarties šalies sąžiningo elgesio (DK 24 str. 1 d.) dalis, todėl DK 25 str. detaliai reguliuojama informacijos pateikimo prievolė tais atvejais, kurie reikšmingi darbo santykiui, jo pokyčiams. DK 25 str. 1 d. skirta reglamentuoti darbo sutarties šalių bendradarbiavimui apsikeičiant informacija ne apie bet kokias aplinkybes, o apie reikšmingas aplinkybes, galinčias reikšmingai paveikti sutarties sudarymą, vykdymą ir nutraukimą, kurios, pvz., be kita ko, gali lemti tam tikrų naujų teisių ar pareigų atsiradimą, papildomas garantijas darbuotojui (pvz., darbuotojui nustatytą neįgalumą, gimusį vaiką, narystę darbo taryboje ar profesinėje sąjungoje, pasikeisiančias darbo sąlygas, komandiruotės išlaidų apmokėjimo tvarką ir pan.), turimų teisių įgyvendinimą (pvz., prašymas suteikti atostogas) ir pan. DK 25 str. 4 d., taikytina kartu su šio straipsnio 1 d., nenustato darbdaviui pareigos darbuotojui užsieniečiui, nemokančiam lietuvių kalbos, perduodamą informaciją versti į jam suprantamą kalbą, bet įtvirtina tokią galimybę.
Nagrinėjamos bylos atveju kilo klausimas dėl darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščių, parengtų lietuvių kalba, pateikimo pasirašyti darbuotojui, nemokančiam lietuvių kalbos. Informacija apie apskaičiuotą ir mokamą darbo užmokestį nevertintina kaip turinti reikšmės darbo sutarties sudarymui, vykdymui ir nutraukimui. Tokios informacijos pateikimas darbuotojams yra atskirai reglamentuota darbdavio pareiga.
Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad DK 148 str. 1 d. tiesiogiai reglamentuoja informacijos apie darbo užmokestį ir dirbtą darbą pateikimą darbuotojui – darbdavys ne rečiau kaip kartą per mėnesį raštu ar elektroniniu būdu privalo darbuotojui pateikti informaciją apie jam apskaičiuotas, išmokėtas ir išskaičiuotas sumas ir apie dirbto darbo laiko trukmę, atskirai nurodydamas viršvalandinių darbų trukmę. Taigi šiai darbdaviui tenkančiai informavimo pareigai DK 25 str. tiesiogiai netaikomas. Informacijos apie apskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį pateikimas darbuotojui yra reguliariai atliekamas rutininis, įprastas, pasikartojantis veiksmas, teismo vertinimu, ši informacija neturi būti privalomai verčiama į darbuotojui suprantamą kalbą, juolab kad tokio reikalavimo darbdaviui nenustato įstatymai, tokio reikalavimo nustatymas lemtų neproporcingas darbdavio patiriamas išlaidas. Teismas sprendė, kad bylą nagrinėję teismai, iš esmės konstatavę ieškovo kaip darbdavio pareigą dokumentus teikti atsakovui suprantama kalba, netinkamai aiškino ir taikė DK 25 str. 1, 4 d. nuostatas. Nagrinėjamoje byloje susiklostė tokia situacija, kad informacijai apie atsakovui apskaičiuotą darbo užmokestį pagrįsti ieškovas pateikė tik darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščius, kuriuose buvo atsakovo parašai po žyma „gavėjo parašas“. Teismas nurodė, kad kilus ginčui dėl darbo užmokesčio darbuotojui, būtent darbdaviui tenka pareiga įrodyti, kad darbo užmokestis darbuotojui sumokėtas tinkamai. 
Pažymėtina, kad tiek DGK, tiek visų instancijų teismai ginčą išsprendė darbuotojo naudai – nusprendė išieškoti darbuotojui neišmokėtas sumas, susijusias su darbo teisiniais santykiais.

Dėl darbuotojo pareigos pasitikrinti, ar neserga užkrečiamąja liga, dėl kurios yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija
Dėl nušalinimo nuo pareigų, kai darbuotojas atsisako pasitikrinti sveikatą ir nėra galimybės jam dirbti nuotoliniu būdu
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023-02-23 nutartis civ. b. 3K-3-103-684/2023)

Ieškovė (darbuotoja), nesutikdama su VDI Klaipėdos DGK 2021-11-04 sprendimu Nr. DGKS- 5151 (darbo bylos Nr. APS-108-19743), kuri atmetė jos prašymą dėl nušalinimo nuo darbo pripažinimo neteisėtu, įsakymo dėl nušalinimo panaikinimo ir VDU per nušalinimo laiką išieškojimo kaip nepagrįstą, kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti neteisėtu ir panaikinti atsakovo (darbdavio) įsakymą dėl jos nušalinimo nuo pareigų, nesant galimybės dirbti nuotoliniu būdu ir darbuotojui atsisakant testuotis ir (ar) skiepytis, priteisti ieškovei iš atsakovo VDU už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nurodė, kad dirbo pas atsakovą ikimokyklinio ugdymo mokytoja, 2021–2022 mokslo metais jai patikėta dirbti su ankstyvojo amžiaus (3 metų) vaikais. Atsakovas priėmė ginčo įsakymą, kuriuo nušalino ieškovę nuo tiesioginio darbo, nemokant jai darbo užmokesčio iki tos dienos, kol ieškovė pasitikrins, ar neserga užkrečiamąja liga, arba atitiks kriterijus, kuriais vadovaujantis darbuotojams neatliekami sveikatos patikrinimai dėl COVID-19 ligos, dėl kurios yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija. Teigė, kad įsakymas neatitiko jo priėmimo metu galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo (toliau – ŽULPKĮ) 18 str. 1 d. ir 4 d. nuostatų, taip pat atsakovas nepaskyrė ieškovės dirbti nuotoliniu būdu, nepagrįstai nusprendė, kad ieškovė savo darbo funkcijų atlikimo vietoje turi nuolatinį tiesioginį kontaktą su kitais asmenimis, nors atsakovas jau anksčiau buvo organizavęs ugdymą nuotoliniu būdu, taigi ieškovės darbo funkcijos, atsižvelgiant į atliekamo darbo pobūdį, galėjo būti atliktos nuotoliniu būdu.
Pirmosios instancijos teismas ieškovės (darbuotojos) ieškinį atmetė. Nurodė, kad Darbų ir veiklos sričių, kuriose leidžiama dirbti darbuotojams, pasitikrinusiems ir (ar) periodiškai besitikrinantiems, ar neserga užkrečiamąja liga, dėl kurios yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas, sąrašo (toliau – Darbų, kuriuose leidžiama dirbti pasitikrinusiems, sąrašas) 2.3.1 p. yra nurodyta švietimo įstaigų veikla, o pagal atsakovo nuostatus lopšelio-darželio veikla yra priskiriama švietimo įstaigų veiklai. Atsakovas sudarė darbuotojų, kurie turi pasitikrinti, ar neserga COVID-19 liga, sąrašą (toliau – Darbuotojų sąrašas) ir asmeniškai kiekvieną darbuotoją informavo apie pareigą pristatyti pažymą, kad neserga COVID-19 liga. Nustatė, kad ieškovė buvo pasirašytinai supažindinta su atitinkamais teisės aktais. Pasirašytu dokumentu „Nesutikimas jokiems vidiniams kūno intervenciniams testams ar tyrimams atlikti, implantuojamųjų medicinos priemonių (prietaisų)“ (toliau – Nesutikimas Nr. 2) teismas pripažino, kad ieškovė atsisakė profilaktiškai tirtis dėl COVID-19.
Teismas nusprendė, kad pedagogo pareigos neatsiejamai susijusios su fiziniu kontaktu. Pripažino, kad aplinkybė, jog ieškovė atsisakė tirtis dėl COVID-19 ir nepateikė įrodymų, kad atitinka kriterijus, dėl kurių sveikatos patikrinimai neatliekami, patvirtina, jog ieškovė kėlė riziką asmenims, su kuriais ji tiesiogiai kontaktavo darbe. Konstatavo, kad, nesant galimybės ieškovei dirbti nuotoliniu būdu ar būti perkeltai į kitas pareigas, atsakovas pagrįstai ir teisėtai priėmė ginčo įsakymą.
Apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teismas konstatavo, kad Darbuotojų sveikatos tikrinimosi tvarkoje įtvirtinta tiesioginio sąlyčio (kontakto) sąvoka apima tiek tiesioginį fizinį kontaktą, tiek ir buvimą, bendravimą tarp asmenų mažesniu nei 2 metrų atstumu ilgiau nei 15 min. Sprendė, kad ieškovė dėl to, jog atsisakė atlikti tyrimą dėl COVID-19, kėlė riziką asmenims, su kuriais tiesiogiai kontaktavo darbe. Konstatavo, kad atsakovas negalėjo pasiūlyti ieškovei dirbti nuotoliniu būdu su 3 metų ugdytiniais (yra leidžiamas tik priešmokyklinio amžiaus vaikų ugdymas nuotoliniu būdu arba jei įstaigoje paskelbtas karantinas), tokio amžiaus vaikų ugdymo procesas nuotoliniu būdu būtų neįmanomas, ieškovė negalėtų atlikti pareigybės aprašyme ir atsakovo vidiniuose teisės aktuose nustatytų tiesioginių savo funkcijų. Be to, atsakovas negalėjo laikinai perkelti ieškovės į kitas pareigas, nes visi etatai buvo užimti.
LAT paliko nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, priteisė atsakovo (darbdavio) naudai iš ieškovės (darbuotojos) 2500 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
LAT dėl COVID-19 ligos valdymo teisinio reguliavimo aiškinimo ir taikymo nurodė, kad ieškovei atsakovo teikiamų nurodymų, ginčo įsakymo priėmimo metu galiojo Vyriausybės 2020-02-26 nutarimas Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“, o tai suteikia pagrindą vadovautis teisės normomis, reglamentuojančiomis asmenų užkrečiamųjų ligų profilaktiką ir kontrolę esant valstybės lygio ekstremaliosios situacijos sąlygoms. Įvertinęs teisinį reguliavimą, galiojusį valstybėje įvedus ekstremaliąją situaciją dėl COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos), teismas konstatavo nesant pagrindo pritarti ieškovės argumentams, kad išimtinai tik Vyriausybė turėjo teisę nustatyti darbuotojų sveikatos tikrinimosi tvarką, be kita ko, kaip (kokiu būdu) darbdavys informuoja darbuotoją apie jo pareigą pasitikrinti sveikatą dėl užkrečiamosios ligos, dėl kurios yra paskelbta ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas, kas ir kaip konkrečiai atlieka tokį sveikatos patikrinimą.
Konstatavo, kad bylą nagrinėję teismai savo procesiniuose sprendimuose pagrįstai ir tinkamai vadovavosi ne tik ŽULPKĮ, Vyriausybės nutarimu Nr. 178, bet ir Sprendimo dėl COVID-19 tyrimų organizavimo, COVID-19 tyrimų atlikimo tvarkos aprašo nuostatomis.
LAT dėl ieškovės pareigos atlikti periodinį sveikatos patikrinimą nurodė, kad pagal Darbuotojų sveikatos tikrinimosi tvarkos 4 p., pareiga periodiškai tikrinti sveikatą nustatoma darbuotojui, kurio atliekamas darbas įtrauktas į Darbų, kuriuose leidžiama dirbti pasitikrinusiems, sąrašą, ir šis darbuotojas, eidamas pareigas, turi nuolat kontaktuoti su kitais asmenimis. Teismo vertinimu, Darbuotojų sveikatos tikrinimosi tvarkos 5 p. turi būti aiškinamas kaip įpareigojantis darbdavį sudaryti darbuotojų sąrašą ir apie jį informuoti darbuotoją darbuotojo pareigos išviešinimo tikslais. Darbuotojų sveikatos tikrinimosi tvarkos 4 ir 5 p. pagrindu teismas sprendė, kad darbuotojo pareigos periodiškai tikrintis sveikatą konstatavimui pakanka, jog darbuotojas atitiktų Darbuotojų sveikatos tikrinimosi tvarkos 4 p. nurodytas sąlygas ir jam būtų žinoma apie jam taikomą reikalavimą periodiškai atlikti sveikatos patikrinimą. Darbų, kuriuose leidžiama dirbti pasitikrinusiems, sąrašo darbovietėje nebuvimas, darbuotojui esant supažindintam su jam taikomu reikalavimu, negali panaikinti darbuotojo pareigos tikrintis sveikatą.
LAT vertindamas, ar atsakovas tinkamai įvykdė savo pareigą supažindinti ieškovę su jai taikomu reikalavimu periodiškai pasitikrinti sveikatą, nurodė, kad ieškovės savo iniciatyva atsakovui pateikti Nesutikimai ir jų turinys patvirtino, kad ieškovė buvo informuota (jai buvo žinoma aplinkybė), jog ji yra priskirta prie darbuotojų, privalančių periodiškai tikrinti sveikatą dėl COVID-19 ligos, ir tai kartu su pirmiau aptartais kriterijais suponavo jos periodinio tikrinimosi pareigą. LAT taip pat atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2022-10-12 nutarime nurodytą jurisprudenciją, kad, pagal ŽULPKĮ 18 str. 4 d. nuostatą, darbuotojas yra nušalinamas nuo darbo, nemokant jam darbo užmokesčio, tik laikinai, t. y. iki tos dienos, kol pasitikrins, ar neserga užkrečiamąja liga, ir kad terminas, per kurį darbuotojas negauna darbo užmokesčio dėl to, kad atsisakė nustatytu laiku pasitikrinti, ar neserga užkrečiamąja liga, arba nepasitikrino be labai svarbių priežasčių, priklauso nuo paties darbuotojo, t. y. nuo to, kada jis įvykdys ŽULPKĮ 18 str. nuostatose įtvirtintą pareigą privalomai pasitikrinti sveikatą. Toks aiškinimas reiškia, kad tiek nušalinimo nuo darbo faktas, tiek jo trukmė ir atitinkamai žmogaus teisės laisvai pasirinkti darbą ribojimo apimtis priklauso išimtinai nuo paties darbuotojo valios ir šiam imantis aktyvių veiksmų (pasitikrinus sveikatą) gali apskritai neįvykti arba gali būti sutrumpintas iki minimalios (ir mažiausiai neigiamų padarinių darbuotojui sukeliančios) trukmės. Ieškovė laisva valia pasirinko nevykdyti jai iš įstatymo (ŽULPKĮ) ir jį įgyvendinančių teisės aktų kylančių pareigų, todėl iš tokio neveikimo kylantys neigiami padariniai negali būti perkeliami atsakovui.
LAT dėl galimybės ieškovės darbo funkcijas vykdyti nuotoliniu būdu nurodė, kad ŽULPKĮ 18 str. 4 d. nustatyta, kad darbuotojas, atsisakęs nustatytu laiku pasitikrinti, ar neserga užkrečiamąja liga, arba nepasitikrinęs be labai svarbių priežasčių (liga, dalyvavimas giminaičių laidotuvėse, komandiruotė), atsižvelgiant į darbo pobūdį, skiriamas dirbti nuotoliniu būdu arba perkeliamas toje pačioje darbovietėje į kitą darbą, kurį jam leidžiama dirbti pagal sveikatos būklę, o jeigu tokių galimybių nėra, nušalinamas nuo darbo, nemokant jam darbo užmokesčio, iki tos dienos, kol jis pasitikrins, ar neserga užkrečiamąja liga, o šio straipsnio 2 d. nurodytas darbuotojas – iki tol, kol pasibaigs laikotarpis, kuriam turi izoliuotis asmenys, turėję sąlytį. Ši teisės norma leidžia nušalinti darbuotoją nuo darbo tik nesant galimybių pasiūlyti jam dirbti nuotoliniu būdu arba būti perkeltam į kitą darbą, kurį galima atlikti pagal sveikatos būklę. LAT sprendė, kad ieškovė byloje neįrodė esant sąlygų, leidžiančių išvengti jos nušalinimo nuo darbo vadovaujantis ŽULPKĮ 18 str. 4 d. Taip pat pažymėjo, kad bendras ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymo organizavimo principas yra jų ikimokyklinis ugdymas ikimokyklinio ugdymo įstaigoje (vaikų darželyje), kuri kartu vykdo ir vaikų priežiūrą. Ikimokyklinio ugdymo organizavimo principas teikia prioritetą vaikų tiesioginiam, o ne nuotoliniam mokymui, kuris gali būti taikomas tik esant ypač svarbiems veiksniams, galintiems daryti neigiamą įtaką vaikų sveikatai ir (ar) gyvybei. LAT sprendė, kad pagal minėtuose dokumentuose apibrėžtą atsakovo veiklos specifiką ir ieškovės, kaip ikimokyklinio ugdymo mokytojos, darbo pobūdį jai nustatytų funkcijų atlikimas nuotoliniu būdu, atsakovui vykdant veiklą (nesustabdžius ugdymo proceso įstaigoje), nebuvo įmanomas.
Pažymėtina, kad tiek DGK, tiek visų instancijų teismai ginčą išsprendė darbdavio naudai – darbuotojos reikalavimą atmetė.

Dėl darbo užmokesčio ir dienpinigių priteisimo
(Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023-03-20 sprendimas civ. b. Nr. e2-3737-1171/2023)

Ieškovė (darbdavė), nesutikdama su VDI Vilniaus DGK 2022-11-23 sprendimu Nr. DGKS-5520 darbo byloje Nr. APS-1-17330/2022, kuri patenkino atsakovo (darbuotojo) prašymą ir išieškojo 4930 Eur darbo užmokestį ir dienpinigius bei 5490 Eur netesybų, kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti, kad yra pilnai atsiskaičiusi su darbuotoju. Nurodė, kad su atsakovu buvo pilnai atsiskaityta, sumokėta 4930 Eur darbo užmokesčio ir dienpinigių suma, mokėjimo pavedimą atliko įmonės vadovas iš savo asmeninės sąskaitos. Darant pavedimą, lėšos iš pradžių buvo konvertuotos, konvertavus pinigines lėšas, 4930 Eur suma buvo nusiųsta atsakovui į jo sąskaitą „Paysera“. Ieškovė kreipėsi į banką „Wise“ su prašymu patvirtinti, jog aptariamas pavedimas tikrai buvo atliktas, bankas įmonei pateikė teigiamą atsakymą. Atsakymą pateikė Estijos filialas, nes Lietuvoje „Wise“ banko filialo nėra. Tvirtino, jog 4930 Eur sumos pavedimas atsakovui buvo tikrai atliktas, atsakovas juos gavo.
Atsakovas, nesutikdamas su ieškovės ieškiniu, nurodė, kad darbdavys pilnai neatsiskaitė – neišmokėta suma iš viso sudaro 4930 Eur, byloje pateikti ieškovės atsiskaitomosios banko sąskaitos išrašai patvirtina, jog atsakovas negavo 4930 Eur iš darbdavio, atsakovas darė išvadą, jog banko išrašas 4930 Eur sumai yra skirtas ne atlikti pavedimą į darbuotojo sąskaitą, o yra suklastotas ir skirtas atlikti pavedimui tarp darbdavio atsiskaitomųjų sąskaitų.
Teismas ieškovės (darbdavės) ieškinį atmetė. Nurodė, kad pagal DK 6 str. 2 d., kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojų naudai. Nustatė, kad darbuotojas iš darbo įmonėje buvo atleistas 2022-07-05, tačiau duomenų, patvirtinančių, jog atleidimo iš darbo dieną su darbuotoju būtų atsiskaityta byloje nėra. Pasak ieškovės, su darbuotoju 2022-06-27 atsiskaitė įmonės direktorius, iš savo asmeninės sąskaitos pervesdamas 4930 Eur sumą, tačiau atsakovas neigė ją gavęs. Nurodė, kad darbdavys turi pareigą mokėti darbuotojui darbo užmokestį ir dienpinigius, ir atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju, esant ginčui dėl šių išmokų (kai nėra ginčo dėl jų dydžio) sumokėjimo, įrodinėjimo našta tenka darbdaviui. Tuo tarpu darbuotojas yra laikomas silpnąja darbo santykių šalimi, kuriai reikalinga papildoma apsauga, apimanti teisines prezumpcijas ir procesines teises. Sprendė, kad darbdavys nepateikė jokių papildomų įrodymų, kurie patvirtintų, jog direktorius tikrai atsiskaitė. Kaip antai, DGK savo sprendime pažymėjo, jog įmonė nepateikė įmonės kasos knygos, šio trūkumo taip pat nepašalino ir bylos nagrinėjimo teisme metu, todėl darytina išvada, jog byloje neįrodyta, kad ieškovė deklaravo ginčo sumos dydžio skolą bendrovės vadovui. Nagrinėjant bylą DGK darbdavės atstovas negalėjo paaiškinti, kodėl aptariamą mokėjimą galimai atliko įmonės vadovas iš savo asmeninės banko sąskaitos, o ne įmonė, tuo tarpu teisme jau tvirtino, kad priežastis yra įmonės turto areštas. Teismas sprendė, kad vadovas, galimai sutikęs apmokėti juridinio asmens skolą, turi prisiimti su tuo susijusius neigiamus padarinius, taip pat nesutiko su ieškovės pozicija, jog šiuo atveju atsakovas turėtų kreiptis į banką ir ieškoti negauto darbo užmokesčio. Teismas sprendė, kad kadangi darbdavys turi pareigą tinkamai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju, todėl būtent darbdaviui, o ne darbuotojui, kyla pareiga kreiptis į banką su paklausimu dėl dingusio pavedimo.
Pažymėtina, kad teismas priėmė tokį patį sprendimą kaip ir DGK – nusprendė išieškoti darbuotojo naudai 4930 Eur darbo užmokestį ir dienpinigius bei 5490 Eur netesybų.

Dėl atleidimo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą
(Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023-03-31 sprendimas civ. b. Nr. e2-3122-1159/2023)

Ieškovas (darbdavys), nesutikdamas su VDI Vilniaus DGK 2022-11-09 sprendimu Nr. DGKS-5162 darbo byloje Nr. APS-131-16955/2022, kuri patenkino atsakovo (darbuotojo) prašymą (pripažino atleidimą neteisėtu, išieškojo darbo užmokestį, kompensaciją ir neturtinę žalą, o darbdavio reikalavimo dėl 2223,46 Eur dydžio žalos atlyginimo dėl darbuotojo neteisėtų veiksmų netenkino), kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti atsakovo (darbuotojo) atleidimą iš darbo teisėtu, priteisti 2 223,46 Eur patirtą žalą; taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovas nuo 2021-08-04 iki 2022-05-31 padarė darbo pareigų pažeidimus, kuriuos pripažino šiurkščiais ir todėl atsakovą atleido iš darbo. Nurodė, kad atsakovas padarė 15 darbo pareigų pažeidimų netinkamai įformindamas dirbtus viršvalandžius; būdamas atsakingas už sau pavaldžių darbuotojų darbo organizavimą, dokumentų su darbo laiko apskaita rengimą bei darbo laiko apskaitos kontrolės užtikrinimą, aplaidžiai vykdė savo pareigas neužtikrindamas darbo laiko apskaitos kontrolės ir taip pateikdamas tikrovės neatitinkančius duomenis apie faktiškai išdirbtą darbo laiką po darbo valandų ar poilsio dienomis, kurių pagrindu jam nepagrįstai buvo skaičiuojamas ir išmokamas darbo užmokestis – iš viso 2223,46 Eur, bei atitinkamai kitiems darbuotojams. Atsakovas galimai suklastojo kitų darbuotojų parašus ir tokiu būdu neteisėtai panaudojo darbo laiko apskaitos dokumentą, pagal kurį buvo minėtiems asmenims paskaičiuotas ir išmokėtas neteisėtas darbo užmokestis.
Atsakovas, nesutikdamas su ieškiniu, nurodė, kad nepadarė jokio šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo: neturėjo jokių darbo funkcijų darbo laiko apskaitos ar darbo užmokesčio apskaitos srityje; darbo pasitarimo metu atsakovas netikėtai ir be įspėjimo iš karto buvo pradėtas kaltinti tarnybinių pranešimų, parašų, darbo laiko apskaitos klastojimu. Jokie tariamai suklastoti dokumentai nebuvo nei pateikti, nei parodyti, todėl sutrikęs atsakovas net nežinojo, kaip atsikirsti į kelių aukštesnių pagal pareigas darbuotojų netikėtai teikiamus kaltinimus. Atsakovui nesutikus rašyti prašymo dėl atleidimo iš darbo, atsakovui buvo pateiktas dokumento projektas (be parašų) – pranešimas apie padarytą darbo pareigų pažeidimą su reikalavimu pasiaiškinti.
Teismas pripažino, kad atsakovas iš darbo buvo atleistas pagrįstai, tačiau ieškovas (darbdavys) netinkamai kvalifikavo atleidimo pagrindą, todėl pakeitė darbdavio įsakymą ir iš įsakymo pašalino formuluotes apie tai, kad atsakovas padarė šiurkščius darbo pareigų pažeidimus, pakeičiant iš „58 str. 1 d.“ į „59 str. 1 d.“, išmokant 6 mėnesių atsakovo VDU dydžio išeitinę išmoką, neturtinės žalos reikalavimą atmetė. Teismas priteisė darbuotojo naudai 6 mėnesių jo VDU dydžio išeitinę išmoką, taip pat netesybas, o kitus šalių reikalavimus atmetė. Teismas nustatė, kad atsakovo veiksmai nelaikytini šiurkščiais darbo pareigų pažeidimais, taip pat konstatavo, kad vertinant atsakovo veiksmus, ieškovas turėjo teisę atleisti atsakovą pagal DK 59 str. 1 d. Nurodė, kad atsakovo veiksmuose galima įžvelgti neatsakingo elgesio požymių, tačiau toks elgesys, negali būti pripažintas šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu, bet gali būti pagrindu darbuotoją atleisti DK 59 str. 1 d. pagrindu.
Teismas taip pat sprendė, kad ieškovas neįrodė, kad patyrė 2223,46 Eur žalos būtent dėl atsakovo elgesio.
Teismas konstatavo, kad ieškovo nurodytais 15 atvejų negalima laikyti, kad atsakovas padarė būtent šiurkščius darbo pareigų pažeidimus, kuriais būtų padaręs 2223,46 Eur žalos, tačiau atsakovo elgesys nelaikytinas idealiai nepriekaištingu, nes atsakovas savo iniciatyva neteikdavo ieškovui tikslių viršvalandinio darbo ar darbo poilsio dienomis ataskaitų. Atitinkamai ieškovas galėjo prarasti pasitikėjimą atsakovu ir taikydamas DK 59 str. 1 d. nuostatas, jį atleisti išmokant nustatyto dydžio išeitinę išmoką.
Teismas sprendė, kad atsakovo reikalavimas – pakeisti atleidimo formuluotę ir konstatuoti, kad darbo sutartis nutraukta pagal DK 218 str. 6 d. teismo sprendimu jo įsiteisėjimo (įvykdymo) dieną, tenkintinas iš dalies, taikant alternatyvų atsakovo teisių gynimo būdą, t. y. pakeičiant atleidimo pagrindą, tačiau nekeičiant atleidimo datos, t. y. nustatant, kad atsakovas atleistas darbdavio valia pagal DK 59 str.1 d., esant kitoms priežastims, nenurodytoms DK 57 str. 1 d. Taip pat sprendė, kad atsakovo reikalavimai priteisti darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą ir 16437,42 Eur kompensaciją dėl neteisėto atleidimo iš darbo, tenkintini iš dalies taikant alternatyvų atsakovo teisių gynimo būdą, t. y. priteisiant 6 mėnesių atsakovo VDU dydžio išeitinę išmoką ir netesybas.
Paminėtina, kad DGK, skirtingai nei teismas, tinkamai taikė DK 218 str. nuostatas.

Dėl civilinių ir darbo teisinių santykių atribojimo
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023-04-04 nutartis civ. b. e3K-3-109-684/2023)

Ieškovė (darbuotoja), po VDI Vilniaus DGK 2021-09-21 sprendimo Nr. DGKS-4164 (darbo bylos Nr. APS-131-16665), kuriuo buvo atsisakyta nagrinėti ieškovės prašymą dėl praleisto kreipimosi į DGK termino, kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti faktinius santykius darbo santykiais, pripažinti atleidimą neteisėtu, priteisti VDU už priverstinės pravaikštos laiką, kompensaciją, kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas ir kt. Nurodė, kad 2018-04-25 sudarė su atsakovu autorinę sutartį, pagal kurią ieškovė įsipareigojo vesti atsakovo prodiusuojamą šou, o atsakovas už šou vedimą įsipareigojo mokėti autorinį atlyginimą. Sutarties galiojimo metu atsakovas pateikdavo ieškovei iš anksto sudarytą grafiką, kuriame nurodydavo tikslius šou vedimo laikus. Atsakovas taip pat paskirstydavo pamainas, skirdavo budėjimus, visada operuodavo tokiais teiginiais kaip ,,darbas“, ,,darbo laikas“ ir pan. 2021-08-09 atsakovas įteikė ieškovei pranešimą dėl sutarties nutraukimo, kuriame nurodė, kad autorinė sutartis su ieškove nutraukiama. Ieškovė tvirtino, kad tarp jos ir atsakovo susiklostę santykiai visiškai atitiko darbo santykių požymius, nes ieškovė atliko konkrečią tęstinio pobūdžio funkciją – dirbo šou vedėja (nebuvo keliamas joks reikalavimas sukurti tam tikrą rezultatą), ieškovė laikėsi atsakovo nurodytos tvarkos ir darbo laiko organizavimo ypatumų, budėjimo režimo, ieškovė gaudavo darbo užmokestį ne už tam tikrą pasiektą rezultatą, o už atliktą funkciją – pravestą laidą išdirbus konkretų, atsakovo nustatytą valandų skaičių, ieškovė buvo apmokyta, kaip tinkamai atlikti darbo funkcijas, supažindinta su visais vedėjui keliamais reikalavimais ir darbo kultūra. Ieškovė visą laiką manė, jog tai darbo teisiniai santykiai, kuriems taikomos DK normos. Nors ieškovės ir atsakovės santykiai tęsėsi 3 m. ir 4 mėn., apie savo pažeistas teises ji sužinojo tik pranešimo apie sutarties nutraukimą pateikimo momentu, kai jai nebuvo nurodytos jokios jos atleidimo priežastys, nebuvo sumokėta jokia išeitinė išmoka.
Pirmosios instancijos teismas ieškovės (darbuotojos) ieškinį atmetė. Teismas sutiko su atsakovo teiginiais, kad toks žaidimo šou, kurį vedė ieškovė, yra reikalingas azartinių žaidimų operatorių klientams, t. y. žiūrovams, kurie tiesiogiai stebi tokius šou ir juose dalyvauja. Šou metu vedėjas kiekvieno filmavimo metu kuria vis kitokias situacijas, dėl kurių azartinių žaidimų operatorių klientai (žiūrovai) lažinasi. Tokio šou esmė – kuo įdomiau ir originaliau jį pateikti tam, kad šou stebėtų kuo daugiau žiūrovų, kad kuo daugiau jų dalyvautų lažybose. Kiekvienas žaidimas turi savo taisykles. Dėl to tam, kad atsakovas galėtų tinkamai ir atsakingai vykdyti tokią licencijuojamą veiklą, jis atlieka šou vedėjų apmokymus.
Teismas nurodė, kad ieškovė, nepaisant savo pozicijos, jog šalių pasirašyta sutartis yra darbo sutartis, pripažino, kad jos galiojimo metu neatostogavo ir tokio prašymo nė karto nereiškė, jokių kvalifikacijos reikalavimų jai, kaip vedėjai, nebuvo keliama, jokių mokesčių valstybei ji nemokėjo ir leidimo verstis individualia veikla neturėjo. Ieškovė neneigė aplinkybės, kad nebuvo inicijavusi sutarties pakeitimo ir nekėlė jokių ginčų dėl to jos galiojimo metu.
Teismas laikė, kad ginčo sutartis yra labiau civilinės teisinės, t. y. autorinės, prigimties, nes jos turinys patvirtina, jog ieškovė įsipareigojo, vykdydama sutartį, kiekvieną kartą sukurti unikalų ir nematerialų rezultatą – interaktyviojo žaidimo šou, kuris gali būti laikomas audiovizualiniu kūriniu, o atsakovas įsipareigojo sumokėti už tai ieškovei autorinį atlyginimą. Pagal sutartį ieškovė sutiko perduoti atsakovui teisę ją filmuoti, daryti jos įrašus, transliuoti, redaguoti, anonsuoti, atgaminti, parduoti, demonstruoti, naudojant ir savo, kaip vedėjos, atvaizdą bei savo sukurtą šou renginį. Pažymėjo, kad šalių pasirašyta autorinė sutartis labai individualizuota, konkreti, aiški, šalių veiksmai ir elgesys ją vykdant taip pat konkretus, aiškus, apibrėžtas, nulemtas sutarties turinio (filmavimo grafikų sudarymas, atėjimo laikas, kalbos kultūra, elgesys, apranga, subordinacija su kitais kūrybinės grupės nariais, filmavimo eiga ir pan.) (CK 6.156 str.). Atkreipė dėmesį ir į tai, kad visą sutarties galiojimo laikotarpį (t. y. daugiau negu 3 m.) ieškovė nekėlė jokių klausimų dėl sutarties sąlygų, nesikreipė nei į atsakovę, nei į kitas institucijas dėl neva pažeidžiamų jos teisių, nelegalaus darbo ar fiktyvaus įdarbinimo ir pan. Ieškovė neginčijo sutarties pasirašymo, pripažino ją ir vykdė sutartį tokia tvarka bei tokiomis sąlygomis, kaip buvo susitarta. Teismas laikė, kad ieškovės nurodytas pavaldumas, atliekamų funkcijų tęstinumas ir trukmė, priemonių aptartoms funkcijoms vykdyti suteikimas gali būti ne tik darbo teisinio santykio, bet ir kitomis civilinėmis sutartimis grindžiamų teisinių santykių požymiai. Pažymėjęs, kad ieškovė nėra pasirašiusi byloje esančių Darbo tvarkos taisyklių, teismas nurodė, jog tai netiesiogiai rodo, kad ji nebuvo ir negali būti laikoma darbuotoja. Pati ieškovė nereiškė dėl to jokių pretenzijų, nereikalavo būti supažindinta, niekur neįvardijo savęs kaip darbo teisinio santykio dalyvės.
Apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Nurodė, kad ieškovė niekada nevykdė jokios rūšiniais požymiais apibrėžtos tęstinės darbo funkcijos, ieškovė gaudavo nepastovų autorinį atlyginimą (honorarą), kurio dydis tiesiogiai priklausydavo nuo to, kiek ieškovė per mėnesį nufilmuodavo žaidimų (šou), taip pat gaunamo autorinio atlyginimo (honoraro) dydis tiesiogiai priklausė nuo rezultato – žaidimo (šou) – kokybės (unikalumo, kūrybiškumo ir originalumo). Nėra duomenų, kad ieškovei buvo mokėtas fiksuotas, pastovus darbo užmokestis, taigi, ieškovė suprato, kad kuo kūrybiškesnį ir originalesnį žaidimą (šou) ji sukurs, tuo didesnis bus jos autorinis atlyginimas. Taip pat konstatavo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog tarp ieškovės ir atsakovo buvo susiklostę pavaldumo santykiai – atsakovas pagrįstai akcentavo, kad, atsižvelgiant į žaidimo (šou) transliaciją tiesiogiai ir visą parą, būtina užpildyti filmavimosi laikus bei juos objektyviai suderinti su visais vedėjais; būtent dėl šios priežasties yra sudaromas filmavimų grafikas. Nors ieškovė nurodo, kad buvo nustatytas konkretus darbo valandų skaičius, t. y. 120 val., tačiau iš į bylą pateiktų duomenų matyti, jog ieškovė galėjo koreguoti savo filmavimų grafiką pagal savo poreikius, taip pat galėjo nesutikti su sudarytais filmavimų grafikais, galėdavo pati nuspręsti, kiek kartų nori vesti žaidimus (šou).
LAT paliko nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, priteisė atsakovui (darbdaviui) iš ieškovės (darbuotojos) 1500 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
LAT dėl esminių darbo teisinių santykių požymių nurodė, kad darbo sutarties požymiai atsiskleidžia per šios sutarties šalių įsipareigojimus.
Pirmasis darbo sutarties požymis – vienos iš sutarties šalių (darbuotojo) įsipareigojimas kitai sutarties šaliai (darbdaviui) atlikti darbo funkciją. Darbo sutarties dalykas – rūšiniais, o ne individualiais požymiais apibrėžtas darbas. Susitarimas dėl darbo funkcijos atlikimo reiškia, kad dirbantysis pagal darbo sutartį įsipareigoja atlikti ne konkrečius darbus, susitariama ne dėl konkretaus darbo rezultato pasiekimo, bet dėl tam tikrais rūšiniais požymiais apibrėžtos darbo funkcijos vykdymo. Kadangi darbo sutartimi viena jos šalis (darbuotojas) kitos šalies (darbdavio) yra priimama į darbą, o ne atlikti konkrečią užduotį, kitaip tariant, vykdyti tam tikrą darbo funkciją, darbo sutarties pagrindu atsirandantiems santykiams yra būdingas tęstinumas. Antrasis darbo sutarties požymis yra darbdavio įsipareigojimas mokėti darbuotojui už darbo funkcijos atlikimą darbo užmokestį. Darbo užmokestis yra suprantamas kaip abiejų šalių susitarimu darbdavio darbuotojui sistemiškai mokamas atlyginimas už jo atliekamą darbą, dėl kurio buvo susitarta darbo sutartyje (Dambrauskienė, G. Civilinių ir darbo sutarčių sąveika. Jurisprudencija, 2002, t. 28(20), p. 15). Civilinės teisės reguliuojamų sutarčių pagrindu susiklostančių santykių atveju sutarties vykdytojas taip pat gauna tam tikrą atlygį (atlyginimą), todėl, ir be kita ko, kiek tai siejasi su pirmuoju požymiu, reikšmingas yra mokamo atlygio (atlygintinumo) pobūdis, t. y. ar mokama periodiškai (sistemiškai), ar už konkretų atliktą darbą. Darbo teisiniams santykiams paprastai būdinga tai, kad darbo užmokestis mokamas periodiškai, ir tas mokėjimas yra tęstinio pobūdžio, todėl dažniausiai darbo užmokesčio mokėjimas yra susijęs su tam tikru laiko tarpu (pvz., kas mėnesį, kas savaitę ar pan.). Tuo tarpu atliekant konkrečią užduotį civilinės sutarties pagrindu paprastai sumokama tinkamai įvykdžius sutartį ir priėmus galutinį darbo rezultatą. Trečiasis darbo sutarties požymis yra darbuotojo pavaldumas darbdaviui atliekant darbo funkciją. Pavaldumas darbdaviui reiškia darbo funkcijos atlikimą, kai darbdavys turi teisę kontroliuoti ar vadovauti tiek visam darbo procesui, tiek ir jo daliai, o darbuotojas paklūsta darbdavio nurodymams ar darbovietėje galiojančiai tvarkai (DK 32 str. 2 d.). Šis požymis taip pat leidžia atskirti darbo santykį nuo kitų panašių, visų pirma civilinių sutarčių pagrindu susiklostančių, santykių, kuriuose įsipareigojama atlikti darbą mainais į atlyginimą, tačiau tai daroma savarankiškai, be kitos šalies teisės vienvaldiškai reguliuoti darbo atlikimo procesą. Darbuotojo pavaldumas darbo santykyje reiškia darbdavio teisę vienašališkai, bet nepažeidžiant sutarties ir imperatyviųjų viešosios teisės reikalavimų, duoti nurodymus ar nustatyti taisykles, pagal kurias atliekamas darbas (Davulis, T. Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras. Vilnius: VĮ Registrų centras, 2018, p. 132). Būtent darbo santykiams būdingas pavaldumas reiškia, jog darbo funkcijų atlikimas yra neatskiriamas nuo darbdavio kontrolės ir teisėtų jo nurodymų vykdymo. Taigi, faktą dėl darbo teisinių santykių tarp šalių buvimo atskleidžia tokie nustatyti objektyvieji požymiai: tarp šalių yra susitarimas; jo pagrindu vykdoma tam tikra rūšiniais požymiais apibrėžta darbo funkcija (dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos); viena iš šalių dirba paklusdama kitos šalies nustatytai darbo tvarkai; dirbama atlygintinai.
Iškilusį klausimą, ar kontrahentų santykiai faktiškai atitinka darbo santykių požymius, reikia spręsti remiantis visais objektyviaisiais DK 32 str. nustatytais darbo santykius apibūdinančiais kriterijais, išnagrinėjant ir įvertinant visas aplinkybes, šalių susitarime nustatytas teises ir prisiimtus įsipareigojimus, išsiaiškinant, dėl ko šalys iš tikrųjų buvo susitarusios ir kaip vykdė susitarimą, o ne vien tik atsižvelgti į sutarties pavadinimą ar remtis tuo, kaip viena ar kita šalis subjektyviai vertina tarpusavio santykius. Būtina atsižvelgti į aplinkybių, su kuriomis siejami darbo teisinių santykių požymiai, visetą ir iš jų visumos spręsti, ar konkrečios veiklos vykdymo (konkretaus darbo atlikimo) sąlygos suteikia pagrindą konstatuoti realų darbo sutarties požymių egzistavimą. Kilus ginčui dėl šalis siejančių teisinių santykių pobūdžio, jų kvalifikavimą turėtų lemti ne vienos iš šalių turimas autoriaus ar atlikėjo (ar bet kurios kitos profesijos atstovo) teisinis statusas, o realiai tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių faktinis pobūdis, įvertintas pagal bendrąsias darbo sutarties atribojimo nuo civilinės teisės reguliuojamų sutarčių taisykles.
LAT taip pat nurodė, kad kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Šalių tikrųjų ketinimų nustatymas yra praktiškai neįmanomas, kai tarp šalių yra ginčas dėl tikrosios sutarties teksto prasmės ir kai šalys skirtingai interpretuoja sutarties tekstą, tokiais atvejais taikytinas objektyvusis sutarties aiškinimo metodas – jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, t. y. taikoma sisteminė-lingvistinė sutarties teksto analizė (LAT 2019-12-10 nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-403/2019 27, 28 p.).
LAT sprendė, kad nors ieškovės veikla pasižymėjo tam tikru procesiškumu – pasikartojančiu azartinių žaidimų (šou) vedimu, tačiau šis kiekvieną kartą turėjo būti (ir būdavo) vis kitokia ieškovės (jos naudojamų išraiškos elementų pagalba) sukuriama situacija, taigi, ginčo šalių teisiniuose santykiuose vyravo ne funkcijos atlikimas, o konkretaus (kūrybinio) rezultato siekimas. Taigi, ieškovė, veikdama pagal sutartį, neatliko darbinių funkcijų (DK 34 str. 2 d.).
Taip pat paminėjo, kad vienas iš civilinių ir darbo teisinių santykių skiriamųjų požymių yra teisinė priklausomybė arba pavaldumas, atliekamos veiklos nesavarankiškumas, akcentuojant tai, jog darbo teisės normų reguliuojami santykiai pasižymi tuo, kad darbuotojas privalo laikytis darbovietėje nustatytos tvarkos (darbo laiko, darbo drausmės, darbo atlikimo metodų reikalavimų), vykdyti privalomus darbdavio nurodymus, veikti darbdavio rizika bei jo kontroliuojamas. LAT sprendė, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai nenustatė, jog tarp šalių būtų susiklostę pavaldumu (subordinacija) grįsti santykiai.
LAT pažymėjo, kad, tai, jog ieškovė pati nedengė išlaidų, susijusių su sutarties vykdymu, nemokėjo mokesčių ir įmokų, neregistravo individualios veiklos, nėra pakankamas pagrindas paneigti tarp šalių susiklosčiusius civilinius teisinius santykius. Klausimą dėl ginčo sutarties pripažinimo darbo sutartimi ieškovė pradėjo kelti tik po daugiau kaip 3,5 metų nuo sutarties sudarymo, po to, kai ši buvo su ja nutraukta. Tai rodo, kad ieškovė iš esmės neturėjo intereso traktuoti, jog iš tikrųjų ji buvo įdarbinta pas atsakovą pagal sutartyje nurodytas sąlygas, ir kreipėsi į DGK bei teismą šiuo klausimu tik nutrūkus jos santykiams su atsakovu.
Pažymėtina, kad visų instancijų teismai bylą išnagrinėjo vienodai – ieškovės (darbuotojos) ieškinį atmetė.

Dėl DK 105 str. 2 d. aiškinimo ir taikymo
Dėl ginčo šalių sudarytos taikos sutarties teisinės galios bei DK 231 str. 1 d. aiškinimo ir taikymo
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023-04-20 nutartis civ. b. e3K-3-129-701/2023)

Ieškovė (darbuotoja), nesutikdama su VDI Vilniaus DGK 2021-11-22 sprendimu Nr. DGKS-5445 darbo byloje Nr. APS-131-20780, kuri ginčą išnagrinėjo patvirtindama tarp ginčo šalių sudarytą taikos sutartį, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti darbo užmokestį už 2 mėnesių prastovos laikotarpį, 1 mėnesio jos VDU dydžio išeitinę išmoką, kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, netesybas, 2000 Eur dydžio neturtinę žalą, ir kt. Nurodė, kad nesutiko su atleidimu iš direktorės pareigų DK 104 str. 1 d. pagrindu. DGK patvirtintoje taikos sutartyje atsakovas (darbdavys) sumokėjo nurodomą 2000 Eur sumą, tačiau taikos sutarties tekste ši suma yra įvardinta itin abstrakčiai („kompensacija“), objektyviai nėra aišku ar ši suma apima apmokėjimą už prastovos laikotarpį, ar į ją taip pat yra įskaičiuojamos ir kitos darbdavio imperatyviai mokamos išmokos darbo santykių nutraukimo atveju.
Atsakovas, nesutikdamas su ieškiniu, nurodė, kad DGK posėdyje šalys sudarė taikos sutartį ir darbo byla nutraukta. Taip pat DGK posėdžio garso įrašas patvirtina, jog posėdyje šalys laisvu apsisprendimu, abipusių nuolaidų būdu pasiekė kilusiame ginče susitarimą, kuris visiškai atitiko jų valią ir ketinimus. Nurodė, kad atsakovui nustačius tam tikrus ieškovės neteisėtus veiksmus, atsakovo dalininko sprendimu ieškovė buvo atšaukta iš vadovės pareigų, o jos atšaukimą lėmė kalti ieškovės veiksmai.
Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį patenkino iš dalies: priteisė nepanaudotų atostogų kompensaciją, netesybas ir kt. Teismas nustatė, kad ginčo šalys prašė DGK patvirtinti šalių sudarytą taikos sutartį, tačiau minėtoje sutartyje nenurodyta, kada ji įsigalioja. DGK 2021-12-06 sprendimu ją patvirtino. Ieškovė 2021-12-17, nepraėjus sprendimo apskundimo terminui, su ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama iš esmės išspręsti kilusį ginčą. Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad šiuo atveju taikytini sutarčių laisvės ir jų privalomumo šalims principai: kadangi šalys sudarė taikos sutartį darbo byloje, kuriai šalys nenumatė jokių įsigaliojimo sąlygų, todėl taikos sutartis galėjo įsigalioti tik jei būtų įsigaliojęs DKG sprendimas. Teismo vertinimu, kilęs ginčas turėjo būti nagrinėjamas tiesiogiai teisme (DK 105 str. 2 d.), todėl DGK išvis neturėjo kompetencijos pradėti nagrinėti kilusį ginčą, priimti iš šalių taikos sutartį ir ją tvirtinti.
Apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą – ieškovės (darbuotojos) ieškinį atmetė. Nustatė, kad, kaip matyti iš ieškovės DGK pateikto prašymo, ieškovė neginčijo jos atleidimo iš direktoriaus pareigų teisėtumo, tačiau nesutiko su atsakovo sprendimu neleisti ieškovei dirbti pasibaigus DK 65 str. 6 d. numatytam terminui po laikinojo nedarbingumo pabaigos bei reikalavo sumokėti priklausančias išmokas. Dėl to pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad toks ginčas dėl teisės neturėjo būti nagrinėjamas privaloma ikiteismine ginčo sprendimo tvarka pagal DK 105 str. 2 d.
Teismas sprendė, kad šalys taikos sutartyje nenurodė nuo kada įsigalioja taikos sutartis, tačiau patvirtino, jog sutarties pasirašymo metu toks susitarimas taikos sutartyje nurodytomis sąlygomis buvo pasiektas. Be to, taikos sutartyje šalys aiškiai susitarė dėl 2000 Eur kompensacijos ieškovei sumokėjimo datos (2021-11-25), nežiūrint į tai, kad šalys turėjo teisę per vieno mėnesio terminą kreiptis dėl darbo ginčo išnagrinėjimo. Šalys nesusitarė dėl taikos sutarties įsigaliojimo nuo DGK sprendimo įsigaliojimo. Dėl to darytina išvada, kad sutartis įsigaliojo nuo jos pasirašymo (CK 6.162 str.). Teismas sprendė, kad tiek sutarties sąlygos, tiek šalių veiksmai po sutarties sudarymo liudijo, jog sutartis įsigaliojo nuo jos pasirašymo datos. Taip pat pažymėjo, kad DGK posėdžio metu ieškovei buvo išaiškintos jos teisės ir pareigos, ji sutiko ir suprato taikos sutarties sąlygas, patvirtino, kad atsisako bet kokių su darbo santykiais susijusių reikalavimų, be to, pati ieškovė nusiuntė Komisijai šalių pasirašytą taikos sutartį. Taigi, ieškovė aiškiai suprato ir sutiko su taikos sutarties sąlygomis, todėl šalių kompromisinis susitarimas atitiko jos valią. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovės pateiktas prašymas Komisijai apibrėžė darbo ginčo ribas ir būtent tose ribose buvo sudaryta taikos sutartis. Pažymėjo, kad tai, jog šalys nedetalizavo kokios sumos įeina į 2000 Eur kompensacijos sumą, nedaro sutartį neaiškia: akivaizdu, kad tokiu būdu šalys, siekdamos išvengti tolimesnio bylinėjimosi, susitarė dėl visų ieškovės reikalaujamų išmokų darbo byloje ir ieškovė savo valia atsisakė visų kitų pareikštų reikalavimų.
Teismas sprendė, kad šalys savo valia taikos sutarties įsigaliojimo nesiejo su DGK sprendimo įsigaliojimu, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad taikos sutartis galėjo įsigalioti tik jei būtų įsigaliojęs DGK sprendimas, laikytina nepagrįsta. Dėl to, nepriklausomai nuo to, kad tokia taikos sutartis neįgijo vykdytino dokumento galios, galiojanti šalių sudaryta sutartis šioje byloje, nustatant ieškovės prašomų priteisti išmokų dydį, vertinama kaip rašytinis įrodymas. Tokią išvadą patvirtina ir teismų praktika (LAT 2015-06-26 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-409-701/2015), kurioje išaiškinta, jog nepriklausomai nuo to, patvirtinta teismo ar ne, teisėtai sudaryta ir galiojanti taikos sutartis, kaip ir bet kuri kita civilinė teisinė sutartis, šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.), turi būti vykdoma (pacta sunt servanda) ir gali sukelti tam tikrus teisinius padarinius. Taigi, teismas sprendė, kad atsakovas įvykdė savo prievolę visiškai atsiskaityti su ieškove taip, kaip šalys susitarė taikos sutartyje.
LAT paliko nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Aiškindamas DK 105 str., konstatavo, kad šio straipsnio 1 d. įtvirtinta bendroji taisyklė, jog darbo ginčo tarp juridinio asmens ir jo vadovo nagrinėjimui (sprendimui) yra nustatyta privaloma išankstinė nagrinėjimo (sprendimo) ne teisme tvarka, jo nagrinėjimas (sprendimas) priskiriamas darbo ginčų komisijos kompetencijai ir dėl tokio individualaus darbo ginčo išnagrinėjimo darbo ginčo šalis turi kreiptis į darbo ginčų komisiją. Šio straipsnio 2 d. įtvirtinti nurodytos bendrosios taisyklės išimties atvejai, kai ginčai tarp juridinio asmens ir jo vadovo nagrinėjami tiesiogiai teisme, nesilaikant ikiteisminės ginčo nagrinėjimo darbo ginčų komisijoje tvarkos. Ar konkretus ginčas patenka į įstatyme reglamentuojamus išimties atvejus, nustatoma pagal dėl darbo ginčo išnagrinėjimo besikreipiančios šalies procesiniame dokumente (prašyme, ieškinyje), pateikiamame darbo ginčus nagrinėjančiam organui, nurodytas aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimus, ir suformuluotus reikalavimus. Ginčo priskirtinumo konkrečiam darbo ginčus nagrinėjančiam organui klausimas išsprendžiamas besikreipiančios šalies procesinį dokumentą gavusio darbo ginčus nagrinėjančio organo iniciatyva. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė (buvusi atsakovės direktorė) 2021-10-19 pateiktu Komisijai prašymu prašė: įpareigoti atsakovę suteikti galimybę ieškovei dirbti du mėnesius arba skelbti ieškovei dviejų mėnesių laikotarpiui prastovą; įpareigoti atsakovę, suteikus darbą, laiku sumokėti priklausantį darbo užmokestį arba, paskelbus prastovą, laiku sumokėti priklausančias išmokas už prastovą; įpareigoti atsakovę sumokėti ieškovei VDU už kiekvieną pradelstą dieną nuo 2021-10-14 nesuteikiant darbo arba nepaskelbiant prastovos; įpareigoti atsakovę pasibaigus darbo santykiams išmokėti ieškovei vieno mėnesio jos VDU dydžio išeitinę išmoką, nepanaudotų atostogų kompensaciją; įpareigoti atsakovę sumokėti ieškovei trijų mėnesių jos VDU dydžio neturtinės žalos atlyginimą; skirti atsakovės direktorei baudą už DK nuostatų nesilaikymą. Taigi, ieškovės pateiktu darbo ginčų komisijai prašymu nebuvo inicijuojamas ginčo, kuris patektų į DK 105 str. 2 d. nurodytus bendrosios taisyklės išimties atvejus, nagrinėjimas. LAT pažymėjo, kad aplinkybė, ar juridinio asmens vadovo atšaukimą lėmė jo kalti veiksmai, yra reikšminga sprendžiant dėl DK 104 str. 2 d. įtvirtintos teisės į išeitinę išmoką turėjimo. Atsižvelgiant į tai bei į ieškovės darbo ginčų komisijai pateiktą prašymą, darytina išvada, kad šios reikšmingos aplinkybės nustatymas įėjo į ieškovės pateikto Komisijai prašymo nagrinėjimo ribas, o atsakovės atsikirtimas, kad ieškovės atšaukimą iš vadovo pareigų lėmė kalti jos veiksmai, nepakeitė ginčo, kurio nagrinėjimą DGK inicijavo ieškovė, ribų ir pobūdžio, t. y. jis netapo ginču dėl juridinio asmens vadovo civilinių teisių ir pareigų nevykdymo (netinkamo vykdymo). Pažymėtina, kad juridinio asmens vadovo atšaukimą lėmę jo kalti veiksmai gali reikštis ne tik juridinio asmens vadovo civilinių teisių ir pareigų nevykdymu (netinkamu vykdymu), bet ir, pvz., darbo teisės normų ir darbo sutarties sąlygų nevykdymu (netinkamu vykdymu). Taigi, konstatavo, kad nėra pagrindo ginčą, kurio nagrinėjimą DGK inicijavo ieškovė, kvalifikuoti kaip patenkantį į DK 105 str. 2 d. nurodytus bendrosios taisyklės išimties atvejus.
Dėl ginčo šalių sudarytos taikos sutarties teisinės galios ir DK 231 str. 1 d. aiškinimo ir taikymo LAT nurodė, kad DK normos nereglamentuoja taikos sutarties sampratos, jos sudarymo tvarkos ir pan., išskyrus jos formą, todėl, esant teisinio reglamentavimo spragai ir įvertinus, jog tai neprieštarauja darbo teisinių santykių reglamentavimo esmei, darytina išvada, kad darbo ginčo šalių taikos sutarčiai dėl darbo ginčo dėl teisės išsprendimo tiek, kiek jos nereglamentuoja DK normos, taikytinos CK normos (DK 4 str. 2 d.). Kasacinis teismas, aiškindamas taikos sutarties sampratą (CK 6.983 str.), yra nurodęs, kad įstatyme nustatyta tiek teismo patvirtinta, tiek šalių tarpusavio susitarimu, nesikreipiant į teismą, sudaryta taikos sutartis (LAT 2021-10-13 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-244-469/2021, 18 p.). Taikos sutartis yra civilinė sutartis, kuria ginčo šalys laisvo apsisprendimo būdu išsprendžia kilusį ginčą, sutarties sąlygomis apibrėždamos kiekvienos jų teises ir pareigas. Tik pačios šalys sprendžia dėl taikos sutarties turinio, t. y. nusistato savitarpio teises ir pareigas. Teismo sprendimu patvirtinta taikos sutartis įgyja res judicata galią; iki to laiko bet kuri iš taikos sutarties šalių gali išreikšti valią netvirtinti tokios sutarties. Taikos sutarčiai, kaip ir bet kuriai kitai civilinei sutarčiai, galioja sutarties laisvės principas (CK 6.156 str.), šalys gali pasirinkti, kokias tarpusavio nuolaidas taikys, kokiu būdu ir apimtimi išspręs kilusį teisminį ginčą, taip pat kurioje proceso stadijoje tai padarys (CPK 140 str. 3 d.). Esminis šios sutarties bruožas yra ginčo šalių tarpusavio kompromiso suradimas abipusių nuolaidų būdu, ji turi šalių teises ir pareigas nustatančią reikšmę (LAT 2019-10-04 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-246-701/2019, 47 p.). Kasacinio teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad kadangi res judicata galią pagal CK 6.985 str. 1 d. turi tik teismo patvirtinta taikos sutartis, teismo nepatvirtinta taikos sutartis tokios galios neįgyja. Tai, kad teismo nepatvirtinta taikos sutartis neturi res judicata galios, reiškia, jog procesine prasme tokia sutartis neužkerta kelio iškelti bylą teisme dėl taikos sutarties galiojimo ir ginčyti šia sutartimi nustatytus teisinius santykius (CPK 279 str. 4 d.). Tačiau nepriklausomai nuo to, patvirtinta teismo ar ne, teisėtai sudaryta ir galiojanti taikos sutartis, kaip ir bet kuri kita civilinė teisinė sutartis, šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.), turi būti vykdoma (pacta sunt servanda) ir gali sukelti tam tikrus teisinius padarinius (LAT 2015-06-26 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-409-701/2015). Kai taikos sutartis sudaryta jos šalių ir nepatvirtinta teismo, jos galiojimui, keitimui, nuginčijimui, vykdymui ir kt. klausimams taikomos bendrosios sandorių ir sutarčių teisės taisyklės ir jose įtvirtinta tvarka (LAT 2021-10-13 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-244-469/2021, 20 p.). Teismo nepatvirtintos taikos sutartys ir į jas panašaus pobūdžio susitarimai turėtų būti laikomi teisiškai saistančiais sutarties privalomumo principo pagrindu, išskyrus šios nutarties 22 p. nurodytas išimtis dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei arba valios trūkumų (LAT 2021-10-06 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-240-916/2021, 22, 25 p.). Taikos sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitaria dėl esminių sutarties sąlygų ir šį susitarimą išreiškia rašytine forma.
LAT konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad šalių sudaryta taikos sutartis įsigaliojo nuo jos pasirašymo datos, yra galiojanti ir privaloma abiem šalims, nepaisant to, jog ją patvirtinantis DGK sprendimas neįsiteisėjo. LAT konstatavo, kad nors pagal DK 231 str. 1 d. įtvirtintą bendrą taisyklę, darbo ginčo šaliai nesutinkant su DGK sprendimu, darbo ginčo šalis per vieną mėnesį nuo darbo DGK sprendimo priėmimo dienos turi teisę pareikšti ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme, vadovaudamasi CPK nuostatomis, tačiau kai darbo ginčo šalys yra sudariusios taikos sutartį dėl darbo ginčo išsprendimo, tai teisme ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo pareiškianti šalis, siekdama, jog teismas darbo ginčą dėl teisės išnagrinėtų iš esmės, turi reikšti reikalavimą ir nuginčyti galiojančią, teisiškai įpareigojančią, šalis saistančią taikos sutartį, nes šios sutarties sukurti teisiniai padariniai negali būti ignoruojami, ši sutartis panaikina darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo iš esmės galimybę. Priešingas aiškinimas reikštų, kad taikos sutarties sąlygos ją sudariusioms šalims neturi jokios teisinės galios, jų neįpareigoja ir nesaisto, o tai nepagrįstai paneigtų taikos sutarties teisinę galią ir galėtų sudaryti sąlygas piktnaudžiauti. LAT sprendė, kad ieškovei nagrinėjamoje byloje nereiškiant reikalavimo dėl šalių sudarytos ir jau atsakovės įvykdytos taikos sutarties pripažinimo negaliojančia, apeliacinės instancijos teismas, taikos sutartį pagrįstai įvertinęs kaip galiojančią ir privalomą abiem šalims ir nustatęs, jog atsakovė įvykdė savo prievolę visiškai atsiskaityti su ieškove taip, kaip šalys susitarė taikos sutartyje, turėjo teisinį ir faktinį pagrindą padaryti išvadą, kad ieškovės ieškinio reikalavimai yra nepagrįsti, ir ieškinį atmesti visiškai.

Pažymėtina, kad DGK pirmininkams buvo pateikta rekomendacija kuo išsamiau išaiškinti ginčo šalims ginčo baigties taikos sutartimi pasekmes, akcentuojant tai, kad Komisijai sprendimu patvirtinus taikos sutartį, darbo ginčas dėl teisės yra nutraukiamas visa apimtimi, t. y. išsprendžiami visi ieškovo Komisijoje pareikšti reikalavimai.

Dėl darbuotojui padarytos žalos atlyginimo
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023-04-20 nutartis civ. b. e3K-3-123-1075/2023)

Ieškovas (darbuotojas), nesutikdamas su VDI Vilniaus DGK 2021-06-23 sprendimu Nr. DGKS-2551 darbo byloje Nr. APS-131-9365, kuri atsisakė nagrinėti ieškovo prašymą atsakovėms (darbdavėms) dėl turtinės ir neturtinės žalos išieškojimo dėl praleisto kreipimosi į DGK termino, kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam solidariai iš atsakovių 42993,50 Eur dėl sveikatos sužalojimo negautų pajamų; po 1663,33 Eur per mėnesį žalos atlyginimo, mokamo periodinėmis išmokomis, jas indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka; 1618 Eur tiesioginių nuostolių atlyginimo; 30000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Nurodė, kad su atsakove A sudarė laikinojo įdarbinimo sutartį, pagal kurią jis buvo įdarbintas apdailininku, dirbo atsakovės A nurodytoje darbo vietoje – atsakovės B statybvietėje Vokietijoje. Ieškovo ir atsakovės B teisiniai santykiai nebuvo įforminti, jie nebuvo pasirašę jokios sutarties. Įvyko nelaimingas atsitikimas darbe – ieškovui ir kitam darbuotojui dirbant atsakovės B statybvietėje Vokietijoje – ieškovas patyrė kūno sužalojimų ir buvo nugabentas į ligoninę Vokietijoje. Dėl patirtų sunkių kūno sužalojimų ieškovas prarado darbingumą (lūžo 2 šonkauliai, lūžo kairė ranka, dubens kaulai, atliktos 3 operacijos).
Pirmosios instancijos teismas ieškovo (darbuotojo) ieškinį patenkino iš dalies, priteisė ieškovui iš atsakovės A 30000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 11847,30 Eur turtinės žalos atlyginimo už negautas pajamas ir išlaidas vaistams bei reabilitacijoms. Nurodė, kad atsakovė B nebuvo laikinojo darbo naudotoja. Ji buvo užsakovė pagal konkliudentiniais veiksmais sudarytą rangos sutartį su atsakove A. Neįrodyta, kad ieškovas buvo pavaldus atsakovei B, kaip laikinojo darbo naudotojai. Atsakovė B neatliko jokių neteisėtų veiksmų ieškovo atžvilgiu, todėl neturi atlyginti jam kilusios žalos. Konstatavo, kad tarp ieškovo ir jo darbdavės atsakovės A susiklostė įprasti komandiravimo santykiai. Atsakovė A turėjo užtikrinti ieškovui saugias darbo sąlygas, tačiau jų neužtikrino, netinkamai organizavo pavojingų darbų atlikimą, pavedė ieškovui dirbti darbo sutartimi nesulygtą darbą, neapmokė dirbti pavojingo darbo, todėl jai tenka pareiga atlyginti ieškovo patirtą žalą.
Apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Nustačiusi, kad atsakovių A ir B nesiejo darbuotojų nuomos teisiniai santykiai, nesprendė klausimo dėl atsakovės B, kaip darbdavės, atsakomybės, nes už darbuotojo darbo metu patirtą žalą turi atsakyti atsakovė A. Teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovui buvo padaryta didelė neturtinė žala, taip pat sutiko su teismo nustatytu jos dydžiu.
LAT panaikino apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria buvo palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo patenkintas iš dalies ieškovo (darbuotojo) reikalavimas priteisti jam dėl sveikatos sužalojimo negautas pajamas ir buvo atmestas reikalavimas priteisti žalos atlyginimą, mokamą periodinėmis išmokomis, ir nusprendė šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kitą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį paliko nepakeistą.
LAT dėl komandiruojamus darbuotojus priimančių subjektų atsakomybės pagal Direktyvą dėl komandiravimo nurodė, kad konkretūs reikalavimai dėl komandiruojamiems darbuotojams taikytinų darbo sutarties sąlygų yra aptarti Direktyvos dėl komandiravimo 3 straipsnio 1 dalyje, t. y., kad valstybės narės užtikrina, jog nepriklausomai nuo to, kuri teisė yra taikoma darbo santykiams, 1 str. 1 d. nurodytos įmonės į jų teritoriją komandiruotiems darbuotojams, remiantis vienodų sąlygų taikymo principu, garantuotų darbo sutarties sąlygas, apimančias toliau nurodytus dalykus, kurie valstybėje narėje, kurioje darbas atliekamas, yra nustatyti įstatymais ir kitais teisės aktais ir (arba) kolektyvinėmis sutartimis ar arbitražo sprendimais, kurie buvo paskelbti visuotinai taikytinais arba yra kitais atžvilgiais taikomi pagal 8 d. Tokios sąlygos, pagal aptariamą nuostatą, yra: a) maksimalus darbo ir minimalus poilsio laikas; b) minimali mokamų metinių atostogų trukmė; c) darbo užmokestis, įskaitant viršvalandžių apmokėjimo normas; šis punktas netaikomas papildomų profesinių pensijų sistemoms; d) darbuotojų paskyrimo laikinai dirbti, visų pirma, kai tai daro laikinojo įdarbinimo įmonės, sąlygos; e) darbuotojų sveikatos, darbo saugos ir higienos sąlygos; ir kt. Taigi, aptartos nuostatos užtikrina, kad pirmiau nurodytais aspektais, be kita ko, ir darbuotojų sveikatos, darbo saugos ir higienos klausimais, komandiruotiems darbuotojams būtų taikomos tokios pačios sąlygos, kokios yra taikomos darbuotojams, dirbantiems valstybėje, į kurią yra komandiruojamas darbuotojas.
LAT nurodė, kad direktyvoje nustatyti reikalavimai, susiję su atitinkamų joje išvardytų komandiruojamų darbuotojų darbo sąlygų užtikrinimu, saisto darbuotojus komandiruojančias įmones, o ne tokius darbuotojus priimančius subjektus, todėl darbo sutarties sąlygų, taip pat ir sąlygų, susijusių su darbuotojų sveikatos, higienos ir darbo saugos reikalavimais, atitiktį reikalavimams, keliamiems valstybėje, į kurią yra komandiruojamas darbuotojas, privalo užtikrinti jį komandiruojantis asmuo.

LAT dėl kelių darbdavių, dirbančių toje pačioje vietoje, atsakomybės pagal Direktyvą dėl saugos ir Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymą nurodė, kad darbdavių pareigos užtikrinti darbuotojams saugias darbo sąlygas įgyvendinimo ypatybės susiklosčius specifinei situacijai, kai darbus toje pačioje vietoje atlieka kelių darbdavių darbuotojai, yra aptartos Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 30 str. – 2 ir daugiau darbdavių, atlikdami darbus toje pačioje darbo vietoje ar darbo vietose, organizuoja darbą taip, kad būtų garantuota visų darbuotojų sauga ir sveikata, neatsižvelgiant į tai, kuriam darbdaviui darbuotojas dirba. Ši norma taip pat nustato, kad, siekdami apsaugoti darbuotojus nuo nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų, darbdaviai bendradarbiauja ir koordinuoja veiksmus, įgyvendindami darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų nuostatas, ir informuoja vienas kitą, darbuotojų atstovus, darbuotojų atstovus saugai ir sveikatai bei darbuotojus apie galimus pavojus ir rizikos veiksnius, prireikus parengia bendradarbiavimo ir veiksmų koordinavimo tvarkos aprašą. Taigi, aptariama teisės norma, viena vertus, yra išplečiama darbdaviams tenkanti pareiga užtikrinti darbuotojų saugą, nurodant, kad ši pareiga yra siejama su visų darbuotojų, ne tik įdarbintų konkretaus darbdavio, saugos užtikrinimu. Kita vertus, yra nustatytos ir aiškios jos taikymo ribos, šios normos taikymą siejant su situacijomis, kai kelių darbdavių įdarbinti asmenys vykdo darbus toje pačioje vietoje. LAT nurodė, kad Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 30 str. taikytinas tik nustačius šias sąlygas: pirma, ar 2 ar daugiau darbdavių darbuotojai atliko bendrus darbus; antra, ar darbai buvo atlikti toje pačioje darbo vietoje ar darbo vietose.
LAT sprendė, kad šioje byloje yra nustatyti tik faktai, kad atsakovės A darbuotojai, įskaitant ir ieškovą, atliko darbus atsakovės B statybvietėje ir kad pastaroji bendrovė perdavė ieškovo darbdavei atsakovei A darbo priemonę – keltuvą, kuris vėliau buvo naudojamas atliekant sienos griovimo darbus. LAT vertinimu, vien šios aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti abiejų bendrovių darbuotojų bendro darbo statybvietėje fakto. 2 ar daugiau darbdaviams atliekant bendrus darbus toje pačioje vietoje ar darbo vietose objektyviai kyla poreikis koordinuoti darbuotojų veiklą, o jos nesukoordinavus, kyla didesnė rizika ir grėsmė darbuotojų sveikatai ir saugai. Todėl būtent 2 ar daugiau darbdavių darbuotojų bendrų darbų atlikimas toje pačioje darbo vietoje ar tose pačiose darbo vietose lemia papildomas darbdavių pareigas ir specialų darbdavių pareigų darbuotojams pasiskirstymą, o tai reiškia ir papildomą jų atsakomybę. Vien aplinkybė, kad asmenys sudaro rangos sutartį dėl statybos darbų atlikimo, nereiškia, kad užsakovo ir rangovo darbuotojai atliks bendrus darbus toje pačioje darbo vietoje, net jei ir rangos sutartyje nustatyta užsakovo pareiga pasirūpinti reikiamomis darbo priemonėmis rangos sutarčiai vykdyti. Taigi, šioje byloje nenustačius 2 darbdavių darbuotojų bendrų darbų toje pačioje vietoje, nėra pagrindo konstatuoti bendrą abiejų bendrovių atsakomybę už netinkamą darbų organizavimą ir bendrą pareigą atlyginti atsakovės A darbuotojui sukeltą žalą.
LAT dėl žalos (negautų pajamų), priteistinos netekus darbingumo dėl sveikatos sužalojimo, apskaičiavimo nurodė, kad kasacinis teismas išaiškino, kad jeigu nukentėjusysis, apdraustas nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu, buvo sužalotas dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar neteko dalies ar viso darbingumo dėl profesinės ligos, jam yra skiriama viena iš išmokų, nustatytų Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme (LAT 2005-02-21 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-103/2005). Nurodė, kad nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu apdraustam asmeniui dėl netekto darbingumo mokėtinų išmokų dydis tiesiogiai koreliuoja su konkrečiu šio asmens netekto darbingumo lygiu. Asmens netektas darbingumas lemia tam tikro masto jo galimybės dirbti ir užsidirbti atitinkamas iki sveikatos sužalojimo gautas pajamas sumažėjimą. Todėl, apskaičiuojant nukentėjusiam asmeniui priteistiną nuostolių atlyginimo sumą, yra atsižvelgiama į šio asmens netekto darbingumo procentinę išraišką, kuri atitinka jo patirtos žalos mastą. Dėl sveikatos sužalojimo nukentėjusio darbuotojo nuostoliais yra laikomas jo iš dalies netektas darbingumas, todėl sprendžiant dėl turtinės žalos atlyginimo turi būti atsižvelgiama, be kita ko, į netekto darbingumo lygį, o negautų pajamų sąvoka turi būti suprantama kaip prarasto darbingumo procento piniginė išraiška per tam tikrą laikotarpį (LAT 2007-06-26 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-262/2007). Tais atvejais, kai paskirta socialinio draudimo išmoka nevisiškai padengia atsiradusią žalą dėl netektos atitinkamos dalies darbingumo, likusią žalos dalį turi atlyginti už žalą atsakingas asmuo bendrais pagrindais. Asmens sveikatai padaryta žala dėl atitinkamo procento profesinio darbingumo netekimo turi būti atlyginta visiškai atsakingų už jos padarymą asmenų (atsakovų), jeigu jos nepadengtų socialinio draudimo išmokos (LAT 2005-02-21 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-103/2005). Sprendžiant klausimą dėl darbuotojo sveikatai sukeltos žalos atlyginimo, visiškas žalos atlyginimas reiškia, kad nukentėjęs darbuotojas turi būti grąžinamas į tokią turtinę padėtį, kokia būtų buvusi, jei nebūtų buvusi padaryta žala. Negalima reikalauti atlyginti daugiau, nei buvo padaryta žalos, todėl atlyginant žalą yra būtina įvertinti, kad ją atlyginus darbuotojas neatsidurtų geresnėje padėtyje nei ta, kuri buvo iki žalos padarymo (LAT 2008-02-26 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-129/2008).

LAT taip pat nurodė, kad nagrinėdami bylą teismai, netinkamai aiškindami ir taikydami teisės normas, reglamentuojančias VDU, padarė nepagrįstą išvadą, kad dienpinigiai negali būti laikomi darbo užmokesčio sudėtine dalimi. Todėl byloje liko neištirta ir neįvertina, kokie konkretūs dienpinigiai buvo mokami ieškovui ir kokia buvo jų paskirtis, t. y. byloje nebuvo nustatyta, ar dienpinigiai (komandiruotpinigiai) šiuo atveju buvo mokami siekiant kompensuoti faktines ieškovo turėtas su komandiruote susijusias kelionės, buto ir maisto išlaidas, ar buvo mokami kaip papildomos su darbo teisiniais santykiais susijusios pajamos ir buvo įskaitomi į ieškovui komandiruotėje mokėtą minimalų darbo užmokestį. Teismams išsamiai neįvertinus nurodytų aplinkybių dėl ieškovui mokėtų dienpinigių paskirties, galėjo būti netinkamai apskaičiuotos ieškovui priteistinos negautos pajamos.
LAT dėl turtinės žalos atlyginimo, priteisiant žalą patyrusiam asmeniui periodines išmokas nurodė, kad CK 6.288 str. 3 d. nustatyta, kad žala, susijusi su nukentėjusio asmens suluošinimu ar kitokiu sveikatos sužalojimu, gali būti atlyginama dviem būdais: periodinėmis išmokomis arba visos žalos dydžio vienkartine išmoka. Aptariamoje nuostatoje nėra detalizuota, kokiu konkrečiu atveju taikytinas kiekvienas iš nurodytų žalos atlyginimo būdų, todėl galimybė pasirinkti, kurį iš jų prašyti taikyti, yra suteikta asmeniui, siekiančiam įgyvendinti teisę į žalos dėl sveikatos sužalojimo atlyginimą. Nurodė, kad sveikatos sužalojimo atveju asmens negautas pajamas paprastai sudaro sumažėjęs darbo užmokestis ar kitokios pajamos, kurias prarado asmuo, dėl sveikatos sužalojimo praradęs dalį ar visą darbingumą, o negautų pajamų dydis paprastai yra apskaičiuojamas kaip pajamų, kurias nukentėjusysis realiai gavo arba realiai galėjo gauti iki ir po sveikatos sužalojimo, skirtumas. Be pirmiau nurodytų aplinkybių, sprendžiant klausimą dėl žalos atlyginimo periodinėmis išmokomis priteisimo, kiekvienu atveju yra aktualu įvertinti ir tokios žalos atlyginimo terminą. Darbuotojo sveikatos sužalojimo atvejais turtinės žalos dėl negautų pajamų atlyginimo laikotarpį (terminą, už kurį priteisiamas žalos atlyginimas) lemia sužaloto darbuotojo atitinkamo darbingumo netekimo laikotarpis (LAT 2009-04-14 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-174/2009). Todėl, nors žalos atlyginimas periodinėmis išmokomis yra nukreiptas į ateitį – priteisus žalos atlyginimą tokiu būdu, už žalą atsakingo asmens pareiga periodiškai mokėti nukentėjusiam asmeniui atitinkamas išmokas egzistuoja tam tikrą laikotarpį po teismo sprendimo priėmimo, žalos atlyginimo periodinėmis išmokomis terminas negali būti vertinamas atsietai nuo asmens darbingumo lygio sumažėjimo ar darbingumo netekimo laikotarpio.

LAT taip pat nurodė, kad tuo atveju, kai sveikatos sužalojimą patyrusiam asmeniui atitinkamas darbingumo lygis yra nustatytas terminuotai, sprendžiant klausimą dėl šiam asmeniui sukeltos žalos atlyginimo priteisiant jam periodines išmokas, nėra pagrindo priteisti jam tokias išmokas neterminuotai, nes toks žalos atlyginimo būdas neužtikrintų asmens grąžinimo į iki pažeidimo buvusią padėtį. Dėl sveikatos sužalojimo žalą patyręs asmuo turi teisę, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms, reikalauti iš žalą sukėlusio asmens atlyginti ją mokant periodines išmokas nepaisant to, terminuotai ar neterminuotai jam yra nustatytas konkretus darbingumo lygis, tačiau laikotarpis, kuriam nustatytas asmens netekto darbingumo lygis, turėtų lemti skirtingą šių išmokų priteisimo periodą. Tuo atveju, kai yra sprendžiamas klausimas dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo periodinėmis išmokomis asmeniui, kuriam yra terminuotai nustatytas nedarbingumo lygis, be kitų aplinkybių, turi būti atsižvelgta į šio termino trukmę ir žalos atlyginimas, mokamas periodinėmis išmokomis, turi būti priteisiamas iki jo pabaigos.
Taigi, LAT sprendė, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias žalos atlyginimą periodinėmis išmokomis, todėl nepagrįstai atsisakė ieškovui priteisti negautas pajamas periodinėmis išmokomis iki nustatyto nedarbingumo termino pabaigos. Teismai neįvertino aplinkybės, kad periodinėmis išmokomis priteisiamas žalos atlyginimas visada yra nukreiptas į ateitį, neatsižvelgė į tai, kad šiuo atveju yra apibrėžtas konkretus terminas, per kurį ieškovui nustatytas atitinkamas darbingumo lygis neturėtų kisti, todėl egzistuoja galimybė įvertinti ieškovo negautų pajamų, suprantamų kaip prarasto darbingumo procento piniginė išraiška per tam tikrą laikotarpį, dydį šiuo laikotarpiu, neįvertino aplinkybės, kad periodinėmis išmokomis priteistas žalos atlyginimas, net ir pasikeitus faktinėms aplinkybėms, bet kurios iš šalių iniciatyva gali būti peržiūrimas ir koreguojamas, ir iš esmės paneigė asmens sveikatos sužalojimo atveju galimybę taikyti žalos atlyginimo būdą periodinėmis išmokomis.

Dėl prastovos paskelbimo pagrindų darbuotojų atstovavimą darbdavio lygmeniu įgyvendinantiems asmenims
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023-04-25 nutartis civ. b. e3K-3-133-684/2023)

Ieškovė (darbuotoja), nesutikdama su VDI Panevėžio DGK 2021-02-03 sprendimu Nr. DGKS-685 darbo byloje Nr. APS-131-941/2021, kuri dalį ginčo atsisakė nagrinėti dėl praleisto kreipimosi į DGK termino, dalį (tarp jų – dėl prastovos) atmetė ir kt., kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti atsakovo įsakymą Nr. P1-613 dėl prastovos ieškovei paskelbimo, pripažinti atsakovo vykdomus struktūrinius pertvarkymus fiktyviais, vykdomais turint tikslą atleisti ieškovę, taip pat panaikinti atsakovo įsakymą Nr. V1-328, kuriuo patvirtinta nauja atsakovo struktūra, bei įsakymą Nr. P1-403, kuriuo panaikintos Pagalbos į namus padalinio ir Dienos socialinės globos padalinio vadovų pareigybės ir įsteigiama viena Socialinių paslaugų namuose padalinio socialinio darbuotojo – padalinio vadovo pareigybė, įpareigoti atsakovą užtikrinti su ja pasirašytoje sutartyje nustatytas darbo sąlygas, ir kt.
Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinio reikalavimus, kuriais ieškovė prašė atsakovo įsakymą Nr. P1-613 dėl prastovos ieškovei paskelbimo, įsakymą Nr. V1-328, kuriuo patvirtinta nauja struktūra, ir įsakymą Nr. P1-403, kuriuo naikinamos Pagalbos į namus padalinio ir Dienos socialinės globos padalinio vadovų pareigybės ir įsteigiama viena Socialinių paslaugų namuose padalinio socialinio darbuotojo – padalinio vadovo pareigybė, panaikinti, taip pat kuriais ieškovė prašė pripažinti atsakovo vykdomus struktūrinius pertvarkymus, sujungiant Pagalbos į namus ir Dienos socialinės globos padalinius į vieną Socialinių paslaugų namuose padalinį, fiktyviais, vykdomais turint tikslą atleisti ieškovę, ir kt. Kitą ieškinio reikalavimą – įpareigoti atsakovą užtikrinti ieškovei su atsakovu pasirašytoje sutartyje nustatytas darbo sąlygas paliko nenagrinėtą. Nustatė, kad VDI Panevėžio ter. sk. sprendimu suteikė atsakovui sutikimą nutraukti darbo sutartį su ieškove. Ieškovė šį sprendimą apskundė administracine tvarka. Teismas konstatavo nesant pagrindo pripažinti atsakovo vykdomus struktūrinius pertvarkymus fiktyviais, vykdomais turint tikslą atleisti konkrečiai ieškovę. Dėl reikalavimo panaikinti atsakovo įsakymą dėl prastovos ieškovei paskelbimo teismas nusprendė, jog, ieškovei apskundus VDI sprendimą suteikti sutikimą nutraukti darbo sutartį su ieškove, atsakovas nutraukti darbo sutarties su ieškove negalėjo, nes tai prieštarauja DK 168 str. 3 d. Teismo vertinimu, situacija, kai jau yra panaikinta darbuotojo pareigybė, o darbo sutarties nutraukimas negalimas, nes yra ginčijamas sprendimas suteikti sutikimą nutraukti darbo sutartį, laikytina objektyvia priežastimi, dėl kurios darbdavys negali darbuotojui suteikti pagal darbo sutartį sulygto darbo. Teismas nustatė, kad atsakovas ieškovei siūlė užimti laisvas lankomosios priežiūros darbuotojo pareigas, tačiau ieškovė su pasiūlymu nesutiko. Taip pat teismas, konstatavo, kad laisvų pareigų, kurias galėtų užimti ieškovė pagal savo kvalifikaciją, nebuvo. Sprendė, kad atsakovas turėjo pagrindą ieškovei skelbti prastovą iki kol vyks darbo ginčas administracinėje byloje pagal jos skundą dėl VDI sprendimo suteikti sutikimą nutraukti darbo sutartį, o jos atleidimo klausimą spręsti darbo ginčui pasibaigus.
Apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Nustatė, kad atsakovo įvykdyti struktūriniai pertvarkymai priimti įstatyme reikalaujamais kompetentingo asmens sprendimais ir pagrįsti ekonominėmis, organizacinėmis bei kt. priežastimis; atsakovas turėjo pagrindą paskelbti prastovą ieškovei iki bus išspręstas jos skundas, nes jos pareigybė neišliko, o siūlomo darbo ji atsisakė.
LAT panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuriomis atmestas ieškovės ieškinio reikalavimas panaikinti atsakovo įsakymą Nr. P1-613 dėl prastovos ieškovei paskelbimo, ir ieškinį tenkino iš dalies ir panaikino šį atsakovo įsakymą.

LAT dėl galimybės darbuotojų atstovavimą darbdavio lygmeniu įgyvendinančiam asmeniui paskelbti prastovą, kol teisme yra sprendžiamas ginčas dėl VDI ter. sk. vadovo sprendimo duoti sutikimą atleisti tokį darbuotoją nurodė, kad atsakovui atliekant struktūrinius pertvarkymus buvo panaikinta Pagalbos į namus padalinio (šio padalinio vadove dirbo ieškovė) ir Dienos socialinės globos padalinių socialinių darbuotojų – padalinių vadovų pareigybės ir įsteigta viena Socialinių paslaugų namuose padalinio socialinio darbuotojo – padalinio vadovo – pareigybė. Kadangi ieškovė administracine tvarka apskundė VDI sprendimą duoti sutikimą nutraukti darbo sutartį su ieškove, kuri tuo pat metu ėjo ir Rokiškio socialinės paramos centro darbuotojų profesinės sąjungos pirmininko pareigas, atsakovas paskelbė ieškovei prastovą, iki bus išnagrinėtas ginčas dėl minėto sutikimo teisėtumo. Toks prastovos ieškovei paskelbimas atsakovo buvo grindžiamas DK 168 str. 3 d., nustatančia draudimą nutraukti darbo sutartį su ieškove tol, kol vyksta darbo ginčas. LAT, nesutikdamas su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadomis, jog situacija, kai jau yra panaikinta darbuotojo pareigybė, o darbo sutarties nutraukimas negalimas, nes yra ginčijamas sprendimas suteikti sutikimą nutraukti darbo sutartį, laikytina objektyvia priežastimi, dėl kurios darbdavys negali darbuotojui suteikti pagal darbo sutartį sulygto darbo, t. y. darbdavys tokiu atveju turi pagrindą paskelbti prastovą darbuotojui, iki bus išnagrinėtas skundas, nes pareigybė neišliko, o darbdavio siūlomo darbo darbuotojas atsisakė, nurodė, kad tiek teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje nurodoma, kad negalima skelbti prastovos darbuotojams, kurie nesutinka su darbo sąlygų keitimu arba darbo sutarties nutraukimu darbdavio pasiūlytomis sąlygomis. Šios priežastys laikytinos subjektyviomis (Davulis, T. Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras. Vilnius: Registrų centras, 2018, p. 186; LAT 2011-02-21 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-66/2011). Teismas sprendė, kad byloje susiklosčiusi situacija nelaikytina objektyvia priežastimi DK 47 str. 1 d. prasme taikyti prastovos teisinį institutą. Pareigybės panaikinimas dėl vykdomų struktūrinių pertvarkymų nepasibaigus teisminiam ginčui dėl VDI sprendimo duoti sutikimą atleisti darbuotojų atstovavimą įgyvendinantį asmenį teisėtumo nelaikytina objektyvia priežastimi darbuotojui skelbti prastovą, nes tai darbdavio vienašališkai priimtas sprendimas dėl struktūrinių pertvarkymų, kuriuos atlikus naikinama darbuotojų atstovavimą darbdavio lygmeniu įgyvendinančio asmens pareigybė, t. y. laikytina subjektyvia priežastimi. Nagrinėjamu atveju ieškovės pareigybė buvo panaikinta išimtinai dėl darbdavio veiksmų ir sprendimų nesulaukus ginčų dėl VDI sprendimo duoti sutikimą atleisti darbuotojų atstovavimą įgyvendinantį asmenį teisėtumo pabaigos. Tai reiškia, kad kai darbdavio inicijuojami struktūriniai pertvarkymai susiję su pareigybės, kurią užima darbuotojų atstovavimą įgyvendinantis darbuotojas, panaikinimu ir tokio darbuotojo atleidimu, struktūriniai pertvarkymai neturėtų būti įgyvendinami tol, kol nėra gautas VDI teritorinio skyriaus vadovo sutikimas atleisti darbuotojų atstovavimą įgyvendinantį asmenį ir nėra pasibaigę ginčai dėl tokio sutikimo teisėtumo. LAT taip pat nurodė, kad darbuotojui ar darbuotojų atstovui, taip pat ir darbdaviui administraciniame teisme ginčijant VDI teritorinio skyriaus vadovo sprendimą atsisakyti ar duoti sutikimą nutraukti darbo sutartį ar pakeisti būtinąsias darbo sutarties sąlygas galioja draudimas nutraukti darbo sutartį su darbuotojų atstovavimą įgyvendinančiais asmenimis ar keisti būtinąsias darbo sutarties sąlygas (Davulis, T. Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras. Vilnius: Registrų centras, 2018, p. 497).
Taigi, LAT sutiko su ieškovės kasacinio skundo argumentais, kad situacija, kai darbuotojo pareigybė panaikinama dėl darbdavio vykdomų struktūrinių pertvarkymų, darbuotojas negali būti atleistas iš darbo ir jo būtinosios darbo sutarties sąlygos negali būti pabloginamos dėl DK 168 str. 3 d. įtvirtinto draudimo, kol vyksta darbo ginčas dėl VDI ter. sk. vadovo sutikimo atleisti darbuotojų atstovavimą įgyvendinantį asmenį (ieškovę) teisėtumo.
Pastebėtina, kad DGK ir abiejų instancijų teismų sprendimai nesutapo su LAT pozicija.

Dėl žalos, padarytos neblaivaus darbuotojo darbdaviui, atlyginimo
(Kauno apygardos teismo 2023-05-23 nutartis civ. b. Nr. e2A-482-587/2023)

Ieškovė (darbdavė), nesutikdama su VDI Šiaulių DGK 2019-04-04 sprendimu Nr. DGKS-3249 darbo byloje Nr. APS-110-8164, kuri ieškovės prašymą atmetė, kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo (darbuotojo) 26250,38 Eur turtinės žalos atlyginimą. Nurodė, kad atsakovas, būdamas neblaivus sukėlė eismo įvykį – prieš tiltą esant įrengtam įspėjančiam kelio ženklui, važiavo po arkiniu 3,4 m aukščio tiltu, kurio aukštis buvo nepakankamas atsakovo vairuojamai transporto priemonei su kroviniu pervažiuoti, tokiu būdu buvo sugadinti 4 visiškai nauji antrame autovežio aukšte transportuoti automobiliai. Atsakovas buvo atleistas iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Įvykio metu atsakovas padarė 113121,89 Eur žalą, kurią tretiesiems asmenims atlygino ieškovė. Dalį šios žalos ieškovei atlygino draudimo bendrovė, liko neatlyginta 26250,38 Eur žala. Ieškovės nuomone, atsakovas privalo žalą atlyginti visiškai, nes žala padaryta neblaivaus darbuotojo.
Atsakovas (darbuotojas), nesutikdamas su ieškiniu, nurodė, kad pati ieškovė nevykdė savo įsipareigojimų – atsakovas nebuvo apmokintas darbui, nebuvo supažindintas su atitinkamomis instrukcijomis, darbdavys nesilaikė darbo ir poilsio režimo grafiko, nemokėjo jam priklausančio darbo užmokesčio. Nurodė, kad ieškovė elgėsi piktybiškai, nepateikė įrodymų dėl reikalaujamos žalos bei dėl išgalvoto atsakovo girtumo; žala ir visos kitos aplinkybės yra nepagrįstos ir neįrodytos.

Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį tenkino visiškai – priteisė iš atsakovo (darbuotojo) ieškovei (darbdavei) 26250,38 Eur žalos atlyginimą. Konstatavo, jog ieškovės reikalavimus patvirtina byloje esanti medžiaga, taip pat nustatė, kad atsakovas buvo pasirašytinai supažindintas su įmonės darbo tvarkos taisyklėmis, kurios numato, kad darbuotojai privalo dirbti dorai ir sąžiningai, draudžiama darbo metu vartoti alkoholinius gėrimus, narkotines medžiagas, o taip pat pasirodyti darbe neblaiviam, apsvaigusiam nuo narkotinių medžiagų; darbuotojo pasirodymas darbo metu neblaiviam yra šiurkštus darbo drausmės pažeidimas, taip pat įmonės darbo tvarkos taisyklės reglamentuoja materialinę atsakomybę.
Teismas sprendė, kad ieškovė įrodė atsakovo neblaivumą vykdant darbines funkcijas, o atsakovo neteisėti veiksmai su eismo įvykio metu padaryta žala susiję faktiniu ir teisiniu priežastiniu ryšiu. Teismas pripažino, kad yra visos įstatyme nustatytos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei kilti, t. y. yra jo neteisėti veiksmai (vairuodamas transporto priemonę neblaivus, pažeidė įspėjamuosius kelio ženklus), priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos (įvykio metu sugadino krovinį ir tuo padarė žalą), bei atsakovo kaltė (transporto priemonės vairavimas neblaiviam ir kelio ženklų nepaisymas). Atsakovo eismo įvykio metu padarytos žalos faktą ir jos dydį patvirtino byloje esantys rašytiniai įrodymai.
Apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat priteisė ieškovei (darbdavei) 484,10 Eur bylinėjimosi išlaidų. Sprendė, kad ieškovė įrodė atsakovo neblaivumą vykdant darbines funkcijas. Neteisėtas veikimas – transporto priemonės vairavimas neblaiviam, laikytinas neteisėtu dėl to, kad tokius veiksmus draudžia atlikti ne tik JK įstatymai, bet i Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymas bei Kelių eismo taisyklės. Tokiu būdu, atsakovas civilinės atsakomybės požiūriu laikomas kaltu, nes jis dirbdamas vairuotoju, žinojo, kad neturi teisės vairuoti transporto priemonės, būdamas neblaiviu. Tai suponuoja jo kaltę dėl kilusio eismo įvykio, kurio metu ieškovei buvo padaryta žala. Taigi, egzistuoja visos apelianto materialinės atsakomybės sąlygos: 1) jis padarė žalą – sugadino vežtą krovinį; 2) žala padaryta neteisėta apelianto veika – pažeisdamas įspėjamuosius kelio ženklus, neblaivus vairuodamas transporto priemonę sukėlė eismo įvykį; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo – eismo įvykio metu sugadino krovinį ir tuo padarė žalą; 4) yra pažeidėjo kaltė – kelio ženklų nepaisymas ir transporto priemonių vairavimas neblaiviam; 5) pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo padarymo metu buvo susiję darbo santykiais; 6) žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla.
Pastebėtina, kad DGK ir teismų sprendimai nesutapo.

Dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėti darbdavio pareikštą ieškinį darbuotojui (užsienio valstybės piliečiui) dėl darbo ginčo po to, kai darbuotojo iniciatyva darbo ginčas Lietuvoje išnagrinėtas ne teismo tvarka
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023-06-01 nutartis civ. b. e3K-3-175-823/2023)

Ieškovė (darbdavė), nesutikdama su VDI Telšių DGK 2022-04-27 sprendimu Nr. DGKS-2058 darbo byloje Nr. APS-113-3976/2022, kuri tenkino atsakovo (darbuotojo) reikalavimą dėl dienpinigių iš ieškovės išieškojimo, kreipėsi į teismą, prašydama atmesti atsakovo reikalavimus. Atsakovas prašė ieškinį palikti nenagrinėtą, nurodydamas, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismui, nes atsakovas yra Rusijos Federacijos pilietis, gyvena Rusijos Federacijoje, jokios gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturi.
Pirmosios instancijos teismas ieškinį paliko nenagrinėtą CPK 782 str. pagrindu. Nurodė, kad, pagal DK 215 str. 3 d., jeigu darbuotojo nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje, darbdavio inicijuojamas darbo ginčas dėl teisės turi būti nagrinėjamas toje kitoje valstybėje, nebent šalys kilus ginčui susitartų ginčą nagrinėti DK nustatyta tvarka. Šiuo atveju DK 215 str. 3 d. įtvirtinta išimtis, jurisdikciją nustatanti pagal šalių susitarimą jau kilus ginčui, netaikoma, nes šalys ginčus spręsti pagal DK nuostatas sulygo darbo sutartimi, o ne jau kilus ginčui, be to, darbo ginčą DGK inicijavo pats darbuotojas, o ne darbdavė. Pagal 1995-01-21 Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartį dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, teismingumas nustatomas pagal atsakovo gyvenamąją vietą vienoje iš susitarusiųjų valstybių. Atsakovas (darbuotojas) yra Rusijos Federacijos pilietis, darbo sutartyje atsakovo gyvenamoji vieta nurodyta Rusijos Federacijoje, pats atsakovas patvirtino, kad yra Rusijos Federacijos pilietis, gyvena Rusijos Federacijoje, jokios gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturi. Teismas sprendė, kad vien tai, kad įsidarbinęs pas darbdavį Lietuvos Respublikoje atsakovas turėjo registruotą gyvenamąją vietą Lietuvoje, nesudaro pagrindo laikyti, kad atsakovas faktiškai gyveno Lietuvoje Respublikoje. Teismas sprendė, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams ir priklauso Rusijos Federacijos teismų jurisdikcijai. Tokia išvada atitinka ir kasacinio teismo formuojamą praktiką (LAT 2020-05-06 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-145-823/2020).

Apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį, pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad vien ta aplinkybė, jog atsakovas, įsidarbinęs pas darbdavį Lietuvos Respublikoje, turėjo registruotą gyvenamąją vietą Lietuvoje, nesudaro pagrindo laikyti, kad atsakovas faktiškai čia gyveno.
LAT panaikino pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartis ir perdavė ieškinio priėmimo klausimą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. LAT dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėti darbdavio pareikštą ieškinį darbuotojui (užsienio valstybės piliečiui) dėl darbo ginčo po to, kai darbuotojo iniciatyva Lietuvoje išnagrinėtas darbo ginčas ne teismo tvarka nurodė, kad vadovaujantis DK 215 str. 3 d., jeigu darbuotojo nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje, darbdavio inicijuojamas darbo ginčas dėl teisės turi būti nagrinėjamas toje kitoje valstybėje, nebent šalys kilus ginčui susitartų ginčą nagrinėti šio kodekso nustatyta tvarka. Pažymėjo, kad DK 215 str. 3 d. nustato specialiąją tarptautinės jurisdikcijos nustatymo taisyklę tais atvejais, kai darbuotojo nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje ir darbo ginčą dėl teisės inicijuoja darbdavys. Tokiu atveju toks ginčas turi būti nagrinėjamas toje kitoje valstybėje, nebent šalys kilus ginčui susitartų ginčą nagrinėti DK nustatyta tvarka. Šios jurisdikcijos taisyklės tikslas – apsaugoti silpnesniąją darbo sutarties šalį jos interesams palankesnėmis jurisdikcijos taisyklėmis, todėl ji taikytina tik tuo atveju, jei darbo ginčas dėl teisės yra inicijuojamas darbdavio (LAT 2020-05-06 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-145-823/2020, 21 p.). Nagrinėjamu atveju darbo ginčą dėl teisės ikiteismine tvarka DGK Lietuvoje inicijavo atsakovas (darbuotojas). LAT pažymėjo, kad LAT 2022-12-29 nutartyje civ. b. Nr. e3K-7-348-969/2022 išaiškinta, kad tais atvejais, kai darbo ginčui dėl teisės su tarptautiniu elementu taikoma privaloma įstatyme nustatyta išankstinė tokių ginčų sprendimo ne teisme tvarka darbo ginčus nagrinėjančiame organe – DGK, tokio ginčo tarptautinės jurisdikcijos klausimas sprendžiamas tik remiantis DK 215 str. 1 d. darbo ginčų komisijoje pagal kreipimosi į ją metu buvusias aplinkybes, o tokio darbo ginčo šaliai kreipusis į Lietuvos teismą po darbo ginčų komisijos sprendimo, teismas, spręsdamas ieškinio priimtinumo klausimą, tarptautinės jurisdikcijos klausimo pakartotinai (iš naujo) nesprendžia. Šis aiškinimas netaikytinas tais atvejais, kai darbo ginčą dėl teisės darbuotojo, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje, atžvilgiu inicijuoja darbdavys, kadangi tokiais atvejais taikytina specialioji jurisdikcijos taisyklė, nustatyta DK 215 str. 3 d. (aptariamos kasacinio teismo nutarties 40, 41 p.). LAT taip pat pažymėjo, kad pagal precedento taikymo taisykles, esant skirtingiems teismo precedentams, turi būti taikomas vėlesnis iš jų (LAT 2021-03-10 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-52-701/2021, 53 p.). Taigi, LAT nusprendė, kad bylą nagrinėję teismai padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovės ieškinys neteismingas Lietuvos Respublikos teismams, ir nepagrįstai šiuo pagrindu jį paliko nenagrinėtą.

Darbo ginčų komisijų darbo organizavimo skyrius

DARBO GINČŲ KOMISIJŲ SPRENDIMŲ APŽVALGA UŽ 2023 METŲ I-ĄJĮ PUSMETĮ

Aptariamu laikotarpiu darbo ginčų komisijos priėmė 7721 sprendimų dėl ieškovų pareikštų reikalavimų (2022 m. II pusmetį – 6532), iš jų – 5593, t. y. apie 86 proc. (2022 m. II pusmetį – apie 74 proc.) sprendimų dėl darbo užmokesčio išieškojimo, 715 sprendimų, t. y. apie 9 proc. (2022 m. II pusmetį – apie 8 proc.) dėl reikalavimų, susijusių su atleidimo iš darbo teisėtumu ir atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimu, 235 sprendimus, t. y. apie 3 proc., kaip 2022 m. II pusmetį, dėl neturtinės žalos išieškojimo, 173 reikalavimus, t. y. apie 2 proc. (2022 m. II pusmetį – apie 3 proc.) dėl turtinės žalos išieškojimo, 161 reikalavimą (apie 2 proc.) dėl baudos už DGK sprendimo nevykdymą paskyrimo ir kt.

Pastebėta, kad aptariamu laikotarpiu DGK priėmė apie 43 proc. (2022 m. II pusmetį – 42 proc.) sprendimų tenkinti/tenkinti iš dalies ieškovų reikalavimus, apie 22 proc. (2022 m. II pusmetį – 18 proc.) sprendimų patvirtinti taikos sutartį, apie 12 proc. (2022 m. II pusmetį – 15 proc.) sprendimų atmesti ieškovų reikalavimus. Atkreiptinas dėmesys, kad aptariamu laikotarpiu, kaip ir 2022 m. II pusmetį, teismuose buvo nagrinėta apie 4 proc. darbo bylų, išnagrinėtų DGK. Taip pat džiugu tai, kad teigiamai pasibaigusių bylų, t. y. taikos sutarčių ir kitų teigiamų bylos baigčių (reikalavimų atsisakymų iki posėdžio ar jo metu) skaičius išliko  aukštas ir lyginant su 2022 m. II pusmečiu dar 4 proc. padidėjo (iš 32,5 proc. į 36,5 proc.).

Dėl sulygto darbo užmokesčio dydžio pripažinimo
Dėl diskriminacijos lyties pagrindu fakto pripažinimo bei turtinės ir neturtinės žalos išieškojimo
(VDI Vilniaus DGK 2023-01-25 sprendimas Nr. DGKS-535 d. b. Nr. APS-131-24195/2023)

Ieškovė (darbuotoja) kreipėsi į DGK, prašydama pripažinti, jog jos tarifinis darbo užmokestis sudarė 1500 Eur, atskaičius mokesčius, išieškoti darbo užmokesčio skirtumą taikant 1500 Eur tarifinį darbo užmokestį, išieškoti darbo užmokestį už viršvalandinį darbą bei darbą poilsio ir švenčių dienomis, atostoginių skirtumą, delspinigius, 318 Eur turtinę žalą (už gydymąsi) bei 5000 Eur neturtinę žalą. Nurodė, kad darbo sutartyje buvo numatyta, jog mokamas fiksuotas 1500 Eur darbo užmokestis,  nustatoma 5 d. d. savaitė, darbo savaitės trukmė – 40/42 val. Atsakovė taip ir nedavė pasirašyto darbdavio atstovo darbo sutarties antro egzemplioriaus. 2022-11-15 pateikė VDI skundą dėl taikyto ir tebetaikomo psichologinio smurto darbe. Atsakovė VDI pareikalavus pateikė darbo sutartį, pasirašytą bendrovės vadovo, tačiau be jos parašo. Atsakovė pateikė kitą darbo sutartį, kurioje numatytas valandinis atlygis ir kitos sąlygos, kurių nebuvo abiejų šalių pasirašytoje darbo sutartyje. Ši darbo sutartis yra niekinė, nes jos nepasirašyta. Nurodė, kad darbdaviui sužinojus, jog ji laukiasi, prasidėjo nesiskaitymas, nepagarba, buvo pravardžiuojama ir įžeidinėjama. Ruošiantis vizitams pas gydytoją bei prašant darbo grafiko, kad galėtų suderinti laiką, darbo grafikai nebuvo teikiami, taip pat nebuvo teikiami atsiskaitymo lapeliai. Nutarus pasinaudoti savo teise į kasmetines atostogas, atsakovė jų nesuteikė. Buvo pateikusi prašymą, jog dėl savo būklės ir siekdama saugiai dirbti, norėtų laikinai dirbti nuotoliu, nes darbų yra ir nuotoliniam darbui tokioje įmonėje. Virėja, būdama nėščia, dėl darbo specifikos dirbti negalėjo dėl darbų saugos reikalavimų (sunkių katilų kilnojimas, šalčio/karščio permainos ir pan.). Buvo pateiktos gydytojo pažymos, rekomendacijos. Atsakovė nurodė, jog darbo sąlygų nekeis, o jeigu negali dirbti tiesioginio darbo, turi eiti į nedarbingumą. Per visą darbo laikotarpį nebuvo atsižvelgta į gydytojų rekomendacijas dėl nėštumo. Kiekvieną darbo dieną buvo sudėtinga dirbti dėl didelių darbo krūvių, sunkių svorių, temperatūrų kaitos, nuolatinio lankstymosi, staigių judesių, pertraukų nebuvimo, nuolat skaudėjo nugarą, pilvą, galvą, kojas. Atsakovė gavusi gydytojų rekomendacijas dėl darbo sąlygų, neatliko pakartotinio virtuvės darbuotojų virėjų profesinės rizikos vertinimo jų darbo vietoje. Visa tai įtakojo jos prastą sveikatos bei emocinę būklę.

Atsakovė, nesutikdama su ieškovės prašymu, nurodė, kad su ieškove buvo derinama kiekviena darbo diena, nors jos padėtyje buvo neaišku, ar ji galės ateiti į darbą ar ne. Atsakovė laikėsi visų gydytojų rekomendacijų, ieškovė nekilnojo jokių katilų, kurių ir nėra, nes maistas ruošiamas tik pagal kliento užsakymą, ieškovei buvo palengvintos darbo sąlygos, ji po atostogų buvo paskirta prie salotų ruošimo, tai paliudyti gali pamainoje dirbę su ja kolegos virėjai.

DGK ieškovės prašymą tenkino iš dalies. Nurodė, kad už tinkamą darbo sutarties sudarymą yra atsakingas darbdavys, o ne darbuotojas. Esant šalių pasirašytai darbo sutarčiai, preziumuojama, kad joje nurodytos sąlygos atitinka šalių valią. Nagrinėjamoje byloje atsakovė nepateikė šalių pasirašytos darbo sutarties. Atsakovė pateikė darbo sutarties projektą, kuris nesudaro prezumpcijos, jog jame įrašytos sąlygos atitinka abejų šalių valią. Darbo teisėje nėra principo, jog darbdavio teiginiai apie darbo sutarties sąlygas turi didesnę įrodomąją galią negu darbuotojo teiginiai. Ginčo šalių teiginiai apie sutartas darbo apmokėjimo sąlygas skyrėsi kardinaliai. Ieškovės teigimu, ji sutiko įsidarbinti ir įsidarbino pas atsakovę už 1500 Eur, atskaičius mokesčius, darbo užmokestį per mėnesį, atsakovės teigimu, šalys buvo susitariusios dėl 8,40 Eur, neatskaičius mokesčių, valandinio tarifinio atlygio. Ieškovės teigimu, faktą, jog šalys buvo susitarusios dėl 1500 Eur, atskaičius mokesčius, tarifinio darbo užmokesčio per mėnesį, patvirtina jos susirašinėjimas su darbdavio atstove. Atsakovės teigimu, ieškovė negalėjo būti įdarbinta už 1500 Eur, atskaičius mokesčius, tarifinį darbo užmokestį, nes visiems įmonės virėjams mokamas valandinis tarifinis atlygis ir jis yra mažesnis už ieškovės nurodytą. Ieškovei už 3 pirmus kalendorinius mėnesius sumokėtas atlyginimas buvo su priemoka už viršvalandžius bei premija.

DGK nurodė, kad esant abejonėms dėl faktiškai sutartų sutarties sąlygų, jos nustatomas įvertinant sutarties vykdymo praktiką (CK 6.193 str. 5 d.). Nagrinėjamoje byloje, DGK vertinimu, esminis faktas buvo tai, kad ieškovei, mokant darbo užmokestį, nebuvo teikiamas atsiskaitymo lapelis (DK 148 str. 1 d.) bei tai, kad ieškovė nuo 2022 m. rugsėjo mėn., jai informavus darbdavį apie nėštumą, reiškė atsakovei pretenzijas dėl mokamo darbo užmokesčio dydžio. DGK atkreipė dėmesį, kad atsakovė, teigdama, jog joks virėjas įmonėje negauna 1500 Eur, atskaičius mokesčių, per mėnesį tarifinio darbo užmokesčio, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų bei neįrodinėjo, kad kiti virėjai turi identišką patirtį, kvalifikaciją ir kompetenciją kaip ieškovė. DGK konstatavo, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių faktą, jog šalys buvo susitarusios dėl 8,40 Eur, neatskaičius mokesčių, valandinio tarifinio atlygio: atsakovė šalių sudarytos darbo sutarties nepateikė (pateikė darbo sutarties projektą, t. y., nepasirašytą ieškovės), ieškovei iki 2022 m. gruodžio mėn. nebuvo teikiami atsiskaitymo lapeliai (atsakovė šios aplinkybės neneigė), taigi ieškovė nežinodama atsakovės paskaičiuojamo darbo užmokesčio sudedamųjų dalių, savo elgesiu negalėjo išreikšti savo sutikimo su taikomu dydžiu (DK 45 str. 3 d.), atsakovė neįrodinėjo, kokį darbo užmokestį gauna kiti įmonės virėjai, kurių patirtis, kvalifikacija ir kompetencija yra identiška ieškovės. Ieškovė savo teiginį apie sulygtą tarifinį darbo užmokestį grindė konkrečiais įrodymais – susirašinėjimu su darbdavio įgaliotu asmeniu bei gautu į banko sąskaitą per 3 pirmuosius mėnesius darbo užmokesčiu, atitinkančiu jos nurodytą kaip faktiškai sutartą. Įvertinus aplinkybę, kad atsakovei tenka neigiamų padarinių rizika jai leidus dirbti ieškovei nesant pasirašytos darbo sutarties, DGK pripažino, kad ieškovė įrodė, jog faktiškai šalys buvo susitariusios dėl 1500 Eur, atskaičius mokesčius, tarifinio dėl užmokesčio per mėnesį.

DGK šioje byloje taip pat sprendė dėl diskriminacijos darbe fakto pripažinimo bei turtinės ir neturtinės žalos išieškojimo. Ieškovės teigimu, ji patyrė diskriminaciją ir priekabiavimą dėl nėštumo, t. y. dėl lyties (DK 26 str. 1 -3 d., ESTT 2008-02-26 sprendimas b. C-506/06 Sabine Mayr v Bäckerei und Konditorei Gerhard Flöckner OHG  33 p.). DGK nurodė, kad vadovaujantis DK 26 str. 5 d. bei Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 3 str., nagrinėjant lyčių lygybės ir nediskriminavimo kitais pagrindais bylas, susijusias su darbo santykiais, darbuotojui nurodžius aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą, kad darbuotojas patyrė diskriminaciją, darbdaviui tenka pareiga įrodyti, kad diskriminacijos nebuvo. Šioje byloje ieškovė nurodė šiuos atsakovės aktyvius ir pasyvius veiksmus (aplinkybes), vertintinus kaip tiesioginės diskriminacijos dėl lyties, priekabiavimo bei persekiojimo dėl skundo dėl diskriminacijos pateikimo VDI apraiškos: raktų nuo patekimo į darbovietę atėmimas ir nuo to laiko ieškovei vienai neturint rakto nuo darbovietės; ignoravimas, t. y. bendravimas tik el. paštu, selektyviai atsakant į ieškovės prašymus; galimai atliktas profesinės rizikos vertinimas dėl nėščiosios, tačiau ieškovei nedalyvaujant (nesant jos darbe) ir nesupažindinimas jos vienintelės su vertinimo rezultatais; atsakovei gavus medicininę pažymą su rekomendacijomis dėl darbo nėščiajai, (galimai) ieškovės, kaip virėjos, darbo pobūdžio pakeitimas, tačiau apie tai jos jokia forma neinformavus; taikytas psichologinis smurtas darbe, dėl kurio ieškovė tapdavo laikinai nedarbinga ir kuris užfiksuotas medicinos dokumentų išrašuose ir kt. aplinkybės. DGK vertino, kad šie faktai (aplinkybės) sudarė pakankamą pagrindą taikyti DK 26 str. 5 d. bei Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 3 str. įtvirtintą principą dėl įrodinėjimo naštos perkėlimo (LAT nutarties civ. b. Nr. e3K-3-286-943/2021 47 p.). DGK sprendė, kad ieškovės įvardintus tiesioginę diskriminaciją, priekabiavimą bei persekiojimą patvirtinančius faktus (aplinkybes) ieškovė juos įrodė. DGK sprendė, kad atsakovė nepateikė iš esmės jokių įrodymų, patvirtinančių faktą, kad ieškovė nepatyrė tiesioginės diskriminacijos, priekabiavimo ir persekiojimo. Taigi, pripažino, kad ieškovės diskriminacijos dėl lyties darbe faktas byloje buvo įrodytas. DGK, atsižvelgdama į tai, kad diskriminacinio pobūdžio veiksmai ieškovės atžvilgiu buvo kryptingi ir tyčiniai, jie prasidėjo iš karto po to, kai ieškovė informavo atsakovės įgaliotus atstovus apie nėštumą, yra pagrindas ginti ieškovės pažeistas neturtines vertybes priteisiant jos naudai iš atsakovės neturtinės žalos kompensaciją – sprendė, kad 3000 Eur neturtinė žala yra pakankama, objektyvi ir proporcinga, taip pat tenkino ieškovės prašymą atlyginti 318 Eur turtinę žalą -  turėtas išlaidas poliklinikos skyriuje lankant kineziterapeuto procedūras (reabilitaciją). DGK sprendė, kad atsakovės neteisėti veiksmai (faktiškai - neveikimas) pasireiškė jos, kaip darbdavio, pareigos sudaryti ieškovei (nėščiajai) saugias ir sveikas darbo sąlygas, atsižvelgiant į gydytojų rekomendacijas, neįvykdymas.Atsakovė neįrodė, kad ieškovei tapus nėščiajai, ji, būdama atsakinga už darbo organizavimą, įgyvendino gydytojų rekomendacijas, t. y. sumažino ieškovės darbo krūvį/pakeitė jos darbo pobūdį, nustatė darbo grafike specialias pertraukas.
Pažymėtina, kad DGK priėmė motyvuotą ir teisiškai pagrįstą sprendimą, tinkamai vadovavosi įrodinėjimo naštos paskirstymu.

Dėl atleidimo DK 55 str. 1 d. pagrindu teisėtumo
(VDI Šiaulių DGK 2023-01-26 sprendimas Nr. DGKS-608 d. b. Nr. APS-116-222/2023)

Ieškovė (darbuotoja) kreipėsi į DGK, prašydama pripažinti darbo sutarties nutraukimą DK 55 str. 1 d. pagrindu neteisėtu, negrąžinti į darbą, išieškoti vidutinį darbo užmokestį (toliau – VDU) už priverstinės pravaikštos laiką, neturtinės žalos atlyginimą. Nurodė, kad 2021-04-23 pradėjo dirbti valymo operatore, turi neįgalumą ir gali dirbti tik tam tikrus darbus. 2022-12-30 darbdavys informavo ieškovę, kad nuo 2023-01-02 ieškovė turės valyti autoserviso automobilių remonto patalpas naudojant patalpų valymo mašiną ir, kad turės valyti langus, kurie yra aukščiau nei 1,3 m, tačiau ieškovė tokių darbų negali dirbti pagal sveikatos būklę. Tai pranešus, darbdavys nurodė, kad ieškovė atleidžiama iš darbo. Ieškovė nurodė, kad darbdavys vykdo tokią praktiką, jog prieš įsidarbinant privaloma pasirašyti prašymą dėl atleidimo, nerašant jokių datų. Ieškovės prašymas dėl atleidimo buvo parašytas 2021-04-23 prieš įsidarbinant.
Atsakovas, nesutikdamas su ieškovės reikalavimais, nurodė, kad 2022-12-30 ieškovė pateikė prašymą atleisti ją iš darbo šiandien, kurį pasirašė savo parašu ir pateikė jį administracijai. Atsakovas atsižvelgdamas į 2022-12-30 ieškovės rašytą prašymą, 2022-12-30 atleido ieškovę iš darbo. Ieškovė savo noru, laisva valia apsisprendė nutraukti darbo santykius darbuotojo iniciatyva nesant svarbių priežasčių, o prašymą dėl atleidimo prašymo atšaukimo pateikė jau po darbo teisinių santykių nutraukimo.

DGK ieškovės (darbuotojos) prašymą tenkino – pripažino atleidimą DK 55 str. 1 d. pagrindu neteisėtu, priteisė VDU už priverstinės pravaikštos laiką, neturtinės žalos atlyginimą. Nurodė, kad byloje buvo pateiktas ieškovės pasirašytas prašymas (be datos) nutraukti darbo sutartį, kuriame nurodoma, jog prašoma šiandien atleisti iš darbo, prašymas rašomas visiškai suvokiant savo veiksmus ir laisva valia, neturint darbdaviui pretenzijų ir neturėsiant jų ateityje. Prašymo apačioje atžymėta gavimo data – 2022-12-30 (su direktorės spaudu su parašu), taip pat viza prašymą tenkinti 2022-12-30 (su direktorės spaudu su parašu). Byloje nebuvo ginčo, kad prašymas rašytas ieškovės ranka pagal darbdavio pateiktą pavyzdį, tačiau kilo ginčas dėl šio prašymo surašymo ir padavimo darbdaviui datos, ieškovės valios, taip pat dėl prašymo atšaukimo. Ieškovė teigė, kad prašymo nutraukti darbo sutartį 2022-12-30 nerašė, o šį prašymą buvo priversta parašyti pagal pateiktą pavyzdį įsidarbinimo metu, kitu atveju nebūtų priimta į darbą.

DGK nurodė, kad dėl to, ar buvo darbuotojo tikroji valia nutraukti darbo santykius, sprendžiama iš darbuotojo valios pareiškimo aplinkybių, formos ir kitų konkrečiai bylai svarbių duomenų. Darbuotojo valia dėl darbo santykių atsisakymo turi susiformuoti laisvai, be neteisėtos įtakos. Tokia įtaka suprantama kaip teisei priešingas darbdavio kišimasis į darbuotojo valios formavimąsi (LAT 2013-03-19 nutartis civ. b. Nr. 3K-3174/2013; 2014-10-07 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-420/2014). Faktą, kad darbuotojo pareiškimas nutraukti darbo sutartį neatitiko jo tikrosios valios, turi įrodyti darbuotojas, kuris tokiu faktu grindžia savo reikalavimus (LAT 2013-03-19 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-174/2013; 2014-10-07 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-420/2014). Jeigu būtų nustatyta, kad parašas pareiškime yra darbuotojo, darbo sutarties nutraukimo neteisėtumas galėtų būti konstatuotas tik darbuotojui įrodžius, kad pareiškimo turinys neatitinka jo tikrosios valios, o yra parašytas dėl kokios nors neteisėtos įtakos (LAT 2020-09-30 nutartis civ.b. Nr. e3K-3-243248/2020).Nagrinėjamoje byloje, ieškovės teigimu, ji prašymą nutraukti darbo sutartį parašė įsidarbinimo metu darbdavio nurodymu, o 2022-12-30 jokio prašymo nerašė ir nutraukti darbo sutartį valios neturėjo.DGK pažymėjo, kad rašytinis prašymas nutraukti darbo sutartį yra tik vienas iš įrodymų, galintis pagrįsti atleidimo iš darbo teisėtumą, tačiau šioje byloje atleidimo teisėtumas buvo vertinamas ieškovės valios pasireiškimo aspektu. DGK sprendė, kad labiau tikėtina yra ieškovės nurodyta versija, kad ji nereiškė valios nutraukti darbo santykių su darbdaviu – keletas iš motyvų: mažėjo užsakymų apimtims, todėl atsirado ekonominis motyvas mažinti su veikla susijusias išlaidas, tarp jų darbo užmokestį (mažinant darbuotojų darbo valandas ar darbuotojus atleidžiant); atsakovas visiškai nesprendė klausimo dėl ieškovės prašymo atšaukimo, nors ieškovė šį prašymą bandė įteikti tiek atvežusi į darbovietę, tiek po to išsiuntusi el. paštu, taip atsakovas atskleidė siekį skubiai nutraukti darbo sutartį su ieškove, atsakovas visiškai neaiškino atsisakymo priimti ieškovės atsisakymą nuo pateikto prašymo nutraukti darbo sutartį motyvų, daug kartų kartojo atsakovo teisę, numatytą DK 55 str. 2 d., t. y. prievolės tenkinti tokį darbuotojo prašymą nebebuvimą po darbo santykių nutraukimo; ieškovės ranka parašyto prašymo nutraukti darbo sutartį tekste nėra nei vienos datos, kuri paprastai yra neatsiejamas tokio dokumento rekvizitas. DGK sprendė, kad konfliktinės situacijos dėl siūlomų darbo sąlygų pakeitimo atsiradimas, tikėtina, paskatino atsakovę pasinaudoti ieškovės iš anksto pasirašytu prašymu nutraukti darbo sutartį, taip ypatingai paprastai ir darbdaviui palankiomis sąlygomis nutraukiant darbo sutartį su konfliktuojančiu darbuotoju. Manipuliavimui dokumentais buvo sudarytos atitinkamos sąlygos – įdarbinami socialiai pažeidžiami asmenys (neįgalieji), prašymai nutraukti darbo sutartį rašomi be jokių datų pagal darbdavio parengtą pavyzdį. Atsakovas, iš ieškovės paimdamas prašymą nutraukti darbo sutartį jai įsidarbinus ir vėliau jį panaudodamas akivaizdžiai pažeidė DK 24 str. 1 d. įtvirtintus principus, t. y. atsakovas ieškovės atžvilgiu elgėsi nesąžiningai ir akivaizdžiai piktnaudžiavo teise. Tokiu būdu paimtas ieškovės prašymas neatitiko ieškovės tikrosios valios dėl darbo sutarties nutraukimo savo noru, taigi, darbo sutarties nutraukimas DK 55 str. 1 d. pagrindu pripažintinas neteisėtu. DGK sprendė, kad atsakovas pažeidė ieškovės teises nepriimdamas ir nepatenkindamas ieškovės prašymo atšaukti prašymą nutraukti darbo sutartį savo noru (DK 55 str. 2 d.), todėl ir šiuo aspektu (netgi laikant, kad prašymas nutraukti darbo sutartį savo noru būtų pateiktas 2022-12-30) darbo sutarties nutraukimas DK 55 str. 1 d. pagrindu su ieškove laikomas neteisėtu. Taip pat DGK, atsižvelgdama į tai, kad ieškovė patyrė didelę nervinę įtampą, kas iššaukė epilepsijos priepuolį, priteisė vieno ieškovės mėnesio darbo užmokesčio dydžio neturtinės žalos atlyginimą.

Pažymėtina, kad DGK priėmė motyvuotą, išsamų ir teisiškai pagrįstą sprendimą, vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimais.

Dėlkonkurso rezultatų panaikinimo
(VDI Vilniaus DGK 2023-01-30 sprendimas Nr. DGKS-544 d. b. Nr. APS-131-164/2023)

Ieškovas (darbuotojas) kreipėsi į DGK, prašydamas panaikinti viešo konkurso rezultatus ir įpareigoti surengti naują konkursą. Nurodė, kad konkurse dalyvavo 3 kandidatai. Mano, kad atrankos metu buvo pažeisti Konkurso valstybinių ir savivaldybių švietimo įstaigų (išskyrus aukštąsias mokyklas) vadovų pareigoms eiti tvarkos aprašo (2011 m. liepos 1 d. Nr. V-1193) (toliau – Aprašas) numatyti reikalavimai – iš esmės buvo pažeistas Aprašo 34.3 p., kuris nulėmė ir kitų atrankos etapų nepagrįstumą ir neteisingumą. Esminis pokalbio su pretendentu reikalavimas, kad pagrindiniai klausimai visiems pretendentams būtų užduoti vienodi. Jam atrankos metu buvo užduoti klausimai dėl dalyvavimo savivaldos rinkimuose, taip pat buvo klausiama ar jis spės dirbti direktoriumi ir kt. Minėti klausimai ne tik nebuvo susiję su jo kandidatūros vertinimu ir neturėjo ryšio su kompetencijų vertinimu, tačiau tuo pačiu nebuvo ir negalėjo būti užduoti kitiems atrankos dalyviams. Tokiu būdu tampa neaišku, kaip galėjo mažiausiai vienas komisijos narys atlikti lygiavertį ir be diskriminacijos jo vertinimą. Jeigu vertinimas atliktas vadovaujantis subjektyviais kriterijais, teikiant skirtingus klausimus kandidatams, tokia situacija turi būti vertinama kaip esminis atrankos reikalavimų ir principų pažeidimas, lemiantis pačios atrankos neteisėtumą.

Atsakovė, nesutikdama su ieškovo reikalavimais, nurodė, kad Aprašo 34.3 p. numato, kad pagrindiniai klausimai visiems pretendentams yra vienodi, o tikslinamieji gali skirtis. Pažymi, kad tikslinamieji klausimai gali būti formuluojami tiek iš pretendento atsakymų, tiek iš gyvenimo aprašymo, tiek iš prisistatymo. Atsižvelgiant į ieškovo prisistatymą bei komisijos narių tikslinamuosius klausimus, atstovė uždavė tikslinamąjį klausimą. Sutiko su ieškovu, kad minėta komisijos narė ieškovui neuždavė pagrindinio klausimo, tačiau ši aplinkybė nepažeidė ieškovo teisių ir neturėjo įtakos konkurso rezultatams dėl to, kad pagal Aprašą, komisijos nariai pagal nustatytus vertinimo kriterijus vertina visumą, o ne tik atsakymus į savo klausimus.

DGK ieškovo prašymą tenkino iš dalies. Nurodė, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog pripažįstant įstatyme nustatytų reikalavimų konkurso organizavimui pažeidimo faktą, turi būti konstatuotas konkretaus pretendento teisių pažeidimas. Vien faktas, kad asmuo nelaimėjo konkurso, nesudaro pagrindo panaikinti konkurso rezultatus, jeigu neįrodoma, kad pažeidimą ir pretendento netekimą galimybės šį konkursą laimėti sieja priežastinis ryšys. Viešą konkursą skelbiant, jį vykdant ir nustatant jo laimėtoją turi būti laikomasi skaidrumo principo, kuris reikalauja, kad būtų užtikrinti: 1) konkurso sąlygų aiškus ir suprantamas išdėstymas, jų paskelbimas ir taikymas; 2) konkurso sąlygų keitimas įstatymo ar konkurso sąlygų nustatyta tvarka; 3) vienodas požiūris į konkurso dalyvius. Principinių nuostatų pažeidimas gali būti pagrindas pripažinti konkurso rezultatus negaliojančiais (LAT 2006-11-16 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-612/2006, 2009-03-02 nutartis civ. b.  Nr. 3K-3-83/2009, 2013-11-11 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-383/2013, 2014-05-05 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-258/2014, 2016-05-06 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-252-248/2016). Nagrinėjamu atveju, byloje nebuvo ginčo dėl to, kad vykdant konkursą pokalbio su ieškovu metu viena komisijos narė jam neuždavė savo pagrindinio klausimo, kurį uždavė kitiems pretendentam į tą pačią poziciją. Atsakovė, pripažindama šią aplinkybę, nelaikė jos esminiu konkurso vykdymo pažeidimu, kadangi vertino, jog ieškovas į komisijos narės paruoštą klausimą atsakė atsakinėdamas į kitų komisijos narių klausimus. DGK nesutiko su tokia pozicija, nurodė, kad aplinkybė, kad ieškovas kažkiek palietė komisijos narę dominusią temą atsakinėdamas į kitų komisijos narių klausimus, jokiu būdu negali būti vertinama kaip išsamus pretendento atsakymas į neužduotą klausimą. Neuždavusi ieškovui vieno iš pagrindinių klausimų atranką vykdžiusi komisija ne tik nesudarė ieškovui vienodų sąlygų su kitais kandidatais dalyvauti konkurse, bet ir apribojo savo, kaip darbdavio galimybes tinkamai, išsamiai ir objektyviai atlikti visų pretendentų vertinimą. DGK pažymėjo, kad teismo kompetencijai nepriskirta vertinti klausimų turinio ar jų sudėtingumo ir atsakymų į klausimus teisingumo, kai klausimai iš esmės yra atitinkantys sritį, kurioje organizuojamas konkursas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-10-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1163/2013). Teismas konkurso teisėtumą revizuoja tik konkurso organizavimo tvarkos aspektu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teisino 2013-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2247/2013). Pretendentų vertinimas yra kiekvieno komisijos nario diskrecijos teisė, teismas negali spręsti dėl vieno ar kito pretendento tinkamumo pareigoms, į kurias paskelbtas konkursas. Teismas gali tik įvertinti, ar konkursas atitiko norminiais ir lokaliais teisės aktais tokiam konkursui nustatytus reikalavimus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pažymėta, kad komisijos nariai turi tam tikrą diskreciją sprendžiant, kaip įvertinti kiekvieną pretendentą. Toks vertinimas gali apimti ne tik atsakymų į pateiktus klausimus turinį, tačiau ir atsakymų pateikimo formą, laiką, kurio prireikė atsakymui pateikti, bendrą įspūdį apie pretendentą. Teismo vaidmuo tokiame kontekste apsiriboja įvertinimu, ar komisija neperžengė turimos vertinimo laisvės ribų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2012-06-14 nutartis administracinėje byloje Nr.A858-1623/2012). DGK pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje esminę reikšmę turėjo ne ieškovui užduotų klausimų turinys, o būtent ta aplinkybė, kad ne visi kitiems pretendentams užduoti klausimai buvo užduoti ir ieškovui, tokiu būdu jam nesuteikiant galimybės pasisakyti visomis temomis, kuriomis pasisakė kiti konkurse dalyvavę kandidatai.Pokalbio su kandidatais tikslas yra išsiaiškinti, kuris kandidatas geriausiai pasiruošęs užimti pareigas, į kurias pretenduoja, todėl itin svarbu užduoti vienodus pagrindinius klausimus visiems pretendentams, kad galima būtų jų gebėjimus kuo objektyviau palyginti. Užtikrinti, kad pretendentams būtų užduoti vienodi klausimai ir išlaikytas skaidrumo bei objektyvumo standartas yra atsakovės pareiga, o to nepadariusi ji pažeidė Aprašo nuostatas ir konkurso vykdymo tvarką, sudarydama pagrįstą ieškovo nuogąstavimą apie konkurso vykdymo neskaidrumą. Taigi, DGK konstatavo, kad atsakovei vykdant konkursą, buvo padaryta Aprašo pažeidimų, buvo pažeisti lygiateisiškumo, skaidrumo principai, nebuvo išlaikytas vienodas požiūris į konkurso dalyvius ir šie pažeidimai galėjo turėti įtakos konkurso rezultatams, kas sąlygojo konkretaus pretendento – ieškovo – teisių pažeidimą. DGK panaikino atsakovo organizuoto konkurso sprendimą dėl viešo konkurso rezultatų bei įpareigojo atsakovę organizuoti naują konkursą.
Pažymėtina, kad aptariamoje byloje DGK ginčą išnagrinėjo išsamiai, vadovavosi teismų praktika ir priėmė motyvuotą sprendimą.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo iš galimai ikisutartinių santykių
(VDI Šiaulių DGK 2023-02-15 sprendimas Nr. DGKS-846 d. b. Nr. APS-110-2051/2023)

Ieškovas kreipėsi į DGK, prašydamas iš atsakovės (darbdavės) išieškoti 318000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl patirto pažeminimo. Nurodė, kad 2023-01-23 iš neįgaliųjų sąjungos, kurie padeda įsidarbinti, gavo SMS žinutę dėl darbo pasiūlymo su darbdavio vardu, pavarde ir telefono numeriu. Ieškovui nurodytu numeriu paskambinus ir paklausus, ar įdarbintų ieškovą – neįgalų asmenį, gavo atsakymą, kad invalidų įmonė nenori priimti ir pridūrė, kad „ko čia invalide skambinėji“ ir numetė ragelį. Pokalbis truko 32 sekundes. Vėliau ieškovui pablogėjo sveikata, jis išsikvietė greitąją pagalbą. Ieškovas darbdaviui paskambino dar kartą iš kito numerio ir padarė pokalbio įrašą, bet tuomet su ieškovu buvo kalbama švelniau. Ieškovui už įžeidimą ir pažeminimą padaryta neturtinė žala, kurią ieškovas vertina 318000 Eur.

Atsakovė, nesutikdama su ieškovo reikalavimu, nurodė, kad pateiktame garso įraše girdėti, kaip darbdavio atstovė kalba mandagiai, neįžeidinėja, nežemina pašnekovo ir paaiškina, kodėl negali įdarbinti neįgalaus asmens. Įrodymų apie ankstesnį nemandagų pokalbį nepateikta. Nurodė, kad skambučių būna daug. Po telefoninių pokalbių kai kuriuos kandidatus pasikviečia pokalbiui dėl darbo.

DGK atsisakė nagrinėti ieškovo prašymą kaip nepriskirtiną darbo ginčų komisijos kompetencijai. DGK sprendė, kad nagrinėjamu atveju ieškovas nepateko į DK 213 str. 3 d. nustatytą darbo ginčų šalimi galinčio būti asmens sąvoką – ieškovas nebuvo aiškiai išreiškęs noro sudaryti darbo sutartį, taigi objektyviai tokioje situacijoje nėra galimybės atsisakyti sutartį sudaryti. Tačiau net ir vertinant priešingai (ieškovui aiškiai ir asmeniškai išreiškus norą sudaryti darbo sutartį), vien šios valios nepakanka, kad asmenį būtų galima laikyti darbo ginčo šalimi DK 213 str. 3 d. prasme. Būtina ir kita neatsiejama sąlyga – darbdavio atsisakymas darbo sutartį sudaryti. DGK vertinimu, atsisakymas sudaryti darbo sutartį yra galimas tik po to, jei pirmiau būtų aiškus ketinimas tokią sutartį sudaryti. DGK sprendė, kad DK nuostatose vartojamos sąvokos „priimdamas į darbą“, „darbo sutarties šalys, iki sudarydamos darbo sutartį“ suponuoja tai, kad ikisutartiniams santykiams prasidėti būtina sąlyga – abiejų darbo santykių šalių aiškūs ketinimai sudaryti darbo sutartį, o nagrinėjamu atveju, pirma, ieškovas neišreiškė aiškios valios sudaryti darbo sutartį su darbdaviu, ir antra, atsakovė, neidentifikuodama skambinančių asmenų tapatybių, vykdė tik pirminį informacijos rinkimą telefonu, siekiant identifikuoti asmenis, su kuriais darbdavys gali turėti ketinimų sudaryti darbo sutartis (pakviestieji į pokalbį asmenys). Taigi, DGK atsisakė nagrinėti ieškovo prašymą, kaip nepriskirtiną Komisijos kompetencijai, kadangi ieškovas nelaikytinas nei darbo santykių šalimi, nei ikisutartinių santykių šalimi (nepatenka į DK 213 str. 3 d. nustatytą darbo ginčų šalimi galinčio būti asmens sąvoką).
Pažymėtina, kad aptariamoje byloje DGK priėmė aiškų, motyvuotą ir teisiškai pagrįstą sprendimą.

Dėl nekonkuravimo kompensacijos mokėjimo
(VDI Telšių DGK 2023-03-09 sprendimas Nr. DGKS-1475 d. b. Nr. APS-2-2253/2023)

Ieškovas (darbuotojas) kreipėsi į DGK, prašydamas įpareigoti atsakovą (darbdavį) išmokėti 40 proc. ieškovo VDU nekonkuravimo kompensaciją nuo nekonkuravimo sutarties įsigaliojimo iki atsakovas ją nutrauks. Nurodė, kad atsakovas nemokėjo kompensacijos pagal 2022-08-30 šalių pasirašytą Susitarimą dėl nekonkuravimo ir konfidencialios informacijos apsaugos – darbdavys įsipareigojo, galiojant darbo santykiams ir darbuotojo atlyginimui nesiekiant dviejų vidutinio mėnesių darbo užmokesčio bei dvejus metus po darbo santykių nutraukimo, mokėti 40 proc. buvusio mėnesinio atlyginimo kaip kompensaciją už nekonkuravimą. Ieškovas nurodo, kad darbo santykiai truko nuo 2022-09-19 iki 2022-10-26, tačiau nekonkuravimo kompensacija nebuvo mokama, nors sutartis buvo pasirašyta, atlyginimas nesiekė dviejų Lietuvos statistikos departamento nustatytų vidutinio mėnesio atlyginimų bei nebuvo mokama ir po darbo santykių nutraukimo. Ieškovas kreipėsi į atsakovą, į klausimą, kada bus mokama kompensacija už nekonkuravimą, atsakymo jokio negavo.

Atsakovas, nesutikdamas su ieškovo reikalavimu, nurodė, kad vadovaujantis DK 36 str. 3 d. ieškovui buvo įteiktas pranešimas dėl darbo sutarties nutraukimo, nurodyta jog ieškovas netiko sulygtam darbui. Šalys pasirašė darbo sutarties pakeitimą (nutraukimą), kuriame užfiksuota, kad darbuotojas patvirtina ir garantuoja, kad sumokėjus jam priklausantį darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, atsakovė bus visiškai su darbuotoju atsiskaičiusi.

DGK ieškovo prašymą tenkino iš dalies. Nurodė, kad šalys pasirašė atskirą susitarimą dėl nekonkuravimo ir konfidencialios informacijos apsaugos, kuriuo susitarė, jog ieškovas darbo sutarties galiojimo metu, taip pat 2 metus pasibaigus darbo santykiams be išankstinio atsakovo sutikimo nekonkuruos su atsakovu. Susitarimu atsakovas įsipareigojo mokėti ieškovui už nekonkuravimą darbo santykių galiojimo metu ir 2 metus nuo darbo sutarties nutraukimo kas mėnesį 40 proc. kompensaciją nuo darbuotojo VDU. Šalys susitarė, kad atsakovas turi teisę atsisakyti konkurencijos draudimo ir nebemokėti ieškovui kompensacijos, apie tai įspėjęs ieškovą prieš 10 dienų. Tokiu atveju bus  laikoma, kad šis susitarimas pasibaigė. Ieškovas kompensacijos už draudimą konkuruoti negavo, darbo sutarties nutraukimo metu šis klausimas nebuvo aptartas. Ieškovas suprato, kad Nekonkuravimo susitarimas jam taikomas ir jis privalo jo laikytis. Vadovaudamasis juo, ieškovas informavo potencialų darbdavį apie Susitarimu prisiimtus įsipareigojimus, pranešė atsakovui apie planuojamą įsidarbinimą įmonėje, kurios veikla nepatenka į Susitarimu draudžiamų veiklų sritį. Atsakovas ieškovui pranešė, kad nekonkuravimo susitarimas negalioja, kadangi darbo sutartis buvo nutraukta per bandomąjį laikotarpį. Ieškovas nurodė, kad nei darbo sutarties galiojimo metu, nei po darbo santykių pasibaigimo jam nebuvo mokama kompensacija, joks pranešimas, įspėjimas apie tai, kad atsakovas atsisako konkurencijos draudimo, jam nebuvo įteiktas.

DGK pažymėjo, kad darbo santykių pabaiga nereiškia, kad nustoja galioti ir nekonkuravimo sutartis.Šalių susitarimas dėl nekonkuravimo nustoja galioti tik suėjus joje numatytam terminui arba ją nutraukus darbdavio arba darbuotojo (esant DK numatytoms sąlygoms) iniciatyva. Taigi, nekonkuravimo susitarime nustačius sąlygą, numatančią darbdaviui galimybę vienašališkai nutraukti nekonkuravimo sutartį ir nebemokėti nekonkuravimo kompensacijos darbuotojui, darbdavys turi aiškiai ir nedviprasmiškai apie tai jį informuoti. DGK pripažino, kad pagal minėtą susitarimą ieškovas nuo darbo santykių pradžios turėjo pareigą nekonkuruoti su atsakovu, o atsakovas turėjo pareigą ieškovui nuo darbo santykių pradžios kas mėnesį mokėti 40 proc. jo VDU dydžio kompensaciją už draudimą konkuruoti. DGK sprendė, kad ši pareiga atsakovui pasibaigė 2023-02-24. Nekonkuravimo susitarimo 2.6. punkte nurodyta, kad atsakovas įgyja teisę nemokėti išmokos po 10 dienų nuo įspėjimo. Atsakovas el. laišku 2023-02-14 ieškovui nurodė, kad jo atžvilgiu nekonkuravimo susitarimas negalioja, taigi, laikytina, kad 2023-02-14 ieškovui siųstas el. laiškas yra pranešimas (įspėjimas) ieškovui apie tai, kad atsakovas atsisako konkurencijos draudimo – vadinasi, atsakovas nebeturi pareigos mokėti kompensacijos už nekonkuravimą praėjus 10 dienų nuo pranešimo, t. y. nuo 2023-02-25. DGK nesutiko su atsakovo teiginiu, kad šalių sudarytas Nekonkuravimo susitarimas negalioja nuo pat jo sudarymo momento ir jis neturi pareigos mokėti ieškovui kompensacijos už draudimą konkuruoti – byloje nėra duomenų, kad Susitarimas buvo nutrauktas ar jo sąlygos panaikintos rašytiniu šalių susitarimu, tad šalių sudarytas Nekonkuravimo susitarimas įsigaliojo nuo jo pasirašymo dienos ir galiojo šalims iki jo nutraukimo ar termino pasibaigimo. Taip pat DGK nesutiko su atsakovo teigimu, kad Nekonkuravimo susitarimas negalioja, nes atsakovas nemokėjo kompensacijos už draudimą konkuruoti ir ieškovas turėjo suprasti bei suprato, jog susitarimo sąlygos netaikomos, ir dėl to neturi teisės tokios išmokos reikalauti.

Kompensacijos nemokėjimas pats savaime nenulemia nekonkuravimo pareigos pabaigos, tai patvirtina ir DK 38 str. 5 d. nuostata, pagal kurią darbuotojas įgyja teisę vienašališkai nutraukti susitarimą dėl nekonkuravimo, jeigu darbdavys daugiau kaip du mėnesius vėluoja vykdyti savo finansinius įsipareigojimus. Atsakovas nei darbo sutarties nutraukimo metu, nei vėliau (iki pat 2023-02-14), ieškovui nenurodė jį atleidžiantis nuo nekonkuravimo pareigos. Tai, kad atsakovas nevykdė savo prievolės ir nemokėjo kompensacijos, nereiškia, kad ieškovas privalėjo suprasti esantis atleistas nuo nekonkuravimo pareigos bei neįgijo teisėto lūkesčio į kompensaciją už įsipareigojimą nekonkuruoti. Taigi, DGK sprendė, jog atsakovas nuo darbo santykių pradžios (2022-09-19) iki vienašališko konkurencijos draudimo atsisakymo (2023-02-24) privalėjo ieškovui kas mėnesį mokėti 40 proc. jo VDU dydžio kompensaciją už draudimą konkuruoti, tačiau atsakovas šios pareigos nevykdė, todėl Komisija įpareigojo atsakovą priskaičiuoti ir išmokėti ieškovui kompensaciją už nekonkuravimą už visą minėtą laikotarpį.
Pažymėtina, kad DGK bylą išnagrinėjo visapusiškai, motyvuotai, tinkamai taikė ir aiškino DK normas.

Dėl darbo užmokesčio priteisimo už darbą pietų pertraukos laiku
(VDI Vilniaus DGK 2023-04-11 sprendimas Nr. DGKS-1992 d. b. Nr. APS-131-5083/2023)

Ieškovas (darbuotojas) kreipėsi į DGK, prašydamas išieškoti iš atsakovo 258 Eur nepriskaičiuotą darbo užmokestį už 30 min. darbą pietų pertraukų metu. Nurodė, kad atsakovas per darbo laikotarpį jam neteisingai skaičiavo darbo užmokestį, nes iš darbo laiko išskaičiuodavo po vieną valandą pietų pertraukos, nors faktiškai suteikė tik 30 min. pietų pertrauką.
Atsakovas, nesutikdamas su ieškovo reikalavimu, nurodė, kad darbuotojams yra skiriama 1 val. pertrauka pailsėti ir pavalgyti, specialiosios pertraukos bei fiziologinės pertraukos pagal darbuotojo poreikį. Pagal grafikus darbuotojams nustatyta 30 min. pertrauka pavalgyti per laikotarpį nuo 13:30 val. iki 15:00 val., suteikiant grupėms darbuotojų be spūsčių, pusės valandos intervalais pavalgyti bendrovės valgykloje. Kitą 30 min. pietų pertraukos dalį darbuotojai gali išnaudoti savo nuožiūra. Pažymėjo, kad ieškovas ne tik žinojo, bet ir naudojosi savo teise pietauti 1 valandą per darbo dieną, ką patvirtina ir pateikti vaizdo įrašai. Kadangi ieškovo reikalavimas yra už 2022 m. rugpjūčio - 2023 m. sausio mėn. laikotarpį, dėl didelės vaizdo įrašų apimties, jie neišliko, todėl pateikė už 2023 m. kovo mėn. laikotarpį. Nurodė, kad darbdavys neturi pareigos versti darbuotojus pasinaudoti tokia teise. Jeigu darbuotojas poilsiui išnaudoja mažesnį, negu darbo vietoje leistinas poilsio laikas, iš darbdavio negali būti reikalaujama darbuotojo laisva valia neišnaudoto poilsio laiko apmokėjimo.

DGK ieškovo prašymą tenkino. Nustatė, kad ieškovui per visą darbo laikotarpį buvo suteikiama ne 1 valandos (60 min.) pertrauka pailsėti ir pavalgyti, o 30 min. pietų pertrauka, nors darbo laiko apskaitos ir darbo apmokėjimo žiniaraščiuose žymimas darbo laikas trumpesnis 1 valanda, t. y. sudarė 11 val., o ne 11 val. 30 min., pagal faktišką ieškovo grafike nustatytą darbo laiką. Atsakovas nepateikė šios pertraukos dalies reglamentavimo ir nenurodė kokiame atsakovo bendrovės dokumente tai nustatoma, todėl DGK pripažino, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, taigi ieškovo prašymą dėl 258 Eur nepriskaičiuoto ir neišmokėto darbo užmokesčio už 30 min. darbą pietų pertraukų metu tenkino.
Pažymėtina, kad DGK priėmė motyvuotą ir aiškų sprendimą.

Dėl darbo sutarties anuliavimo teisėtumo
(VDI Vilniaus DGK 2023-04-25 sprendimas Nr. DGKS-2273 d. b. Nr. APS-131-6763/2023)

Ieškovas (darbuotojas) kreipėsi į DGK, prašydamas išieškoti iš atsakovės (darbdavės) 2000 Eur neturtinę žalą. Nurodė, kad 2023-03-17 tarėsi su atsakove dėl darbo sutarties sąlygų. Buvo sulygta, kad pradės dirbti kasininko-pardavėjo pareigose nuo 2023-03-22, tačiau 2023-03-22 pasijuto blogai, buvo išvežtas į ligoninę, todėl į darbą neatvyko. Atsakovė jam skambino, tačiau atsiliepti negalėjo. Vėliau perskambino, paaiškino situaciją, tačiau buvo informuotas, kad darbo sutartis bus anuliuota. Jo nuomone, buvo apgautas darbdavio, todėl patyrė neigiamus išgyvenimus ir moralinę žalą.

Atsakovė, nesutikdama su ieškovo prašymu, nurodė, kad ieškovas pas atsakovę turėjo pradėti dirbti 2023-03-22 kasininku pardavėju, turėjo būti sudaryta terminuota sutartis, tačiau ieškovas sutartą darbo dieną į darbą neatėjo. Parduotuvės vadybininkės, atsakingos už darbuotojų priėmimo įforminimą, paaiškinimu, ji bandė ieškovui skambinti, tačiau neprisiskambino; pats ieškovas po valandos paskambino ir parduotuvės vadybininkė jį informavo, kad darbo sutartis neįsigaliojo, nes jis neatvyko į darbą. Dar vėliau, po 2-3 valandų, ieškovui paskambinus ir pasakius, kad galėtų pradėti dirbti, parduotuvės vadybininkė informavo, kad vietoj jo jau turi kitą kandidatą. Be to, neatvykimas į darbą pačią pirmą dieną ir negalėjimas prisiskambinti ieškovui parduotuvės direktoriui ir (ar) parduotuvės vadybininkei sukėlė abejones dėl pasitikėjimo ieškovu. Atsižvelgiant į tai, kad darbo sutartis neįsigaliojo dėl ieškovo neatvykimo į darbą pirmą dieną, atsakovė išbraukė ieškovą iš darbuotojų sąrašų ir bendrovėje nustatyta tvarka informavo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą (toliau – Sodra) apie neįsigaliojusią darbo sutartį. Ieškovo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas, nes atsakovė jokių neteisėtų veiksmų neatliko, būtent dėl ieškovo veiksmų – neatvykimo į darbą – darbo sutartis neįsigaliojo. Darbo sutartis buvo anuliuota Sodroje. Jokių įrodymų, patvirtinančių, kad neatvyko dėl buvimo ligoninėje, jis nepateikė.

DGK ieškovo prašymą atmetė. Nurodė, kad vadovaujantis DK 42 str. 3 d. darbo sutartis įsigalioja darbuotojui pradėjus dirbti. Jeigu darbo sutartis buvo sudaryta, tačiau ji neįsigaliojo ne dėl darbuotojo kaltės, darbdavys privalo sumokėti darbuotojui kompensaciją, kurios dydis ne mažesnis, negu darbuotojo darbo užmokestis už sulygtą darbo laikotarpį, tačiau ne ilgesnį negu vienas mėnuo. Jeigu darbo sutartis buvo sudaryta, tačiau neįsigaliojo dėl darbuotojo kaltės – darbuotojui iš anksto neinformavus darbdavio prieš tris darbo dienas iki sutartos darbo pradžios, darbuotojas privalo atlyginti darbdaviui padarytą žalą, kurios dydis ne didesnis, negu darbuotojo darbo užmokestis už sulygtą darbo laikotarpį, tačiau ne ilgesnį negu dvi savaitės.

DGK nustatė, kad ieškovas nebuvo pasirašęs darbo sutarties, taigi bylos medžiaga nesudaro pagrindo pripažinti, kad darbo sutartis šalių buvo galutinai sudaryta. Pažymėjo, kad DK 42 str.pagrindu darbuotojas įgyja teisę į kompensaciją, kai darbo sutartis neįsigalioja dėl darbdaviokaltės, t. y. jeigu darbuotojas atvyksta į darbą ir ketina pradėti dirbti, tačiau darbdavysnesuteikia jam darbo. Bylos medžiaga nustatyta, kad pats ieškovas į darbą neatvyko. Ieškovo teigimu, jis neatvyko į darbą dėl to, kad buvo paguldytas į ligoninę, visgi jokių šiuos teiginius pagrindžiančių dokumentų ieškovas  nepateikė nei darbdaviui, nei Komisijai. Taip pat nustatė, kad atsakovė, prieš priimdama sprendimą anuliuoti darbo sutartį, dėjo pastangas susisiekti su ieškovu. DGK sprendė, kad darbdavys, organizuodamas darbą bei vykdydamas DK numatytus reikalavimus, pranešė Sodrai apie ieškovo įdarbinimą, o pastarajam neatvykus į darbą ir apie tai darbdavio neinformavus, pagrįstai laikė, kad darbo sutartis neįsigaliojo ir ją anuliavo laikydamasis teisės aktų nustatytos tvarkos. DGK pripažino, kad nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovė veikė neteisėtai, ir dėl jos veiksmų ieškovas patyrė žalą, todėl ieškovo prašymą dėl 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmetė.
Pažymėtina, kad DGK priėmė motyvuotą ir aiškų sprendimą, tinkamai taikė DK nuostatas.

Dėl kompensacijos už darbo sutarties neįsigaliojimą ne dėl darbuotojo kaltės
(VDI Vilniaus DGK 2023-05-02 sprendimas Nr. DGKS-2392 d. b. Nr. APS-131-7064/2023)

Ieškovė kreipėsi į DGK, prašydama išieškoti iš atsakovės 9000 Eur, neatskaičius mokesčių, kompensaciją už darbo sutarties neįsigaliojimą ne dėl darbuotojo kaltės. Nurodė, kad 2023-03-15 gavo iš atsakovės darbo pasiūlymą – balandžio 3 d. pradėti dirbti vienoje iš jos valdomų įmonių. Darbo pasiūlymas buvo siųstas el. paštu, jame parašytas pats darbo pasiūlymas, pareigos, sutartas atlygis, darbo pradžia ir kt. Tą pačią dieną el. paštu ji patvirtino, kad su darbo pasiūlymu sutinka, taip pat patvirtino ir pradžios datą, parašė, kad laukia darbo sutarties. Kovo 20 d. gavo darbo sutarties projektą, visos būtinosios detalės buvo įvardintos (funkcija, atlyginimas, darbo pradžios data, darbo vieta ir t.t.). Tą patį vakarą patvirtino, kad sutartis jai tinka, pastabų neturi. Per tą laiką įmonės prašymu užpildė visas reikiamas anketas su savo asmens duomenimis (asmens kodas, adresas, banko sąskaitos rekvizitai sutarto darbo užmokesčio pervedimui ir kt.). Taip pat buvo prašoma pateikti ir pateikė savo automobilio valstybinius numerius, nes darbovietė sutiko ją įtraukti į sąrašą asmenų, galinčių laikyti savo automobilį įmonės parkavimo aikštelėje. Kitą dieną po to, kai patvirtino, kad sutartis tinka, pastabų ir komentarų neturi, parašė dar vieną el. laišką (kovo 22 d.) su klausimu, kaip turėtų pasirašyti darbo sutartį – ar atėjusi į darbą, ar el. parašu dar iki darbo pradžios. Nesulaukusi atsakymo, dar po dviejų dienų skambino į įmonę pasiteirauti dėl sutarties ir pasitikslinti, ar viskas yra taip, kaip sutarta ir numatyta sutartyje. Įmonės atstovės buvo patikinta, kad tikrai niekas nesikeičia, susitarimas lieka, kad neturi dėl ko nerimauti, jai buvo pažadėta, kad kitą dieną paskambins bei informuos, kokie tolimesni žingsniai dėl sutarties pasirašymo, tačiau kitą dieną skambučio nesulaukė, kaip ir kitą savaitę, taigi, likus dviem darbo dienoms iki turėjusios būti darbo pradžios, suderintos darbo sutartyje, vėl kreipėsi į įmonę, bandydama prisiskambinti, tačiau jos skambutis tą kartą jau buvo atmestas ir neatskambinta visą dieną. Kadangi jau buvo neramu dėl tokios tylos iš darbdavio pusės, tos pačios dienos popietę parašė el. laišką, kad nori informacijos, nes niekas su ja nesusisiekia, o, kaip ir buvo prieš tai sutarta ir patvirtinta abiejų pusių, į darbą reikėtų ateiti jau už keleto dienų. Tą patį vakarą gavo iš įmonės atsakymą el. paštu, kad kažkas pasikeitė ir jie apgailestauja, bet nebegali pasiūlyti darbo vietos.

Atsakovė, nesutikdama su ieškovės reikalavimu, nurodė, kad ieškojo darbuotojo į planuojamą įsigyti įmonę. Ieškovei susitikimo metu buvo pateikta informacija apie tai, kad atsakovė planuoja įdarbinti asmenis tam tikroms pareigybėms, kai perims planuojamos įsigyti įmonės valdymą. Ši informacija ieškovei buvo paaiškinta. Ieškovė puikiai suprato, kad atvyko susitikti su atsakovės atstovais, o ne į bendrovę, į kurią ketino įsidarbinti. Ieškovei buvo pateiktas preliminarus darbo pasiūlymas. Darbo sutartis nebuvo pasirašyta, ji buvo nusiųsta tik šalims suderinti sąlygas. Vykstant deryboms atsakovė planuojamos įsigyti įmonės vis dėlto neperėmė, atitinkamai atsakovė neturėjo teisės sudaryti darbo sutarties su ieškove. Darbo sutartis nebuvo pasirašyta, apie ieškovės įdarbinimą nebuvo pranešta Sodrai ir apskritai atsakovė nėra tinkamas atsakovas šioje byloje, nes kaip darbdavys darbo sutartyje nurodoma ne atsakovė, o planuota įsigyti įmonė.
DGK ieškovės prašymą tenkino iš dalies. Nustatė, kad atsakovė atsiuntė ieškovei darbo sutarties projektą, su kuriuo ieškovė sutiko. Darbo sutartyje buvo sulygtos būtinosios darbo sutarties sąlygos – darbo funkcijos, darbo apmokėjimas ir darbovietė. Be to, šalys sulygo, jog 2023-04-03 ieškovė pradės dirbti. Ieškovė, gavusi el. laišku atsiųstą darbo sutartį, kreipėsi į atsakovę, siekdama pasitikslinti dėl sutarties pasirašymo tvarkos. Negavusi atsakymo į savo laišką, ieškovė pakartotinai kreipėsi į atsakovę, siekdama įsitikinti, ar jų susitarimas galioja. 2023-03-29 atsakovė el. laišku informavo ieškovę, kad sandoris su planuojama įsigyti įmone dėl šios įmonės valdymo perėmimo neįvyko, todėl ieškovei negalės pasiūlyti sulygto darbo.

DGK nurodė, kad DK 42 str. 1 d. numatyta, kad darbo sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitaria dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų. DGK nustatė, kad šalys sulygo dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų, ieškovei buvo atsiųsta darbo sutartis, kurią ji ketino pasirašyti. Ieškovė su darbo sutarties sąlygomis sutiko ir ketino pradėti dirbti. DGK sprendė, kad vien ta aplinkybė, kad darbo sutartis nebuvo pasirašyta, ieškovei aiškiai išreiškus valią pradėti dirbti atsakovės siūlomomis sąlygomis, nesudaro pagrindo pripažinti, kad šalys nesulygo dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų. DGK pripažino, kad šalys buvo sulygusios dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų, todėl sprendė, kad darbo sutartis buvo sudaryta ir ieškovė neabejotinai turėjo teisėtus lūkesčius pradėti dirbti atsakovės pateiktoje darbo sutartyje sulygtomis sąlygomis. DGK sprendė, kad atsakovė, galutinai nesuderinusi verslo perėmimo su kita įmone, pristatydama tą įmonę kaip vieną iš savo įmonių, nepagrįstai veikdama jos vardu, pateikusi darbo pasiūlymą ieškovei ir sudariusi darbo sutartį, prisiėmė neigiamų padarinių atsiradimo riziką. DGK sprendė, kad atsakovė, neturėdama tam teisėto pagrindo, veikdama kitos įmonės vardu, tarėsi su ieškove dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų, teikė jai darbo pasiūlymą bei rinko jos asmeninę informaciją, būtiną darbo santykių vykdymui, todėl būtent atsakovei kilo atsakomybė už tinkamą darbo sutarties su ieškove sudarymą. DGK sprendė, kad atsakovė, turėdama pareigą veikti sąžiningai ir teisingai, privalėjo su ieškove derėtis dėl darbo sutarties sąlygų tik turėdama tam teisinį pagrindą, t. y. tik galutinai perėmusi minėtos įmonės valdymą. Atsakovei neturint įgaliojimų veikti kitos įmonės vardu, ji pasielgė neteisėtai, viršijo turimas teises bei pažeidė teisėtų lūkesčių principą ieškovės atžvilgiu. Taigi, atsakovė, veikdama nesąžiningai, piktnaudžiaudama savo teise, sulygo su ieškove dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų, pateikė ieškovei darbo sutartį ir būtent dėl atsakovės kaltės ši darbo sutartis neįsigaliojo, todėl ieškovė įgijo teisę į DK 42 str. 3 d. numatytą kompensaciją. Kadangi ieškovės darbo sutartyje nustatytas darbo užmokestis buvo 5400 Eur, taip pat sulygta dėl 3600 Eur kompensacijos už nekonkuravimą, ieškovė prašė iš atsakovės išieškoti 9000 Eur, tačiau DGK vertinimu minėta kompensacija gali apimti tik bazinį darbo užmokestį, tuo tarpu kompensacija už nekonkuravimą į šią sumą negalėtų būti įtraukiama, todėl sprendė išieškoti ieškovės naudai 5400 Eur kompensaciją už darbo sutarties neįsigaliojimą (DK 42 str. 3 d.).

Pažymėtina, kad aptariamoje byloje DGK ginčą išnagrinėjo visapusiškai, nuosekliai ir motyvuotai, tinkamai taikė ir aiškino DK nuostatas.

Darbo ginčų komisijų darbo organizavimo skyrius

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VDI) Darbo ginčų komisijų darbo organizavimo skyriuje veikiančios darbo ginčų komisijos (toliau taip pat ir – DGK, komisija) per 2023 m. I pusmetį gavo 3617 (2022 m. I pusmetį – 2916) prašymų dėl darbo ginčo išnagrinėjimo. Pastebėtina, kad prašymų aptariamu laikotarpiu gauta apie 25 proc. daugiau nei per 2022 m. I pusmetį, taip pat virš 25 proc. padaugėjo prašymuose keltų ir išnagrinėtų reikalavimų skaičius: 2022 m. I pusmetį buvo priimta – 6157 sprendimai dėl konkrečių reikalavimų, o aptariamuoju laikotarpiu – 7721 sprendimas.
Vidutiniškai per 2023 m. I pusmetį kiekviena DGK išnagrinėjo po 156-157  prašymus (2022 m. I pusmetį – po 129 prašymus), per mėnesį – po 26 prašymus (2022 m. I pusmetį – po 21-22 prašymus). Aptariamuoju laikotarpiu didžiausias krūvis teko VDI Vilniaus DGK (2022 m. I pusmetį – Alytaus DGK), kurios vidutiniškai išnagrinėjo po 171 prašymą. Taip pat didelis krūvis teko VDI Telšių DGK (išnagrinėti 168 prašymai) bei VDI Klaipėdos DGK (išnagrinėta vidutiniškai po 166 prašymus). VDI Alytaus DGK vidutiniškai išnagrinėjo po 150 prašymų, Kauno DGK – vidutiniškai po 147 prašymus, Panevėžio DGK – vidutiniškai po 141 prašymą, Šiaulių DGK – vidutiniškai po 131 prašymą. Pastebėta, jog lyginant su 2022 m. I pusmečiu, visų komisijų, išskyrus Alytaus DGK, vidutinis išnagrinėtų prašymų skaičius išaugo.
Aptariamuoju laikotarpiu Lietuvoje veikė 22 DGK: Vilniuje – 7 DGK, Kaune – 5 DGK, Klaipėdoje – 3 DGK, Šiauliuose – 2 DGK, Panevėžyje – 2 DGK, Alytuje – 2 DGK, Telšiuose 1 DGK. Panevėžio DGK aptarnauja Utenos apskritį, Šiaulių ir Telšių komisijos – Tauragės apskritį, Alytaus DGK – Marijampolės apskritį ir Kauno apskrities Birštono ir Prienų savivaldybes.
Kaip ir ankstesniais laikotarpiais, išlieka tendencija, kad absoliuti dauguma prašymuose keliamų reikalavimų yra dėl darbo užmokesčio ir su juo susijusių sumų išieškojimo. Tokių reikalavimų gauta 5593 (2022 m. I pusmetį – 4647 reikalavimai), kas sudarė apie 72 proc. (2022 m. I pusmetį – 75 proc.) visų per 2023 m. I pusmetį gautuose prašymuose keliamų reikalavimų. Palyginti su 2022 m. I pusmečiu, 2023 m. I pusmetį ženkliai išaugo reikalavimų dėl darbo užmokesčio išieškojimo (gauta 946 prašymais daugiau), taip pat dėl atleidimo iš darbo teisėtumo (180 prašymų daugiau), daugiau nei dvigubai prašymų dėl darbo sutarties sąlygų (iš 129 į 269), beveik dvigubai daugiau prašymų dėl baudų paskyrimo (iš 86 į 161), dvigubai daugiau prašymų dėl nekonkuravimo ir konfidencialumo susitarimų (iš 7 į 14), penkiskart daugiau prašymų dėl ikisutartinių santykių (iš 2 į 11), apie 20 proc. daugiau reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo. Taip pat pastebėta, kad aptariamu laikotarpiu, lyginant su 2022 m. I pusmečiu, beveik trigubai sumažėjo kolektyvinių ginčų dėl teisės – gauti tik 8 reikalavimai (2022 m. I pusmetį – 22 reikalavimai), penkiskart mažiau reikalavimų dėl nušalinimo nuo darbo teisėtumo (aptariamu laikotarpiu – tik 3, 2022 m. I pusmetį – 15). Paminėtina, kad ginčų dėl visų kitų reikalavimų (pvz. dėl turtinės žalos atlyginimo, dėl darbo ir poilsio laiko, dėl psichologinio smurto, dėl diskriminacijos darbe ir kt.) skaičius, lyginant su 2022 m. I pusmečiu, išliko toks pats arba panašus.
Pažymėtina, kad 2023 m. I pusmetį dominuojantys reikalavimai buvo dėl darbo užmokesčio, iš kurių apie 46 proc. buvo tenkinta/tenkinta iš dalies, apie 22 proc. išspręsti taikos sutartimi, apie 16 proc. ieškovai atsisakė reikalavimo iki posėdžio ar jo metu, apie 9 proc. atmesta. Antroje vietoje pagal dažniausiai keliamus reikalavimus užėmė ginčai dėl atleidimo iš darbo teisėtumo. Trečioje – ginčai dėl darbo sutarties sąlygų, iš kurių apie 59 proc. buvo tenkinta/tenkinta iš dalies, apie 15 proc. atmesta, apie 14 proc. ieškovai atsisakė reikalavimo iki posėdžio ar jo metu, apie 10 proc. išspręsta taikos sutartimi.
Analizuojant DGK gautus prašymus, susijusius su 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) išplėsta DGK kompetencija, pažymėtina, kad dažniausiai asmenys kreipėsi dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu – tokių reikalavimų gauta 591 (2022 m. I pusmetį – 411 reikalavimų). Daugiausia reikalavimų (kaip ir 2022 m. I pusmetį) pareikšta dėl atleidimo iš darbo teisėtumo pagal DK 58 str. (gauti 154 reikalavimai). Antroje vietoje (kaip ir 2022 m. I pusmetį) – reikalavimai dėl atleidimo iš darbo teisėtumo pagal DK 55 str. (gauti 105 reikalavimai), trečioje vietoje – dėl atleidimo pagal DK 56 str. (gauti 57 reikalavimai). Taip pat gauti 39 reikalavimai dėl atleidimo pagal DK 36 str., 36 reikalavimai dėl DK 57 str., 18 reikalavimų dėl DK 54 str., ir kiti su neteisėtu atleidimu susiję reikalavimai.
Pažymėtina, kad reikalavimai dėl atleidimo iš darbo teisėtumo aptariamuoju laikotarpiu sudarė apie 7,6 proc. (2022 m. I pusmetį – 6,6 proc.) visų gautų reikalavimų ir virš 50 proc. (kaip ir 2022 m. I pusmetį) pagal išplėstą kompetenciją gautų reikalavimų. Džiugu tai, kad daugiausia visų reikalavimų dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, kaip ir 2022 m. I pusmetį, buvo išspręsti komisijai patvirtinus šalių sudarytą taikos sutartį (tokios bylų baigtys atleidimo iš darbo bylose sudarė apie 30 proc.). Nemažai (apie 28 proc.) visų reikalavimų dėl atleidimo iš darbo teisėtumo buvo tenkinta pilnai ar iš dalies, tai reiškia, kad maždaug beveik kas trečias kreipimasis dėl neteisėto atleidimo iš darbo pasitvirtino. Apie 22 proc. šių reikalavimų buvo atmesta. Pažymėtina, kad apie 9 proc. sudarė atvejai, kai ieškovai atsisakė pareikšto reikalavimo iki komisijos posėdžio ar posėdžio metu. Taip pat apie 4 proc. sudarė atvejai, kai DGK atsisakė nagrinėti ginčą dėl praleisto kreipimosi į DGK termino. Taip pat fiksuota keletas atvejų, kai DGK iš esmės nenagrinėjo ginčo, nes nustatė, kad ginčas jau buvo nagrinėtas DGK ar teisme, ar nustatė, kad ginčo dalykas nepriskiriamas DGK kompetencijai ir kt.
Aptariamuoju laikotarpiu taip pat buvo pareikšti 235 (2022 m. I pusmetį – 197) reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurie, kaip ir 2022 m. I pusmetį, sudarė apie 3 proc. visų 2023 m. I pusmetį gautų reikalavimų ir apie 22 proc. (2022 m. I pusmetį – 25,5 proc.) visų 2023 m. I pusmetį pagal išplėstą kompetenciją gautų reikalavimų. Paminėtina, kad daugiausia, t. y. apie 37 proc. (2022 m. I pusmetį – apie 40 proc.) šių reikalavimų buvo atmesta, nenustačius neturtinei atsakomybei kilti būtinųjų sąlygų. Apie 32 proc. (2022 m. I pusmetį – apie 25 proc.) ginčų dėl šio reikalavimo baigėsi taikos sutartimis. Apie 11 proc. (kaip ir 2022 m. I pusmetį) šių reikalavimų buvo tenkinta arba tenkinta iš dalies, apie 8 proc. sudarė atvejai, kai ieškovai atsisakė pareikšto reikalavimo iki komisijos posėdžio ar posėdžio metu, apie 5,5 proc. (2022 m. I pusmetį – apie 6,5 proc.) atvejų DGK atsisakė nagrinėti prašymą dėl praleisto kreipimosi į DGK termino, apie 4 proc. atsisakė nagrinėti nustačiusi, kad ginčo dalykas nepriskiriamas DGK kompetencijai ir kt.
Paminėtina, kad aptariamu laikotarpiu, kaip ir 2022 m. I pusmetį, buvo gauti 173 reikalavimai dėl turtinės žalos atlyginimo. Apie 30 proc. šių reikalavimų buvo išspręsti taikos sutartimi, apie 22 proc. – atmesta, apie 14 proc. tenkinta/tenkinta iš dalies, apie 14 proc. atvejų DGK atsisakė nagrinėti prašymą dėl praleisto kreipimosi į DGK termino, apie 9 proc. atsisakė nagrinėti nustačiusi, kad ginčo dalykas nepriskiriamas DGK kompetencijai, apie 6 proc. sudarė atvejai, kai ieškovai atsisakė pareikšto reikalavimo iki komisijos posėdžio ar posėdžio metu, ir kt.                                                  
Asmenys taip pat kreipėsi ir dėl baudų skyrimo darbdaviui nevykdant darbo ginčų komisijos arba teismo sprendimo ar nutarties – gautas 161 reikalavimas (beveik dvigubai daugiau nei 2022 m. I pusmetį, kuomet buvo gauti 86 tokie reikalavimai). Pažymėtina, kad didžioji dauguma (apie 63 proc.) šių reikalavimų buvo tenkinti/tenkinti iš dalies (2022 m. I pusmetį – apie 83 proc.), apie 11 proc. sudarė atvejai, kai ieškovai atsisakė pareikšto reikalavimo iki komisijos posėdžio ar jo metu, apie 11 proc. atvejų buvo atsisakyta nagrinėti nustačius, kad ginčo dalykas nepriskiriamas DGK kompetencijai, apie 5 proc. išspręsta taikos sutartimi, apie 5 proc. atmesta, ir kt.
Aptariamu laikotarpiu apylygiai gauta reikalavimų dėl psichologinio smurto (šiuo laikotarpiu – 28, praeitų metų I pusmetį – 25 reikalavimai). Daugiausia (apie 36 proc.) šių reikalavimų buvo išspręsti patvirtinant taikos sutartį (2022 m. I pusmetį – 16 proc.), apie 28,5 proc. (2022 m. I pusmetį – apie 44 proc.) – atmesta, apie 18 proc. sudarė atvejai, kai ieškovai atsisakė pareikšto reikalavimo iki posėdžio ar jo metu, apie 7 proc. (2022 m. I pusmetį – apie 12 proc.) – tenkinta, ir kt.
Aptariamuoju laikotarpiu DGK gavo 14 reikalavimų dėl nekonkuravimo ir konfidencialumo susitarimų vykdymo (2022 m. I pusmetį buvo gauti tik 7 tokie reikalavimai), iš kurių 6 ginčai buvo išspręsti taikos sutartimi, 2 – tenkinti/tenkinti iš dalies, 1 – atmestas, ir kt. Taip pat gauta 11 reikalavimų dėl ikisutartinių santykių (2022 m. – tik 2), iš kurių 6 buvo atmesti, sudarytos 2 taikos sutartys, 1 tenkintas iš dalies, ir kt.; 8 kolektyviniai ginčai dėl teisės (2022 m. I pusmetį – 22), iš kurių 3 DGK nenagrinėjo ieškovui atsisakius reikalavimo iki posėdžio ar jo metu, 2 išspręsti taikos sutartimi, ir kt.; 5 reikalavimai dėl diskriminacijos darbe (2022 m. I pusmetį – 6) bei kiti reikalavimai, susiję su išplėsta DGK kompetencija.
Per 2023 m. I pusmetį buvo visiškai patenkinti 2925 (2022 m. I pusmetį – 2409) reikalavimai (iš visų gautų), 397 (2022 m. I pusmetį – 269) prašymai patenkinti iš dalies, ir tai bendrai sudarė, kaip ir 2022 m. I pusmetį, apie 43 proc. visų priimtų sprendimų dėl konkrečių reikalavimų. 958 (2022 m. I pusmetį – 861) reikalavimai buvo atmesti, ir tai sudarė 12,4 proc. (2022 m. I pusmetį – 13,9 proc.) nuo visų priimtų sprendimų. 1733 (2022 m. I pusmetį – 1085) reikalavimai buvo išspręsti sudarant taikos sutartį ir tai sudarė 22,4 proc. (2022 m. I pusmetį – 17,6 proc.) visų priimtų sprendimų. Pažymėtina, kad įvertinus kitus (be taikos sutarčių) teigiamus darbo bylų baigties rezultatus, t. y., kai atsisakoma pareikštų reikalavimų iki posėdžio arba posėdžio metu, tokie sprendimai 2023 m. I pusmetį sudarė 13,9 proc. (2022 m. I pusmetį – 16,2 proc.) visų priimtų sprendimų, o kartu su taikos sutartimis sudarė net 36,3 proc. (2022 m. I pusmetį – 33,8 proc.) visų priimtų sprendimų, taigi, lyginant su 2022 m. I pusmečiu, teigiamai pasibaigusių bylų skaičius dar padidėjo. Paminėtina, kad aptariamuoju laikotarpiu buvo priimtas 231 sprendimas atsisakyti nagrinėti dėl praleisto kreipimosi į DGK termino ir tai, panašiai kaip ir 2022 m. I pusmetį, sudarė apie 3 proc. nuo visų priimtų sprendimų, taip pat priimta 213 (2022 m. I pusmetį – 166) sprendimų atsisakyti nagrinėti, nesant DGK kompetencijos, 23 (2022 m. I pusmetį – 35) sprendimai atsisakyti nagrinėti, nes reikalavimai jau buvo nagrinėti DGK ar teisme.
Pagal turimus statistinius duomenis DGK per 2023 m. I pusmetį priėmė sprendimų dėl 5 239 373 Eur (2022 m. I pusmetį – 4 087 003 Eur) išieškojimo, taigi, lyginant su 2022 m. I pusmečiu, DGK nurodytos sumokėti sumos išaugo beveik 1,3 karto. Iš 2023 m. I pusmetį priimtų sprendimų dėl 5 239 373 Eur išieškojimo 5 158 237 Eur (2022 m. I pusmetį – 4 013 041 Eur) priimta darbuotojų naudai, o 81 136 Eur (2022 m. I pusmetį – 73 962 Eur) – darbdavių naudai. Paminėtina, kad palyginus su sumomis, išieškotomis 2022 m. I pusmetį, išieškotinos sumos aprašomu laikotarpiu darbuotojams išaugo apie beveik 1,3 karto, o darbdaviams – beveik 1,1 karto. Manytina, kad išaugusios priteistinos sumos susijusios su aptariamuoju laikotarpiu padidėjusiu tiek gautų prašymų skaičiumi (apie 25 proc. daugiau prašymų lyginant su 2022 m. I pusmečiu), tiek su padidėjusiu prašymuose keltų ir išnagrinėtų reikalavimų skaičiumi (virš 25 proc. daugiau reikalavimų lyginant su 2022 m. I pusmečiu).
Daugiausia prašymų, kaip ir 2022 m. I pusmetį, nagrinėta su statybų sektoriaus bei transporto ir saugojimo veiklos sektoriaus įmonėmis. 2023 m. I pusmetį daugiausia prašymų buvo išnagrinėta su statybų sektoriaus (705 prašymai), antroje vietoje – transporto ir saugojimo veiklos sektoriaus įmonėmis (453 prašymai). Taip pat nemažą dalį sudarė ginčai su didmeninės, mažmeninės prekybos, transporto priemonių remonto sektoriaus įmonėmis (išnagrinėti 334 prašymai), ginčai su apdirbamosios gamybos sektoriaus įmonėmis (išnagrinėti 326 prašymai), ginčai su administracinės ir aptarnavimo veiklos sektoriaus įmonėmis (išnagrinėti 204 prašymai).

Pagal turimą (neoficialią) informaciją, teisme nagrinėta apie 4 proc. (2022 m. I pusmetį – apie 5 proc.) darbo bylų, išnagrinėtų DGK. Pastebėta, kad apie 52 proc. (2022 m. I pusmetį – apie 47 proc.) teismai priėmė iš esmės tokius pačius, kaip ir DGK, sprendimus. Apie 18 proc. (2022 m. I pusmetį – apie 13 proc.) į teismą persikėlusių bylų išspręsta teisme sudarant taikos sutartį. Apie 11 proc. (2022 m. I pusmetį – apie 16 proc.) teismai priėmė kitokius sprendimus nei DGK. Apie 22 proc. (2022 m. I pusmetį – apie 24 proc.) sudarė atvejai, kai ginčas DGK iš esmės nebuvo nagrinėtas dėl praleisto kreipimosi į DGK termino, nesant DGK kompetencijos, taip pat atvejai, kai teismas paliko bylas nenagrinėtas ieškovui atsisakius ieškinio, ieškovui neatvykus į teismo posėdį ir kt.
Įvertinus DGK veiklą ataskaitiniu laikotarpiu, darytina išvada, kad ginčų sprendimas DGK lieka ekonomišku ir efektyviu – apie 79 proc. (2022 m. I pusmetį – apie 77 proc.) išnagrinėtų darbo ginčų baigėsi reikalavimų patenkinimu pilnai ar iš dalies, taikos sutarčių tarp ginčo šalių sudarymu bei ieškovams atsisakius pareikštų reikalavimų iki posėdžio ar jo metu.
Paminėtina, kad iš 2023 m. I pusmetį gautų 3617 prašymų, 3027 prašymus pateikė Lietuvos Respublikos piliečiai, o 590 – užsieniečiai. Pastabėta, kad užsieniečių kreipimųsi į DGK atvejų skaičius, palyginti su 2022 m. I pusmečiu, išaugo daugiau nei dvigubai (iš 278 prašymų į 590). Kaip ir ankstesniais laikotarpiais, daugiausiai į DGK kreipėsi Baltarusijos (gauti 187 prašymai) bei Ukrainos (gauti 149 prašymai) šalių piliečiai.
Papildomai paminėtina, kad viena iš DGK pirmininko funkcijų yra pagal nustatytą kompetenciją, nagrinėjant darbo ginčus bei nustačius galimus nelegalaus darbo ar kitų darbo įstatymų pažeidimų požymius, teikti informaciją VDI teritoriniam skyriui dėl nelegalaus darbo ar/ir kitų galimų pažeidimų identifikavimo ir administracinių poveikio priemonių taikymo. 2023 m. I pusmetį DGK pateikė 108 (2022 m. I pusmetį – 110) tarnybinius pranešimus VDI teritoriniams skyriams dėl konkrečių darbdavių patikrinimų ir galimo administracinių poveikio priemonių taikymo.

Darbo ginčų komisijų darbo organizavimo skyrius