Dažniausiai užduodami klausimai

Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) reikalavimus darbuotojui dienpinigiai yra mokami, kai jo komandiruotė Lietuvos teritorijoje trunka ilgiau negu viena darbo diena (pamaina) arba darbuotojas komandiruojamas į užsienį.

VDI ir VMI specialistai pažymi, kad situacijos, kai darbuotojui mokami dienpinigiai už įformintas vienos dienos komandiruotes Lietuvoje, neturėtų būti laikomos darbuotojo padėties gerinimu. Institucijų vertinimu, darbdaviai negali mokėti dienpinigių už įformintas vienos dienos komandiruotes Lietuvoje todėl, kad kompensacijos pakeitimas dienpinigiais, mokamais už įformintas vienos dienos komandiruotes, blogina darbuotojų padėtį, nes dienpinigiai (kaip ir anksčiau mokėtos Kompensacijos) nėra laikomi darbo užmokesčiu, nėra apmokestinami, taip pat nėra  įtraukiami skaičiuojant darbuotojo vidutinį darbo užmokestį. Dėl to mažėja atostoginiai, išeitinės išmokos ir kitos išmokos, skaičiuojamos pagal darbuotojo vidutinį darbo užmokestį. Taip pat darbuotojas nukenčia, naudodamasis socialinėmis garantijomis – mažėja ligos, vaiko priežiūros, nedarbo išmokos, senatvės pensija ir kitos „Sodros“ mokamos išmokos/pensijos.

Tai pat atkreipiame dėmesį, jog toks darbuotojo padėties „gerinimas“ vykdomas valstybės surenkamų mokesčių sąskaita. Mokant dienpinigius už formintas vienos dienos komandiruotes, darbuotojui mokamas galimai mažesnis darbo užmokestis. Tuo tarpu dienpinigiai neatlieka darbo apmokėjimo funkcijos (jų paskirtis – kompensuoti padidėjusias darbuotojo išlaidas komandiruotės metu), todėl jie nėra apmokestinami gyventojų pajamų mokesčiu ir valstybinio socialinio draudimo įmokomis;

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktikoje suformuota taisyklė, kad kai darbuotojo darbas yra kilnojamojo pobūdžio (arba atliekamas kelionėje, lauko sąlygomis, susijęs su važiavimais), komandiruotės nėra forminamos, t. y. kaip komandiruotė negali būti kvalifikuojamas darbas, atliekamas kitoje vietoje, negu įsikūręs ar nuolat veikia darbdavys, jeigu darbo sutartyje sulygta dėl kilnojamojo darbo pobūdžio (LAT 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009, 2019 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299-313/2019)

Taigi, atsižvelgdami į tai, kad panaikinus Kompensaciją, darbuotojo atliekamas darbas iš esmės nepasikeitė, tačiau atskiri darbdaviai pakeitė tik jo įforminimą (komandiruote) ir pradėjo darbuotojams mokėti kitos rūšies neapmokestinamas išmokas (dienpinigius), manome, jog tokia praktika iš esmės prieštarauja Kompensacijos panaikinimo tikslams. Mūsų nuomone, atvejai, kai darbuotojai atlieka savo sulygtas vienos dienos (pamainos) trukmės darbo funkcijas kitoje vietovėje, tačiau tai atitinka kilnojamojo pobūdžio darbą, negali būti vertinami kaip vienos dienos komandiruotė Lietuvos teritorijoje ir už tai negali būti mokami dienpinigiai.

Pažymime, kad siekiant iš tiesų gerinti kilnojamojo pobūdžio darbą dirbančių darbuotojų padėtį, jiems gali būti mokamas didesnis darbo užmokestis ar kitos išmokos, patenkančios į darbo užmokestį (įvairūs priedai, priemokos ar kt.), kurios apmokestinamos visais privalomais mokesčiais.

DK 130 str. 1 d. numato, kad kasmetinių atostogų laiku darbuotojui paliekamas jo vidutinis darbo užmokestis (atostoginiai). Vidutinis darbo užmokestis už kasmetines atostogas apskaičiuojamas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 496 „Dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso įgyvendinimo“ patvirtinto Vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos aprašą (toliau – Aprašas). Aprašo 6 p. nustato, kad apskaičiuojant darbuotojo vidutinį darbo užmokestį už kasmetines atostogas, laikomasi Aprašo 5 p. nuostatų. <…> Kai taikoma suminė darbo laiko apskaita ir darbuotojui kasmetinės atostogos suteikiamos savaitėmis, vidutinis darbo užmokestis mokamas pagal tam darbuotojui nustatytą darbo laiko normą. Vadovaujantis DK 112 str. 3 d., pilna darbuotojo darbo laiko norma yra 40 valandų per savaitę, nebent darbo teisės normos darbuotojui nustato sutrumpintą darbo laiko normą arba šalys susitaria dėl ne viso darbo laiko.

Darbo santykius reglamentuojantys teisės aktai nedetalizuoja vidutinio darbo užmokesčio (atostoginių) skaičiavimo tvarkos, kai darbuotojo darbo laiko norma yra nustatyta valandomis per mėnesio laikotarpį. Tokiu atveju darbo sutarties šalys galėtų susitarti dėl vidutinio darbo užmokesčio už kasmetines atostogas skaičiavimo tvarkos, kuri neblogintų darbuotojo padėties, lyginant su numatytąja darbo santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose. Taip pat, vadovaujantis DK 3 str. 7 d., konkreti atostoginių apskaičiavimo tvarka ir apmokama laiko norma, kai darbuotojui kasmetinės atostogos suteikiamos savaitėmis, o darbuotojo darbo laiko norma darbo sutartyje yra nustatyta ne valandomis per savaitę, o per kitą laikotarpį, galėtų būti nustatyta darbo tvarkos taisyklėse, darbo apmokėjimo sistemoje, kolektyvinėje sutartyje ar kituose įmonės, įstaigos ar organizacijos lokaliniuose (vidaus) teisės aktuose.

VDI Darbo teisės skyriaus specialistų nuomone, vadovaujantis teisingumo ir proporcingumo principais, mėnesinės darbo laiko normos dalis, tenkanti atostogų savaitės laikotarpiui, galėtų būti apskaičiuojama taip: darbuotojo darbo laiko norma dauginama iš dvylikos mėnesių ir gauta suma dalinama iš darbuotojo darbo metams tenkančių savaičių skaičiaus.

Taip pat, tokiu atveju galėtų būti apskaičiuojamas ir nustatomas vidutinis pilną darbo laiko normą dirbančio įmonės, įstaigos ar organizacijos darbuotojo darbo valandų per mėnesį skaičius, pagal kurį būtų proporcingai apskaičiuojamas darbuotojo, dirbančio ne pilną darbo laiko normą, savaitei tenkantis valandų skaičius (už kurį mokamas vidutinis darbo užmokestis). Pavyzdžiui, darbuotojo darbo sutartyje nustatyta darbo laiko norma dalinama iš nustatyto vidutinio mėnesinio darbo valandų skaičiaus ir gautas dydis dauginamas iš keturiasdešimt valandų (pilnos darbo laiko normos pagal DK 112 str. 3 d.).