Dažniausiai užduodami klausimai
Neradote naudingos sau aktualios informacijos? Užduokite klausimą
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 496 patvirtinto Vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) nuostatomis dienpinigiai nėra traukiami apskaičiuojant darbuotojo vidutinį darbo užmokestį. Dienpinigiai yra skirti padengti darbuotojo padidėjusias išlaidas, kai jis tam tikram laikui iš nuolatinės darbo vietos išvyksta darbdavio pavedimu nurodytai užduočiai atlikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68-248/2018). Taigi, dienpinigiai atlieka ne apmokėjimo už darbą, o komandiruotės metu darbuotojo turėtų padidėjusių išlaidų kompensavimo funkciją. Dienpinigiai nėra darbo užmokesčio sudedamoji dalis pagal Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 139 straipsnio 2 dalį ir Aprašo 3 punktą.
VDI specialistų nuomone, išimtis galėtų taikoma, jei dienpinigiai faktiškai atliko darbo užmokesčio, o ne su komandiruote susijusių išlaidų kompensavimo, funkciją, ką patvirtina ir dienpinigiai-neatliko-jo-islaidu-kompensavimo-funkcijos-ir-buvo-iskaitomi-i-minimalu-komandiruojamam-darbuotojui-moketa-darbo-uzmokesti-dienpinigiai-turetu-b/" style="color:#467886; text-decoration:underline" target="_blank">Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas dėl žalos sveikatai atvejo civilinėje byloje Nr. e3K-3-123-1075/2023.
Taigi, tam tikrais atvejais dienpinigiai gali būti pripažįstami darbo užmokesčio dalimi, kaip, pavyzdžiui, paminėtoje byloje. Kiekvienu konkrečiu atveju svarbu įvertinti dienpinigių mokėjimo tikslą. Jei darbuotojui mokėti dienpinigiai buvo didesni nei nustatytas limitas ir jų suma faktiškai viršijo komandiruotės išlaidas, t. y. atliko atlyginimo funkciją (pavyzdžiui, buvo įskaitomi į užtikrinant minimalų atlygį), tuomet jie galėtų būti įtraukiami skaičiuojant vidutinį darbo užmokestį. Dėl dienpinigių pripažinimo darbo užmokesčio dalimi, šalys turi teisę inicijuoti individualaus ginčo nagrinėjimą darbo ginčų komisijoje.
Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) reikalavimus darbuotojui dienpinigiai yra mokami, kai jo komandiruotė Lietuvos teritorijoje trunka ilgiau negu viena darbo diena (pamaina) arba darbuotojas komandiruojamas į užsienį.
VDI ir VMI specialistai pažymi, kad situacijos, kai darbuotojui mokami dienpinigiai už įformintas vienos dienos komandiruotes Lietuvoje, neturėtų būti laikomos darbuotojo padėties gerinimu. Institucijų vertinimu, darbdaviai negali mokėti dienpinigių už įformintas vienos dienos komandiruotes Lietuvoje todėl, kad kompensacijos pakeitimas dienpinigiais, mokamais už įformintas vienos dienos komandiruotes, blogina darbuotojų padėtį, nes dienpinigiai (kaip ir anksčiau mokėtos Kompensacijos) nėra laikomi darbo užmokesčiu, nėra apmokestinami, taip pat nėra įtraukiami skaičiuojant darbuotojo vidutinį darbo užmokestį. Dėl to mažėja atostoginiai, išeitinės išmokos ir kitos išmokos, skaičiuojamos pagal darbuotojo vidutinį darbo užmokestį. Taip pat darbuotojas nukenčia, naudodamasis socialinėmis garantijomis – mažėja ligos, vaiko priežiūros, nedarbo išmokos, senatvės pensija ir kitos „Sodros“ mokamos išmokos/pensijos.
Tai pat atkreipiame dėmesį, jog toks darbuotojo padėties „gerinimas“ vykdomas valstybės surenkamų mokesčių sąskaita. Mokant dienpinigius už formintas vienos dienos komandiruotes, darbuotojui mokamas galimai mažesnis darbo užmokestis. Tuo tarpu dienpinigiai neatlieka darbo apmokėjimo funkcijos (jų paskirtis – kompensuoti padidėjusias darbuotojo išlaidas komandiruotės metu), todėl jie nėra apmokestinami gyventojų pajamų mokesčiu ir valstybinio socialinio draudimo įmokomis;
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktikoje suformuota taisyklė, kad kai darbuotojo darbas yra kilnojamojo pobūdžio (arba atliekamas kelionėje, lauko sąlygomis, susijęs su važiavimais), komandiruotės nėra forminamos, t. y. kaip komandiruotė negali būti kvalifikuojamas darbas, atliekamas kitoje vietoje, negu įsikūręs ar nuolat veikia darbdavys, jeigu darbo sutartyje sulygta dėl kilnojamojo darbo pobūdžio (LAT 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009, 2019 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299-313/2019)
Taigi, atsižvelgdami į tai, kad panaikinus Kompensaciją, darbuotojo atliekamas darbas iš esmės nepasikeitė, tačiau atskiri darbdaviai pakeitė tik jo įforminimą (komandiruote) ir pradėjo darbuotojams mokėti kitos rūšies neapmokestinamas išmokas (dienpinigius), manome, jog tokia praktika iš esmės prieštarauja Kompensacijos panaikinimo tikslams. Mūsų nuomone, atvejai, kai darbuotojai atlieka savo sulygtas vienos dienos (pamainos) trukmės darbo funkcijas kitoje vietovėje, tačiau tai atitinka kilnojamojo pobūdžio darbą, negali būti vertinami kaip vienos dienos komandiruotė Lietuvos teritorijoje ir už tai negali būti mokami dienpinigiai.
Pažymime, kad siekiant iš tiesų gerinti kilnojamojo pobūdžio darbą dirbančių darbuotojų padėtį, jiems gali būti mokamas didesnis darbo užmokestis ar kitos išmokos, patenkančios į darbo užmokestį (įvairūs priedai, priemokos ar kt.), kurios apmokestinamos visais privalomais mokesčiais.
Darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos privalo būti mokami pavedimu į darbuotojo nurodytą darbuotojo mokėjimo sąskaitą. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (DK) 139 str. 3 d. numato, kad darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, taip pat dienpinigiai ir komandiruotės išlaidų kompensacijos privalo būti mokami pavedimu į darbuotojo nurodytą darbuotojo mokėjimo sąskaitą, išskyrus jūrininkus, kuriems taikoma Lietuvos Respublikos prekybinės laivybos įstatymo nustatyta darbo užmokesčio mokėjimo tvarka, ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 71 ir 1408 straipsniuose nurodytus prieglobsčio prašytojus ir užsieniečius, kurie turi teisę dirbti.
Minėtoje DK normoje nenumatyta jokių kitų, išskyrus jūrininkams mokamą darbo užmokestį ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 71 ir 1408 straipsniuose nurodytus prieglobsčio prašytojus ir užsieniečius, kurie turi teisę dirbti, išlygų ar išimčių dėl minėto reikalavimo nevykdymo.
Paminėtina, kad darbo sutartyje, kurioje nustatytas mėnesinis darbo užmokestis yra ne mažesnis negu du Valstybės duomenų agentūros paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžiai, galima nukrypti nuo DK ar kitose darbo teisės normose nustatytų imperatyvių taisyklių, išskyrus taisykles, susijusias su maksimaliuoju darbo ir minimaliuoju poilsio laiku, darbo sutarties sudarymu ir pasibaigimu, minimaliuoju darbo užmokesčiu, darbuotojų sauga ir sveikata, lyčių lygybe ir nediskriminavimu kitais pagrindais, jeigu darbo sutartimi pasiekiama darbdavio ir darbuotojo interesų pusiausvyra (DK 33 str. 4 d.). Atitinkamai, būtų galima susitarti dėl darbo užmokesčio mokėjimo kitais būdais, nei reglamentuota DK 139 str. 3 d., kai darbuotojo darbo sutartyje nustatytas mėnesinis darbo užmokestis yra ne mažesnis negu du Valstybės duomenų agentūros paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžiai, jeigu kartu darbo sutartimi pasiekiama darbdavio ir darbuotojo interesų pusiausvyra. Taigi, visais kitais atvejais darbo užmokestis ir visos kitos su darbo santykiais susijusios išmokos privalo būti mokamos pavedimu į darbuotojo nurodytą darbuotojo (asmeninę) mokėjimo sąskaitą. Paminėtina, kad darbo įstatymai nenustato reikalavimo, kad darbo užmokestis darbuotojui būtų mokamas tik į Lietuvoje veikiančio banko sąskaitą (darbuotojas gali turėti asmeninę mokėjimo sąskaitą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje), taip pat nekeliamas reikalavimas, kad tai būtinai turi būti banko sąskaita, taigi, galimi mokėjimai į darbuotojo sąskaitą pvz. kredito unijoje, kt. mokėjimo įstaigose.
Kilus ginčui su darbdaviu ir darbo ginčų komisijai (DGK) priteisus darbuotojo reikalaujamas sumokėti sumas, taip pat DGK patvirtinus ginčo šalių sudarytą taikos sutartį, darbuotojui priklausančios sumos turi būti sumokamos darbuotojui (ne pvz. darbuotoją darbo ginče atstovaujančiai profesinei sąjungai)į darbuotojo nurodytą darbuotojo (ne jo atstovo) mokėjimo sąskaitą.
Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2011 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. V-1218 (Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2018 m. rugsėjo 7 d. įsakymo Nr. V-828 redakcija) patvirtintas „Karo prievolininkų išlaidų apmokėjimo tvarkos aprašas“ (toliau - Aprašas), kuris numato karo prievolininkams už kiekvieną tinkamumo privalomajai karo tarnybai tikrinimo dieną mokamus dienpinigius, maistpinigius bei galimą kelionės iš gyvenamosios vietos išlaidų kompensavimą. Norint gauti šias išmokas, karo prievolininkas turi užpildyti atitinkamą prašymą pagal Aprašo 1 priedą.
Pastebėtina, kad šiuo metu galiojantys darbo teisės įstatymai nenustato privalomos darbo laiko apskaitos žiniaraščių formos. Darbo laiko apskaitos žiniaraščių formą (sutartinius žymėjimus ir kt.) pasirenka ir tvirtina darbdavys, atsižvelgdamas į darbo organizavimo ypatumus, technines galimybes įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje ir kt.
Darbdaviai gali pasirinkti, ar skelbti tik siūlomo bazinio (tarifinio) darbo užmokesčio dydį, nurodyti tik dydžio intervalą, arba į darbo skelbimą įtraukti ir dydį, ir intervalą.
Jeigu pasirenkama nurodyti darbo užmokesčio intervalą, šis turėtų atsispindėti formuluote „nuo .. iki“, pvz., „nuo 650 EUR iki 850 EUR“. Akcentuotina, kad darbo skelbime negali būti nurodoma tik suma „nuo“, pvz., „nuo 650 EUR“ arba suformuluojant darbo užmokesčio intervalą, nurodant tik sumą „iki“, pvz., „iki 850 EUR“. Darbdaviai darbo skelbime prie siūlomo darbuotojui darbo užmokesčio ar jo intervalo, turėtų detalizuoti ar pateikta suma yra dar neatskaičius mokesčių (Bruto), ar jau po mokesčių atskaičiavimo, mokėtina suma darbuotojui į rankas (Neto).
Atkreiptinas dėmesys, jog Įstatymo leidėjas numatęs darbo užmokesčio (valandinio atlygio arba mėnesinės algos, arba pareiginės algos pastoviosios dalies) dydžio arba šių dydžių intervalo skelbimą, t. y. darbo skelbimas negali būti formuluojamas nurodant darbo užmokestį už kalendorinę ar darbo dieną.
Jeigu darbo skelbime norima įtraukti informaciją apie papildomus apmokėjimus, pvz., priedus, premijas, dienpinigius ir kitas papildomas darbo užmokesčio apmokėjimo formas, tokie mokėjimai į darbo skelbimą gali būti įtraukti, tačiau jie turėtų būti atskirti nuo siūlomo bazinio darbo užmokesčio dydžio ar jo intervalo.
Pažymime, jog atsakomybė už DK 25 straipsnio 6 dalies pažeidimą numatyta Administracinių nusižengimų kodekso 96 straipsnio 2 dalyje. Toks pažeidimas užtraukia baudą juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims nuo dviejų šimtų keturiasdešimties iki aštuonių šimtų aštuoniasdešimties eurų.
Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 139 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog darbo užmokestis privalo būti mokamas pinigais. Darbdavio ar kitų asmenų perduoti daiktai ar suteiktos paslaugos negali būti laikomi darbo užmokesčiu, išskyrus DK 140 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus. Darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, taip pat dienpinigiai ir komandiruotės išlaidų kompensacijos privalo būti mokami pavedimu į darbuotojo nurodytą darbuotojo mokėjimo sąskaitą, išskyrus jūrininkus, kuriems taikoma Lietuvos Respublikos prekybinės laivybos įstatymo nustatyta darbo užmokesčio mokėjimo tvarka, ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 71 ir 1408 straipsniuose nurodytus prieglobsčio prašytojus ir užsieniečius, kurie turi teisę dirbti.
Šioje DK normoje įtvirtinta darbdavio pareiga darbuotojo darbo užmokestį ir visas kitas su darbo santykiais susijusias išmokas mokėti pavedimu į darbuotojo nurodytą asmeninę mokėjimo sąskaitą. Atkreipiame dėmesį, kad minėtoje DK normoje nenumatyta jokių kitų, išskyrus jūrininkams ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 71 ir 1408 straipsniuose nurodytiems subjektams mokamą darbo užmokestį, išlygų ar išimčių dėl minėto reikalavimo nevykdymo.
Darbdavys privalo užtikrinti, kad būtų laikomasi darbo teisės aktų reikalavimų. Atkreipiame dėmesį, kad ši DK norma taip pat neįpareigoja mokėti tik į darbuotojo nurodytą asmeninę banko sąskaitą. Tai gali būti asmeninė darbuotojo sąskaita kitoje mokėjimo įstaigoje tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.
Paminėtina, kad darbo sutarties šalys gali susitarti dėl darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusios išmokų, taip pat dienpinigių ir komandiruotės išlaidų kompensacijų mokėjimo grynaisiais pinigais tais atvejais, kai darbuotojo darbo sutartyje nustatytas ne mažesnis negu du Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžiai, jeigu kartu tenkinama sąlyga – pasiekiama darbdavio ir darbuotojo interesų pusiausvyra (DK 33 straipsnio 4 dalis).
Be to, kolektyvinėse sutartyse, sudaromose nacionaliniu, šakos ar teritoriniu lygmeniu, įtvirtintomis darbo teisės normomis galima nukrypti nuo DK ar kitose darbo teisės normose nustatytų imperatyvių taisyklių, išskyrus tam tikras išimtis, jeigu kolektyvine sutartimi pasiekiama darbdavio ir darbuotojų interesų pusiausvyra. Teritorinėse kolektyvinėse sutartyse ir šakos kolektyvinėse sutartyse leidžiama susitarti dėl darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusios išmokų, taip pat dienpinigių ir komandiruotės išlaidų kompensacijų mokėjimo grynaisiais pinigais, jeigu kartu tenkinama sąlyga – pasiekiama darbdavio ir darbuotojo interesų pusiausvyra (DK 193 straipsnio 3 dalis).
Taigi, visais kitais atvejais darbo užmokestis ir visos kitos su darbo santykiais susijusios išmokos privalo būti mokami pavedimu į darbuotojo nurodytą asmeninę mokėjimo sąskaitą, išskyrus jūrininkus, kuriems taikoma Lietuvos Respublikos prekybinės laivybos įstatymo nustatyta darbo užmokesčio mokėjimo tvarka ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 71 ir 1408 straipsniuose nurodytiems užsieniečiams.
1) valstybės (valstybių) pavadinimas (pavadinimai) ir komandiruotės trukmė;
2) valiuta, kuria bus mokamas darbo užmokestis komandiruotės metu;
3) išmokos pinigais ir natūra, skirtos už darbą kitoje valstybėje, jeigu taikoma;
4) grąžinimo į nuolatinės darbo vietos valstybę sąlygos, jeigu taikoma.
DK 107 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad jeigu šio straipsnio 6 dalyje numatytu atveju darbuotojas į kitą Europos Sąjungos valstybę narę ar Europos ekonominės erdvės valstybę (valstybes) (toliau šioje dalyje – valstybė) komandiruojamas laikinai dirbti pagal sutartį dėl paslaugų teikimo ar darbų atlikimo, darbdavio sudarytą su kitoje valstybėje veikiančiu užsakovu, dirbti darbdavio juridinio asmens filiale, atstovybėje, grupės įmonėje ar kitoje darbovietėje ar dirbti kaip laikinasis darbuotojas, jam prieš išvykimą į komandiruotę įteikiamuose pagal šio straipsnio 6 dalį dokumentuose papildomai turi būti nurodoma:
1) darbo užmokestis, kurį jis turi teisę gauti pagal valstybės, į kurią komandiruojamas, teisę;
2) dienpinigiai ir išmokos, skirtos su komandiruote susijusioms faktinėms kelionės, nakvynės ir maitinimo išlaidoms kompensuoti, jeigu taikoma;
3) nuoroda į priimančiosios valstybės oficialią nacionalinę interneto svetainę, kurioje pateikiama informacija apie komandiruojamus darbuotojus.
Įgyvendindamas DK nurodytus reikalavimus darbdavys galėtų pasitvirtinti atskirus vidaus dokumentus, kuriuose būtų nurodytos pagrindinės bendros komandiruočių metu taikomos sąlygos, su kuriomis darbuotojai būtų supažindinti raštu (DK 25 straipsnis). Pažymėtina, jeigu patvirtintuose dokumentuose pateikiama ne visa DK 107 straipsnio 6 dalyje numatyta informacija arba ji skiriasi kiekvienos komandiruotės atveju (pavyzdžiui, komandiruotės trukmė), darbdavys turi pareigą pateikti šią informaciją darbuotojams atskirai.
DK 107 straipsnio 7 dalies norma taikoma tais atvejais, kai komandiruoto darbuotojo buvimo kitoje valstybėje tikslas – turint darbo sutartį, pagal kurią nuolat dirbama Lietuvos Respublikoje, tam tikram laikotarpiui atvykti į kitą Europos Sąjungos valstybę narę ar Europos ekonominės erdvės valstybę ir joje atlikti savo darbo pareigas Lietuvos įmonės naudai, pavyzdžiui, pagal paslaugų teikimo sutartį. Jeigu komandiruojamas darbuotojas siunčiamas į kelias Europos Sąjungos valstybes ar Europos ekonominės erdvės valstybes ir kiekvienoje iš jų vykdo darbo funkciją, darbdavys privalo informuoti darbuotoją DK 107 straipsnio 7 dalies tvarka apie kiekvieną valstybę, į kurią darbuotojas komandiruojamas.
Pastebėtina, kad darbo sutartis ir darbo teisės normos turi būti išdėstytos lietuvių kalba, o jei darbuotojas yra užsienietis, – lietuvių kalba ir kita šiam darbuotojui suprantama kalba (DK 25 straipsnio 3 dalis), todėl darbdavys, teikdamas informaciją, nurodytą DK 107 straipsnio 6 – 7 dalyse, turi ją pateikti raštu lietuvių kalba ir (arba) abiem šalims suprantama kalba. Tuo atveju, jeigu specialiame internetiniame tinklalapyje, kuriame nurodomas Europos Sąjungos valstybės darbo užmokestis, informacija skelbiama ne lietuvių ir ne kita, abiem šalims suprantama, kalba, darbdavio pateikta elektroninė nuoroda į minėtą tinklapį laikytina nepakankama. Šiuo atveju informacija turi būti išversta ir tinkamai bei suprantamai pateikta darbuotojui.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 523 patvirtintas dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašas (toliau – Aprašas), kurio 2 punktas numato, kad kai dalį dienpinigių apmoka renginio organizatorius, darbdavio mokami dienpinigiai kartu su renginio organizatoriaus mokamais dienpinigiais negali būti mažesni už konkrečiai komandiruotei pagal nustatytus dydžius apskaičiuotus dienpinigius. Renginio organizatoriui apmokant visus konkrečiai komandiruotei pagal nustatytus dydžius apskaičiuotus dienpinigius, darbdavys neprivalo mokėti dienpinigių.
Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 107 straipsnio 3 dalis įtvirtina imperatyvią pareigą darbdaviui mokėti darbuotojui dienpinigius, jeigu darbuotojo komandiruotė trunka ilgiau negu darbo diena (pamaina) arba darbuotojas komandiruojamas į užsienį.
Darbdavys turi garantuoti, kad darbuotojo apmokėjimo už komandiruotę sąlygos nebūtų blogesnės, palyginti su tomis, kurias numato Lietuvos Respublikos teisės aktai. Taigi, darbdavio pareiga yra užtikrinti darbuotojo teisę į teisingą apmokėjimą už komandiruotę. Esant situacijai, kai darbuotojui, vykstančiam į komandiruotę, dalį dienpinigių apmoka renginio organizatorius, darbdavio mokami dienpinigiai kartu su renginio organizatoriaus mokamais dienpinigiais negali būti mažesni už konkrečiai komandiruotei pagal nustatytus dydžius apskaičiuotus dienpinigius. Tuo atveju, jeigu renginio organizatoriui apmoka visus konkrečiai komandiruotei pagal nustatytus dydžius apskaičiuotus dienpinigius, darbdavys neprivalo mokėti dienpinigių.
Jeigu kolektyvinėje sutartyje, darbdavio vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte yra numatytas mažesnis dienpinigių dydis, bet ne mažesnis kaip 50 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžių, ir renginio organizatorius išvis nemoka dienpinigių, tai darbdavys galėtų išmokėti iki 50 procentų dienpinigių sumos, bet visgi, kaip minėta, dėl konkretaus dienpinigių dydžio nustatymo sprendimą priima darbdavys.
Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 107 straipsnio 3 dalis numato, jeigu darbuotojo komandiruotė trunka ilgiau negu darbo diena (pamaina) arba darbuotojas komandiruojamas į užsienį, darbuotojui privalo būti mokami dienpinigiai, kurių maksimalius dydžius ir jų mokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 523 patvirtinto Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo 2 punktas numato, kad mokami dienpinigiai apskaičiuojami pagal šiuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu nustatytus maksimalius dienpinigių dydžius arba mažesnius dienpinigių dydžius, jeigu mažesni konkretūs dydžiai, diferencijuoti pagal objektyvius kriterijus, nustatyti kolektyvinėje sutartyje, o jei jos nėra, – vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte (toliau kartu – nustatyti dydžiai). Kolektyvinėje sutartyje, o jei jos nėra – vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte negali būti nustatomi mažesni kaip 50 procentų šiame Vyriausybės nutarime nustatytų maksimalių dienpinigių dydžių dienpinigių dydžiai.
Kai dalį dienpinigių apmoka renginio organizatorius, darbdavio mokami dienpinigiai kartu su renginio organizatoriaus mokamais dienpinigiais negali būti mažesni už konkrečiai komandiruotei pagal nustatytus dydžius apskaičiuotus dienpinigius. Renginio organizatoriui apmokant visus konkrečiai komandiruotei pagal nustatytus dydžius apskaičiuotus dienpinigius, darbdavys neprivalo mokėti dienpinigių.
Prieš nustatant dienpinigių dydžius ir (ar) jų mokėjimo tvarką vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte, turi būti įvykdytos informavimo ir konsultavimo procedūros Lietuvos Respublikos darbo kodekso III dalies III skyriaus trečiajame skirsnyje nustatyta tvarka. Jeigu dienpinigių dydžiai nustatomi vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte, darbuotojai su juo turi būti supažindinti raštu, kaip numatyta Darbo kodekso 25 straipsnio 2 dalyje.
Taigi, jeigu darbuotojui komandiruotės metu renginio organizatorius išvis nemoka dienpinigių, o apmoka, pvz., tik kelionės, nakvynės išlaidas, tokiu atveju darbdavys privalo mokėti visą dienpinigių dalį, kiek darbuotojui priklausytų. Jeigu darbuotojas pagal nustatytus kriterijus nepatenka į atvejus, kuomet sumažinami dienpinigiai, tokiu atveju jam darbdavys privalo mokėti 100 % dienpinigių dydį.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526 „Dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų apmokėjimo“ patvirtintas Maksimalių dienpinigių dydžių sąrašas (toliau – Maksimalūs dienpinigių dydžiai), nustatantis maksimalius dienpinigių dydžius, ir Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašas (toliau – Aprašas), nustatantis dienpinigių į komandiruotę vykstančiam valstybės politikui, valstybės pareigūnui, teisėjui, valstybės tarnautojui, taip pat darbuotojui, dirbančiam pagal darbo sutartį mokėjimo tvarką.
Pažymime, kad dienpinigiai apskaičiuojami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius arba mažesnius dienpinigių dydžius, jeigu mažesni konkretūs dydžiai, diferencijuoti pagal objektyvius kriterijus, numatyti kolektyvinėje sutartyje, o jei jos nėra – vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte (toliau kartu – nustatyti dydžiai). Kolektyvinėje sutartyje, o jei jos nėra – vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte negali būti nustatomi mažesni kaip 50 procentų šiame Vyriausybės nutarime nustatytų maksimalių dienpinigių dydžių dienpinigių dydžiai.
Kai dalį dienpinigių apmoka renginio organizatorius, darbdavio mokami dienpinigiai kartu su renginio organizatoriaus mokamais dienpinigiais negali būti mažesni už konkrečiai komandiruotei pagal nustatytus dydžius apskaičiuotus dienpinigius. Renginio organizatoriui apmokant visus konkrečiai komandiruotei pagal nustatytus dydžius apskaičiuotus dienpinigius, darbdavys neprivalo mokėti dienpinigių.
Prieš nustatant dienpinigių dydžius ir (ar) jų mokėjimo tvarką vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte, turi būti įvykdytos informavimo ir konsultavimo procedūros Lietuvos Respublikos darbo kodekso III dalies III skyriaus trečiajame skirsnyje nustatyta tvarka. Jeigu dienpinigių dydžiai nustatomi vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte, darbuotojai su juo turi būti supažindinti raštu, kaip numatyta Darbo kodekso 25 straipsnio 2 dalyje (Aprašo 2 punktas).
Taigi, darbdavys mažesnius dienpinigius galės mokėti tada, kai šie bus diferencijuoti pagal objektyvius kriterijus sudarytoje kolektyvinėje sutartyje, o kai jos nėra - vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte. Paaiškiname, kad, kolektyvinėje sutartyje, vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte bus galima nustatyti mažesnius, konkrečių dydžių, diferencijuotus pagal objektyvius kriterijus dienpinigių dydžius, kurie negalėtų būti mažesni kaip 50 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžių. Pastebėtina, jog dienpinigių dydis turėtų būti aiškus ir neturėtų kelti abejonių nei darbuotojui, nei darbdaviui, t. y. darbuotojai iš anksto turėtų žinoti, kokie dienpinigiai bus mokami vykstant į konkrečią valstybę, ir negali būti sudaromos prielaidos vienašališkam darbdavio sprendimui dėl konkretaus dienpinigių dydžio darbuotojui vykstant į paskirtą komandiruotę, taip pat užtikrinant darbuotojų lygiateisiškumą.
Nustačius kolektyvinėje sutartyje, vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte, kad darbuotojo dienpinigiai mažinami iki 50 procentų arba nustačius mokamų dienpinigių ribas, pvz., kad darbuotojui mokami dienpinigiai nuo 50 iki 100 procentų, nėra aišku, koks yra mokamas dienpinigių dydis.
Šiuo atveju objektyvius kriterijus nustato ir diferencijuoja pats darbdavys priimdamas vietinį norminį arba vidaus administravimą reglamentuojantį teisės aktą, arba derybų metu juos nusistato kolektyvinių darbo santykių subjektai - darbdavys ir darbuotojų atstovai - dalyvaudami kolektyvinėse derybose ir pasirašydami kolektyvinę sutartį. DK ir kiti darbo teisės aktai šių klausimų nereglamentuoja ir nesprendžia. Šiuos objektyvius kriterijus, pagal kuriuos diferencijuojami mažesni dienpinigiai, vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte nusistato darbdavys, o kolektyvinėje sutartyje - darbdavys ir darbuotojų atstovai, atsižvelgiant į individualius vykdomos komercinės - ūkinės veiklos ypatumus, darbo sąlygas, darbo santykių geografinę erdvę ir pan. Pažymėtina, kad DK ir kituose teisės aktuose minėtos aplinkybės nėra reglamentuotos, o jų vertinimas paliekamas ūkinę-komercinę veiklą vykdantiems subjektams.
Atkreipiame dėmesį, kad vietiniais norminiais arba vidaus administravimą reglamentuojančiais teisės aktais darbdavys reguliuoja tik įmonėje arba konkrečioje darbo vietoje susiklostančius darbo ir glaudžiai su darbu susijusius visuomeninius santykius, sukonkretindamas teisinio reguliavimo priemones, užpildydamas teisinio reguliavimo spragas ir nustatydamas darbo sąlygas, t. y. sureguliuodamas darbo santykius, kurie nereglamentuojami DK teisės normomis ir šių teisės aktų atitikimas teisės aktų reikalavimams yra darbdavio atsakomybė ir kompetencija. Primename, kad dienpinigių dydžius nustačius vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte, darbuotojai su juo turi būti supažindinti raštu.
Tuo tarpu kolektyvines sutartis pasirašo ir sudaro kolektyvinėse darbo santykių subjektai, kurie kolektyvinių derybų metu nusistato darbuotojų darbo, socialines ir ekonomines sąlygas ir 3 garantijas, taip pat abipuses teises, pareigas ir šalių atsakomybę. Atitinkamai, kolektyvinėje sutartyje, kolektyvinių derybų metu nustatomi ir minėti objektyvūs kriterijai, pagal kuriuos diferencijuojamas dienpinigių dydis.
Informuojame, jog dienpinigiai negali būti mažinami dėl to, kad:
- darbuotojas neįvykdo darbo normų (pvz., darbdavio nustatytų pristatymo terminų, kelionės maršruto);
- darbo funkcijas vykdo neekonomiškai (pvz., didelės transporto priemonės kuro sąnaudos);
- dėl aplinkybių, kurios nepriklauso nuo darbuotojo neįvykdytos užduoties per nustatytą terminą (pvz., kelio remonto darbai, automobilių spūstis ir pan.);
- darbuotojas nepakluso darbdavio ar jo atstovo reikalavimams, kurie prieštarauja įstatymams;
- darbuotojos padaro darbo pareigų pažeidimą ar kelių eismo taisyklių pažeidimą.
Dėl galimo padaryto darbo pareigų pažeidimo darbdavys turi teisę inicijuoti atskirą tyrimą.
Atkreipiame Jūsų dėmesį, kad jeigu kolektyvinėje ar darbo sutartyje ir (arba) valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte nenustatyta kitaip, ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną iki komandiruotės pradžios darbuotojui privalo būti išmokėtas ne mažesnis kaip 50 procentų už komandiruotę apskaičiuotų dienpinigių avansas, o grįžus iš komandiruotės, dienpinigiai perskaičiuojami ir neišmokėta dienpinigių dalis išmokama ne vėliau kaip darbo užmokesčio mokėjimo dieną.